Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.4.1.5.2.1.4; 1.3.4.1.5.2.1.8; 1.3.5.3.15.4; 1.3.5.5; 1.3.6.3.2.9; 3.2.6.1; 3.4.1.7

2018 m. birželio 8 d.

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DARJĖGA“ atstovams uždarosios akcinės bendrovės „DARJĖGA“ vadovui Dariui Šaduikiui, advokatei Jurgitai Bieliūnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DARJĖGA“ ieškinį atsakovui M. S. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

uždaroji akcinė bendrovė „DARJĖGA“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, b. l. 1–12), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas), M. S. (toliau – atsakovas, darbuotojas) reikalavimus atmetant, darbuotojo pareikštiems reikalavimams taikyti senatį ir priteisti jai iš darbuotojo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė paaiškino, kad tarp jos ir atsakovo sudarytos darbo sutarties pagrindu atsakovas buvo priimtas į vairuotojo–ekspeditoriaus pareigas įmonėje, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. atsakovas buvo komandiruotas į užsienį (komandiruotės vietovės – Lenkija, Vokietija, Belgija, Prancūzija, Nyderlandai), darbuotojui būnant komandiruotėje jis žodžiu buvo informuotas apie kitą artimiausią jo laukiančią komandiruotę, t. y. kad, atsakovui grįžus iš komandiruotės, jis bus komandiruotas į kitą komandiruotę, tačiau nepaisant to, atsakovui 2017 m. lapkričio 12 d. grįžus iš komandiruotės į Lietuvą, jis su įsakymu dėl jo siuntimo į kitą komandiruotę susipažinti neatvyko, įmonės žiniomis, atsakovas, grįžęs iš komandiruotės, iš karto išvyko į Baltarusijos Respubliką, tą padarė nepateikęs darbdavei jokio prašymo dėl atostogų suteikimo (nors tokius prašymus prieš/po ankstesnių komandiruočių jis pateikdavo), nepateikęs kitokio prašymo ir nenurodęs priežasčių, dėl kurių galėtų būti atleistas nuo darbo funkcijų vykdymo. Teigė, kad įmonės administratorė J. Š. 2017 m. lapkričio 13 d. tarnybiniu pranešimu informavo įmonę, jog darbuotojas, 2017 m. lapkričio 12 d. grįžęs iš komandiruotės, 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko į darbą visą dieną ir nepateikė CMR važtaraščių bei kitų dokumentų, 2017 m. lapkričio 20 d. atsakovui vieninteliu įmonei žinomu ir paties darbuotojo nurodytu adresu Minske, Baltarusijoje, buvo išsiųstas reikalavimas ne vėliau kaip iki 2017 m. lapkričio 24 d. pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki reikalavimo pateikimo dienos, komandiruotės ataskaitų nepateikimo ir kitų pavedimų vykdymo, atsakovui laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo žymėtos pravaikštos. Nurodė, jog 2017 m. gruodžio 1 d. iš administratorės V. Š. ir įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios vyr. finansininkės D. L. gavo du tarnybinius pranešimus, kuriais buvo informuota, kad darbuotojas, 2017 m. gruodžio 1 d. atvykęs į darbą, pateikė 2017 m. lapkričio 30 d. Baltarusijos Respublikoje išduotą medicininės pažymos kopiją be vertimo, iš kurios negalima nustatyti diagnozuotos ligos, bei prašymą dėl atostogų jam suteikimo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., tačiau jokių paaiškinimų dėl jo nebuvimo darbe nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. darbuotojas nepateikė, be to, atsisakė grąžinti įmonei CMR važtaraščius bei kitus komandiruotės dokumentus. Teigė, jog 2017 m. gruodžio 4 d. atsakymu atsakovas buvo informuotas apie atsisakymą suteikti jam atostogas. Pažymėjo, jog 2017 m. gruodžio 1 d. įmonės direktoriaus įsakymu Nr. P-2017/1 buvo sudaryta komisija darbuotojo neatvykimo į darbą priežastims nustatyti ir įvertinti, ši komisija 2017 m. gruodžio 4 d. pateiktose išvadose darbuotojo neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. priežastis nepripažino svarbiomis. Nurodė, jog įmonės direktorius, įvertinęs pateiktas išvadas, atsižvelgęs į tai, kad darbuotojas nuo 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, iki nustatyto termino (2017 m. lapkričio 24 d.) negrąžino darbdavei CMR važtaraščių bei kitų kelionės dokumentų bei tokiu būdu tyčia sudarė prielaidas įmonės užsakovams nemokėti už jiems suteiktas pervežimo paslaugas, dėl ko pasitikėjimas darbuotoju buvo negrįžtamai prarastas, 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė įsakymą Nr. P-2017/2, kuriuo nuo 2017 m. gruodžio 8 d. atleido darbuotoją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl jo padarytų šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, įtvirtintų DK 58 straipsnio 3 dalies 1, 5 ir 7 punktuose, darbo sutarties su atsakovu nutraukimo dieną, su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta, išmokant jam neišmokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius, atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą nuo informuotas 2017 m. gruodžio 11 d. korespondencija. Pažymėjo, kad 2018 m. vasario 21 d. buvo informuota, jog 2018 m. vasario 19 d. Darbo ginčų komisijoje buvo gautas darbuotojo 2018 m. vasario 19 d. prašymas dėl dienpinigių priteisimo iš įmonės, šį prašymą darbuotojas 2018 m. kovo 5 d. papildė, tačiau, ieškovės teigimu, nei 2018 m. vasario 19 d. prašyme, nei 2018 m. kovo 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose darbuotojas nekėlė klausimo dėl darbo sutarties su juo nutraukimo, neginčijo darbo sutarties nutraukimo pagrindo, neprašė Darbo ginčų komisijos jo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Nurodė, jog Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą tenkino, taip pat pripažino darbuotojo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, pripažino, jog darbo sutartis tarp darbuotojo ir darbdavės nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo darbuotojo naudai iš įmonės 865,53 Eur dienpinigių nepriemoką už 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., 545,28 Eur vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, 1 826,30 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (įskaitytinai), po 26,09 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną paskesnę (po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo) dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įsiteisėjimo dieną, bet ne daugiau nei už vienerius metus, su kuo ieškovė nesutinka, jos įsitikinimu, ji darbuotoją pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą iš darbo atleido pagrįstai ir teisėtai, atleidimo dieną išmokėjo darbuotojui visas su darbo santykiais susijusias išmokas, todėl savo įsipareigojimus yra visiškai, laiku ir tinkamai įvykdžiusi, dėl ko sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, o visi darbuotojo Darbo ginčų komisijai pareikšti prašymai atmestini. Pažymėjo, jog darbuotojas neneigia ir todėl tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad darbuotojas, 2017 m. lapkričio 12 d. grįžęs iš komandiruotės, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. nebuvo darbe visą kiekvieną nurodytą dieną, todėl aplinkybė, kad darbuotojas neatvyko į darbą (be svarbių priežasčių) visą darbo dieną (pamainą), laikytina įrodyta. Pabrėžė, jog laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. nebūdamas darbe visas nurodytas dienas, darbuotojas įmonės neinformavo apie neatvykimo į darbą priežastis, nepateikė jokių paaiškinimų bei nebuvimą darbe pateisinančių dokumentų, atvykęs į darbą 2017 m. gruodžio 1 d. nepaaiškino, dėl kokių priežasčių iki tol nebuvo darbe, nors iš jo buvo reikalauta tai padaryti, pateikdamas 2017 m. lapkričio 30 d. išduotos baltarusių kalba surašytos medicininės pažymos kopiją nepateikė nei