Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DND Talis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „FS Supply Chain GmbH“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „DND Talis“ dėl už prekes sumokėtos sumos, palūkanų priteisimo ir įpareigojimo atsiimti prekes.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl parduotų daiktų kokybės

18. Nagrinėjamojoje byloje kilo klausimas, apeliantė pardavė ieškovei kokybiškus respiratorius „FFP2“ be vožtuvo ar ne, kai parduoti respiratoriai pažymėti „CE“ ženklu, notifikuotosios įstaigos žymėjimo kodas – 2703 („ICR Polska“), nors „ICR Polska“ nėra notifikuotoji įstaiga, neturi teisės atlikti AAP atitikties vertinimo procedūros ir pagal Reglamento reikalavimus sertifikuoti AAP. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prekės nekokybiškos, nes apeliantė neužtikrino, jog jos turėtų Reglamento reikalavimus atitinkantį sertifikatą. Apeliantė su pirmiau nurodyta teismo išvada nesutinka, teigia, kad prekės kokybiškos. Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai sutapatino prekės kokybės reikalavimus su reikalavimu turėti „CE“ sertifikatą, prekės atitinka kokybinius reikalavimus, nes praleidžia mažiau kaip 6 proc. aerozolio, todėl gali būti naudojamos pagal paskirtį. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

19. Pirmiausia pažymėtina, kad, priešingai negu apeliaciniame skunde teigia apeliantė, ieškovė įrodinėjo, jog parduoti respiratoriai nekokybiški, nes neturi Reglamento reikalavimus atitinkančio sertifikato (pavyzdžiui, ieškinio 4 lapas), todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo prekės nekokybiškos, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų. Nors šalys nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties, vis dėlto iš byloje esančių pardavėjos išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir pirkėjos mokėjimo dokumentų matyti, kad apeliantė pardavė ieškovei ginčo prekes, o ieškovė sumokėjo kainą ir jas priėmė. Be to, byloje nėra ginčo, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sandorį. Dėl to ginčui taikytinos teisės normos, kuriomis reglamentuojami pirkimo–pardavimo sutarčių santykiai.

20. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 6.317 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pardavėjas privalo patvirtinti parduodamų daiktų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Perduodamo daikto kokybės reikalavimai reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Reikalavimai dėl daikto kokybės apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Laikoma, kad daiktas neatitinka sutarties reikalavimų, jeigu perduotas kitos rūšies, negu numatyta sutartyje, daiktas (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 7 dalys). Taigi, priešingai negu teigia apeliantė, netinkamos kokybės daiktais laikomi ne tik daiktai, kurių negalima naudoti pagal jų tikslinę paskirtį, bet ir daiktai, kurie netinka konkrečiam pirkėjo iš anksto pardavėjui nurodytam tikslui, kuriam jis perka daiktus. Kokybiški parduoti daiktai ar ne, nustatoma tik įvertinus konkrečios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

