- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- 1A-325-579/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Regina Pocienė, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- A. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Pocienės, Ernesto Rimšelio,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. M. bei jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:
- pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;
- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme ir A. M. paskirta galutinė subendrina bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. M. uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams, taip pat teise laikyti ir nešioti ginklą 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, A. M. priklausantis automobilis „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotas.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2020 m. vasario 18 d. įvykio vietos apžiūros metu paimtas lygiavamzdis vienašūvis medžioklinis šautuvas (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 19 d. kratos metu paimti 150 vienetų 9 mm „Makarov FMJ“ šovinių, 2020 m. vasario 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu paimti 92 vienetai 9 mm „Makarov FMJ“ šovinių, 12 vienetų 16-o kalibro medžioklinių šovinių ir pistoleto dėtuvė konfiskuoti ir perduoti į Lietuvos Respublikos ginklų fondą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir dideliu kiekiu šaudmenų, grasino nužudyti žmogų, taip pat vairavo motorinę transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, o būtent:
1.1. pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2020 m. sausio 15 d. Nr. IX-705 30 straipsnio „Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių savininko, valdytojo, naudotojo pareigos, taikomi draudimai ir teisės” reikalavimus, nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2020 m. vasario 18 d., savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), laikė pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdį vienašūvį medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini), priskiriamą „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, bei nuo 2020 m. sausio 25 d. iki 2020 m. vasario 18 d. (duomenys neskelbtini), nevykdydamas teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimo pateikti šaudmenis, neturėdamas leidimo, laikė didelį kiekį šaudmenų:
- 27 vienetus tinkamų šaudyti pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių;
- 242 vienetus tinkamų šaudyti iš įvairių graižtvinių ginklų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių;
- vieną tinkamą šaudyti iš įvairių graižtvinių ginklų pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro šovinį;
taip pat A. M. 2020 m. vasario 18 d., apie 21 val., automobiliu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini) ir 15 vienetų tinkamų šaudyti pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių gabeno iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), kur apie 22 val. realizavo, t. y. iš medžioklinio šautuvo (duomenys neskelbtini) iššovė 14 vienetų šovinių į (duomenys neskelbtini) buto duris, ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini) ir vieną tinkamą šaudyti medžioklinį šovinį automobiliu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno iš (duomenys neskelbtini) namo, kol 2020 m. vasario 18 d., 23.20 val., (duomenys neskelbtini) įvykio vietos apžiūros metu paėmė policijos pareigūnai.
1.2. 2020 m. vasario 18 d., apie 21 val., namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio grasino nužudyti savo žmoną J. M., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes A. M., pasiėmęs nusikaltimo įrankį ir priemones – neteisėtai laikomą 16-o kalibro lygiavamzdį vienašūvį medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini) ir 15 vienetų tinkamų šaudyti pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių iš medžioklinio šautuvo (duomenys neskelbtini), apie 22 val. automobiliu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko prie J. M. gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) buto, ir iš medžioklinio šautuvo (duomenys neskelbtini) keturiolika kartų iššovė į (duomenys neskelbtini) buto duris.
1.3. 2020 m. vasario 18 d., apie 22.20 val., kelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jam neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis etilo alkoholio koncentraciją iškvėptame ore, taip vengdamas neblaivumo patikrinimo.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Arvydas Gramba apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti:
- perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir A. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;
- vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, A. M. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu bei paskirti A. M. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams;
- vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos subendrintos bausmės pridėti dalį Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį skirtos 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmės ir paskirti A. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Šalies argumentai
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. M. padarytą nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte kvalifikuotą pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikavo į veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Skundo autoriaus teigimu, nors pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, bet juos vertindamas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmai neatitinka objektyviųjų ir subjektyviųjų rengimosi padaryti nužudymą požymių ir kad byloje nėra surinkta patikimų, abejonių nekeliančių duomenų, jog A. M. turėjo išankstinę tiesioginę tyčią nužudyti savo sutuoktinę.
2.2. Skunde pažymima, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą nuo rengimosi nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą skiriasi tuo, kad neatliekami rengimosi veiksmai, nesikėsinama nužudyti, sunkiai sužaloti ar susargdinti. Tačiau, prokuroro nuomone, A. M. veiksmai rodo priešingus ketinimus. Nuteistasis, būdamas neblaivus, pasiėmęs nelegaliai laikomą šautuvą ir 15 šovinių, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pas savo sutuoktinę, prieš tai paskambinęs dukrai ir pasakęs, jog „nužudys tą kalę“, atvažiavęs 14 kartų šovė į duris ir tik atsitiktinumo dėka nenužudė J. M., nes pastarosios nebuvo namuose. Nuteistasis A. M. neneigė atlikęs šiuos veiksmus, bet, skundo autoriaus manymu, nuteistojo pateikta versija, kad jis nenorėjo nužudyti savo sutuoktinės ir važiavo neva pasiimti dokumentų, vertintina kritiškai, kadangi nuteistojo veiksmai leidžia pagrįstai spręsti apie susiformavusią šio asmens tiesioginę tyčią nužudyti J. M.. Be to, spręsdamas apie grasinimų nužudyti realumą, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad A. M. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už smurtą prieš savo žmoną. Kaip matyti iš baudžiamojo įsakymo, būdamas neblaivus A. M. yra neprognozuojamas, anksčiau ne kartą smurtavo prieš J. M. be jokio konkretaus pagrindo, grasino ją nužudyti. Visa tai įvertinęs prokuroras daro išvadą, kad A. M. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti savo žmoną J. M., todėl jo veika perkvalifikuotina pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
3. Nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas V. V. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti:
- A. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę;
- A. M. išteisinti dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti. Pripažinus, kad jis pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti A. M. švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismo priimtas skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 5 dalyje, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, buvo šališkas ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Skunde pažymima, kad baudžiamojoje teisėje kaltininko kaltė nėra preziumuojama, asmuo, gali būti pripažintas kaltu tik tada, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, be to, visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Skundo autorių teigimu, nagrinėjamoje byloje A. M. kaltė yra grindžiama prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, taip pažeidžiant minėtas baudžiamosios teisės nuostatas.
3.2. Skunde teigiama, kad nuteistojo A. M. veika neatitinka BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir turi būti perkvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis turėjo leidimus laikyti (nešioti) ginklus bei šaudmenis, teisėtai turėjo medžioklinį šautuvą bei PM pistoletą. Byloje nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, kad A. M. laikė ir gabeno vieną neteisėtai laikomą lygiavamzdį vienašūvį 16-kalibro medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini), 15 vnt. 16-o kalibro medžioklinių šovinių, iš kurių keturiolika iššovė į savo buto duris, laikė 27 vnt. tinkamų šaudyti pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių, 242 vnt. tinkamų šaudyti iš įvairių graižtvinių ginklų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių. Skundo autoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M., veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningai nuo policijos pareigūnų nuslėpė ir neatidavė legaliai įsigytus šaudmenis bei neteisėtai laikomą lygiavamzdį vienašūvį 16-kalibro medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai laikomą vieną 7,62 mm kalibro šovinį.
