Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-05-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-309-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-03
Bylos Nr.
1A-174-309-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis
A. V.
Nuteistasis
N. M., U. K.
Advokatai
Stanislovas Butkevičius, Žydrūnas Rupšys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-309/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1., 1.2.4.6.8., 2.1.15.3.1, 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Sauliui Kulikauskui,gynėjams advokatams Stanislovui Butkevičiui, Žilvinui Astrauskui,nukentėjusiojo A. V. atstovui advokatui Žydrūnui Rupšiuinuteistajam N. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. ir nuteistojo U. K. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

U. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant U. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

N. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (3900 Lt) bauda.

Priteista iš N. M. ir U. K. solidariai 8085,68 Lt (aštuoni tūkstančiai aštuoniasdešimt penki litai 68 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos už A. V. suteiktas gydymo paslaugas.

Priteisti iš N. M. ir U. K. solidariai nukentėjusiajam A. V. 1296, 40 Lt (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt šeši litai 40 ct) turtinės žalos ir 15000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

U. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 30 d. apie 1 val. 30 min., viešoje vietoje, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), lauko terasoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, nustūmė nuo laiptų nukentėjusįjį A. V. ir to pasėkoje šiam nugriuvus padarė jam kairiojo blauzdikaulio vidinio krumplio sąnarinį skeveldrinį kompresinį lūžimą su aplinkine poodine kraujosruva, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, panaudodamas fizinį smurtą gulinčiam A. V. kartu su N. M. spyrė ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį, bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

N. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 30 d. apie 1 val. 30 min., viešoje vietoje, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, U. K. nustūmus nuo laiptų nukentėjusįjį A. V., ir A. V. nugriuvus prie terasos laiptų, panaudodamas fizinį smurtą gulinčiam A. V. kartu su U. K. spyrė ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį, bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Nuteistojo U. K. gynėjas advokatas Stanislovas Butkevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-01-05 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – U. K. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str.1 d. 1 p.); prokuroro ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo ir nukentėjusiojo A. V. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas, priimant U. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kadangi apelianto teigimu, teismas neteisingai įvertino baudžiamojo įstatymo teisės normas dėl nusikalstamų veikų požymių ir sudėties, o teismo tirti ir vertinti įrodymai neduoda pagrindo manyti, kad U. K. padarytos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį. Gynėjo įsitikinimu, U. K. kaltė grindžiama prielaidomis, nepateikiant jokių objektyviai patvirtintų duomenų, įrodančių jo kaltę, dėl ko mano, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas ir nukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos. Taip pat nurodo, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį U. K. atžvilgiu, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įvirtintų nuostatų, neatsižvelgė į tris pagrindinius veiksnius, kuriuos būtina atsižvelgti nustatant liudytojo parodymų patikimumą (tai liudytojo pažiūra į bylą ir proceso dalyvius, liudytojo parodymų formavimosi sąlygos, liudytojo asmeninės ypatybės).

Nurodo, kad U. K. savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepripažino ir nurodė, kad kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, likus kelioms minutėms iki kavinės uždarymo buvo prisėdęs prie nukentėjusiojo A. V. staliuko, nes ten sėdėjo jo pažįstamas R. A.. Toliau savo skunde nuteistojo gynėjas atkartoja savo ginamojo parodymus ir nurodo, kad jokio konflikto tarp U. K. ir A. V. nebuvo. Po kurio laiko išėjęs pamatė, kad A. V. užsidengęs galvą rankomis bėgo link jo, suprato, kad norėjo įbėgti į kavinę, bet durys buvo jau uždarytos, tada atsitrenkė į stulpą, o po to į U. K. ir abu nukrito. Dar pamatė, kad jo draugą N. M. laikė apsikabinęs A. dėdė. Jam paklausus, kas atsitiko, N. M. pasakė, kad nieko nesuprato, kas vyksta. Tuo tarpu A. dėdė puolė ant U. K., šaukė. Jis (U. K.) su N. M. išėjo. Pamatę policijos automobilį pradėjo bėgti. Po to abu pagavo, nuvežė prie terasos, kur A. dėdė parodė į U. K., kad jis spardė A.. Jokio smūgio U. K. A. V. nesudavė. Matė nukentėjusįjį gulintį ant žemės. Jis gulėjo pravažiuojamoje dalyje, toliau nuo laiptų, susiėmęs už kojos. Apelianto teigimu, teismas tokius U. K. parodymus įvertino kritiškai, atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. V., liudytojų T. O., A. V. parodymus. Nurodo, jog teismui gynyba pateikė fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad laiptų pakopos buvo apgriuvusios, ir, pasak gynėjo, bėgdamas nukentėjusysis A. V. galėjo užkliūti už aptrupėjusių laiptų metalinių dalių ir nukristi. Dėl šios aplinkybės, gynėjo teigimu, nuosprendyje nepagrįstai nurodoma „<..> kyla pagrįstų abejonių, kad nukentėjęs šoko nuo laiptų viršaus į aikštelę šalia laiptų <...>“, kadangi tokios teismo išvados nepagrįstos jokiais duomenimis, ir kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai, apie ką yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Mano, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį U. K. atžvilgiu, iš esmės rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, nors teismas nuosprendyje ir nurodė, kad nukentėjusysis tiksliai nenurodė, kas jam sudavė smūgį prie kavinės, nukentėjusiojo parodymai nėra visiškai nuoseklūs, tačiau jis (nukentėjusysis) „<...> mano, kad spardė dviese, bet kas, pasakyti negali <...>“. Dėl paminėto apeliantas mano, kad teismas nenuoseklus, kadangi tuos pačius įrodymus vertino dvejopai, nepagrįsdamas, kodėl taip vertina. Nurodo, kad nuosprendyje cituojami medicininiai duomenys, kur A. V. nurodė, jog šoko nuo laiptų, tačiau teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjęs pats nušoko nuo laiptų, nes nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, tačiau tokios savo prieštaringos išvados nepagrindžia. Taip pat nurodo, kad liudytojas A. V. nors teisme ir nurodė, kad nematė kas pastūmė A. V., tačiau ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad matė, kai vienas iš paskos bėgęs, A. V. pastūmė nuo laiptų. Teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, nurodė, kad nėra pagrindo padaryti išvadą, kad liudytojo parodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Nurodo, kad teismo išvada – jog kaltinamųjų elgesys, reakcija į atvykstančius pareigūnus, tai, kad jie bėgo nuo policijos pareigūnų patvirtina, kad jie padarė nusikalstamas veikas ir bandydami išvengti atsakomybės bėgo iš įvykio vietos, o juos atvežus prie kavinės ir paklausus ar šitas, visi parodė į jį – prielaida, o jeigu ir būtų U. K. padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tokie duomenys būtų gauti neteisėtu būdu, ir tokie duomenys gauti pažeidžiant šiems procesiniams veiksmams keliamus reikalavimus (BPK 191 str. ir 192 str.), bei netinkamai juos užfiksuojant.