šio dokumento originalo, nei jo vertimo į lietuvių kalbą, suprantama kalba nepaaiškino šio dokumento turinio, dėl ko įmonė neturėjo jokių galimybių identifikuoti medicininės pažymos išdavimo darbuotojui pagrindo bei įvertinti darbuotojo nebuvimo darbe priežasčių bei jų svarbumo, nustatyti, kokiam laikotarpiui medicininė pažyma suteikia teisę darbuotojui nebūti darbe (jei pateikta medicininė pažyma tokią teisę apskritai suteikia). Kartu pažymėjo, jog 2017 m. gruodžio 1 d. darbuotojas ne tik pats asmeniškai pristatė įmonei medicininę pažymą, pateikė kitus dokumentus, bet ir tą pačią dieną lankėsi Krovininio autotransporto profesinėje sąjungoje „Solidarumas“ ir ten atliko teisinius veiksmus – šios aplinkybės sudarė pagrindą manyti, kad jis yra darbingas, kad nėra jokių darbuotojo nebuvimą darbe pateisinančių priežasčių, kad darbuotojo pateikta medicininė pažyma darbuotojo nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. nepateisina. Pabrėžė, jog atsakovas buvo informuotas apie atsisakymą suteikti jam atostogas, jokio susitarimo, kad darbuotojui grįžus iš komandiruotės jam bus suteiktos 3 savaičių atostogos, tarp šalių nebuvo. Pažymėjo, jog darbo santykių metu darbuotojas atostogavo du kartus ir abu kartus darbuotojui atostogos buvo suteiktos ne pagal žodinį šalių susitarimą, bet pagal rašytinį darbuotojo prašymą, darbdavei sutikimą dėl darbuotojui suteiktinų atostogų išreiškiant rašytine rezoliucija „Sutinku“ ant darbuotojo prašymo. Ši aplinkybė, ieškovės įsitikinimu, patvirtina, kad darbuotojui buvo žinoma atostogų suteikimo įmonėje tvarka ir kad atostogos suteikiamos tik esant rašytiniam (o ne žodiniam) šalių susitarimui dėl jų suteikimo. Pabrėžė, jog darbuotojas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi nuo darbo sutarties nutraukimo praėjus daugiau nei dvejiems mėnesiams, t. y. praleidęs nustatytą vieno mėnesio terminą, reikalavimo Darbo ginčų komisijai pripažinti jo atleidimą iš darbo jis neformulavo, sprendimu šis terminas nebuvo atnaujintas, todėl, ieškovės įsitikinimu, esant tokiomis aplinkybėms sprendimas dalyje dėl darbuotojo atleidimo pripažinimo neteisėtu savaime yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas jau vien jau dėl šios priežasties. Nurodė, jog darbo santykių metu darbuotojas atostogavo du kartus (t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. liepos 25 d. ir laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d.), dėl ko atleidimo dieną darbuotojas nepanaudotų atostogų nebuvo sukaupęs, todėl kompensacija už nepanaudotas atostogas darbuotojui neturėjo būti ir pagrįstai nebuvo išmokėta, visos kitos darbuotojui priklausančias su darbo santykiais susijusios išmokos atleidimo dieną (2017 m. gruodžio 8 d.) darbuotojui buvo išmokėtos banko pavedimu. Pabrėžė, jog darbuotojas reikalavimą dėl dienpinigių nepriemokos už 2017 m. balandžio–rugpjūčio mėn. priteisimo turėjo kelti per tris mėnesius nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, todėl šioje dalyje prašė taikyti senatį. Pabrėžė, jog darbuotojui laiku ir tinkamai yra išmokėjusi visus jam priklausančius dienpinigius, pagal šalių susitarimą darbo santykių metu darbuotojui mokėjo 70 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalių dienpinigių dydžio dienpinigius, paaiškindama, jog sudarant darbo sutartį su atsakovu žodžiu (darbuotojui suprantama rusų kalba) aptarė dienpinigių dydį, susitarė dėl 70 proc. dydžio dienpinigių, po ko toks žodinis susitarimas buvo raštu įtvirtintas ir abiejų šalių parašais patvirtintas darbo sutarties Nr. 54 priede Nr. 1, kuriame aiškiai numatyta, kad dienpinigiai mažinami 30 proc. – tokio dydžio dienpinigiai mokami visiems be išimties įmonės darbuotojams, tokio dydžio dienpinigiai darbuotojui buvo mokami viso darbuotojo darbo įmonėje laikotarpiu, darbuotojas iki pat darbo sutarties su juo nutraukimo nė karto nei žodžiu, nei raštu nebuvo pareiškęs jai jokių pretenzijų dėl dienpinigių nepriemokos, dėl tarp šalių sutarto dydžio dienpinigių neišmokėjimo ir (ar) bet kokių kitų su dienpinigiais susijusių pretenzijų. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog darbo sutartis su darbuotoju buvo sudaryta galiojant ankstesnės redakcijos DK, kuriame, ieškovės įsitikinimu, nebuvo reikalavimo darbo sutartį sudaryti lietuvių ir kita darbo sutarties šalims priimtina kalba, todėl mano, jog dabartinio, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio, DK 25 straipsnio 3 dalies nuostata šalių iki tol susiklosčiusiems santykiams neturi būti taikoma.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas įmonės vadovas Darius Šaduikis papildomai paaiškino, kad dėl kitos artimiausios atsakovo komandiruotės jam buvo pranešta prieš 8–9 dienas, tačiau atsakovas kategoriškai pasakė, jog nesutinka jokių darbų dirbti, atsakovui grįžtant iš komandiruotės telefonu buvo nurodyta atvykti į darbą pokalbiui, jis į darbą neatvyko, du kartus jo nurodytu adresu buvo siųsti reikalavimai pasiaiškinti, 2017 m. gruodžio 1 d., jam atvykus į darbą dar kartą buvo jo prašyta pasiaiškinti, tačiau jis tik pateikė nedarbingumo pažymą ir prašymą dėl atostogų jam suteikimo; vietoj neatvykusio į darbą atsakovo į komandiruotę buvo išsiųstas kitas darbuotojas; įmonė daug darbo turi ir Lietuvoje, tai remonto klausimai; dienpinigiai visiems įmonėje darbuotojams mokami sumažinti, visi tai žino, su atsakovu pasirašant darbo sutartį jam tai buvo paaiškinta.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė papildomai paaiškino, kad iš Darbo ginčų komisijos posėdžių garso įrašų nenustatė, jog darbuotojas būtų kėlęs reikalavimą dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo, tačiau Darbo ginčų komisija dėl tokio reikalavimo pasisakė, jei tokį reikalavimą darbuotojas būtų reiškęs, tai būtų jau suėjęs senaties terminas, nes jis buvo atleistas iš darbo 2017 m. gruodžio 8 d., o Darbo ginčų komisijai jis nurodė, kad apie atleidimą sužinojo 2018 m. sausio 23 d., teismui jau nurodo, kad sužinojo 2018 m. vasario 8 d.; su atsakovu nebuvo sutarta, kad jis 6 savaites dirbs ir po to 3 savaites jam bus suteikiamas poilsis, įmonėje joks darbuotojas taip nedirba, derinama kiekvienam vairuotojui pagal klientus, dažniausiai komandiruotės trunka 4–7 savaites, Lietuvoje įmonė taip pat dirba – aptarnauja sugrįžtančius vilkikus, būdami Lietuvoje vairuotojai būna budinčiame rėžime, nes jie bet kada gali būti iškviesti vykti į komandiruotę; nagrinėjamu atveju įmonei atsirado poreikis pratęsti savaitei atsakovo komandiruotę, atsakovas apie tai buvo informuotas prieš savaitę, atsakovas sugrįžo iš komandiruotės, tačiau kitą dieną į darbą neatvyko be jokio teisinio pagrindo, paprasčiausiai nusprendęs į darbą neiti ir išvykti, taip jis nepakluso nurodymui atvykti, įmonė nesuprato, kodėl jo nėra darbe; kitais atvejais atsakovas grįžęs iš komandiruotės teikdavo prašymus atostogoms arba būdavo Lietuvoje ir turėdavo būti pasiruošęs bet kada būti išsiųstas į komandiruotę, už tai mokamas darbo užmokestis; įmonė vietoj į darbą neatvykusio ir į komandiruotę turėjusio vykti atsakovo turėjo priimti naują vairuotoją; atsakovas žinojo apie dienpinigių mažinimą 30 proc., visą darbo santykių įmonėje laikotarpį dienpinigiai jam tiko, preliminariosios darbo sutarties, sudarytos rusų kalba, 7.3 punkte nurodytas dienpinigių mažinimas iki 50 proc., įmonėje tokia tvarka nuo 2016 m., tokios sąlygos buvo siūlytos atsakovui įsidarbinant ir jis sutiko.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. t. II, b. l. 151–154).