21. Sutiktina su apeliante, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje. Nagrinėjamojoje byloje iš šalių elektroninio susirašinėjimo teksto turinio nustatyta, kad pardavėjai (apeliantei) buvo žinomas pirkėjos (ieškovės) respiratorių įsigijimo tikslas. Ieškovė informavo apeliantę, kad jos tikslas yra perparduoti respiratorius savo klientei – bendrovei „Herba“, o ne naudoti juos savo reikmėms. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad apeliantė prieš parduodama ginčo respiratorius žinojo, jog ieškovė perka juos tam, kad perparduotų savo klientei. Dėl to apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovė nenurodė apeliantei, kam naudos prekes ir kur jas platins, nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad ieškovė prieš ginčo prekių pirkimą pranešė apeliantei apie konkretų tikslą, kuriam ji perka ginčo respiratorius. Dėl to apeliantė turėjo pareigą perduoti ieškovei tokios kokybės prekes, kad jos tiktų tam konkrečiam tikslui – perparduoti ES rinkoje. Taigi, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad respiratoriai galėjo būti naudojami pagal paskirtį, nes sulaiko reikalaujamą aerozolio kiekį, neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Pirmiau nurodyta, kad ieškovė pirko respiratorius tam, kad juos perparduotų, ir neketino jų naudoti, o apeliantė apie tai žinojo.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo respiratoriai neatitinka Reglamento reikalavimų, nes sertifikatą išdavusi bendrovė „ICR Polska“ neturėjo teisės jų sertifikuoti. Dėl to pagal Reglamento nuostatas respiratoriai negalėjo būti pažymėti „CE“ ženklu (pavyzdžiui, Austrijos notifikuotosios įstaigos „Oeti“ 2021 m. gegužės 12 d. išvada). Apeliantė iš esmės šios aplinkybės neginčija. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad dėl COVID-19 pandemijos ir AAP trūkumo visame pasaulyje Europos Komisija priėmė Rekomendaciją, kuria laikinai leido tiekti AAP, kurių atitikties vertinimo procedūros, taip pat ir žymėjimas „CE“ ženklu, nėra iki galo užbaigtos (Rekomendacijų 7 punktas). Rekomendacijos preambulės 24 punkte nurodyta, kad norint spręsti dėl COVID-19 protrūkio būtinų AAP trūkumo problemą, kai „CE“ ženklu nepažymėtas AAP ketinama patiekti ES rinkai, atitinkamos rinkos priežiūros institucijos turėtų įvertinti gaminius ir, nustačiusios, kad jie atitinka taikytinuose Reglamentuose nustatytus esminius sveikatos apsaugos ir saugos reikalavimus, turėtų imtis priemonių, kuriomis būtų leidžiama tokias AAP tiekti ES rinkai ribotą laikotarpį arba tol, kol, dalyvaujant notifikuotajai įstaigai, atliekama atitikties vertinimo procedūra. Toliau Rekomendacijos preambulės 25 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikrų rūšių AAP ar medicinos priemonės, naudojamos dėl COVID-19 protrūkio, taip pat gali būti naudojamos kitiems tikslams, valstybės narės turi imtis visų tinkamų priemonių, kad užtikrintų, jog „CE“ ženklu nepažymėtos AAP ar medicinos priemonės, kurios gali būti patiektos ES rinkai pagal Rekomendacijos 8 punktą, būtų prieinamos tik sveikatos priežiūros darbuotojams. Rekomendacijos 8 punkte nustatyta, kad „CE“ ženklu nepažymėtas AAP ar medicinos priemones taip pat galėtų vertinti ir dalį jų pirkimo organizuoti atitinkamos valstybės narės institucijos, jeigu būtų užtikrinama, kad tokie gaminiai bus prieinami tik sveikatos priežiūros darbuotojams esamos sveikatos krizės laikotarpiu, nepateks į įprastus platinimo kanalus ir nebus prieinami kitiems naudotojams. Taigi, dėl COVID-19 protrūkio Europos Komisija leido nukrypti nuo Reglamento reikalavimų tais atvejais, kai nėra visiškai užbaigtos AAP atitikties vertinimo procedūros, taip pat žymėjimas „CE“ ženklu. Europos Komisija išaiškino, kad rinkos priežiūros institucija, aptikusi „CE“ ženklu nepažymėtą AAP gaminį, turi jį vertinti.