Apelianto įsitikinimu, šie nuosprendyje išdėstyti teiginiai rodo, jog teismas, vertindamas įrodymus, turėjo išankstinę nuomonę bei nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, tuo padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teigia, jog teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyta, kad U. K. parodymai būtų buvę iš esmės prieštaringi, nenuoseklūs, o teismo nurodyti nežymūs skirtumai tarp jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, dėl kai kurių aplinkybių, nesusijusių su kaltinime nurodytais veiksmais, apelianto manymu, paaiškinami tuo, kad visas procesas vyko nuo 2007-06-30, t. y. daugiau kaip keturis metus, todėl mano, kad tai nerodo U. K. siekio nuslėpti kokius nors faktus ar juos iškraipyti, o susiję su tuo, kad kai kurias aplinkybes netiksliai galėjo užfiksuoti tyrėjai, ką jis ir nurodė teismui, arba galėjo netiksliai prisiminti. Tačiau apelianto teigimu, esmines aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis nurodė vienodai: A. V. jis nestūmė, jokių smūgių nesudavė, jis pats į U. K. atsitrenkė, kai iš lauko bėgo į kavinę užsidengęs galvą rankomis. Tuo tarpu, gynėjo manymu, teismo nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiojo A. V. parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad jo parodymai dėl U. K. ir kito nuteistojo atliktų veiksmų yra prieštaringi ir neparemti patikimais ir neginčijamais įrodymais, kurie duotų pagrindą pripažinti U. K. kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo. Toliau plėtodamas savo argumentus apeliantas analizuoja nukentėjusiojo A. V. parodymus ir nurodo, jog nukentėjusysis parodė, kad U. K. jį išvadino necenzūriniais žodžiais, nors tokių jo parodymų nepatvirtino kiti byloje ištirti įrodymai; nurodė, kad prie durų jis pajuto stiprų smūgį į galvą ir jam aptemo akyse; po to, kai jau buvo nugriuvęs nuo laiptų, pajuto smūgį į galvą ir prarado sąmonę. Taigi teigia, kad tokio A. V. aiškinimo jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtino. Taip pat nurodo, kad A. V. apie tai, kas jį vijosi, pasakoja skirtingai ir netgi teisiamajame posėdyje jo parodymai apie įvykio aplinkybes skirtingi, kas akivaizdžiai patvirtina, jog tokiais parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas. Nurodo, jog vienuose parodymuose užfiksuota, kad jį vijosi dviese, kituose – kad matė tik U. K.. Vienuose parodymuose nurodo, kad jis matė, kai U. K. jį stūmė, o jau kitur nurodo, kad T. O. jam nurodė, kad U. K. jį stūmė. Taipogi nurodo ir tai, kad teismas ignoravo nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuotus jo aiškinimus apie susižalojimo aplinkybes, nors, gynėjo manymu, jo pirminis aiškinimas, kur jis nurodė, kad įvyko trauma buityje – sakosi šoko nuo laiptų, ir buvo teisingiausias, nes dalyvavo kartu jo įstatyminė atstovė, motina Vaitkevičienė, tokį jo aiškinimą patvirtino ir liudytojai Š. G. ir K. R., kurių parodymų nepatikimumo teismas jokiais teisiniais argumentais nepaneigė, tik abejojo, ar jie buvo įvykio vietoje ir ar matė įvykio aplinkybes. Teigia, kad teismas, siekdamas „sukritikuoti“ šių liudytojų parodymus, kaip motyvus nurodė tai, kad liudytojas Š. G., atliekant su juo parodymų patikrinimą, nurodė skirtingą automobilio, iš kurio jis su K. R. stebėjo įvykį, stovėjimo vietą, nors tas skirtumas yra vos keli metrai, o K. R. neva nematė nukentėjusiojo, susiėmusio už galvos. Todėl mano, kad tokios aplinkybės teismui nepagrįstai suteikė pagrindą abejoti šių liudytojų parodymais. Apelianto teigimu, teismas kritiškai įvertino ir visiškai nesuinteresuotų bylos baigtimi – B. K., R. A., R. G. parodymus ir teigia, kad šie liudytojai patvirtino U. K. teiginius, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Gynėjo teigimu, teismas vietoj to, kad motyvuotai