Atsakovas paaiškino, kad su įmone sudarytoje darbo sutartyje buvo nustatyta 40 val. darbo laiko per savaitę trukmė, tačiau faktiškai jam buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita ir darbas pagal grafiką, jis buvo siunčiamas tik į komandiruotes pagal įmonės nustatytą grafiką, kitomis dienomis jam buvo suteikiamas poilsio laikas, kurio metu jis grįždavo į Baltarusiją. Teigė, jog sudarant darbo sutartį su įmone žodžiu sutarė, kad jis bus siunčiamas į 6 savaičių trukmės komandiruotes, po kurių jam bus suteikiamas 18 d. nepertraukiamas poilsio laikas. Paaiškino, kad jis buvo siųstas į komandiruotę nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. liepos 7 d. (faktiškai iki 2017 m. liepos 9 d.), t. y. 6 savaičių ir 1 d. trukmės komandiruotę, suteiktas poilsio laikas iki kitos komandiruotės – iki 2017 m. liepos 28 d. (18 d.); jis buvo siųstas į komandiruotę nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 9 d. (faktiškai iki 2017 m. rugsėjo 10 d.), t. y. 6 savaičių ir 2 d. trukmės komandiruotę, suteiktas poilsio laikas iki kitos komandiruotės – iki 2017 m. rugsėjo 29 d. (18 d.); jis buvo siųstas į komandiruotę nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d., t. y. 6 savaičių ir 3 d. trukmės komandiruotę, kita komandiruotė pagal įprastą tvarką turėjo prasidėti 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. po 18 d., tačiau įmonė 2017 m. lapkričio 12 d. jam grįžtant iš komandiruotės telefonu paprašė į kitą komandiruotę vykti nuo 2017 m. lapkričio 13 d., su kuo jis nesutiko ir 2017 m. lapkričio 12 d. išvyko į namus Baltarusijoje, jis į darbą įmonėje atvyko 2017 m. gruodžio 1 d. pagal įprastą komandiruočių grafiką – po 18 d., nepaisydamas savo ligos (susirgo likus 1 d. iki komandiruotės), bet buvo informuotas, kad į komandiruotę vyks kitas darbuotojas, jo buvo paprašyta pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., jis, siekdamas išvengti tolimesnio konflikto, parašė prašymą dėl atostogų jam suteikimo nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., tačiau buvo informuotas, kad atostogos jam nesuteikiamos, nes yra svarstomas klausimas dėl jo darbo sutarties nutraukimo. Kartu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. jis sulaukė grasinimų iš įmonės, kuriais buvo reikalaujama iš darbo išeiti savo noru. Pabrėžė, kad jis nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nes laikotarpis, kai jis neatvyko į darbą (nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.) buvo jo poilsio laikas pagal grafiką. Atsakovo vertinimu, įmonė žodžiu nurodžiusi jam vykti į kitą komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d., o ne nuo 2017 m. gruodžio 1 d., iš esmės pažeidė jo darbo grafiką, o tai galėjo padaryti tik dėl ne nuo darbdavės priklausančių aplinkybių tinkamai informavusi jį prieš 2 darbo dienas (DK 115 straipsnio 2 dalis), darbdavė neturėjo teisės reikalauti jo atvykti į darbą poilsio metu. Kartu pastebėjo tai, kad tarp komandiruočių nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. jis taip pat nebuvo darbe, tačiau jokių pretenzijų nesulaukė, kas, jo manymu, patvirtina, kad tarp komandiruočių jam buvo suteikiamas poilsio laikas. Nurodė, kad visada po komandiruotės CMR važtaraščius palikdavo krovinio automobilio daiktadėžėje. Nesutiko, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Atsakovo teigimu, apie atleidimą iš darbo jis sužinojo 2018 m. vasario 8 d., reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu suformulavo Darbo ginčų komisijos posėdžio metu žodžiu 2018 m. kovo 8 d. Teigė, kad darbo sutarties priedas dėl dienpinigių mažinimo buvo sudarytas tik lietuvių kalba, jis jo nesuprato, jis nebuvo supažindintas su jam išmokėtų dienpinigių dydžiu, skaičiavimo tvarka. Mano, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad jam būnant komandiruotėje paskambino ieškovė ir nurodė, kad jis turės važiuoti į kitą komandiruotę, jis atsisakė tai daryti, nes norėjo vykti į namus, tuomet jam ėmė grasinti, jog jis privalo rašyti prašymą išeiti iš darbo, jis nurodė tokį prašymą galintis parašyti, tačiau prieš tai su juo turi būti atsiskaityta, ieškovė nurodė jam atvykti išsiaiškinti aplinkybes, neturėjo pinigų likti komandiruotėje, pasiskolino pinigų bilietui ir grįžo į namus, pinigus įmonė sumokėjo 2017 m. gruodžio 8 d., Lietuvoje įmonė nedirba, visi automobiliai yra Europos Sąjungoje, techninės apžiūros tvarkymui buvo siunčiami darbuotojai lietuviai; teigė, kad 1,5 mėnesio dirbdavo, tada eidavo nemokamų atostogų, niekada neatostogavo, pasirašydavo tai, ką jam duodavo, nes lietuviškai nesupranta, įmone pasitikėjo; 2018 m. kovo 22 d. jau įsidarbino kitoje įmonėje, sutarė konkrečią sumą, kurią gauna, kokią dalį sudaro dienpinigiai nežino; su ieškove taip pat tarėsi dėl konkrečios sumos – 60 Eur už parą, tą sumą visą laiką ir gaudavo, ši suma ėmė nebetikti, kai ėmė vėluoti darbo užmokestis, buvo tartasi, kad jis dirbs po 6 savaites, jei bus noras daugiau, galės dirbti ir daugiau, susitarimo niekur neįformino; reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teikė Darbo ginčų komisijai 2018 m. vasario 22 d. ir jis buvo priimtas.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas įmonės darbuotojas (vairuotojas) M. S. parodė, kad įmonėje darbo grafikų nėra, komandiruotės trunka apie 6 savaites, bet konkrečiai taip nėra nustatyta, komandiruotė gali trukti ir 12, ir 9 savaites, įmonė darbuotoją bet kada gali siųsti į komandiruotę, stengiamasi pranešti kuo anksčiau, viskas priklauso nuo klientų, yra tekę pasilikti komandiruotėje, kai darbuotojas ne komandiruotėje ir ne atostogauja, jis turi būti pasiruošęs bet kada vykti, būna, kad reikia skubiai išvykti, pakeisti kitą vairuotoją, darbuotojas turi pareigą vykti į komandiruotę; įmonėje mokami 30 proc. sumažinti dienpinigiai.