26. Nagrinėjamojoje byloje apeliantė negali remtis pirmiau nurodyta Europos Komisijos Rekomendacija, nes, pirma, byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo respiratoriai buvo parduoti neužbaigus pradėtos atitikties vertinimo procedūros, taip pat ir neužbaigus žymėjimo „CE“ ženklu. Apeliantė pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimų negrindė pirmiau nurodyta aplinkybe, neįrodinėjo, kad ginčo prekių pardavimo metu buvo pradėtos, bet neužbaigtos AAP atitikties vertinimo procedūros. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė taip pat ir apeliacinės instancijos teisme. Antra, pardavimo metu ginčo respiratoriai jau buvo pažymėti „CE“ ženklu, ant jų buvo nurodytas notifikuotosios įstaigos žymėjimo kodas – 2703, nurodyta, kad išduotas notifikuotosios įstaigos Nr. 2703 („ICR Polska“) sertifikatas (t. y. jau buvo užbaigtas respiratorių ženklinimas), nors pirmiau minėta, kad ši bendrovė neturėjo teisės atlikti respiratorių atitikties procedūrų, išduoti sertifikato ir atitinkamai respiratoriai negalėjo būti pažymėti „CE“ ženklu. Apeliantės nurodytas sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. V-334 nagrinėjamam ginčui taip pat netaikytinas, nes juo leista patiekti ir (ar) tiekti tik Lietuvos Respublikos rinkai, joje platinti bei naudoti tik vienkartines nesterilias medicinines veido kaukes, kurioms nebuvo pritaikytos atitikties įvertinimo procedūros, bet ne „FFP2“ respiratorius. Apibendrindama tai, kas nurodyta, ir įvertinusi tai, kad ieškovė prieš ginčo prekių pirkimą pranešė apeliantei apie konkretų tikslą, kuriam ji perka ginčo respiratorius (perparduoti ES rinkoje), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Reglamento reikalavimus atitinkančio sertifikato neturinčios ginčo prekės nagrinėjamos bylos kontekste yra laikytinos nekokybiškomis.

Dėl pardavėjos pareigos informuoti pirkėją apie parduodamų daiktų kokybės trūkumus

33. Pažymėtina, kad tik šalių vykusiame susirašinėjime esančio abstraktaus pobūdžio sakinio – „šis žymėjimas ES netinka“ – nepakanka konstatuoti, kad pardavėja (apeliantė) informavo pirkėją (ieškovę), jog parduodamos prekės neturi Reglamento reikalavimus atitinkančio sertifikato, ir ieškovė sutiko įsigyti prekes, kurios neturi šio sertifikato. Priešingai, iš šalių pateikto susirašinėjimo (tiek 2020 m. balandžio 23 d., tiek ir vėlesnio) konteksto akivaizdu, kad apeliantė suklaidino ieškovę, jog prekės turi tinkamą sertifikatą, teigė, kad prekės geros, kokybiškos. Akcentuotina, kad prekių pirkimo metu dėl COVID-19 protrūkio esant ypatingam AAP trūkumui ir pardavėjai skatinant apsispręsti greičiau (priimti pasiūlymą), pirkėja buvo priversta priimti skubų sprendimą ir sutikti su apeliantės pasiūlymu. Pasitikėdama ieškove, kaip savo srities profesionale, kuri AAP prekybos srityje dirba daugiau kaip 20 metų, vidutinė ir atidi pirkėja, pirkdama atitinkamu ženklu (CE) paženklintas AAP, galėjo pagrįstai tikėtis, kad parduodamos prekės kokybiškos ir atitinka Reglamento reikalavimus. Be to, dalį prekių kainos (62 400 Eur) ieškovė jau buvo sumokėjusi apeliantei 2020 m. balandžio 22 d., t. y. dar iki 2020 m. balandžio 23 d. susirašinėjimo.

34. Priešingai negu teigia apeliantė, sertifikate nurodytas tekstas – „<...> sertifikatas nereiškia, kad tenkinami visi esminiai reikalavimai, serijinės gamybos įvertinimo ar bet kuri kita ribota notifikuotųjų įstaigų šiam gaminiui taikoma atitikties vertinimo procedūra“ – nėra pagrindas teigti, kad ieškovė turėjo suprasti, jog bus pateiktos prekės, neturinčios reikalaujamo sertifikato, ar kad pateiktas dokumentas (sertifikatas) Europos Sąjungos erdvėje nėra pripažįstamas sertifikatu. Sertifikate nurodyta, kad jis patvirtina, jog „<...>gaminys atitinka standarto reikalavimus; atitiktis įrodyta remiantis šiuo standartu, kurį Europos Komisija išvardijo kaip suderintą su Reglamentu 2016/425: EN 149:2001+A1:2009“. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teikdama tokį sertifikatą pardavėja turėjo pareigą įspėti pirkėją, kad prekės neturi Reglamento reikalavimus atitinkančio sertifikato, bet apeliantė to nepadarė, neinformavo ieškovės, jog tai tik savanoriškas sertifikatas, ir todėl suklaidino ieškovę dėl prekių tinkamumo. Tik tai, kad pirkėja yra juridinis asmuo, kuris įsigijo ginčo prekes „ex works Vilnius“ sąlygomis, nereiškia, jog visos rizikos dėl prekių tolesnio platinimo perėjo ieškovei ir nepanaikina pardavėjos pareigos parduoti tinkamos kokybės daiktus. Pirkėjos pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjos pareigai garantuoti perduodamų daiktų tinkamumą – už parduodamų daiktų kokybę atsakinga pardavėja, t. y. apeliantė. Nagrinėjamoje byloje abi ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kurie veikdami rinkoje ir sudarydami verslo sandorius turėtų rūpestingai atlikti jiems, kaip pirkimo–pardavimo sutarties šalims, tenkančias pareigas.

