Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. N. atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės G. N. ieškinį atsakovui M. M. N. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, išvadą teikianti institucija Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. (duomenys neskelbtini) teismas 2024 m. liepos 31 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: nustatė laikinąją nepilnametės A. M. N. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisė iš atsakovo M. M. N. nepilnametei laikiną materialinį išlaikymą; įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo dienos bei uždraudė jam lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje ir nustatė, kad atsakovas įpareigojimą gyventi skyrium ir draudimą lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje turi įvykdyti per 14 dienų, t. y. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d; iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje nustatė laikiną atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką.

5. Nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš naujo ieškovė nurodė, kad tarp šalių nuolat kyla konfliktai, atsakovas prieš ieškovę naudoja psichologinį ir nežymų fizinį smurtą, šiuos veiksmus atlieka vaiko akivaizdoje. Į šalių santykius yra įsikišusi policija, VTAS, (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras. Įvertinus smurto artimoje aplinkoje riziką, dėl šių veiksmų atsakovo atžvilgiu buvo pritaikyti smurto artimoje aplinkoje orderiai tiek dėl psichinio, tiek dėl fizinio smurto. Todėl siekiant apsaugoti tiek ieškovę, tiek dukters interesus, užtikrinti šalių ir dukros gyvenimo stabilumą, užkirsti kelią konfliktams ir potencialiam manipuliavimui smurto apsaugos įrankiais, yra tikslinga pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir įpareigoti atsakovą gyventi skyrium. Šalių gyvenimas kartu vykstant skyrybų procesui yra neįmanomas. Atsakovas valdo ir gauna pajamas iš savo mirusios močiutės buto nuomos, todėl, esant reikalui, atsakovas gali ir pats tame bute laikinai gyventi, tačiau to daryti nenori. Be to, atsakovo valdomame bute (duomenys neskelbtini) yra įrengti stacionarūs elektros šildymo prietaisai, todėl butas yra tinkamas gyventi. Atsakovas (duomenys neskelbtini) butą nuomoja ir gauna iš to pajamas, todėl šios pajamos galėtų būti panaudotos nuomos kaštams butui (duomenys neskelbtini) kompensuoti. Nors atsakovas nurodo, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir priklausančios atsakovui, yra administracinės ir jose gyventi neįmanoma, tačiau tai yra netiesa. Dalis minėtų patalpų priklauso atsakovui, dalis - jo kontroliuojamam juridiniam asmeniui. Dalis patalpų tikrai yra gyvenamos, tą nustatė ir (duomenys neskelbtini) VTAS darbuotojai savo apsilankymo tose patalpose metu. Atsakovas 2024 rugpjūčio 15 d. išsikraustydamas iš namų išsivežė bendro naudojimo baldų daugiau nei už 10 000 eurų. Tai rodo, kad atsakovas naudojasi tais baldais gyvendamas kitur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

14.8. Ieškovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar ieškovės teisėms.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės - įpareigoti atsakovą M. N. gyventi skyrium bei uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų

16. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: vaizdo įrašą, pareiškimą, nuotraukas.

17. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame (atskirajame) skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu (atskiruoju) skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

18. Nagrinėjamu atveju apeliantė, teikdama naujus įrodymus, nesuformulavo prašymo priimti į bylą šiuos įrodymus, taip pat nenurodė argumentų, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau pirmosios instancijos teisme. Svarbu pažymėti, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus, prašymą išsprendė tinkamai. Atsižveldamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės teikiamus įrodymus.

20. CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Analogiška taisyklė taikoma ir atsiliepimui į atskirąjį skundą. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą. Nagrinėjamu atveju atsakovas be prašomų priimti papildomų įrodymų iš esmės pateikė ir rašytinius paaiškinimus dėl šių įrodymų, kurie, anot atsakovo, patvirtina apelianės atskirojo skundo nepagrįstumą, turinio. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teisme pagal bendrąją taisyklę yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-374-823/2016). Taip pat svarbu pažymėti, kad nėra duomenų, jog apeliantė turėjo galimybę susipažinti su atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis proceso konsentracijos principu bei siekdamas užtikrinti šalių procesinį lygiateisiškumą, apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktų rašytinių paaiškinimų ir papildomų įrodymų nepriima.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu galima įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma kada nustatoma, kad kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, turi kitą nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą ar ją nuomojasi, jo finansinė padėtis leidžia tą daryti.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pareigą įrodyti atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kurie pažeidžia ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko interesus.