Ieškinys tenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo bei atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. kovo 14 d. ieškovė ir atsakovas sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimamas dirbti įmonėje vairuotoju–ekspeditoriumi, darbo sutarties 7.3 punktu šalys susitarė, jog dienpinigiai mažinami iki 50 procentų (el. b. t. I, b. l. 61–64, t. II, b. l. 49–51); 2017 m. balandžio 12 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 54, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. balandžio 14 d. pradėjo dirbti įmonėje vairuotoju–ekspeditoriumi, darbo sutarties priedu Nr. 1 šalys susitarė, jog dienpinigiai mažinami 30 procentų (el. b. t. I, b. l. 70–72), ieškovės direktoriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. K-074/17 atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. išsiųstas į komandiruotę (el. b. t. I, b. l. 67–69); ieškovės direktoriaus 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. K-082/17 atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 19 d. išsiųstas į komandiruotę (el. b. t. II, b. l. 184); ieškovė 2017 m. lapkričio 20 d. surašė atsakovui reikalavimą iki 2017 m. lapkričio 24 d. pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą (el. b. t. I, b. l. 23–24), kurį 2017 m. lapkričio 21 d. išsiuntė registruota pašto siunta (el. b. t. I, b. l. 25); 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas pateikė ieškovei prašymą dėl kasmetinių atostogų jam suteikimo nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. (el. b. t. I, b. l. 21–22); 2017 m. lapkričio 13 d. įmonės administratorė J. Š. surašė tarnybinį pranešimą (el. b. t. I, b. l. 57); 2017 m. gruodžio 1 d. įmonės administratorė V. Š. surašė tarnybinį pranešimą (el. b. t. I, b. l. 19); 2017 m. gruodžio 1 d. uždarosios akcinės bendrovės „Pagautė“ vyr. finansininkė D. L. surašė tarnybinį pranešimą (el. b. t. I, b. l. 20), ieškovės direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. P-2017/1 buvo sudaryta komisija atsakovo neatvykimo į darbą priežastims nustatyti ir įvertinti (el. b. t. I, b. l. 26), kuri 2017 m. gruodžio 4 d. pateikė išvadą (el. b. t. I, b. l. 27); 2017 m. gruodžio 4 d. ieškovės direktorius parengė atsakymą į atsakovo prašymą dėl kasmetinių apmokamų atostogų suteikimo, kuriuo atsisakė jam suteikti kasmetines apmokamas atostogas (el. b. t. I, b. l. 31); ieškovės direktoriaus 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. P-2017/2 atsakovas nuo 2017 m. gruodžio 8 d. atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu (neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties) (el. b. t. I, b. l. 29, 73); darbuotojas 2018 m. vasario 19 d. su prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kurį papildė pateikdamas 2018 m. kovo 5 d. rašytinius paaiškinimus (el. b. t. I, b. l. 33–41); Darbo ginčų komisija sprendimu pripažino darbuotojo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, pripažino, jog darbo sutartis tarp darbuotojo ir darbdavės nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo darbuotojo naudai iš įmonės 865,53 Eur dienpinigių nepriemoką už 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., 545,28 Eur vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, 1 826,30 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (įskaitytinai), po 26,09 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įsiteisėjimo dieną, bet ne daugiau nei už vienerius metus (el. b. t. I, b. l. 42–47).

DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.

Pagal DK 32 straipsnio 2 dalį, pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.

DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą.

Pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas.

Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.

DK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje.

Pagal DK 107 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Pagal DK 107 straipsnio 5 dalį, komandiruotės metu darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų.

DK 126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasmetinės atostogos – laisvas nuo darbo laikas, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, mokant jam atostoginius.

DK 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.

DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Dėl atleidimo iš darbo

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. atsakovas darbdavės buvo komandiruotas į užsienį (el. b. t. I, b. l. 67–69), šios atsakovo komandiruotės metu ieškovė priėmė sprendimą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 19 d. komandiruoti atsakovą į kitą komandiruotę užsienyje (el. b. t. II, b. l. 184). Darbuotojas neginčija, jog jam būnant komandiruotėje jis telefonu buvo informuotas apie kitą komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d. ir jis atsisakė į ją vykti, nes, atsakovo įsitikinimu, jis grįžęs iš komandiruotės 2017 m. lapkričio 12 d. vykti į komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d. neturėjo, kadangi su darbdave žodžiu įsidarbinant buvo sutaręs, jog po 6 savaičių komandiruotės jam bus suteikiamas 3 savaičių poilsis, todėl jis į kitą komandiruotę nevyko, 2017 m. lapkričio 12 d. išvyko į Baltarusiją, nuo 2017 m. lapkričio 13 d. darbe nebuvo, į darbą kitai komandiruotei atvyko po 3 savaičių, t. y. 2017 m. gruodžio 1 d. Ieškovė nors ir iš esmės neginčijo, kad įmonėje buvo stengiamasi užtikrinti tokį darbuotojo darbo režimą, kad po maždaug 6 savaičių komandiruotėje darbuotojas nebūtų siunčiamas į komandiruotes apie 3 savaites, tačiau nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju komandiruotės trukmė būdavo skirtinga, o poilsio tarp komandiruočių laikas būdavo derinamas atskirai, priklausomai nuo turimų klientų, dėl ko atsakovas, grįžęs iš komandiruotės, turėjo pareigą 2017 m. lapkričio 13 d. pasirodyti darbe, pristatyti kelionės dokumentus, tačiau laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. darbuotojas darbe nepasirodė, į kitą komandiruotę neišvyko, dėl to šiuo laikotarpiu jam buvo žymimos pravaikštos.