35. Apibendrinant pirmiau nurodytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantė neįvykdė savo pareigos aptarti su ieškove ginčo prekių trūkumo. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovė sutiko įsigyti prekes, kurios neturi joms perparduoti ES reikalingo sertifikato.

Dėl vertinimo, ar netinkamos kokybės daiktų pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas

36. Tai, ar netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma pagal CK 6.217 straipsnyje nurodytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus, t. y. pirmiausia atsižvelgiant į tai, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).

37. Pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad ieškovė nusipirko iš apeliantės respiratorius konkrečiam tikslui – perparduoti ES rinkoje – ir kad apeliantė apie tai žinojo. Ieškovei respiratoriai buvo reikalingi tik tam, kad ji galėtų juos perparduoti. Pirmiau nurodyta, kad tam, jog ieškovė galėtų pasiekti šį savo tikslą, respiratoriai turėjo atitikti pirmiau aptartus Reglamento reikalavimus. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad ginčo respiratoriai neatitiko Reglamento reikalavimų, taip pat nagrinėjamam ginčui netaikomos nei Europos Komisijos Rekomendacijos, nei sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymo nuostatos. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ant respiratorių yra notifikuotosios įstaigos, kuri neturėjo teisės išduoti sertifikato, keturių skaitmenų numeris. Dėl to respiratoriai negalėjo būti importuoti ir parduoti ES rinkoje ir jų neįmanoma perparduoti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pažymėtina, kad ieškovė neįgyvendino savo tikslo, kuriam ji pirko ginčo prekes, t. y. neperpardavė jų, ir prekės iki šiol yra pas ieškovę. Taigi, ieškovė negavo to, ką pagristai tikėjosi gauti.

38. Pažymėtina, kad ieškovė, sužinojusi, jog ginčo prekės neatitinka Reglamento reikalavimų, siekė gauti Reglamento reikalavimus atitinkančius dokumentus, t. y. iš naujo sertifikuoti prekes, kad vis dėlto galėtų įgyvendinti savo tikslą ir jas perparduoti. Ieškovė, be kita ko, kreipėsi į Austrijos notifikuotąją įstaigą „Oeti“. Pastaroji 2021 m. gegužės 12 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad „<...> persertifikavimas negalimas; ant respiratorių esantis antspaudas (neteisingas notifikuotosios įstaigos identifikavimo numeris) negali būti ištaisomas ir (arba) pašalinamas; nėra galimybės prekes sertifikuoti „CE“, kaip „FFP2“ kaukių“. Dėl to apeliantės argumentai, kad ieškovė turėjo visas galimybes atlikti ES tipo tyrimą ir gauti naują „CE“ sertifikatą, atmestini kaip nepagrįsti.

39. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos su pardavėja (apeliante) pirkimo–pardavimo sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai) ir pagrįstai priteisė ieškovei iš apeliantės už prekes sumokėtą kainą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl CK 6.327 straipsnio 5 dalies taikymo

40. Apeliantės teigimu, į ją ieškovė laiku nesikreipė su pretenzijomis dėl prekių sertifikato, nesiėmė veiksmų savo galimiems nuostoliams išvengti, todėl pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį ji nebeturi teisės reikšti reikalavimų, susijusių su sertifikatu. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

41. CK 6.327 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitiktimi, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitiktį pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka.

42. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu pardavėjas savo atsakomybę dėl netinkamos perduoto daikto kokybės neigia remdamasis CK 6.327 straipsnio 5 dalies nuostata, tai jam tenka pareiga įrodyti CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, taip pat kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodami daiktai neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).

43. CK 6.348 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas – per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas. Pagal CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, kai pirkėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, pardavėjas turi teisę atsisakyti visiškai ar iš dalies patenkinti pirkėjo reikalavimus, susijusius su pašalinimu neigiamų padarinių, atsiradusių dėl to, kad pardavėjas pažeidė sutarties sąlygas, jeigu jis įrodo, kad pirkėjui pažeidus savo pareigą nebeįmanoma įvykdyti jo reikalavimų arba kad tų reikalavimų įvykdymas pareikalautų nepaprastai didelių pardavėjo išlaidų, palyginti su tomis, kurių pardavėjas būtų turėjęs, jei pirkėjas būtų tinkamai pranešęs pardavėjui apie sutarties pažeidimą. CK 6.348 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti apie jo perduodamų daiktų neatitiktį pirkimo–pardavimo sutarties sąlygoms, tai jis praranda teisę remtis šio straipsnio 1 ir 2 dalių taisyklėmis.

44. Iš byloje esančių elektroninių susirašinėjimų, ieškovės atstovo F. S. (F. S.) paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė jau po prekių įsigijimo, t. y. 2020 m. balandžio 24 d., sužinojo, kad „ICR Polska“ išduotas sertifikatas negaliojantis, nes ši bendrovė neturėjo teisės jo išduoti. Šią informaciją ieškovei 2020 m. balandžio 24 d. pranešė jos klientė „Herba“, nurodydama, kad iš Austrijos prekybos rūmų gavo pranešimą, jog „ICR Polska“ neturi teisės išduoti Reglamento reikalavimus atitinkančio sertifikato. Tą pačią dieną, t. y. 2020 m. balandžio 24 d., ieškovė informavo apie tai apeliantę ir persiuntė jai pirmiau nurodytą informaciją, prašė suteikti pagalbą ir išspręsti sertifikavimo klausimą. Apeliantė 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku prašė suteikti jai laiko pasigilinti šiuo klausimu. Ieškovė 2020 m. balandžio 24 d. prašė kuo skubiau išspręsti problemą, užklausti sertifikavimo įstaigas Lietuvoje ir rasti bendrą sprendimą šiuo klausimu. Apeliantė 2020 m. balandžio 24 d. prašė suteikti jai laiko, nes negali greitai išspręsti problemos, žadėjo pateikti sprendimą, nurodė, kad papildomai pateikia „CE“ atitikties deklaraciją dėl išduoto sertifikato, pažymėjo, jog parduoti respiratoriai atitinka visus standartus. Apeliantė 2020 m. balandžio 27 d. informavo ieškovę, kad dirba šiuo klausimu. Ieškovė nurodė, kad šalys iki 2020 m. gegužės 18 d. susirašinėjo, bandė spręsti problemą, bet apeliantė 2020 m. gegužės 18 d. nutraukė bendravimą su ieškove. Be to, priešingai negu teigia apeliantė, ieškovė ėmėsi veiksmų savo nuostoliams išvengti, kreipėsi į Austrijos notifikuotąją įstaigą „Oeti“, teiravosi, ar galimas ginčo prekių persertifikavimas, ar yra galimybė gauti Reglamento reikalavimus atitinkantį prekių sertifikatą.

45. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, 2020 m. balandžio 24 d. sužinojusi, jog „ICR Polska“ išduotas sertifikatas negaliojantis, nedelsdama tą pačią dieną apie šį daiktų trūkumą pranešė apeliantei, nurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka, todėl jai negali kilti CK 6.327 straipsnio 5 dalyje numatyti padariniai. Be to, apeliantė neįrodė, kad ji nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodami daiktai neatitinka Reglamento reikalavimų.

