Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. R.) 2018 m. balandžio 27 d. elektroninių ryšių priemonėmis administraciniam teismui padavė skundą ir prašė: 1) panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (9.26) NI_SP1-5313 „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“ (toliau – ir 2018 m. vasario 27 d. sprendimas) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2018 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-1976 „Dėl V. R. nedarbo socialinio draudimo išmokos“ (toliau – ir 2018 m. kovo 28 d. sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl nedarbo draudimo išmokos skyrimo V. R; 3) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. V. R. skunde nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. vasario 27 d. sprendimas ir Fondo valdybos 2018 m. kovo 28 d. sprendimas, kuriais išspręstas jam skiriamos nedarbo socialinio draudimo išmokos (toliau – nedarbo išmoka) skyrimo klausimas, naikintini kaip nepagrįsti bei neteisėti. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. balandžio 24 d. buvo atleistas iš darbo, jam buvo išmokėta 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 10 d. užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo, o 2017 m. rugpjūčio 16 d. užpildė prašymą nedarbo išmokai gauti. VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymu (toliau – Nedarbo socialinio draudimo įstatymas), 2018 m. vasario 27 d. sprendimu paskyrė nedarbo išmoką, kurios dydis beveik dvigubai mažesnis, nei priklausytų pagal naujos redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Pareiškėjas pabrėžė, kad nedarbo išmokos skyrimas yra atskira administracinė procedūra, todėl, atsižvelgus į tai, jog prašymas dėl nedarbo išmokos pateiktas ir išnagrinėtas jau po naujosios redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, atsakovai privalėjo vadovautis būtent naujoje įstatymo redakcijoje nustatyta nedarbo išmokos skaičiavimo tvarka.

Remiantis bylos rašytinių įrodymų duomenimis, pareiškėjo skunde ir atsakovų atsiliepimuose pateiktais paaiškinimais, nustatyta, kad V. R. 2017 m. balandžio 24 d. buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalį, išmokant dešimties mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Pareiškėjas 2017 m. gegužės 10 d. buvo įregistruotas teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbis.

VSDFV Utenos skyrius, gavęs V. R. 2017 m. rugpjūčio 16 d. prašymą, 2018 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. (9.26) NI_SP1-5313 „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“, kuriuo pareiškėjui nuo 2018 m. vasario 25 d. iki 2019 m. sausio 24 d. paskyrė nedarbo socialinio draudimo išmoką po 333,20 Eur kas mėnesį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. vasario 27 d. sprendimu, jį apskundė Fondo valdybai, kuri 2018 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-1976 „Dėl V. R. nedarbo socialinio draudimo išmokos“ pareiškėjo skundo netenkino.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinio skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, sprendimų nedarbo draudimo išmokos skyrimo klausimu pagrįstumo ir teisėtumo.

Nedarbo draudimo išmokų teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinami Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatai. Seimas 2016 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1904 pakeitimo įstatymą Nr. XII-2471 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio 1 straipsnyje išdėstė naujos redakcijos Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą.

Atsakovai atsiliepimuose nurodė, kad asmenų teisė į nedarbo išmoką bei jos dydis tiek pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. birželio 30 d., tiek pagal šio įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2017 m. liepos 1 d., nustatomi pagal asmens įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje datą, t. y. bedarbio statuso suteikimo datą. Atsakovų teigimu, bedarbio statuso suteikimo diena yra asmens teisės į nedarbo išmoką nustatymo diena ir pagal šią datą nustatoma, kuri Nedarbo socialinio draudimo įstatymo redakcija taikoma skiriant nedarbo išmokas. Dėl šios priežasties, VSDFV Utenos skyriui priimant 2018 m. vasario 27 d. sprendimą, buvo taikomas iki 2017 m. birželio 30 d. galiojęs Nedarbo socialinio draudimo įstatymas. Priešingos pozicijos laikėsi pareiškėjas, kuris teigė, jog nedarbo draudimo išmokos skyrimas yra administracinė procedūra, nurodyta išmoka apskaičiuojama bei skiriama sprendimu, kuris priimamas per 10 dienų nuo Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nustatytų aplinkybių atsiradimo. Pareiškėjas nurodė, kad jo atveju tokios aplinkybės atsirado 2017 m. rugpjūčio 16 d., todėl priimant 2018 m. vasario 27 d. sprendimą, turėjo būti taikomas nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymas. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl to, kad VSDFV Utenos skyrius, priimdamas 2018 m. vasario 27 d. sprendimą, taikė netinkamą teisės aktą, jis gavo žymiai mažesnę nedarbo draudimo išmoką.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad tarp bylos proceso dalyvių yra kilęs ginčas, kurios redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymą turėjo taikyti VSDFV Utenos skyrius, priimdamas sprendimą skirti V. R. nedarbo draudimo išmoką.

Pagal iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusio Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2009 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-306 ir 2014 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. XII-1230 redakcija), teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti apdraustieji, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka bent vieną iš įstatymo nurodytų sąlygų, tarp jų – ir tai, kad iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi turėti ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėnesius (1 punktas); įstatymų nustatyta tvarka buvo atleisti iš darbo ar valstybės tarnautojų pareigų nesant darbuotojo ar valstybės tarnautojo kaltės, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo ar valstybės tarnautojo aplinkybių ir darbdavio bankroto atveju (3 punktas). Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti bedarbiai turi teisę gauti nedarbo draudimo išmoką, kai jie įsiregistruoja teritorinėje darbo biržoje, ne vėliau kaip per 6 kalendorinius mėnesius po atleidimo iš darbo ar valstybės tarnautojų pareigų. Tos pačios redakcijos 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad nedarbo draudimo išmoka skiriama nuo aštuntos po įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus atvejus (1 dalis); bedarbiui, atleistam iš darbo (tarnybos) ir gavusiam išeitinę išmoką arba šalių susitarimu kompensaciją, nedarbo draudimo išmoka skiriama ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos), už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo išmokėta (3 dalis, 2009 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-306 redakcija).

Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jeigu teritorinė darbo birža jiems nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka bent vieną iš nustatytų sąlygų, tarp jų – iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-417 redakcija). To paties įstatymo 6 straipsnis numato, kad nedarbo draudimo išmoka skiriama bedarbiais teritorinėje darbo biržoje registruotiems asmenims ir pradedama mokėti nuo aštuntos po įsiregistravimo dienos, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus atvejus (1 dalis); bedarbiui, atleistam iš darbo (tarnybos), kuriam priskaičiuota išeitinė išmoka arba šalių susitarimu kompensacija, nedarbo draudimo išmoka pradedama mokėti ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos), už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo priskaičiuota (3 dalis).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, kuris iš esmės analogiškai reguliavo ir reguliuoja teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimo bei šios išmokos skyrimo teisinius santykius, daroma išvada, kad aukščiau nurodytos teisės normų nuostatos nepagrindžia VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos teiginių, jog tai, kurios redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas taikomas V. R. atžvilgiu, nulemia bedarbio statuso suteikimo diena, tuo pačiu esanti ir asmens teisės į nedarbo išmoką nustatymo diena.

Minėta, kad nagrinėjant administracinę bylą, nustatyta, jog pareiškėjas iš darbo buvo atleistas 2017 m. balandžio 24 d.; kaip bedarbis teritorinėje darbo biržoje registruotas 2017 m. gegužės 10 d.; pareiškėjas prašymą skirti jam nedarbo draudimo išmoką pateikė 2017 m. rugpjūčio 16 d., o VSDFV Utenos skyrius sprendimą skirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmoką priėmė 2018 m. vasario 27 d.

Įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-141 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gruodžio 29 d.) nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 (2017 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 531 redakcija) 12 punkte numatyta, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius sprendimus dėl nedarbo draudimo išmokų skyrimo (neskyrimo) priima ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo duomenų, kurių reikia teisei į nedarbo draudimo išmoką, jos dydžiui nustatyti ar išsaugoti, gavimo dienos, o Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2-4 dalyse nurodytais atvejais – ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 2–4 dalyse, atsiradimo dienos.

Taigi, atleidžiant V. R. iš darbo, registruojant jį teritorinėje darbo biržoje ir suteikiant jam bedarbio statusą, pareiškėjui kreipiantis dėl nedarbo draudimo išmokos skyrimo ir VSDFV Utenos skyriui priimant administracinį sprendimą skirti šią išmoką, galiojo skirtingų redakcijų Nedarbo socialinio draudimo įstatymas. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad Fondo valdybos minėtas teritorinis skyrius sprendimą dėl nedarbo išmokos skyrimo turėjo teisę priimti ir jį priėmė, praėjus tam tikram laiko tarpui nuo momento, kada pareiškėjas buvo įregistruotas darbo biržoje ir įgijo bedarbio statusą, suteikiantį jam teisę gauti nedarbo draudimo išmoką. Išanalizavus iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusio ir 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, reguliuojančias nedarbo draudimo išmokos apskaičiavimą, šią išmoką sudarančių pastovios ir kintamos dalių nustatymą, daroma išvada, kad skirtingu laiku galiojusios Nedarbo socialinio draudimo įstatymo redakcijos skirtingai reglamentuoja nedarbo draudimo išmokos dydžio nustatymą. Tai reiškia, kad nuo to, kurios redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas taikomas, priklauso pareiškėjui skiriamos nedarbo draudimo išmokos apskaičiavimo tvarka, nulemianti šios išmokos dydį. Pareiškėjas skunde ir nurodė, jog dėl netinkamai parinktos Nedarbo socialinio draudimo įstatymo redakcijos taikymo jam buvo paskirta žymiai mažesnės nedarbo išmoka.

Išanalizavus Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1904 pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamąjį raštą, registracijos Nr. 15-6253(2), daroma išvada, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą naujos redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymą, siekė keleto socialiai reikšmingų tikslų, tarp jų – ir išplėsti teises į nedarbo socialinio draudimo išmoką; šios išmokos laikotarpio nebesieti su nedarbo socialinio draudimo stažu; nedarbo socialinio draudimo išmokos pastoviąją dalį susieti su minimaliąja mėnesine alga, o kintamąją dalį apskaičiuoti tokia tvarka, kuri skatintų ieškotis naujo darbo (4 punktas). Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į įtvirtinamo keičiamo teisinio reguliavimo tikslus, Pakeitimo įstatyme reglamentavo ir naujos redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymo taikymą. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad naujos redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatos taikomos po šio įstatymo įsigaliojimo naujai skiriamoms nedarbo draudimo išmokoms, o 4 straipsnyje nustatė, kad tuo atveju, jeigu nedarbo draudimo išmoka paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, ši išmoka toliau mokama iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusia tvarka.

Pareiškėjas, pagrįsdamas skundo teiginius, kad ginčui spręsti taikomos 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatos, rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo (bylos nagrinėjimo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų) administracinėse bylose Nr. eI-548-283/2017 ir Nr. I-600-279/2017 priimtuose sprendimuose pateiktu teisės normų aiškinimu.