Bylos medžiaga (el. b. t. I, b. l. 14–17, 67–69, t. II, b. l. 75–76, 78, 80, 82–83, 165–183) patvirtina, kad atsakovas darbo santykių įmonėje metu buvo komandiruojamas į skirtingų trukmių (apie 4–6 savaičių) komandiruotes, grįžęs iš komandiruotės atsakovas nepilnas 3 savaites į komandiruotes siunčiamas nebūdavo, taigi, iš esmės žodinis susitarimas dėl preliminarių komandiruočių/nesiuntimo į komandiruotes terminų tarp šalių egzistavo, ką neneigia ir įmonė, tačiau toks susitarimas nebuvo griežtas įmonės įsipareigojimas darbuotojui – šie terminai buvo preliminarūs ir atsakovas, suvokdamas savo darbo specifiką, be jokios abejonės tai suprato. Įvertinęs aukščiau nurodytą bylos medžiagą, teismas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad laikotarpis, kuomet atsakovas nebuvo siunčiamas į komandiruotes, kiekvieną kartą būdavo užtikrinamas skirtingais būdais – nors atsakovas 2017 m. gegužės 8–25 d. (18 dienų) į komandiruotes siunčiamas nebuvo, šiuo laikotarpiu 4 papildomos laisvos dienos jam buvo suteiktos už darbą švenčių metu, kitomis dienomis buvo fiksuojamos darbo dienos, vadinasi, darbuotojas dirbo budėjimo režimu; 2017 m. liepos 10–25 d. darbuotojui pateikus prašymą jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, 2017 m. liepos 26–27 d. papildomos laisvos dienos jam buvo suteiktos už darbą švenčių metu (bendras nevykimo į komandiruotes laikotarpis 18 dienų), taip pat darbuotojui grįžus po komandiruotės ir, vėlgi, pateikus prašymą darbdavei, jam 2017 m. rugsėjo 19–28 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o 2017 m. rugsėjo 11–15 d., 18 d. jam buvo suteiktos papildomos laisvos dienos (bendras nevykimo į komandiruotes laikotarpis 18 dienų). Taigi, įvertinęs tarp šalių buvusią praktiką, tarptautinių krovinių vežimo vairuotojo darbo specifiką, atsižvelgęs į teisme liudytoju apklausto M. S. parodymus (nurodytus aukščiau) apie darbo tvarką įmonėje, teismas daro išvadą, kad atsakovo tiek poilsio tarp komandiruočių laikas, tiek komandiruočių trukmė galėjo būti ir buvo įvairi, privalomo susitarimo tarp šalių dėl darbuotojo 6 savaičių trukmės komandiruočių ir privalomo 3 savaičių poilsio tarp komandiruočių nebuvo, toks susitarimas, teismo vertinimu, ne tik kad neatitiktų krovinių pervežimo verslo specifikos, bet ir prieštarautų elementariai tokio pobūdžio verslo logikai, todėl darbdavė turėjo teisę siųsti atsakovą į kitą komandiruotę, o atsakovas, būdamas pavaldus darbdavei, privalėjo tokį nurodymą vykdyti, atsisakyti vykti į kitą komandiruotę, esant tokiai būtinybei, jis negalėjo. Teismo atlikta atsakovo darbo režimo analizė jo darbo santykių metu neginčijamai patvirtina ir tai, jog atsakovo poilsio nuo vykimo į komandiruotes laikotarpis ir jo suteikimo pagrindas kiekvieną kartą šalių buvo derinamas atskirai, todėl vienašališkai nuspręsti po komandiruotės tiesiog nevykti į darbą 3 savaites ir šiuo laikotarpiu nevykdyti darbo funkcijų atsakovas negalėjo – nepaisant to, kad atsakovas atsisakė vykti į kitą komandiruotę, ko daryti, kaip teismas konstatavo aukščiau, jis neturėjo teisės, norėdamas nevykti į kitą komandiruotę 18 dienų, būdamas rūpestingas, atsakingas ir sąžiningas darbuotojas, privalėjo suderinti poilsio laiko teisinį pagrindą (t. y. išsiaiškinti, ar iki kitos komandiruotės jis dirbs budėjimo režimu, ar jam bus suteiktos papildomos laisvos dienos, ar bus sprendžiamas klausimas dėl atostogų suteikimo). Bylos medžiaga patvirtina, kad tokia praktika įmonėje buvo įprasta, ieškovės taikyta ne tik atsakovo atžvilgiu, bet ir kitų įmonėje dirbančių darbuotojų atžvilgiu (el. b. t. II, b. l. 165–183). Taigi, būtent dėl to ieškovė, atsakovui atsisakius vykti į kitą komandiruotę, nurodė jam po komandiruotės atvykti į darbą (atsakovas šių aplinkybių neginčijo), tačiau, kaip neginčija pats atsakovas, jis ne tik kad neišvyko į kitą komandiruotę, taip nevykdydamas privalomo jam duoto darbdavės nurodymo, bet ir neatvyko į darbą 2017 m. lapkričio 13 d., vėlgi, nepaklusdamas teisėtam ir pagrįstam darbdavės reikalavimui, dėl ko su darbdave laisvo laiko nuo vykimo į komandiruotę ir/ar poilsio laiko nederino. Atsakovo nurodytos aplinkybės, t. y. kad iki 2017 m. lapkričio 13 d. jis Lietuvoje nepasiliko, nes neturėjo tam pinigų, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo atsakovui ignoruoti jam darbdavės duodamus privalomus nurodymus, juo labiau, kad pats atsakovas pripažįsta suradęs būdą, kaip gauti pinigų kelionei į namus Baltarusijoje.

Atsakovui 2017 m. lapkričio 13 d. neatvykus į darbą, įmonės administratorė J. Š. 2017 m. lapkričio 13 d. tarnybiniu pranešimu informavo apie tai įmonę (el. b. t. I, b. l. 57), dėl ko ieškovė 2017 m. lapkričio 20 d. atsakovui vieninteliu įmonei žinomu ir paties darbuotojo nurodytu adresu Minske, Baltarusijoje, išsiuntė reikalavimą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. (el. b. t. I, b. l. 23–25), atsakovui laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo žymėtos pravaikštos (el. b. t. I, b. l. 17, t. II, b. l. 10). Nepaisant to, kad ieškovė reikalavimą pateikti paaiškinimą atsakovui išsiuntė registruotu laišku 2017 m. lapkričio 20 d. (šis laiškas atsakovui nebuvo įteiktas, dėl to ginčo byloje nėra), atsakovui atvykus į darbą 2017 m. gruodžio 1 d. (dėl to ginčo byloje nėra) jo pakartotinai buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, dėl kokių priežasčių jis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. nebuvo darbe, tačiau darbuotojas tokio paaiškinimo nepateikė (el. b. t. I, b. l. 19), darbuotojas darbdavei pateikė 2017 m. lapkričio 30 d. baltarusių kalba surašytos medicininės pažymos kopiją (el. b. t. I, b. l. 20) bei prašymą suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. (el. b. t. I, b. l. 21–22), šio prašymo ieškovė netenkino ir apie tai pranešė atsakovui, kartu informavo atsakovą, kad yra sprendžiamas klausimas dėl jo darbo sutarties nutraukimo (el. b. t. I, b. l. 31). Atsakovas patvirtino, jog įmonė jam nurodė, kad jo prašymo dėl atostogų jam suteikimo netenkina, nepaisant to, jis po 2017 m. gruodžio 1 d. daugiau darbe iki pat darbo santykių pabaigos nepasirodė, dėl to ginčo byloje taip pat nėra.