3.3. Skunde cituojami nuteistojo A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duoti parodymai, akcentuojant tai, kad 2020 m. vasario 18 d. A. M. kartu su policijos pareigūnais V. S. ir Ž. K. atvyko į nuteistojo gyvenamąją vietą, kur A. M., atrakinęs seifą, padavė pareigūnui V. S. medžioklinį šautuvą, pistoletą su dėtuve, taip pat nurodė, jog dar turi penkias dėžutes šovinių, bet pareigūnas V. S. šovinių nepaėmė. Skundo autorių teigimu, netikėti nuteistojo A. M. parodymais nėra pagrindo, nes A. M. iš karto po sulaikymo savo nusikalstamų veiksmų neneigė, juos pripažino. Apklausiamas teisme policijos pareigūnas V. S. parodė, kad jam ir pareigūnei Ž. K. buvo pavesta iš A. M. paimti jo turimus ginklus, nuvykę paėmė tuos, kuriuos rado ir kuriuos atidavė A. M., bet liudytojas negalėjo prisiminti, ar nuteistasis pateikė ir šaudmenis. Kadangi A. M. su policijos pareigūnais gyvena mažame miestelyje, vieni kitus pažįsta, todėl pareigūnai paprasčiausiai iš žmogiškumo galėjo nepaimti A. M. turėtų šaudmenų, tačiau supratę, jog dėl aplaidžiai atliktų pareigų jiems gresia atsakomybė, policijos pareigūnai, siekdami save apsaugoti, nurodė neteisingas aplinkybes. Be to, policijos pareigūnai, paimdami pistoletą ir šovinių dėtuvę, privalėjo paimti ir antrą komplektuojamą šovinių dėtuvę. Ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl minėtų liudytojų tariamai neprisimenamų aplinkybių. Taigi, nagrinėjamu atveju A. M. parodymai yra labiau tikėtini nei policijos pareigūnų. Netikėti nuteistojo parodymais ar vertinti juos kritiškai vien tik liudytojų V. S. ir Ž. K. parodymų pagrindu negalima, nes A. M. šioje situacijoje yra silpnoji šalis, jo parodymai priešpastatomi policijos pareigūnų pateiktiems duomenims, kurie yra prieštaringi ir galimai klaidinantys dėl jau aptarto suinteresuotumo išvengti gresiančios atsakomybės už aplaidų pareigų vykdymą. Dėl vieno 7,62 mm kalibro šovinio nuteistasis A. M. paaiškino, kad galimai šis šovinys kaip ir neteisėtai laikomas lygiavamzdis vienašūvis 16-kalibro medžioklinis šautuvas (duomenys neskelbtini) galėjo būti rastas paslėptas žmonos tėvo sodyboje po antrojo aukšto grindimis.
3.4. Skunde pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Pats šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas civilinėje apyvartoje nėra draudžiamas, disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis savaime nelaikomas pavojinga veika. Neteisėto disponavimo šaudmenimis atvejais BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nuo veikos, numatytos šio straipsnio 2 dalyje, atribojama remiantis vertinamuoju didelio šaudmenų kiekio požymiu. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą ankstesnė teismų praktika, kai daugiau kaip 50 šaudmenų buvo laikoma dideliu kiekiu, šiuo metu yra nebeaktuali ir dėl veikos pavojingumo sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Skundo autorių nuomone, net ir įvertinus tai, kad A. M. laikė teisėtai įsigytus didelį kiekį šaudmenų bei neteisėtai disponavo dar ir lygiavamzdžiu medžiokliniu šautuvu, nuteistojo veika nekėlė visuomenės saugumui tokio pavojaus, kokį paprastai kelia sunkaus nusikaltimo padarymas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo A. M. nusikalstamos veikos teisinis įvertinimas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį kaip sunkaus nusikaltimo, už kurio padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo 4 iki 8 metų, neatitinka konstitucinių teisingumo, proporcingumo ir teisingumo vykdymo principų, todėl A. M. nusikalstama veika perkvalifikuotina iš BK 253 straipsnio 2 dalies į BK 253 straipsnio 1 dalį.
3.5. Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. grasino nužudyti savo sutuoktinę J. M. ir kad tie grasinimai buvo realūs ir galėjo būti įgyvendinti. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog A. M. šaudė į savo buto duris, nuteistasis tokius savo veiksmus vertina kritiškai ir dėl to labai išgyvena. Skundo autorių teigimu, A. M. neturėjo jokio motyvo ir tikslo grasinti J. M. ir tuo labiau savo grasinimus realizuoti – nužudyti savo sutuoktinę ar kitaip fiziškai su ja susidoroti. Šiuo atveju apsvaigusio nuo alkoholio A. M. pasisakymai galimai liudytojų buvo netinkamai suprasti ir interpretuoti. Nuteistojo grasinimai susidoroti su savo sutuoktine J. M. techninėmis priemonėmis niekur nėra fiksuoti. Anksčiau policijos įstaigos neturėjo jokių duomenų, kad A. M. būtų smurtavęs prieš savo sutuoktinę, išskyrus vieną kartą, kai jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuo atsakomybės buvo atleistas. Skundo autorių vertinimu, jei A. M. tikrai būtų ketinęs nužudyti sutuoktinę, logiška, kad neradęs jos namuose, būtų ieškojęs pas J. M. draugę, kur ir būtų galėjęs realizuoti tariamus savo ketinimus. Tačiau nuteistasis A. M. to nepadarė, nes atvyko į butą reikiamų dokumentų, bet radęs buto užrakintas duris ir neradęs sutuoktinės, užpyko, kad jo niekas neįsileidžiam todėl, būdamas neblaivus bei norėdamas patekti į savo butą, pradėjo šaudyti į buto duris – spynos sritį.