23. Nagrinėdamas prašymą dėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaikų ar sutuoktinio interesams. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, kitaip tariant teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenustatinėja vienos iš šalių kaltės dėl kylančių tarpusavio konfliktų, teismui pakanka įsitikinti tuo, jog konkrečiu atveju yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neabejotinai susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, užtikrinti, kad taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros.

24. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad bylos šalių santykiai yra konfliktiški, tiek ieškovė, tiek atsakovas kaltina vienas kitą neteisėtais, jų interesus pažeidžiančias veiksmais, kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tačiau nustatyti ir spręsti, jog konfliktai tarp šalių kyla vien dėl atsakovo galimai nederamų veiksmų (elgesio), šioje proceso stadijoje nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad teismas šioje procesinėje stadijoje, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos. Nors apeliantė nurodo, kad pagal teismų praktiką atsakovui taikomi/taikyti apsaugos nuo smurto aplinkoje orderiai yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovą gyventi skyrium, tačiau pažymėtina, jog vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl ta aplinkybė, kad kiti apygardų teismai pateikė kitokį teisinio reglamentavimo aiškinimą ir vertinimą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktų motyvų ir išvadų teisėtumo bei pagrįstumo.

25. Svarbu pažymėti ir tai, kad asmeniui taikyti apsaugos nuo smurto aplinkoje orderiai ar tokio asmens atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai, kol nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis, negali būti laikomi atsakovo nederamų veiksmų (elgesio) patvirtinimu. Priešingas vertinimas pažeistų atsakovo nekaltumo prezumpciją, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Juolab, kad kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pati ieškovė teisme patvirtino, jog atsakovas nėra panaudojęs fizinio smurto nei prieš ją, nei prieš dukrą, dėl patiriamo smurto ji nėra kreipusis į medikus ar psichologus, atsakovo atžvilgiu nėra pradėtų jokių ikiteisminių tyrimų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui skirti apsaugos nuo smurto orderiai savaime nepagrindžia apeliantės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytos aplinkybės, jog atsakovo veiksmai pažeidžia jos ir šalių nepilnamečio vaiko interesus.

26. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šalių mažametė dukters interesų apsaugą. 2024 m. gruodžio 12 d. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir įpareigojimas vieną iš tėvų gyventi skyriumi neprieštarautų geriausiems vaiko interesams. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį atskirojo skundo argumentą, pažymi, jog Vaiko teisių apsaugos tarnybos teismui pateikta išvada byloje yra oficialus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau jos duomenys neturi teismui išankstinės galios, todėl tokia išvada teismui nėra privaloma. Remiantis CPK 185 straipsniu, teismas, spręsdamas ginčą, visus byloje pateiktus įrodymus vertina vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu. Šiuo aspektu, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nuo 2024 m. gruodžio 10 d. nėra užfiksuota jokių policijos kvietimų nei vieno iš sutuoktinių iniciatyva, šalys bando ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui suponavo teisėtą pagrindą spręsti, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas atlieka veiksmus, pažeidžiančius jos ir šalių nepilnametės dukters interesus, dėl ko gyvenimas kartu ar atsakovo naudojimasis gyvenamuoju būstu gali padaryti žalos šalių nepilnametei dukrai ir ieškovei.

27. Kaip jau minėta, įpareigojimas gyventi skyriumi gali būti taikomas kada, be kita ko, nustatoma, jog kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, turi kitą nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog ½ dalis būsto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovui nuosavybės teise, yra vienintelis turimas atsakovo gyvenamasis būstas.

28. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas savo pasirinkimu turi galimybę tiek gyventi komercinės paskirties patalpose, tiek išsinuomoti atskirą būstą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija. Pažymėtina, kad turtu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, šalys naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Tai reiškia, kad iki teismas sprendimu nuspręs kitaip, šalys turi teisę jį valdyti ir juo naudotis nepažeisdamos viena kitos teisės naudotis bendru turtu. Šiuo konkrečiu atveju svarbus proporcingumo principo taikymas, kas reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1313-302/2021).

29. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad atsakovo gyvenimas šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame būste kelia realią grėsmę ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko interesams, todėl pripažintina, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržytų atsakovo teisę gyventi savo nuosavybės objekte ir būtų neproporcingos. Vertinant priešingai, būtų pažeisti teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai.

30. Pažymėtina, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo nėra galutinė, ji neįgyja res judicata galios, todėl pasikeitus situacijai klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti sprendžiamas iš naujo.

31. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

32. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje proceso stadijoje nesprendžiamas, nes šalių byloje patirtų išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas galutiniame teismo sprendime dėl ginčo esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

(duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.