atmestų šių liudytojų, kurie parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir būdami prisiekę, tik daro prielaidą, kad jie siekė padėti U. K. ir N. M. išvengti atsakomybės, nors jokių tokių savo teiginius patvirtinančių duomenų nenurodė. Todėl apeliantas daro išvadą, kad toks priekabumas vertinant liudytojų parodymus, kai tuo tarpu kitų asmenų parodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, prieštaringumas ir nenuoseklumas yra kur kas didesnis, traktuotinas kaip akivaizdus teismo šališkumas ir įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimas. Taip pat nurodo, jog teismas besąlygiškai tiki liudytojos T. O. parodymais, nurodydamas, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kurių liudytoja turėtų pagrindo apkalbėti kaltinamuosius, tačiau, pasak apelianto, teismas nuosprendyje nutyli, kad ši liudytoja daug labiau yra suinteresuota bylos baigtimi, nei daugelis šioje byloje apklaustų liudytojų, kurie patvirtino U. K. nekaltumą, nes ji yra nukentėjusiojo pusseserė, tą vakarą ji kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinius gėrimus, buvo pakankamai apsvaigusi, todėl jos parodymais negalima neabejotinai remtis, juo labiau, kad jos parodymai neparemti kitais įrodymais. Todėl gynėjas ir dėl to mano, jog teismas šios liudytojos, kaip neklystančios ir objektyvios parodymus įvertino kaip svarbesnius, t. y. turinčius aukštesnę galią, tuo dar kartą pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Taipogi nurodo, kad nukentėjusiojo A. V. parodymai, kuriuose jis teigė, kad nuteistasis jį stūmė nuo laiptų, yra išvestiniai, kadangi jis pats nematė, kad jį kas nors būtų stūmęs, o tokias aplinkybes jam nurodė T. O., kurios parodymai, kaip jau minėta, yra nepatikimi, todėl mano, kad nukentėjusiojo A. parodymais, priimant apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, ir dėl šios priežasties įrodinėti nuteistojo kaltę negalima. Dėl liudytojo A. V. parodymų nurodo, jog šis liudytojas, kaip ir T. O., yra nukentėjusiojo A. V. giminaitis, įvykio vakarą kartu gėręs su minėtais asmenimis alkoholinius gėrimus, todėl teigia, kad jo parodymai negali būti patikimi, juo labiau, kad jie nepatvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, kad šis liudytojas turi fizinę negalią – kurčias, su aplinkiniais gali bendrauti tik gestų vertėjo pagalba, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas nedalyvaujant vertėjui, nors tokio vertėjo dalyvavimas apklausoje buvo būtinas (BPK 43 str.). Tačiau, apelianto teigimu, teismas, ignoruodamas šį akivaizdų liudytojo su specialiais poreikiais apklausos tvarkos pažeidimą, nuosprendyje cituoja liudytojo A. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir jais remiasi, įrodinėdamas U. K. kaltę dėl A. V. sužalojimo. Teigia, jog teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas A. V. nepatvirtino, jog matė, kad U. K. būtų stūmęs nukentėjusįjį, nematė, kai A. V. parkrito, tačiau teismas cituoja šio liudytojo 2008-08-10 apklausos, darytos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas, duomenis, kuriuose nurodoma, kad jis matė nuteistąjį stūmus A. V., nors jau 2008-10-22 apklausoje jis šių parodymų nepatvirtino. Gynėjo teigimu, apie tai, kad A. V. be lietuvių gestų kalbos vertėjo vertimo negalėjo suprasti jam užduodamų klausimų ir paaiškinti įvykio aplinkybių, kategoriškai nurodyta 2011-10-24 teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-19/2011 išvadoje, tačiau, pasak apelianto, nežiūrint to, teismas daro kitais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad nors šio liudytojo parodymai gauti pažeidžiant įstatymu nustatytą tvarką, vis tik laikomi tinkamais įrodymais, tuo akivaizdžiai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatą apie įrodymų teisėtumą.