3.6. Anot skundo autorių, ikiteisminio tyrimo bei bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo remtasi prieštaringais liudytojų parodymais, kurie atspindi tik šių asmenų nuomonę, kuri dėl streso būsenos galėjo būti klaidinga. Iš liudytojų parodymų nėra aišku, ar grasinimai susidoroti buvo realūs, ar jie (liudytojai) tik spėjo dėl tokių grasinimų realumo. Liudytoja J1. M. parodė, kad jai skambino tėvas A. M., kuris, kaip jai pasirodė, buvo neblaivus, ir pasakė, kad važiuos pas mamą ir padarys jai kažką negero, visgi apklausiama teisme liudytoja nurodė, jog neprisimena tikslių tėvo žodžių ir negalėjo patvirtinti teiginių apie galimą susidorojimą su J. M.. Liudytoja J1. M. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jos tyrėjams pateikti duomenys yra subjektyvūs bei neatspindi tikrųjų įvykių. Paskambinusi į Bendrosios pagalbos centrą, pergyvendama dėl savo tėvų, ji neteisingai vertino savo tėvo ketinimą nuvykti į bendrą šeimos butą, netiksliai ir perdėtai išreiškė savo emocijas ir subjektyviai perteikė tyrėjams savo nuogąstavimus dėl tėvų konflikto. Tuo labiau kad telefoninio pokalbio metu liudytoja vairavo automobilį, su A. M. kalbėjosi naudodama laisvų rankų įrenginį, dėl to galėjo neteisingai suvokti dėl neblaivumo nerišliai kalbėjusio savo tėvo A. M. išsakytus teiginius. Liudytoja V. P. pati įvykio nematė, pokalbio turinio negirdėjo ir negalėjo objektyviai vertinti situacijos, o liudytoja J. K. taip pat pati išsakytų A. M. žodžių negirdėjo ir situacijos vertinimą pateikė tik pagal J. M. pasakojimą. Pati J. M. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad būdamas neblaivus jos sutuoktinis nuolat jai grasindavo ir tuos grasinimus ji vertino kaip neblaivaus asmens kalbas. Be to, ir pati liudytoja J. M. negalėjo tiksliai įvardinti, ką jai paskambinusi pasakė dukra J1. M. apie nuteistojo ketinimus. Dėl konfliktiškų sutuoktinių tarpusavio santykių J. M. negalėjo objektyviai įvertinti A. M. išsakytų teiginių, spręsti apie jų realumą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad aptartų parodymų nepakanka neginčytinai konstatuoti, jog A. M. grasino savo sutuoktinei ir savo grasinimus ketino realiai įgyvendinti.
3.7. Taip pat skunde nesutinkama su nuteistajam A. M. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, kurios vertinamos kaip aiškiai per griežtos, neproporcingos ir neatitinkančios bausmės paskirties. Kadangi A. M. padaryta veika iš BK 253 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 253 straipsnio 1 dalį, todėl atitinkamai nuteistajam skirtina ir švelnesnė bausmė. Skiriant bausmes atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis A. M. teigiamai charakterizuojamas, turi darbą ir ūkį, šeimą, kuria rūpinasi. A. M. susitaikė su savo sutuoktine J. M.. Be to, nuteistasis jau yra suimtas daugiau kaip 1 metus ir 4 mėnesius, šiuo atveju pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymas jau laikytinas pakankama bausme. Tolimesnis A. M. įkalinimas tik dar labiau atitolintų jį nuo šeimos, atimtų pragyvenimo šaltinį, pablogintų sveikatos būklę ir šeimos turtinę padėtį. Akivaizdu, kad nuteistasis turi priklausomybę nuo alkoholio, jam reikalingas gydymas ir pagalba, tik taip A. M. galės sugrįžti į šeimą, normalų socialinį gyvenimą, laikytis įstatymų bei rūpintis savo šeimos gerove.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. M. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. M., gynėjas advokatas V. V. prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
5. Byloje nėra paduota apeliacinių skundų dėl A. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, šioje bylos dalyje teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose kaip tai numatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje.
6. Tiek prokuroro, tiek nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose ginčijama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma perkvalifikuoti nuteistojo A. M. nusikalstamą veiką iš BK 145 straipsnio 1 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. nuteisti A. M. dėl rengimosi nužudyti sutuoktinę J. M.. Tuo tarpu nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma A. M. išteisinti dėl grasinimo nužudyti sutuoktinę J. M.. Taip pat nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašo nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti pagal to paties straipsnio 1 dalį. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su apygardos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas A. M. padarytas veikas.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, A. M. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet ir pateikti aiškūs įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo motyvai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo A. M. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, nė vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės įrodomosios reikšmės. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Visgi teisėjų kolegija peržiūrėjusi bylą įžvelgė kelis skundžiamame nuosprendyje likusius netikslumus, susijusius su nagrinėjamoje byloje nepagrįstai inkriminuotu BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytu realizavimo požymio aiškinimu bei konfiskuoto ginklo ir šaudmenų likimu, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados nekeičia esminių pirmosios instancijos teismo išvadų.
Dėl A. M. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
8. Baudžiamoji byla buvo perduota teismui, kaltinant A. M. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą tuo, kad jis rengėsi nužudyti savo sutuoktinę J. M., t. y. pasiėmęs neteisėtai laikomus medžioklinį šautuvą ir 15 vienetų šovinių, atvyko prie J. M. gyvenamosios vietos ir siekdamas patekti į butą bei įgyvendinti savo ketinimus, 14 kartų iššovė į buto duris, bet savo sumanymo neįgyvendino ne dėl nuo nuteistojo valios priklausančių aplinkybių, nes J. M. nebuvo namuose. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme ir įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, A. M. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota ir skundžiamu nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad grasino nužudyti savo sutuoktinę J. M..
9. Sprendžiant dėl nuteistojo A. M. veiksmų kvalifikavimo pažymėtina, kad rengimasis padaryti nusikaltimą pagal BK 21 straipsnio 1 dalį yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra ketinamo įvykdyti nusikaltimo objektyviųjų požymių, nustatytų konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Taigi kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, sąlygų sudarymo pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130-693/2017, 2K-345-511/2018). Sprendžiant, ar konkretūs veiksmai (neveikimas) laikytini rengimusi padaryti nusikaltimą, vertinama ne tik pačių veiksmų (neveikimo) svarba sudarant galimybes ir palengvinant sąlygas padaryti nusikaltimą, bet ir visos kitos nusikalstamos veikos aplinkybės. Apibūdinant subjektyviuosius rengimosi padaryti nusikaltimą požymius, pažymėtina, kad šiai stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota, konkreti ar alternatyvi tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta nusikaltimo, kuriam rengiasi, pobūdį, jo sudėties požymius; įsitikinęs, kad sumanytam nusikaltimui būtina pasirengti atliekant atitinkamus veiksmus; suvokia numatytų rengimosi veiksmų pobūdį, jų svarbą tolesnei nusikalstamai veikai; numato priežastinį ryšį ir vystymąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nusikalstamos veikos stadijų; įsitikinęs kad atlikęs numatytus parengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą. Jei kaltininko motyvas, tikslas, tyčia realizuojama tik grasinimais sužaloti, nužudyti ar atlikti kitus pavojingus veiksmus, tai tokia veika, esant ir kitiems BK Specialioje dalyje nustatytiems konkretiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, gali būti vertinama kaip savarankiškas baigtas nusikaltimas, pavyzdžiui, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 straipsnis).
10. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016, 2K-139-511/2020). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Vertinant grasinimo realumą, būtina nustatyti šias sąlygas: kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas; konkrečioje nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų; kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimus panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017, 2K-259-693/2018). Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento.
11. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme ne tik nepripažino savo kaltės dėl rengimosi nužudyti sutuoktinę J. M., bet ir neigė grasinęs ją nužudyti. Apklausiamas teisme A. M. paaiškino, kad 2020 m. vasario 18 d. dienos metu su draugais girtavo, apie 15 val. nuėjo miegoti, atsikėlė apie 19-20 val., tuomet paskambino sutuoktinei, su kuria gyveno atskirai nuo 2020 m. sausio mėnesio, kai dėl smurto prieš ją (sutuoktinę) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kadangi J. M. neatsiliepė, o reikėjo sumokėti mokesčius, todėl nusprendė iš sodybos, kurioje jis gyveno, nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) pas sutuoktinę. Nuteistojo teigimu, važiuodamas (duomenys neskelbtini) pamatė J. M. draugės R. U. bute degančią šviesą ir jame savo sutuoktinę. Atvažiavus iki J. M. buto, languose buvo tamsu, atėjęs prie buto pradėjo daužyti duris, bet niekas durų neatidarė. Tuomet nuėjo iki automobilio ieškoti su kuo galėtų perpjauti spyną, tačiau nieko neradęs, pasiėmė mašinoje paliktą šautuvą, grįžo prie buto durų ir šovė 5-6 kartus į durų spynas. Nuteistasis A. M. nurodė, kad šaudydamas turėjo tikslą atidaryti duris, patekti į butą ir pasiimti jam reikalingus dokumentus, tačiau ne tik neketino žudyti J. M., bet ir niekam neišsakė grasinimų ją nužudyti.
12. Nors A. M. ir nepripažįsta kaltės nei dėl rengimosi nužudyti sutuoktinę J. M., nei dėl grasinimo ją nužudyti bei tvirtina, jog į buto duris šaudė tik norėdamas patekti į vidų ir pasiimti reikiamus dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią versiją, kaip paneigtą byloje apklaustų nukentėjusiosios J. M. ir liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga, bei apelianto A. M. parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.
13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis tik pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją, jog pas sutuoktinę J. M. į butą važiavo norėdamas pasiimti dokumentus, nes turėjo sumokėti mokesčius, ir tik negalėdamas patekti į vidų pradėjo šaudyti į duris. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kitą dieną po įvykio, A. M. aiškiai įvardijo, jog po išgertuvių, vakare, jam staiga kilo pyktis ant sutuoktinės J. M., be to, ši dar ir neatsiliepė telefonu, todėl nusprendė nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir sušaudyti buto, kuriame gyveno J. M., duris (t. 2, b. l. 131-133). Tos pačios apklausos metu A. M. nurodė ir tai, kad nuvažiavęs iki J. M. buto, iš karto su savimi pasiėmė šautuvą, užlipo į antrą aukštą, užtaisė ginklą ir šovė į durų spynos sritį. Šie parodymai prieštarauja nuteistojo teisme nurodytoms aplinkybėms, jog jis neva iš pradžių daužė buto duris ir tik niekam jo neįleidus į vidų, iš automobilio pasiėmė šautuvą. Taip pat ir sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo 2020 m. vasario 20 d. teismo posėdyje A. M. net kelis kartus pakartojo, jog pas sutuoktinę J. M. važiavo ir į buto duris šaudė tam, kad sugadintų duris ir sukeltų triukšmą, bet nieko apie tariamą dokumentų pasiėmimą ir mokesčių sumokėjimą neužsiminė (t. 3, b. l. 102).
14. Dėl tikrųjų nuteistojo A. M. šaudymo į buto, kuriame gyveno jo sutuoktinė J. M., duris motyvų galima spręsti iš prie nuteistąjį sulaikiusių policijos pareigūnų aprangos pritvirtintų kamerų užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų, kurie buvo peržiūrėti teisiamajame posėdyje ir kurių stenogramos surašytos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 175-182). Atsakydamas į policijos pareigūnų klausimus A. M. ne vieną kartą pakartojo, kad šaudė į buto duris, nes „žmona nedavė taikytis, aš ją myliu“, „J. myliu“, „minčių nušauti žmoną neturėjau niekada, pagąsdint tik...“, „norėjau nueit pasikalbėt, bet „mentai“ provokuoja, susitaikyti neduoda“, „norėjau atsirakinti savo butą“, „bobos nušauti nenorėjau, tik norėjau užeiti pažiūrėti, kaip gyvena“, „šaudžiau dėl to, kad žmona nedavė taikytis, aš ją myliu, ir „kakalį“ būčiau..., ir jum va būčiau“. Taigi, kaip matyti iš sulaikyto A. M. atsakymų policijos pareigūnams, nuteistasis buvo nepatenkintas tuo, kad dėl paskirto įpareigojimo nebendrauti su J. M. jis negali net pabandyti susitaikyti su sutuoktine, su ja pasikalbėti. Toks nepasitenkinimas nuteistajam A. M. esant neblaiviam ir negalint adekvačiai reaguoti į situaciją, negalint patekti į butą, vėliau buvo išreikštas šaudymu į duris. Kita vertus, A. M. visuomet kategoriškai neigė, jog norėjo nušauti sutuoktinę („minčių nušauti žmoną niekada neturėjau“, „aš bobos nušaut nenorėjau“). Analogiškai savo motyvus A. M. aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu.
15. Byloje yra paneigti ir apelianto A. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, jog neva jis buvo įsitikinęs, kad nukentėjusiosios nėra namuose. Visų pirma, dėl šios aplinkybės nuteistojo teisme duoti parodymai yra nelogiški, kadangi nors jis tvirtino, žinojęs, jog J. M. namuose nėra, bet vis tiek važiavo į butą, kuriame gyveno sutuoktinė, pasiimti dokumentų net neturėdamas raktų ir suprasdamas, kad į butą nepateks, niekas jo į vidų neįleis. Liudytoja V. P. paaiškino, kad gyvena namo pirmame aukšte, J. M. butas yra antrame namo aukšte. 2020 m. vasario 18 d. vakare kilo didelis triukšmas, vyras jai pasakė, kad tai buvo šūviai, bet pati liudytoja iš buto nebuvo išėjusi. Tuo tarpu liudytoja J. K., gyvenanti trečiame aukšte, virš buto, kuriame gyvena J. M., paaiškino, kad išgirdusi triukšmą laiptinėje iš pradžių pagalvojo, jog išdužo langai, bet triukšmas nesiliovė, tuomet išėjo į laiptinę, kur jautėsi parako kvapas, ir pamatė žmogaus siluetą, iš balso suprato, kad tai A. M.. Pastarasis buvo piktas, keikėsi, liudytoja išgirdo jį sakant „to dar betrūko, kad boba neįleis namo“. Taigi, liudytojos jokio kito garso (durų daužymo, beldimo į duris), išskyrus šūvius negirdėjo, o tai atitinka ikiteisminio tyrimo metu A. M. duotus parodymus, jog atvykęs prie buto, kuriame gyveno J. M., jis iš karto pradėjo šaudyti.
16. Atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiosios J. M. parodymus, jog po dukros J1. M. skambučio ir įspėjimo apie atvažiuojantį A. M., ji paskambino draugei R. U., kuri nukentėjusiąją nusivežė į savo gyvenamą vietą, bet J. M. skubėdama virtuvėje neišjungė šviesos. Tiek R. U., tiek kita liudytoja – J. Ž., patvirtino, mačiusios J. M. bute paliktą šviesą, J. Ž. net išsigando, jog nukentėjusioji galėjo nespėti išvažiuoti (iš buto). Nors nuteistasis tvirtino, kad nematė J. M. bute degusios šviesos, nes prie namo atvažiavo iš kitos pusės, tačiau iš aptartų liudytojų parodymų apie A. M. pasipiktinimą, jog jo niekas neįsileidžia į vidų, darytina išvada, kad nuteistasis buvo (klaidingai) įsitikinęs, jog J. M. yra namuose. Taip pat liudytoja R. U. paaiškino, kad jos buto patalpose į gatvės pusę šviesa nedegė, todėl važiuodamas pro šalį A. M. negalėjo matyti bute degančios šviesos ir tuo labiau J. M..
17. Byloje nustatyta, kad prieš važiuodamas pas sutuoktinę J. M. nuteistasis telefonu bendravo su dukra J1. M.. Pats A. M. pokalbio telefonu su dukra turinio negalėjo detalizuoti. Liudytoja J1. M. parodė, kad 2020 m. vasario 18 d. vakare tėvas jai skambino net kelis kartus. Jau iš pirmo pokalbio ji suprato, kad A. M. yra išgėręs, todėl greitai pokalbį baigė, bet po kiek laiko tėvas vėl paskambinęs pasakė, jog iš sodybos važiuos į (duomenys neskelbtini) pas J. M.. Tuomet liudytoja paskambino ir įspėjo motiną skubiai išvykti iš buto. Nukentėjusioji patvirtino, kad jai neatsiliepus į A. M. skambutį, netrukus paskambino dukra ir pasakė, jog kalbėjosi telefonu su tėvu A. M., kuris, kaip pasirodė J1. M., buvo neblaivus, ir ketina atvažiuoti pas J. M.. Dukra pasiūlė jai (nukentėjusiajai) geriau išvažiuoti iš namų.
18. Kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino liudytoja J1. M., ji įspėjo motiną išvažiuoti iš buto, nes nenorėjo, kad tėvai susipyktų. Nukentėjusioji J. M. nurodė, kad nenorėjo susitikti su A. M., nes, būdamas neblaivus, nuteistasis tapdavo piktas, vis priekaištaudavo dėl nebūtų dalykų. Tačiau šioje dalyje J. M. ir J1. M. teisme duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie teisme buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji paaiškino, kad paskambinusi dukra J1. M. įspėjo nemiegoti namuose, nes A. M. jai pasakė, jog atvažiuos susidoroti su J. M., bet tikslių dukters pasakytų žodžių negalėjo prisiminti (t. 1, b. l. 58-59). J1. M. ikiteisminio tyrimo metu išsamiau papasakojo apie bendravimą telefonu su tėvu A. M.. Liudytoja parodė, kad 2020 m. vasario 18 d. vakare telefonu su tėvu kalbėjosi ne vieną kartą, vieno iš pokalbių metu A. M. paminėjo, kad suras mamą ir padarys jai kažką negero, išsigandusi J1. M. baigė pokalbį ir iš karto paskambino motinai J. M. ją perspėti, po kiek laiko tėvas A. M. dar kartą paskambino J1. M. ir pasakė, kad jau yra netoli (duomenys neskelbtini) ir kažką mamai padarys fiziškai, kiek prisimena, tėvas pasakė „nudėsiu kalę“ (t. 1, b. l. 102-103).
19. Liudytoja J1. M. pirmosios instancijos teisme parodymų neatitikimus aiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja per apklausą galėjo neteisingai interpretuoti liudytojos pasakytus žodžius ar pati J1. M. galėjo neteisingai išsireikšti dėl tėvo pasakytų žodžių. Tačiau ši liudytoja pasirašytinai patvirtino, jog apklausos protokolą perskaitė, bei pažymėjo, kad jos parodymai užrašyti teisingai (t. 1, b. l. 105). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J1. M. buvo apklausta 2020 m. vasario 21 d., kai veika padaryta 2020 m. vasario 18 d. vakare, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantais, jog J1. M. dėl patirto streso galėjo suklysti nurodydama įvykio aplinkybes. Be to, šiai liudytojai pasirašytinai buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos, taip pat ir teisė neduoti parodymų apie savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus (t. 1, b. l. 100). Taip pat liudytoja J1. M. ir apklausos protokole pakartotinai patvirtino, jog jai ši teisė išaiškinta ir ji sutinka duoti parodymus apie tėvo veiksmus (t. 1, b. l. 102). Nors liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūno, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nelaikytini savarankišku įrodymu, bet šiais parodymais gali būti patikrinami kiti įrodymai ir tokiu būdu parodymai gali būti reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui, todėl besąlygiškai jų atmesti ir jais nesivadovauti, kaip nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, negalima.
20. Juolab, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti J1. M. parodymai atitinka kitus byloje ištirtus įrodymus. Po paskutinio pokalbio telefonu su tėvu ši liudytoja paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Kaip matyti iš pranešimo suvestinės, 2020 m. vasario 18 d. 21.42 val. J1. M. pranešė, kad paskambinęs tėvas A. M. nurodė, jog už 5 minučių važiuos ir užmuš savo buvusią žmoną (t. 1, b. l. 11-12). Nukentėjusiosios J. M. kaimynė J. K. parodė, kad A. M. išėjus iš laiptinės, ji paskambino nukentėjusiajai, kuri pasakė, jog jos nebuvo namuose, nes dukra įspėjo ją (J. M.) apie atvažiuojantį A. M. su šautuvu. Liudytoja R. U. paaiškino, kad paskambinusi J. M. prašė ją pasiimti iš buto, nes dukra J1. M. paskambinusi pranešė, jog A. M. atvažiuoja ją (J. M.) nušauti. Taigi, nuteistojo išsakytus grasinimus nužudyti (nušauti) J. M. patvirtina ne tik liudytojos J1. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir kiti šioje baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai.
21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pakanka veikos aplinkybėms nustatyti, sujungti jas į nuoseklią ir logišką grandinę, o kartu ir A. M. kaltei konstatuoti.