Dėl termino ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti

47. Pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per CK 6.338 straipsnyje nurodytus terminus. Šie terminai taikomi, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.338 straipsnio 1 dalis). Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų pareikšti taikomi pagal tai, ar prekei buvo nustatytas kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, ar tokie terminai nebuvo nustatyti. Jeigu kokybės garantijos ar tinkamumo terminas nenustatytas, įstatyme nustatyta kokybės garantija galioja dvejus metus (CK 6.338 straipsnio 2 dalis).

48. Pagal ginčui aktualios redakcijos CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktą ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti buvo taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Sprendžiant, ar ieškovė, pateikdama ieškinį dėl parduotų daiktų trūkumo, nepraleido ieškinio senaties termino, būtina nustatyti ieškinio senaties termino pradžią. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK normose, kuriomis reglamentuojami ieškinio senaties terminai, taip pat ir dėl parduotų daiktų trūkumų, nenustatyta, koks momentas konkrečiu ieškinio senaties termino taikymo atveju laikytinas ieškinio senaties termino pradžia.

49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad parduoto daikto garantijos laikotarpiu nustačius šio daikto trūkumus, pirkėjų teisė pareikšti reikalavimą pardavėjui pašalinti daikto trūkumus nesaistoma CK 1.125 straipsnio atitinkamose dalyse nurodytų terminų, nes pareikšti pardavėjui reikalavimą (pretenziją) dėl parduoto daikto, kuriam nustatytas kokybės garantijos terminas, trūkumų pirkėjas turi teisę per visą garantijos galiojimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kuriuo daikto kokybės garantijos galiojimo metu buvo nustatyti konkretūs daikto trūkumai. Pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimą arba per pirkėjo nustatytą terminą (o jeigu toks nebuvo nustatytas – per protingą terminą) neatsakius į pirkėjo pretenziją dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, laikytina, kad pirkėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Tokiu atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto norma dėl senaties termino ieškiniams dėl parduoto daikto trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012).

50. Taigi, CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti atsižvelgiant į tai, ar pirkėjas per įstatymo ar šalių nustatytą garantinį terminą pareiškė pardavėjui pretenziją dėl parduoto daikto trūkumų. Kai pirkėjas per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos nepareiškė reikalavimų dėl parduoto daikto trūkumų arba kai negalima nustatyti tokių reikalavimų pareiškimo dienos, šešių mėnesių ieškinio senaties terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti praėjus dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos.

51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai pirkėjas per garantinį terminą pateikia pardavėjui pretenziją, ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti prasideda nuo to momento, kai pirkėjas gauna atsakymą, kuriuo pardavėjas atsisako tenkinti pirkėjo reikalavimą arba kai per pirkėjo nustatytą, o jeigu toks nenustatytas – per protingą terminą pardavėjas nepateikia jokio atsakymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013).

52. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė per garantinį terminą 2020 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į apeliantę su pretenzija dėl parduotų daiktų trūkumo ir pareikalavo jai grąžinti už daiktus sumokėtą kainą. Apeliantė 2020 m. rugpjūčio 26 d. pateikė ieškovei atsakymą į jos 2020 m. rugpjūčio 3 d. reikalavimą, kuriame aiškiai išreiškė poziciją, kad ji neketina tenkinti pretenzijoje jai pareikštų reikalavimų.

53. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo apeliantės 2020 m. rugpjūčio 26 d. atsisakymo ieškovei pateikimo dienos ieškovei atsirado pagrindas spręsti, kad jos subjektinė teisė pažeista (apeliantė atsisakė tenkinti jos reikalavimus). Dėl to būtent nuo šio momento prasideda sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Ieškovė pateikė teismui ieškinį 2020 m. gruodžio 15 d., t. y. nepraleidusi šešių mėnesių ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su tokio pobūdžio reikalavimu. Ir nors pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo (nes jis nebuvo praleistas), ši teismo klaida vertinama kaip formali, neturinti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui (CPK 328 straipsnis).

54. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o kiti neturi reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

55. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nustatęs daiktų kokybės trūkumo faktą, dėl kurio tai buvo esminis sutarties pažeidimas, pagrįstai taikė teisių gynimo būdą, nustatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

56. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

58. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš apeliantės 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, bet nepateikė teismui patirtų išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių mokėjimo dokumentų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.