Nurodo, jog U. K. ir N. M., nenorėdami turėdami reikalų su policija ir aiškintis dėl to, ko nepadarė, iš kavinės pasišalino, tačiau tai negali būti laikoma jų kaltės įrodymu, nes ši aplinkybė jokių abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų neįrodo. Taip pat nurodo, jog liudytojai A. V. ir A. S. nors ir nurodė, kad atvežus U. K. į kavinę, ten buvę asmenys nurodė į jį kaip vieną iš dalyvavusių muštynėse, tačiau nekonkretizavo, kokie asmenys taip teigė. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad nepaneigtina, jog taip galėjo nurodyti liudytojai T. O. ar A. V., apie kurių neabejotiną suinteresuotumą minėta aukščiau. Be kita ko nurodo ir tai, kad toks parodymas atpažinti neatitinka BPK 192 straipsnyje keliamų reikalavimų ikiteisminio tyrimo veiksmui – asmens parodymui atpažinti, todėl juo remtis negalima, nes duomenys gauti neteisėtu būdu (BPK 20 str. 4 d. reikalavimų neatitikimas).

Taip pat nurodo, kad vieni svarbiausių įrodymų byloje yra 2009-11-18 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010-03-10 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. V. nustatytų sužalojimų, tačiau, pasak apelianto, teismas šiuos duomenis įvertino vienpusiškai. Teigia, kad ekspertai ne vieną kartą patvirtino, jog kairio blauzdikaulio lūžimas galėjo įvykti krentant nuo laiptų aukštumos tiek pačiam šokant nuo laiptų, tiek krentant po nustūmimo, tačiau, gynėjo teigimu, teismas tokias išvadas įvertino kaip U. K. kaltės įrodymą, atmesdamas versiją, kad nukentėjusysis pats nušoko nuo laiptų, kaip jis nurodė tyrimo pradžioje jį apžiūrėjusiems specialistams, tuo patvirtindamas U. K. nuoseklius parodymus apie tai, jog niekas jo nestūmė, o jis pats, būdamas neblaivus, nušoko nuo laiptų ir susižalojo. Dėl stūmimo nuo laiptų nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nebuvo net nustatinėjama, kaip (viena ranka ar abiem rankomis), į kurią kūno vietą tariamai stūmė U. K. nukentėjusįjį, nes nukentėjusiojo ir liudytojos T. O. parodymai dėl tariamo stūmimo prieštarauja elementariai logikai bei fizikos dėsniams – jeigu būtų U. K. ir stūmęs nukentėjusįjį A. V., tuomet nebūtų konstatuoti tokie jam padaryti kūno sužalojimai, kokie nurodyti ekspertizės akte ir išvadose. Mano, kad minėtos ekspertizės aktų išvados paneigia nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis buvo spardomas, nes jokie objektyvūs duomenys to nepatvirtino, kas neabejotinai duoda pagrindą kritiškai vertinti nukentėjusiojo, liudytojų T. O. ir A. V. parodymus. Gynėjui neįtikėtina, kad spardant batais apautomis kojomis, nebūtų likę sužalojimų, kurių nebūtų pastebėję medicininę pagalbą suteikę medikai, kurių įrašais medicininiuose dokumentuose rėmėsi specialistai – teismo med. ekspertai, surašę specialistų išvadas.

Gynėjo įsitikinimu, visi šie kaltinimo duomenų, kuriais buvo grindžiama U. K. kaltė, prieštaravimai ir nepatikimumas, nesant kitų patikimų duomenų patvirtinimo, rodo tai, kad teismo padaryta išvada dėl U. K. kaltės, padarius nusikalstamas veikas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paremta tik prielaidomis, kuriomis negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Taipogi nurodo ir tai, kad jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo akivaizdu, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad A. V. sužalojo U. K. ir N. M., kas teisingai buvo konstatuota dar 2007-12-29 prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą jo ir N. M. atžvilgiu nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi teigia, kad šis nutarimas visiškai nepagrįstai vėliau buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas, nors kiekviena abejonė turėjo būti vertinama įtariamojo naudai. Dėl to apeliantas mano, kad be teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o atliekant aukščiau minėtus procesinius veiksmus, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, o esant tokioms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis, kuris grindžiamas spėlionėmis ir prielaidomis, naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Šalies argumentai