21.1. Pagal kaltinimą rengimasis nužudyti J. M. iš esmės grindžiamas tik tuo, jog važiuodamas pas sutuoktinę nuteistasis A. M. pasiėmė šautuvą ir atvažiavęs šaudė į buto duris. Tačiau rengimuisi kaip kryptingai veikai, siekiant palengvinti nusikaltimo padarymą, kaip jau minėta šioje nutartyje, būdinga tiesioginė tyčia (iš anksto apgalvota, konkreti ar alternatyvi). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo neginčytinai išvadai apie nuteistojo turėtą tikslą nužudyti J. M., kurį jis būtų tikslingai siekęs įgyvendinti. A. M. ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu neigė norėjęs nužudyti J. M., taip pat iš karto po sulaikymo policijos pareigūnams ne vieną kartą tvirtino, jog norėjo tik pagąsdinti sutuoktinę, su ja pasikalbėti, analogiškai teigė ir sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės jam paskyrimo. Nors A. M. ir šovė 14 kartų į J. M. buto duris, bet vien šūvių fakto nepakanka konstatuoti nuteistojo tyčios nužudyti sutuoktinę, kadangi visi šūviai iššauti aplink durų spynas. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais pirmiausia buvo siekiama (toks buvo tikslas) spynas sugadinti bei tokiu būdu atidarius duris patekti į butą, šaudymas nebuvo nukreiptas tikslu pataikyti į A. M. manymu bute buvusį asmenį – J. M., taip siekiant jį nužudyti. Tikslo nužudyti nebuvimą patvirtina ir po to sekę apelianto A. M. veiksmai – nepavykus atidaryti sutuoktinės buto durų, apeliantas daugiau nukentėjusiosios nebeieško, jai, o taip pat ir dukrai J1. M., neskambina, jokių kitų aktyvių patekimo į butą ar paieškos veiksmų neatlieka, o sugrįžęs prie automobilio išvažiuoja atgal į savo gyvenamą vietą. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. M. tolesni veiksmai, patekus į butą, būtų priklausę nuo situacijos besiaiškinant santykius su J. M. jam aktualiais klausimais (dėl tarpusavio santykių ir bendravimo, tolesnio bendro gyvenimo). Tuo tarpu tam, kad veiką būtų galima vertinti kaip rengimąsi nužudyti pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, be kita ko, asmuo (šiuo atveju A. M.) turėjo būti įsitikinęs, kad atlikęs numatytus parengimo veiksmus – patekęs į butą, neapsiribos jais (o nepavykus to padaryti – ieškos kitų būdų) ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes A. M. veiksmų nėra pagrindo BK 21 straipsnio 1 dalies prasme pripažinti rengimusi padaryti labai sunkų nusikaltimą, t. y. sutuoktinės J. M. nužudymą.
21.2. Byloje nustatyta, kad po pavartoto alkoholio A. M. iš esmės be jokios priežasties apėmė pyktis, dėl to jis nusprendė paskambinti J. M., bet sutuoktinei neprisiskambinus, nuteistasis paskambino dukteriai J1. M., kuriai, be kita ko, pasakė ir tai, jog nuvažiuos pas J. M. ir jai padarys kažką negero, o kito pokalbio telefonu metu pasakė, kad užmuš (J. M.), grasinimą išreikšdamas fraze „nudėsiu kalę“. Apeliantas A. M., atsižvelgdamas į šeimos tarpusavio santykius, neabejotinai suprato, kad jo išsakytus grasinimus dukra perduos motinai J. M., ką J1. M. iš karto po pokalbio ir padarė. Dukters įspėjimas apie atvažiuojantį girtą ir ginkluotą A. M., kuris dar ir grasino nužudymu, itin paveikė J. M., ji iš karto paskambino draugei ir paprašė išvežti ją iš buto. Liudytoja R. U. parodė, kad jai atvažiavus pasiimti J. M., ši buvo labai išsigandusi, drebėjo, išeidama net pamiršo išjungti virtuvėje šviesą. Liudytoja J. Ž., kalbėjusi su nukentėjusiąja telefonu, taip pat nurodė, kad J. M. buvo labai susijaudinusi. Nukentėjusioji J. M. nurodė, kad A. M. išgėręs tapdavo piktas ir agresyvus, todėl ji stengdavosi su juo nebūti. Liudytoja J. Ž. nurodė žinojusi, jog A. M. išgėręs tampa agresyvus, todėl po J. M. skambučio suprato, kad gali nutikti kažkas negero. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal J. M. pareiškimą dėl kiek mažiau nei prieš mėnesį (2020 m. sausio 22 d.) A. M. panaudoto smurto jos atžvilgiu Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu apeliantas A. M. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Be to, liudytoja R. U. patvirtino iš nukentėjusiosios J. M. žinojusi, kad nuteistasis ir anksčiau smurtavo prieš J. M.. A. M. ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. vasario 20 d. teismo posėdyje sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pats patvirtino, jog kai pavartoja alkoholinių gėrimų, jį užvaldo pyktis, tampa agresyvus, yra papurtęs žmoną (J. M.) (t. 3, b. l. 102). Šių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad nukentėjusioji J. M. turėjo realų pagrindą bijoti nuteistojo A. M., jai išsakytus grasinimus vertinti rimtai, kaip keliančius realų pavojų.
21.3. Nuteistojo A. M. veiksmai, šaudant į J. M. duris ir taip (jas sugadinus) siekiant patekti į sutuoktinės gyvenamą vietą, nepaneigia A. M. kaltės dėl grasinimo nužudyti J. M.. Priešingai, šie nuteistojo veiksmai, juos vertinant kartu su kitomis anksčiau aptartomis bylos aplinkybėmis, akivaizdžiai rodo, jog A. M. suvokė, kad jo veiksmai pavojingi, bauginantys, jis norėjo ir siekė, kad J. M. manytų, jog grasinimai gali būti realiai įvykdyti.
21.4. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad A. M. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, todėl A. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl grasinimo nužudyti J. M..
Dėl A. M. pripažinimo kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį
22. Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. M. kaltės pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, teigiama, kad pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistajam inkriminuota veika neatitinka BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių ir turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
23. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo bet kurios iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų padarymo momento. Vis dėlto BK 253 straipsnyje numatytam neteisėtumo požymiui nustatyti nepakanka vien formalaus konstatavimo, kad disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais tvarka yra pažeista. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Neteisėto disponavimo šaudmenimis atvejais BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nuo veikos, numatytos šio straipsnio 2 dalyje, atribojama remiantis vertinamuoju didelio šaudmenų kiekio požymiu. Atsakant į klausimą, ar disponuojama dideliu šaudmenų kiekių, kaip ir kitose bylose (dėl kitų nusikaltimų padarymo), kuriose veikos kvalifikuojamos naudojant didelio kiekio požymį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-7-48/2012), turi būti vertinamos visos reikšmingos bylos aplinkybės, o ne vien tik nusikaltimo dalyko kiekybinė išraiška. Tai yra kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į dalyko (šovinių) kiekybinę išraišką, taiklaus šūvio nuotolį, pramušamąją galią, laikymo vietą (ar saugi), kitas aplinkybes.
24. Apeliantai neginčija nuteistojo A. M. kaltės dėl neteisėto pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdžio vienašūvio medžioklinio šautuvo (duomenys neskelbtini), kurį, remiantis A. M. parodymais, jis rado tvarkydamas sodybos gyvenamojo namo antrą aukštą po grindimis ir iš kurio vėliau 2020 m. vasario 18 d. šaudė į J. M. buto duris, laikymo. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad A. M. laikė vieną tinkamą šaudyti iš įvairių graižtvinių ginklų pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro šovinį, 242 vienetus tinkamų šaudyti iš įvairių graižtvinių ginklų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių ir 27 vienetus tinkamų šaudyti pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių, iš kurių 15 vienetų kartu su medžiokliniu šautuvu vežėsi iki J. M. gyvenamos vietos, o paskui 14 vienetų šovinių iššovė į buto duris. Tačiau apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. šiuos šaudmenis laikė neteisėtai, motyvuojant tuo, kad šaudmenų nepaėmė policijos pareigūnai, o paliko juos saugoti A. M..
25. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pagal J. M. pareiškimą A. M. atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl patirto smurto, nuspręsta iš A. M. laikinam saugojimui paimti teisėtai laikomus ir A. M. vardu registruotus šaunamuosius ginklus: pistoletą (duomenys neskelbtini), lygiavamzdį šautuvą (duomenys neskelbtini), leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) ir šaudmenis, kas buvo padaryta 2020 m. sausio 25 d. (t. 2, b. l. 160-162).
26. Nuteistasis A. M. parodė, kad po to, kai 2020 m. sausio mėnesį buvo sulaikytas dėl smurto prieš sutuoktinę, iš areštinės kartu su policininkais V. S. ir Ž. K. važiavo į namus paimti jo teisėtai laikytų ginklų. Nuteistasis parodė policijos pareigūnams sodyboje, katilinėje esantį seifą, kurį atrakino, išėmė ginklus – pistoletą, dėtuvę, medžioklinį šautuvą, juos padavė V. S., dar pasakė, kad turi penkias dėžutes šovinių, bet V. S. šovinių neėmė ir atsakė, jog ginklus greitai grąžins, tuomet jis (A. M.) šovinius įdėjo atgal į seifą bei kartu su policijos pareigūnais nuėjo į virtuvę surašyti protokolo dėl ginklų paėmimo.
27. Tačiau liudytojais apklausti minėti policijos pareigūnai V. S. ir Ž. K. paneigė nuteistojo aiškinimą dėl tariamo šovinių nepaėmimo. Duodami parodymus tiek V. S., tiek Ž. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes. Liudytojai parodė, kad gavę žodinį tyrėjos nurodymą kartu su A. M. nuvažiavo į šio sodybą paimti laikomų ginklų. Atvažiavus, nuteistasis parodė ir atrakino sodybos katilinės patalpoje esantį seifą, kuriame buvo laikomi ginklai. Liudytoja Ž. K. nurodė, kad stovėjo atokiau nuo seifo, kolega V. S. kartu su apeliantu A. M. buvo šalia seifo, A. M. savo ginklus padavė V. S., kuris sutikrino ginklų numerius ir paskui virtuvėje surašė ginklų paėmimo protokolą. Liudytojas V. S. parodė, kad iš seifo paėmė viską, ką jame rado, seifas liko tuščias. Liudytojų teigimu, ginklų paėmimo iš A. M. procedūra buvo įprasta, paimant ginklus kiekvieną kartą asmeniui nurodoma atiduoti teisėtai laikomą ginklą ir viską, kas susiję su ginklais, taip pat šaudmenis bei leidimą laikyti ginklą. Kaip paaiškino šie liudytojai, A. M. sakė, kad šaudmenų neturi, nes ėjo į pabaigą leidimų laikas, o jų tęsti jis neketino, todėl šaudmenų neturėjo.
28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų V. S. ir Ž. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir vienas kitam neprieštarauja. Jokių objektyvių duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir sąmoningai duotų A. M. nepalankius parodymus, byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir apeliantai, išskyrus niekuo nepatvirtintus, nustatytoms bylos aplinkybėms prieštaraujančius deklaratyvius teiginius apie tariamą policijos pareigūnų aplaidumą vykdant tarnybines pareigas.
29. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. M., būdamas supažindintas su įpareigojimu pateikti laikinam saugojimui teisėtai laikomus šaunamuosius ginklus, leidimą jiems laikyti, o taip pat ir kitus su ginklais susijusius daiktus (šiuo atveju šaudmenis, papildomą pistoleto dėtuvę), sąmoningai klaidindamas policijos pareigūnus nurodė turintis tik pistoletą ir medžioklinį šautuvą, kuriuos perdavė policijos pareigūnams be šovinių. Atmetami kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog neva A. M. nesuprato, jog policijos pareigūnams kartu su šaunamaisiais ginklais reikia pateikti ir šovinius. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis turėjo jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, turimus teisėtai įgytus ginklus ir šaudmenis laikė teisėtai, taigi, neabejotinai turėjo tiek teorinių, tiek praktinių žinių, kaip elgtis su šaunamaisiais ginklais, todėl žinojo ir tai, kad atiduodamas leidimą laikyti (nešiotis) ginklus toliau sau pasiliktais šaudmenimis disponuos neteisėtai. Dėl remontuojant namą rasto medžioklinio šautuvo ir tolimesnio jo laikymo atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M. nurodė pirmiausia jį išsivalęs, o pirmadienį išbandęs karjere, nors žinojo, kad apie rastą ginklą pirmiausia reikia pranešti policijos pareigūnams, bet jokių veiksmų perduoti ginklą (policijai) nuteistasis nesiėmė. Tokie apelianto A. M. veiksmai rodo jo siekį toliau neteisėtai, neturint leidimo, disponuoti rastu medžiokliniu šautuvu, kuris vėliau buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. yra kaltas dėl neteisėto medžioklinio šautuvo ir šaudmenų laikymo.
30. Iš viso A. M. neteisėtai laikė 270 vienetų šovinių. Jau toks neteisėtai laikomų šovinių kiekis yra pakankamai didelis. Tačiau nuteistojo A. M. veikos, neteisėtai disponuojant šaudmenimis, pavojingumą, atitinkantį BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį, patvirtina ne tik skaitinis neteisėtai laikytų šovinių kiekis, bet ir kitos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad visi šaudmenys skirti pavojingiausiems, šaunamiesiems A ir B kategorijos ginklams, tame tarpe skirti ir didelės šaudymo spartos ginklams – pistoletams-kulkosvaidžiams, be to, tik dalis neteisėtai laikomų šovinių buvo rasti užrakintame seife, t. y. laikomi teisės aktų reikalavimus atitinkančioje vietoje, o net trys dėžutės šaudmenų 9 mm „Makarov FMJ“, kiekvienoje dėžutėje po 50 vnt., iš viso 150 vienetų šaudmenų buvo rasti neapsaugotoje, iš esmės visiems prieinamoje vietoje – gyvenamojo namo palėpėje. Nuteistasis A. M. be šovinių taip pat neteisėtai disponavo ir medžiokliniu šautuvu. Dar daugiau, šį šautuvą kartu su 15 vienetų šovinių atsigabeno iki J. M. buto, kur 14 kartų šovė į buto duris. Taigi, neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis apeliantas A. M. tiesiogiai panaudojo viešoje vietoje, taip sukeldamas pavojų aplinkinių sveikatai ir gyvybei bei sugadindamas turtą.
31. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. neabejotinai suprato savo veikos neteisėtą pobūdį, suvokė veiksmų pavojingumą ir sąmoningai neteisėtai disponavo dideliu kiekiu šaudmenų ir šaunamuoju ginklu, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl nustačius ir nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, A. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (jo elgesio neteisėtumas siekė būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pagal 2 dalį pavojingumo laipsnį), nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
32. Kita vertus, nors A. M. ir buvo pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėto šaunamojo ginklo ir didelio kiekio šaudmenų laikymo ir gabenimo, bet, teisėjų kolegijos nuomone, 14 šovinių iššovimas į J. M. buto duris skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai pripažintas BK 253 straipsnio 2 dalies nusikaltimo objektyviosios pusės požymiu – realizavimu.
33. BK 253 straipsnio prasme realizavimas yra atlygintinis ar neatlygintinis sandoris (pardavimas, išmainymas, dovanojimas ir kt.), kurio metu šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos perduodamos tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje realizavimui prilygintas šovinių iššovimas, t. y. panaudojimas. Tačiau baudžiamajame įstatyme įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse realizavimo ir (pa)naudojimo sąvokos paprastai vartojamos atskirai, t. y. abi nurodomos dispozicijose kaip alternatyvūs nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai, pavyzdžiui, BK 189 straipsnis, 199² straipsnis, 300 straipsnis arba BK 214 ir 215 straipsniai. Taigi, baudžiamajame įstatyme realizavimas ir panaudojimas nėra tapatinamos, todėl nėra pagrindo šių sąvokų sutapatinti ir aiškinant bei taikant BK 253 straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo požymius. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, asmuo, kuris miške iššovė šovinius buvo nuteistas tik už neteisėtą įgijimą, laikymą ir nešiojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-699/2016), asmuo nuteistas už gaminimą, laikymą ir nešiojimą, nors jis tarpusavio konflikto metu vieną kartą iššovė į žemę ir vieną kartą iššovė į nukentėjusįjį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2014), Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-239-1020/2021 asmens, kuris panaudojo granatą veiksmai neįvardinti kaip realizavimas, apsiribojant įgijimo inkriminavimu, o asmeniui, kuris perdavė granatą, inkriminuotas realizavimas.
34. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą apie šovinių realizavimą, todėl A. M. inkriminuotas BK 253 straipsnio 2 dalies objektyvusis požymis – realizavimas, šalintinas iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Vieno iš nusikaltimo sudėties požymių pašalinimas nagrinėjamu atveju neturi įtakos A. M. baudžiamajai atsakomybei, kadangi nustatyti kiti įstatymo dispozicijoje numatyti alternatyvūs nusikalstamos veikos požymiai, kurių pakanka A. M. veikai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės ir kitų nuosprendžio klausimų
35. Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo apeliacinio skundo prašymas paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę iš esmės yra siejamas su anksčiau aptartais ir kaip nepagrįstai atmestais prašymais išteisinti A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį bei perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 2 dalies į BK 253 straipsnio 1 dalį. Tačiau ir kitos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės.
36. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).
37. BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 4 iki 8 metų. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo už nusikaltimą baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Skundžiamu nuosprendžiu A. M. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – areštu 60 parų (kaip jau buvo minėta, ši nuosprendžio dalis nėra skundžiama).
38. Nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad apeliantas A. M. nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. M. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų ir du nesunkius nusikaltimus, kurie padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Nors nuteistasis galiojančių administracinių nuobaudų neturi, vykdė individualią veiklą, bet jo asmenybę neigiamai charakterizuoja tai, kad nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteistas nagrinėjamoje byloje, padarė praėjus trumpam laiko tarpui po jo atžvilgiu priimto Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 7 d. baudžiamojo įsakymo, kuriuo A. M. taip pat buvo nuteistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu.
39. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti A. M. paskirtų bausmių. Teisėjų kolegijos nuomone, A. M. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės tiek savo rūšimi (laisvės atėmimas), tiek dydžiu (pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirta už sankcijos vidurkį mažesnė laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirta už sankcijos vidurkį didesnė laisvės atėmimo bausmė) neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos.
40. Nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat nėra kitų BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę šio straipsnio pagrindu. Byloje nėra pagrindo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, lemiančiu išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nėra duomenų apie tokias aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą nuteistojo asmenybę ar jo padarytas veikas vertinti kaip išimtinai mažiau pavojingas. Vertinant nuteistojo asmenybę pažymėtina, kad A. M. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020 m. sausio 22 d. panaudoto smurto prieš J. M.. Taigi, nagrinėjamoje byloje tiriamus nusikaltimus apeliantas A. M. padarė praėjus mažiau nei mėnesiui nuo ankstesnio padaryto nusikaltimo. Taip pat A. M. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį susitaikius su nukentėjusiuoju. Pažymėtina, kad visos A. M. veikos padarytos apsvaigus nuo alkoholio. Pats nuteistasis irgi pripažįsta, jog turi priklausomybę alkoholiui, bet iš esmės nedėjo jokių pastangų keisti savo gyvenimo būdo ir elgesio. Dėl A. M. padarytų nusikalstamų veikų plačiau buvo pasisakyta ankstesnėse nutarties dalyse, pakartotinai pažymėtina, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, kai jie buvo panaudoti viešoje vietoje iššaunant 14 šūvių ir taip sukeliant grėsmę aplinkinių sveikatai ir gyvybei bei sugadinant turtą, nėra pagrindo vertinti kaip mažiau pavojingos veikos nei rūšinis analogiško nusikaltimo pavojingumas.
41. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo konfiskuoti neteisėtai nuteistojo A. M. laikytas lygiavamzdis vienašūvis medžioklinis šautuvas (duomenys neskelbtini) ir be leidimo laikyti 242 vienetai 9 mm „Makarov FMJ“ šovinių, 12 vienetų 16-o kalibro medžioklinių šovinių ir pistoleto dėtuvė, kuriuos nurodyta perduoti į Lietuvos Respublikos Ginklų fondą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Tačiau šiuo metu Lietuvos Respublikos Ginklų fondas po reorganizavimo yra panaikintas ir atskiras jo funkcijas perėmė kitos institucijos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1V-450 buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reorganizavimo sąlygų aprašas bei nustatyta, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos perima Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. XIII-2618 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 42 straipsnio 4 ir 6 dalyse, 43 straipsnio 3, 4 ir 6 dalyse, 45¹ straipsnyje nustatytas Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl iš A. M. konfiskuotų šaunamojo ginklo ir šaudmenų perdavimo Ginklų fondui tikslintina, nurodant, kad šie daiktai perduotini Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš A. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, kad A. M. realizavo 14 vienetų neteisėtai laikytų šovinių juos iššaudamas.
Iš A. M. konfiskuotus lygiavamzdį vienašūvį medžioklinį šautuvą (duomenys neskelbtini), 242 vienetus 9 mm „Makarov FMJ“ šovinių, 12 vienetų 16-o kalibro medžioklinių šovinių ir pistoleto dėtuvę perduoti Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.