Netenkinusi atsakovo prašymo dėl atostogų suteikimo, ieškovė taip pat vertino atsakovo pateiktą baltarusių kalba surašytą medicininę pažymą (el. b. t. II, b. l. 86), dėl ko sudarė komisiją, kuriai pavedė nustatyti ir įvertinti atsakovo neatvykimo į darbą priežastis (el. b. t. I, b. l. 26), ši komisija, įvertinusi tai, jog pateikta dokumento, sudaryto 2017 m. lapkričio 30 d., kopija, o ne originalas, šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą nėra pateiktas, dėl ko nėra galimybių nustatyti darbuotojo nedarbingumo priežastis ir trukmę bei tai, kad šis dokumentas atsakovui išduotas ne pagal jo gyvenamąją vietą, šį dokumentą darbdavei darbuotojas pristatė pats, bei tą pačią dieną lankėsi Krovininio autotransporto profesinėje sąjungoje „Solidarumas“ bei ten atliko teisinius veiksmus (ką patvirtina ir bylos medžiaga (el. b. t. I, b. l. 66)), savo 2017 m. gruodžio 4 d. išvadoje sprendė, kad atsakovo pateikta medicininė pažyma atsakovo neatvykimo į darbą nepateisina (el. b. t. I, b. l. 27). Teismas, be kita ko, papildomai įvertinęs tai, kad 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas atvyko į darbą, kaip nurodė pats atsakovas, pasiruošęs vykti į kitą komandiruotę, sprendžia, kad komisijos išvados dėl medicininės pažymos yra pagrįstos, atsakovui ir toliau neatvykstant į darbą ieškovė 2017 m. gruodžio mėn. atsakovui pagrįstai fiksavo pravaikštas (el. b. t. I, b. l. 18, t. II, b. l. 10). Taigi, pagal aukščiau teismo padarytas išvadas, 2017 m. gruodžio 7 d. ieškovė pagrįstai priėmė sprendimą atsakovą nuo 2017 m. gruodžio 8 d. atleisti iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. t. I, b. l. 29, 73).

Įvertinęs visas aukščiau nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teismas konstatuoja, kad atsakovas ne tik kad nevykdė teisėtų darbdavės reikalavimų, t. y. vykti į kitą komandiruotę, jam atsisakius tai daryti – ankstesnei komandiruotei pasibaigus atvykti į darbą, bet ir laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki pat darbo santykių pabaigos 2017 m. gruodžio 8 d. (išskyrus 2017 m. gruodžio 1 d.) į darbą neatvyko be pateisinančių priežasčių, todėl darbdavė, iš darbuotojo pareikalavusi visomis protingomis ir įmanomomis galimybėmis pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą priežasčių, o šiam tokio paaiškinimo nepateikus, teisėtai ir pagrįstai už padarytas pravaikštas darbuotoją atleido iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo teisėtu ir pagrįstu, pagrindo priteisti darbuotojui kompensaciją bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nėra.

Ieškovė, atleidusi atsakovą iš darbo, apie tai jį informavo išsiųsdama jam registruotą laišką vieninteliu įmonei žinomu ir paties darbuotojo nurodytu adresu Minske, Baltarusijoje (el. b. t. I, b. l. 30), tačiau šis laiškas, vėlgi, atsakovui nebuvo įteiktas (dėl to ginčo byloje nėra). Ieškovės atstovė advokatė teismo posėdžio metu nurodė, kad iš Darbo ginčų komisijos posėdžio įrašo nustatė, jog atsakovas Darbo ginčų komisijai nurodė, jog apie savo atleidimą jis sužinojo 2018 m. sausio 23 d., tuo tarpu atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad apie atleidimą iš darbo jis sužinojo 2018 m. vasario 8 d., reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu suformulavo Darbo ginčų komisijos posėdžio metu žodžiu 2018 m. kovo 8 d., teismo posėdžio metu jis jau nurodė, kad reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teikė Darbo ginčų komisijai 2018 m. vasario 22 d. ir jis buvo priimtas – tokie prieštaringi atsakovo teiginiai teismui sudaro pagrindą atsakovo nurodomą sužinojimo apie atleidimą iš darbo datą vertinti kritiškai, juo labiau, įvertinant tai, jog 2017 m. gruodžio 1 d. darbuotojas darbdavės buvo informuotas, jog yra sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo iš darbo, į darbą nuo 2017 m. gruodžio 4 d. jis nevyko, nors ir žinojo, kad jo prašymas dėl atostogų jam suteikimo nėra tenkinamas, taigi, darbo santykių tęstinumu/pasibaigimu jis tiesiog nesidomėjo, nors būdamas rūpestingas ir atsakingas galėjo ir turėjo pareigą tuo domėtis. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas teikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat nėra įrodymų, kad Darbo ginčų komisija atsakovo praleistą vieno mėnesio terminą atleidimui iš darbo ginčyti atnaujino, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikyti senatį, pagrindų jos atnaujinimui nėra, ir darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su tuo susijusius išvestinius reikalavimus atmesti kartu ir šiuo pagrindu.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju

Nustatyta, kad ieškovė atsakovui 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. atsakovo atleidimo iš darbo dieną, darbuotojui sumokėjo 1 693,27 Eur, šią sumą sudarė darbo užmokestis už spalio–lapkričio mėn. ir dienpinigiai (el. b. t. I, b. l. 49–50, 65). Darbuotojas jam priskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio neginčija, tačiau, jo įsitikinimu, darbdavė atleidimo dieną su juo tinkamai neatsiskaitė, nes sumokėjo ne visus jam priklausiusius dienpinigius bei nesumokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Darbuotojas, remdamasis komandiruočių įsakymais (el. b. t. I, b. l. 67–69; t. II, b. l. 75–76, 78, 83), pateikė savo dienpinigių paskaičiavimą (el. b. t. I, b. l. 39–41) ir teigė, kad jam turėjo būti mokami 100 % dydžio dienpinigiai, nes susitarimo su darbdave dėl mažesnio dienpinigių dydžio nebuvo, pasirašydamas darbo sutarties priedą dėl 30 % mažesnių dienpinigių jo turinio nesuprato, nes jis surašytas lietuvių kalba. Taigi, atsakovas neginčija komandiruočių įsakymuose nurodytų jo komandiruočių laikotarpių ir valstybių, iš esmės nesutinka tik su dienpinigių dydžiu. Ieškovė nurodė, jog visiems įmonės darbuotojams yra mokami 30 % mažesni dienpinigiai, šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik byloje pateiktas įmonės direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas „Dėl dienpinigių mažinimo“ (el. b. t. I, b. l. 59), be kita ko, nurodomas ir atsakovo darbo sutarties priede kaip mažinamų dienpinigių pagrindas (el. b. t. I, b. l. 72), šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. S.. Teismas, vertindamas, ar tarp šalių buvo susitarimas dėl 30 % mažesnių dienpinigių, visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pirminėje atsakovo darbo sutartyje, parengtoje rusų kalba, atsakovas išreiškė sutikimą su iki 50 % mažinamais dienpinigiais (el. b. t. I, b. l. 61–64, t. II, b. l. 49–51), tuo tarpu lietuvių kalba parengtame ginčo metu galiojusiame darbo sutarties priede (el. b. t. I, b. l. 72) šalių susitartos sąlygos dėl dienpinigių mažinimo iš esmės palankesnės darbuotojui nei kad ankstesnėje, rusų kalba surašytoje, darbo sutartyje. Visų antra, teismas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog visą laiką iš darbdavės gaudavo sutartą pinigų sumą (darbo užmokesčio ir dienpinigių), ši suma jam ėmė nebetikti tik tuomet, kuomet ėmė vėluoti darbo užmokestis – taigi, pats atsakovas, teismo posėdžio metu pripažinęs, jog darbo užmokestis ir dienpinigiai iki pat ginčo komandiruotės pabaigos 2017 m. lapkričio mėn. jam buvo mokami tinkamai, vadinasi, susitarimas dėl mažesnių dienpinigių buvo ir tokio susitarimo atsakovas neginčijo iki pat kreipimosi į Darbo ginčų komisiją. Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, jog nepaisant to, kad darbo sutarties priedas, kuriuo šalys susitarė dėl 30 % mažesnių dienpinigių, sudarytas atsakovui nesuprantama lietuvių kalba, atsakovas žinojo, jog jam yra mokami 30 % mažesni dienpinigiai ir su tuo sutiko, todėl pagrindo priteisti dienpinigių nepriemoką taikant 100 % dienpinigių dydį atsakovui nėra, darbuotojo reikalavimai dėl dienpinigių nepriemokos priteisimo atmetami.

Atsakovo teiginiai, kad darbdavė jam neišmokėjo jam priklausiusios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, atmetami kaip nepagrįsti – bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. liepos 25 d. (el. b. t. I, b. l. 15, 28, 48) bei laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. (el. b. t. I, b. l. 16, 28, t. II, b. l. 56), už šiuos laikotarpius atostoginiai jam buvo sumokėti (dėl to ginčo nėra), dėl ko atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 8 d. jis nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų neturėjo (el. b. t. I, b. l. 28), todėl kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas jam nepriklausė, taigi, pagrindo tenkinti darbuotojo reikalavimą priteisti jam iš darbdavės kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas nėra.

Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė atleidimo iš darbo dieną atsakovui sumokėjo atsakovui priklausiusį darbo užmokestį už spalio ir lapkričio mėnesius bei likusią dienpinigių sumą taikant 30 % mažesnį dienpinigių dydį, ką, kaip jau teismas konstatavo aukščiau, ieškovė galėjo daryti, atsižvelgęs į tai, kad 2017 m. gruodžio mėnesį atsakovas darbo funkcijų nevykdė, buvo pravaikštoje, dėl ko jam darbo užmokestis už gruodžio mėnesį nepriklausė, konstatuoja, jog darbo sutarties su atsakovu nutraukimo dieną darbdavė su darbuotoju tinkamai atsiskaitė.

Pažymėtina, kad pagal naujojo DK (įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti – Darbo ginčų komisija ginčą nagrinėdama ikiteismine tvarka jį išnagrinėjo netinkamai, todėl teismas ginčą išnagrinėjęs iš esmės sprendžia, kad pagrindo tenkinti darbuotojo reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai, nėra, todėl jie atmetami; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas ieškovės naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovui nėra.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovė teismo prašė priteisti jai iš atsakovo jos patirtas ją atstovavusiai advokatei sumokėtas 2 307,08 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu bei sumokėtą 73 Eur žyminį mokestį (el. b. t. I, b. l. 13, 60, t. II, b. l. 136–137, 187–193). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia ieškovei iš atsakovo 2 380,08 Eur (2 307,08 Eur + 73 Eur) bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DARJĖGA“ ieškinį patenkinti visiškai.

M. S. reikalavimus, teiktus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai ir patenkintus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „DARJĖGA“ (į. k. 300571233) iš atsakovo M. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2 380,08 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimties eurų ir aštuonių euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.