Apeliantas N. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-01-05 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.); prokuroro ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo ir nukentėjusiojo A. V. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Skunde nurodo, kad nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, ko pasėkoje jo atžvilgiu priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teigia, kad jis savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepripažino ir nurodė, kad likus apie 10 min. iki uždarymo kavinės su U. K. buvo prisėdęs prie stalelio, kur sėdėjo A., kuris buvo stipriai išgėręs. Po to, priėjo taip pat neblaivi T. O. ir pakvietė A. važiuoti. Visiems išėjus į lauką, T. O. priekaištavo jam, kad jis nesikabinėtų prie Armino. Jis liepė jai nenusišnekėti. T. O. kažką pakuždėjus Arminui, šis pradėjo bėgti link laiptų, užsidengė rankomis galvą, lyg kažko saugotųsi ir pradėjo bėgti į kitus žmones. Kas toliau vyko, jis nematė, nes jį sugriebė A. dėdė. Kai pasigirdo kažkokie klyksmai, A. dėdė jį paleido ir jis nubėgo kaip visi kiti prie laiptų pažiūrėti, kas atsitiko. A. dėdė puldinėjo prie visų, bandė suduoti jam ir U. K.. Pamatė privažiuojančius automobilius ir pagalvojęs, kad policija, jis pasiūlė U. K. eiti iš ten, kad neapkaltintų kuo nors. Teigia, kad jokių smūgių jis A. nesudavė, nes nebuvo jokio motyvo tą daryti. Toliau, plėtodamas savo argumentus nuteistasis nurodo, kad nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad jo parodymus ištyrė ir įvertino, tačiau, nuteistojo teigimu, iš tikrųjų jokių argumentų, dėl ko negalima tikėti jo parodymais nenurodė, tik konstatavo, kad jo parodymai įvertinti kritiškai, atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. V., liudytojų T. O., A. V. parodymus. Nurodo, jog nukentėjusysis A. V. negalėjo nurodyti, kas jį spardė, tačiau manė, kad spardė dviese, bet kas, pasakyti negalėjo. Taip pat nurodo, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad pagalbą suteikusiems medikams A. V. nurodė, jog jis susižalojo pats, nes nušoko nuo laiptų, tačiau teismas šiais duomenimis nepatikėjo. Mano, kad teismas įsitikinęs, kad nėra pagrindo netikėti liudytojos T. O. parodymais, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kurių liudytoja turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamuosius. Be to, nurodo ir tai, kad kaip vieną iš įrodymų teismas nurodė jo ir U. K. reakciją, traktuodamas tai kaip patvirtinimą, kad jie bėgo nuo policijos pareigūnų, nes padarė nusikalstamas veikas ir bandė išvengti atsakomybės. Tačiau, apelianto teigimu, šie skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai rodo, jog teismas, vertindamas įrodymus, juos įvertino šališkai, su išankstine nuostata, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis, tuo padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teigia, kad nagrinėdamas šią bylą, teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika, o tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nepagrįsta ir negali būti laikomas teisėta. Nurodo, kad teismas nenustatė, kad jo parodymai būtų buvę prieštaringi ar nenuoseklūs, tačiau, nuteistojo teigimu, nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiojo A. V. parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad jo parodymai dėl jo veiksmų neparemti jokiais patikimais ir neginčijamais įrodymais, kurie duotų pagrindą pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Toliau savo skunde apeliantas vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais ir nurodo, kad nukentėjusysis nurodė, kad jis juto smūgius iš abiejų, nes, kaip jis nurodė, jam skaudėjo dviejose vietose. Jis tiksliai negalėjo pasakyti, ar jis jam trenkė. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad ir ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą nukentėjusysis A. V. negalėjo patvirtinti, kad jis jį spardė, nes jis nematė, kur jis tuo metu buvo (2 t., 71-72 b. l.). Taigi teigia, kad net pats nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nenurodė, kad jis prieš jį naudojo smurtą, o tai rodo, jog teismas turėjo itin dėmesingai įvertinti jo pareikšto kaltinimo pagrįstumą. Nuteistojo teigimu, tą aplinkybę, kad nukentėjusysis A. V. susižalojo pats, patvirtino liudytojai S. G. ir K. R., kurių parodymų nepatikimumo teismas jokiais teisiniais argumentais nepaneigė, tik abejojo, ar jie buvo įvykio vietoje ir ar matė įvykio aplinkybes. Tačiau, nuteistojo nuomone, būtina įvertinti tai, kad šie liudytojai neturi jokio suinteresuotumo padėti jam ar U. K., todėl jų patikimumas neturi kelti abejonių. Nurodo, kad teismas kritiškai įvertino ir nesuinteresuotų bylos baigtimi B. K., R. A. bei R. G. parodymus ir teigia, kad šie liudytojai patvirtino jo teiginius, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Apelianto nuomone, teismas nenurodė jokių įtikinamų motyvų, kodėl reikia atmesti parodymus šių liudytojų, kurie liudijo būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir būdami prisiekę, ir tik padarė prielaidą, kad jie siekė padėti jam ir U. K. išvengti atsakomybės, nors jokių tokių savo teiginius patvirtinančių duomenų nenurodė. Dėl liudytojos T. O. parodymų nurodo, kad teismas nutylėjo, jog ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, nes ji yra nukentėjusiojo A. V. pusseserė; tą vakarą ji kartu su nukentėjusiuoju A. V. vartojo alkoholinius gėrimus, buvo pakankamai apsvaigusi, todėl jos parodymais negalima besąlygiškai remtis, jos parodymai neparemti kitais įrodymais. Todėl mano, kad teismas šios liudytojos parodymus įvertindamas kaip svarbesnius, t. y. turinčius aukštesnę galią, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai kaip patikimus ir neginčijamus parodymus, patvirtinančius jo kaltę, laiko liudytojo A. V. parodymus. Teigia, kad šis liudytojas yra nukentėjusiojo A. V. giminaitis, įvykio vakarą buvo girtas, todėl jo parodymai negali būti patikimi, juo labiau, kad jie nepatvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, apelianto teigimu, šis liudytojas turi fizinę negalią – kurčias, su aplinkiniais gali bendrauti tik gestų vertėjo pagalba, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas nedalyvaujant vertėjui, nors tokio vertėjo dalyvavimas apklausoje buvo būtinas. Tačiau, pasak nuteistojo, nežiūrint to, teismas, ignoravo šį liudytojo su specialiais poreikiais apklausos tvarkos pažeidimą ir nuosprendyje citavo jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir jais rėmėsi įrodinėdamas jo kaltę. Nurodo, jog ta aplinkybė, kad jis ir U. K., nenorėdami turėdami reikalų su policija ir aiškintis dėl to, ko nepadarė, iš kavinės pasišalino, negali būti laikoma jo kaltės įrodymu, nes ši aplinkybė jokių jo nusikalstamų veiksmų neįrodo. Taip pat nurodo, kad 2009-11-18 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2010-03-10 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados dėl A. V. nustatytų sužalojimų paneigė nukentėjusiojo A. V. parodymus apie tai, kad jis buvo spardomas, nes jokie objektyvūs duomenys tokių parodymų nepatvirtino, kas nuteistojo manymu, neabejotinai duoda pagrindą kritiškai vertinti nukentėjusiojo A. V., liudytojų T. O. ir A. V. parodymus. Taigi teigia, kad kaltinimo duomenų, kuriais buvo grindžiama jo kaltė, prieštaravimai ir nepatikimumas, nesant kitų patikimų duomenų patvirtinimo, rodo tai, kad teismo padaryta išvada dėl jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paremta tik prielaidomis, kuriomis negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Taipogi nurodo ir tai, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad jis būtų spyręs nukentėjusiajam A. V.. Dėl to apeliantas mano, kad teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą bei teisminę praktiką, abejones įvertino jo nenaudai.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis N. M. ir nuteistųjų gynėjai prašė nuteistojo U. K. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus ir nuteistojo N. M. apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas ir paskyrė jiems tinkamas bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, buvo šališkas ir nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Dėl 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų laikymosi

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės bylos Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009).

Baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą taikoma tada, kai pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas padarytas visai be dingsties arba dėl menkavertės dingsties, viešoje vietoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra konkrečiai nurodyta, kad U. K. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, kad konfliktas prasidėjo nesant priežasties, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo A. V. ir U. K. prieš įvykį nebuvo. Tokie argumentai pagrindžia U. K. veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistieji atliko prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), lauko terasoje, kurios priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).

Nuteistieji U. K. ir N. M. apeliaciniuose skunduose iš esmės neigia savo tyčią dėl konflikto sukėlimo, smūgių sudavimą A. V., tikina, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, kritikuoja nukentėjusiojo bei liudytojų, nukentėjusiojo giminaičių, T. O. ir A. V. parodymus, tvirtina, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi, todėl mano, jog teismas negalėjo jais vadovautis, taip pat nesutinka su juos teisinančių įrodymų (liudytojų B. K., R. A., R. G., Š. G. ir K. R. parodymų) vertinimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi fizinę negalią turinčio (kurčio) A. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamo, nedalyvaujant vertėjui, duotais parodymais. Taip pat mano, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo A. V. duotus parodymus, kurie yra akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi, teismas taip pat ignoravo nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuotus jo paaiškinimus, kad trauma įvyko buityje, šokant jam nuo laiptų, o ekspertizių aktus dėl A. V. padarytų sužalojimų teismas vertino vienpusiškai ir šiuose aktuose suformuluotas išvada įvertino kaip U. K. kaltės įrodymus.

Byloje nustatyta, kad U. K. 2007 m. birželio 30 d. apie 1.30 val., viešoje vietoje, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), lauko terasoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, nustūmė nuo laiptų nukentėjusįjį A. V. ir to pasėkoje šiam nugriuvus padarė jam kairiojo blauzdikaulio vidinio krumplio sąnarinį skeveldrinį kompresinį lūžimą su aplinkine poodine kraujosruva, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir toliau kartu su N. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, panaudodamas fizinį smurtą, gulinčiam A. V. spyrė ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį, bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme įrodymais pripažinti ir patikrinti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo A. V., liudytojų T. O., N. V., A. G., R. V. duoti parodymai.

Nukentėjusysis A. V. parodė, kad jam būnant lauke U. K. jį pakvietė prieiti, išvadino visokiais žodžiais, pavadino kareiviu, liepė dingti. Po to A. G. jam pasakė, kad G. L. jam sakė, jog bus blogai, kai užsidarys kavinė. Prieš užsidarant kavinei prie jų stalo priėjo ir atsisėdo U. K. ir N. M., konfliktų nebuvo, tačiau U. K. visą laiką į jį žiūrėjo. Tada jie atsistojo eiti lauk, išėjo beveik paskutiniai, jam iš paskos ėjo U. K. ir N. M., prie durų jis pajuto stiprų smūgį į galvą. Tada jis nubėgo prie N. V., tačiau jis nesureagavo ir bėgo atgal link durų, jį gaudė U. K., tačiau kavinė jau buvo uždaryta, tada bėgo link laiptų, ties laiptų viduriu pajuto smūgį (stūmimą) dešinėje pusėje. Po to nukrito nuo laiptų, pajuto, kad iškrypo koja ir pajuto smūgius į galvą bei koją, matė pilkas U. K. kelnes, vėliau prarado sąmonę. Jautė, kad spyriai buvo kojomis, greiti ir stiprūs, iš visų pusių (2 t. 194-196 b. l.). Liudytoja T. O. parodė, kad A. V. jai pasakė, jog U. K. ir N. M. į jį kreivai žiūri, išėjusi ji į lauką kalbėjo su N. M. ir pasakė, kad nelįstų prie A. V.. Vėliau A. G. jai pasakė, kad jiems reikia išeiti, nes G. L. sakė, kad bus blogai jei liks. Vėliau būdama lauke ji pamatė, kaip A. V. bėgo susiėmęs už galvos, už jo bėgo U. K. ir N. M.. A. bėgo prie laiptų, U. K. jį stūmė, A. nukritus jį pradėjo spardyti U. K. ir N. M. (2 t. 196-198). A. G. parodė, kad G. L. jam pasakė, kad eitų iš kavinės, nes bus blogai, jis apie tai pasakė T. O.. Vėliau jam būnant lauke, jis pamatė kaip A. V. išbėgo lauk, matė jį bėgantį pro šalį ir šaukiantį gelbėti, kuriam iš paskos bėgo du vaikinai. Vienam vaikinui jis čiupo už rankos, bet kitas vaikinas jam trenkė per rankas, po to A. V. pamatė jau gulintį ant žemės (3 t. 91-94 b. l.). Liudytojas N. V. parodė, kad matė kaip vaikinai kabinėjosi prie A., manė, kad jie nori su juo pakalbėti. Vėliau pamatė A. V. bėgantį laiptais, išgirdo šauksmą, pamatė jį spardomą, neleisdamas jo spardyti apžergė jo galvą, susistumdė su kaltinamaisiais. Nurodė, kad kaltinamieji buvo apsirengę sportiškai, o vėliau policija pagavo U. K. ( 2 t. 199-200 b. l.; 5 t. 11-12 b. l.). Policijos pareigūnas, liudytojas R. V. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, visi šaukė, kad kaltinamieji sumušė A. V., kaltinamieji iš pradžių greitai ėjo, vėliau pradėjo bėgti. Sulaikius U. K., jis nieko nekomentavo, atvežus į vietą, visi šaukė, kad U. K. vienas iš tų kurie spardė nukentėjusįjį.

Iš paminėtų įrodymų visumos matyti, kad būtent U. K. nuo laiptų nustūmė nukentėjusįjį A. V., dėl ko jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką kartu su N. M., panaudodami fizinį smurtą gulinčiam A. V., spirdami ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį. Nagrinėjamu atveju nėra svarbus nukentėjusiojo nustūmimo nuo laiptų mechanizmas t. y. viena ar dviem rankomis ir į kurią kūno dalį jis buvo nustumtas, byloje įrodyta, kad dėl U. K. veiksmų (stūmimo) A. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą. Nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl U. K. ir N. M. kaltės, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nustatant nusikaltimo padarymo aplinkybes, buvo pagrįstai remtasi nukentėjusiojo A. V., liudytojų T. O., A. G., N. V., R. V. parodymais, nukentėjusiojo ir liudytojo A. V. duotais parodymais parodymų patikrinimo vietoje, nukentėjusiojo A. V. ir liudytojos T. O. akistatų metu su U. K. ir N. M. duotais parodymais, 2008-02-26 specialisto išvada Nr. PG 22-1630/07(04), ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitais ikiteisminio tyrimo metus surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais (apklausų, įvykio vietos protokolais, specialistų išvadomis, ekspertizių aktais).

Teismas aiškinosi, nukentėjusiam padarytus kūno sužalojimus ir jų padarymo aplinkybes, įvertino medicininius dokumentus: 2007-09-10 specialisto išvadą Nr. G1630(04), 2007-12-05 specialisto išvadą Nr. PG 141-1630/07(04), specialisto išvadą Nr. PG 22-1630/07(04), 2009-11-18 Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą, kuriuose nurodyta, kad A. V. padarytas kairio blauzdikaulio vidinio krumplio sąnarinis skeveldrinis kompresinis lūžimas su aplinkine poodine kraujosruva, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to įvertinus medicininius dokumentus, iš U. K. ir N. M. kaltinimo pašalino kaltinimus dėl A. V. padarytų sužalojimų – galvos smegenų traumos ir nosies kaulų lūžio (4 t. 43-44 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų U. K. ir N. M., bei liudytojų R. G., Š. G., K. R. parodymus, kad nukentėjusysis nuo laiptų nušoko pats, pirmiau aptartų įrodymų kontekste, motyvuotai juos paneigė, nurodydamas, kad jie nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai, bei pripažino tokių parodymų davimą kaip siekį padėti išvengti U. K. ir N. M. baudžiamosios atsakomybės.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nuosprendyje išdėstė veikos kvalifikavimo motyvus. Konstatuota, kad U. K. pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, nustūmė nuo laiptų nukentėjusįjį A. V. ir to pasėkoje šiam nugriuvus padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to U. K. kartu su N. M., panaudodami fizinį smurtą, t. y. spirdami ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį gulinčiam A. V., tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį. Tokie U. K. veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, nusikaltimo sudėtis, o N. M. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Teismas teisingai sprendė, kad U. K. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog tokiam nusikalstamam poelgiui nebuvo jokių priežasčių. Taip pat padaryta teisinga išvada, kad nuteistieji U. K. ir N. M. veikė tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltinamojo prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Pabrėžtina, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010).

Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių laikymosi

BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo.

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo A. V., liudytojų T. O., N. V., A. G., R. V. parodymai yra patikimi, kadangi šie liudytojai duodami parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose, be to juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga (įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, apklausų, akistatų protokolai), todėl nėra pagrindo minėtų liudytojų duotais parodymais abejoti ir nesiremti. Apeliacinio skundo argumentai, kad A. V. parodymai yra išvestiniai iš T. O. parodymų, yra nepagrįsti. Kadangi teisės doktrinoje įrodymai pagal informacijos šaltinio pirmumą skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiai įrodymai yra duomenys, gauti iš tiriamą aplinkybę tiesiogiai savo jutimo organais suvokusio asmens, pvz. įvykį mačiusio liudytojo parodymai. Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio – tai parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir kt. Pažymėtina, jog įstatymas nė vienai iš šių įrodymų grupių neteikia pirmenybės. Remiantis išvestiniais įrodymais taip pat gali būti padarytos patikimos išvados. Nagrinėjamu atveju A. V. matė kas jį vijosi, kas jį stūmė, kas jį spardė t. y. šiuos veiksmus suvokė savo jutimo organais, bei šias aplinkybes nurodė tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, o nukentėjusiojo parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad A. V. parodymai yra išvestiniai iš T. O. duotų parodymų. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistųjų U. K. ir N. M. duotus parodymus, kadangi U. K. duoti parodymai nebuvo nuoseklūs, o N. M. po įvykio iškarto nebuvo apklaustas, o vėliau jo duoti parodymai nesiskyrė nuo U. K. duotų parodymų, bet to nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji nepripažino kaltės, jų duoti parodymai atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. V. ir liudytojų T. O., N. V., A. G. duotus parodymus, pagrįstai buvo įvertinti kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų B. K., R. A., R. G., Š. G., K. R. parodymais, nes jie nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga ir pagrįstai teismas manė, kad šie liudytojai būdami U. K. ir N. M. draugais ir pažįstamais duodami konkrečius parodymus siekė padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to minėti liudytojai duodami parodymus aiškino tas pačias aplinkybes kaip ir nuteistieji, nors šie liudytojai buvo skirtingose vietose, iš kurių turėjo skirtingai matyti įvykio aplinkybes, tačiau šias aiškino tapačiai, neišsiplėsdami už nuteistųjų duotų parodymų ribų.

Apeliacinio skundo argumentai, kad N. V. duoti parodymai negali būti laikomi teisėtais yra pagrįstais, atmestini, kadangi N. V. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir teismo posėdžio metu dalyvaujant vertėjui, teismo posėdžio metu klausimus uždavė tiek nuteistieji, tiek jų advokatai, be to N. V. duotus parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai (T. O., A. G. parodymai), todėl teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo N. V. duotų parodymų teisėtumu ir jų pagrįstumu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas dėjo visas pastangas išsiaiškinti liudytojo N. V. galimybes suvokti įvykio aplinkybes ir jo galimybes duoti parodymus, išanalizavo jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojo N. V. duoti parodymai yra gauti teisėtais ir pagrįstais būdais. Be to skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne tik liudytojo N. V. duotais parodymais, o visų byloje surinktų įrodymų visuma.

Pažymėtina, kad sulaikyto U. K. atpažinimas prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ buvusių asmenų, nelaikytinas BPK 192 straipsnio tvarka atliktu atpažinimu, byloje nėra remiamasi šiais duomenimis, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad atpažįstant U. K. buvo pažeisti BPK 191, 192 straipsnių reikalavimai, yra nepagrįstas ir atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas tinkamai motyvuotas, pagrįstas ne prielaidomis, o įrodomąją vertę turinčiais duomenimis, neabejotinai pagrindžiančiais nuteistųjų kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas surašytas tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, – teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia jokių bent kiek pagrįstų abejonių, padarytos išvados pagrįstos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kuo remiantis vieni duomenys buvo pripažinti turintys įrodomąją vertę, o kiti atmesti. Procesinių pažeidimų nagrinėjant ir vertinant įrodymus nenustatyta, nuosprendyje veikos, pripažintos įrodytomis, aprašytos tinkamai, įvardijus visas būtinas jų padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2011).

Pirmosios teismas įvertino visus bylos proceso metu gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek U. K. ir N. M. kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl U. K. ir N. M. kaltės bei veikų kvalifikavimo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys), siekė pašalinti visas abejones dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų bei liudytojo galimybių duoti parodymus. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas ėmėsi priemonių nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir bylos proceso metu buvo objektyvus ir nešališkas.

Dėl paskirtų bausmių nuteistiesiems U. K. ir N. M., ir žalos atlyginimo

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems U. K. ir N. M. bausmes pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kadangi pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes U. K. ir N. M. įvertino tai, kad U. K. nusikalstamos veikos priskiriamos prie apysunkių ir nesunkių nusikaltimų, N. M. veika prie nesunkių nusikaltimų. Taip pat atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, kad U. K. neteistas, administracine tvarka baustas, psichikos sveikatos centro įskaitoje ir narkologinio kabineto įskaitoje neįrašytas, nurodė, kad mokosi, dirba. N. M. neteistas, administracine tvarka baustas, psichikos sveikatos centro įskaitoje ir narkologinio kabineto įskaitoje neįrašytas, nurodė, kad mokosi, dirba. Nustatyta, kad U. K. ir N. M. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad U. K. už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį (2 metai 7 mėnesiai 15 dienų).

Už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatytos penkių rūšių bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad U. K. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už šios bausmės vidurkį numatytą straipsnio sankcijoje (1 metais 1 mėnuo 15 dienų).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, U. K. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant U. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Kolegija įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad U. K. paskirtos bausmės nėra per griežtos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad N. M. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta 30 MGL dydžio (3900 Lt) bauda, kuri yra mažesnė už šios bausmės rūšies vidurkį (250,5 MGL) numatytą už nesunkaus nusikaltimo padarymą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl daroma išvada, kad N. M. paskirta bausmė nėra per griežta.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam A. V. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas BPK 115 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. V. dėl nuteistųjų U. K. ir N. M. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus, tiek ir turtinę žalą. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus. Padarytą turtinę žalą ir jos dydį patvirtina byloje surinkti dokumentai (2 t.177-179 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajam, teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusių asmenų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vertino aplinkybių visumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistųjų U. K. ir N. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė