- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-30
- Bylos Nr.
- e2S-651-324/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19882-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- G. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teisme padavimo atsakovui G. K., išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė teismo prašė iki ieškinio padavimo teismui dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną A. K., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove.
2. Nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimu dukters gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, kuris ją išsivežė į Švediją. Ieškovė ketina teikti ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir prašyti dukters gyvenamąją vietą nustatyti su ja, kadangi duktė yra 11 metų ir pageidauja gyventi Lietuvoje su motina. Atsakovas dukra praktiškai nesirūpina, su ja nebendrauja, neskiria jai dėmesio. Dukrai grįžus į Lietuvą, ji kategoriškai atsisakė grįžti pas tėvą į Švediją ir šiuo metu yra Lietuvoje. Kadangi mergaitę būtina leisti į mokyklą, priregistruoti gydymosi įstaigoje, turi būti nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta su motina.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino.
Šalies argumentai
4. Konstatavo, kad ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė aplinkybių, kodėl nepareiškia ieškinio kartu su prašymu. Ieškovė prašyme nurodė tik vieną motyvą, kad nėra įvykusi privaloma mediacija. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisme gautas 2020 m. gruodžio 11 d., nagrinėjamas daugiau nei po mėnesio, tačiau jokių duomenų apie mediacijos eigą ar kliūtis, dėl kurių nėra reiškiamas ieškovės ieškinys, papildomai nėra pateikta. Teismo vertinimu, vien tai, kad nepilnametė viena paliekama neapibrėžtą laiką, kad iki šiol neaišku, ar bus sudarytos sąlygos nepilnametės ugdymui, sudaro pagrindą abejoti ieškovės pasiruošimu visapusiškai rūpintis dukra. Atsižvelgęs į Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - ir VTAS) pateiktą išvadą, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones prieštarauja nepilnametės A. K. interesams, teismas sprendė, jog pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra nustatytas.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui dienos ir nustatyti nepilnametės dukters A. K. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. ieškovės nurodytos aplinkybės, dėl ko ji negali kreiptis į teismą su ieškiniu, iki šiol yra tapačios ir neišnykusios. Ieškovė nurodė, kad ketina kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, o šis ginčas patenka į sąrašą ginčų, kuriems privaloma mediacija. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šalys, neįgyvendinusios įstatymo numatytos privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos, praranda teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju privalomoji mediacija nėra įvykusi ar pasibaigusi, dėl ko ieškovė iki šiol neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu. Nuo 2020 m. gruodžio 16 d. įsigaliojo sugriežtintos pandemijos valdymo priemonės, dėl ko tiek teismų, tiek kitų institucijų darbas yra apsunkintas. Be to, atsakovas gyvena kitoje valstybėje. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) Kauno skyriaus sprendimu Nr. (11.7Mr)TPS-20-MP-6785-132 mediatorius buvo paskirtas tik 2021 m. sausio 7 d. Kilus abejonių dėl privalomos mediacijos eigos teismas, įgyvendamas aktyvų vaidmenį šeimos bylose ir siekdamas išsiaiškinti šias aplinkybes, galėjo kreiptis į VGTPT arba priimti nutartį, kuria įpareigotų ieškovę pateikti tokius duomenis.
1.2. Nesuprantami teismo motyvai, jog ieškovė turėjo pateikti duomenis apie renkamus ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus ir kt. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos grindė ne tuo, kad jai reikia daugiau laiko surinkti įrodymams, o neįgyvendinta privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.
1.3. Pirmosios instancijos teismas suabejojo ieškovės pasiruošimu visapusiškai rūpintis dukra ir sprendė, kad šalių dukra A. rūpinasi ne ieškovė, o jos mama, mergaitės močiutė L. K.; kad mergaitės nuomonė dėl gyvenimo Švedijoje galimai įtakota Lietuvoje gyvenančių giminaičių; kad ieškovės gebėjimas pasirūpinti dukra kelia abejonių, nes ieškovė ilgą laiką nedirba ir, antstolio paskaičiavimu, dukters išlaikymui yra įsiskolinusi 2895,07 Eur; kad ieškovė neužtikrina dukters ugdymo, mergaitė neturi priemonių nuotoliniam mokymui ir nėra žinoma, kada jos bus nupirktos. Tokiomis išvadomis teismas priėmė sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau šioje proceso stadijoje turėjo tik įvertinti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą. Šeimoje yra susiklosčiusi itin sudėtinga situacija, kuomet pats vaikas kategoriškai atsisako toliau gyventi su tėvu Švedijoje. Priešingai, nei nurodoma išvadą teikiančios institucijos išvadoje, ne ieškovė atsisakė atsakovui atiduoti dukrą, o dukra atsisakė vykti su atsakovu į Švediją. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad, siekiant įkalbėti dukrą vykti su tėvu į Švediją, buvo iškviesti policijos pareigūnai, tačiau jų ir abiejų tėvų pastangos buvo bevaisės. Nors išvadą teikianti institucija konstatavo, jog vaikas nenori gyventi su tėvu galimai būdamas įtakotas ieškovės ir kitų giminaičių, tokia išvada patvirtina spėlionėmis, o ne konkrečiais faktais. Bylą nagrinėjant ginčo teisena ir bus sprendžiama, dėl kokių priežasčių vaikas šiuo metu aiškiai ir nedviprasmiškai reiškia norą gyventi su mama. Nepagrįstos VTAS išvados, kad faktiškai A. dabar auga su močiute. Tai, kad kelių skambučių metu vaikas buvo pas močiutę, nereiškia, jog su močiute ir gyvena. Nesuprantama, kodėl buvo vertinami atsakovo paaiškinimai, esą ieškovė girtavo, dėl ko net buvo kviesta policija. Vykstant tarp šalių ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos atsakovas siekia apšmeižti ieškovę, tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad ieškovės girtavimo vaiko akivaizdoje faktas nebuvo nustatytas. Nesuprantama, kaip su ieškovės galėjimu/negalėjimu pasirūpinti dukra yra susijusios faktinės aplinkybės, jog ji turi skolinių įsipareigojimų. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė bendrą ūkį veda su kitos nepilnametės dukters V. tėčiu V. V., kuris dirba užsienyje, jo mėnesinė alga yra iki 3 500 Eur. V. V. visiškai išlaiko šeimą, todėl, nors šiuo metu ir ieško darbo, ieškovė nedirba ir visą laiką skiria vaikų auginimui ir priežiūrai. Dukra jau lanko mokyklą Lietuvoje. Kaip nurodė pati A., ji pamokoms, kurios dabar vyksta nuotoliniu būdu, naudoja motinos planšetę, todėl nėra pagrindo teigti, jog vaikui netinkamai užtikrinamas ugdymosi procesas. Nors išvadą teikianti institucija bei teismas laiko, kad ieškovė negali tinkamai pasirūpinti dukterimi, atkreiptinas dėmesys, jog ji augina dar vieną dukrą V. Kauno lopšelio - darželio (duomenys neskelbtini) ieškovei išduota charakteristika patvirtina, kad ieškovė puikiai rūpinasi savo dukra. Taigi, ieškovė gali tinkamai pasirūpinti ir A.
6. Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
9. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iki ieškinio padavimo teismui dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną šalių dukters gyvenamąją vietą su ieškove, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. sausio 7 d. sprendimą dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti Nr. (11.7Mr)TPS-20-MP-6785-132.
11. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręstas šalių dukters laikinosios gyvenamosios vietos klausimas, kad nebūtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, priima ieškovės pateiktą naują įrodymą.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
13. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė prašymą nustatyti šalių nepilnametes dukters gyvenamą vietą su ieškove iki bus priimtas teismo sprendimas. Prašyme ieškovė nurodė, kad atsakovas gyvena Švedijoje, jų dukra taip pat gyveno Švedijoje, o nuo 2020 m. lapkričio mėn. (tikslios datos ieškovė neprisimena) gyvena Lietuvoje su ieškove. Esant tokiai faktinei situacijai akivaizdu, jog byloje egzistuoja tarptautinis elementas, nes atsakovas, nors ir yra Lietuvos pilietis, gyvena Švedijoje. Pirmosios instancijos teismui kilo abejonių, ar nagrinėjama byla su tarptautiniu elementu yra jam teisminga, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus trūkumus, t.y. patikslinti aplinkybes ir nurodyti, nuo kada dukra gyvena su ja, kokiu pagrindu pas ją atvyko, iki kurio laiko planavo pasilikti, koks yra šalių susitarimas šiuo klausimu, taip pat pateikti turimus įrodymus, reikšmingus sprendžiant apie nepilnametės dukters faktinę gyvenamąją vietą (vaiko lankomas ugdymo įstaigas ir kt.).Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismas nesvarstė, ar turi jurisdikciją tokį prašymą nagrinėti.
15. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pasisakęs, kad laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės, tačiau tam tikrais atvejais (kai tai skubu, būtina ir apibrėžta laike) laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir teismas, kuriame dar tik sprendžiamas jurisdikcijos nustatymo klausimas (Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgos išvadų 10 p., AC-43-1).
16. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Švedija), priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio yra aktualus 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr.2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau - reglamentas ,,Briuselis II bis“) (dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis). Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai). Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus, padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7) kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą, ESTT nurodė, kad norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 51). Vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri yra esminė nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą, sudaryta iš įvairių veiksnių, kurie skirtingi, nelygu vaiko amžius. Taigi veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti mokyklinio amžiaus vaiko atveju, yra kitokie nei tie, į kuriuos reikia atsižvelgti, kalbant apie studijas baigusį nepilnametį, arba tie, kurie yra svarbūs kūdikio atveju (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 53). ESTT nurodė, kad mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys, su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 54).
17. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-40-375/2018 šalių nepilnametės dukters A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu G. K.. Tai, kad šalių dukra su atsakovu gyvena Švedijoje, prašyme patvirtino ir ieškovė. Mergaitė ten lankė mokyklą. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad dukra į Lietuvą buvo grįžusi „toliau gydytis (duomenys neskelbtini)“, su atsakovu 2020 m. gruodžio 4 d. turėjo išvykti į Švediją, tačiau mergaitė atsisakė išvykti su tėvu į Švediją. Taigi akivaizdu, kad šalių dukters nuolatinė gyvenamoji vieta yra Švedijoje, į Lietuvą ji buvo grįžusi tik trumpam, su atsakovu 2020 m. gruodžio 4 d. ji turėjo grįžti atgal į Švediją. Ieškovės prašyme nurodytos aplinkybės ir pateikta Kauno (duomenys neskelbtini) 2020 m. gruodžio 22 d. pažyma nepagrindžia priešingų aplinkybių, t. y. nepatvirtina, kad mergaitės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas pritarė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai. Taigi, šioje civilinės bylos stadijoje pagal surinktus įrodymus nėra galimybės pripažinti, kad Lietuvos teismai turės jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinį dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos pakeitimo.
18. Tačiau, kaip minėta nutarties 15 punkte, reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnis nustato, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos. Reglamentas „Briuselis II bis“ nedetalizuoja, kokios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės teisę.
19. Įstatyme numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Atvejai, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas dar neiškėlus bylos, reglamentuojami specialiosiomis normomis, numatančiomis išimtį iš bendrųjų taisyklių. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo (šiuo atveju nepilnamečių vaikų) interesams, o taip pat egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą.
20. Prašyme kaip priežastį, dėl ko ieškovė kartu su prašymu nepateikė ieškinio, ji nurodė, kad nėra įvykusi privaloma mediacija, tačiau, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ieškovė nėra pareiškusi ir iki šio procesinio sprendimo priėmimo, nors nuo skundžiamos nutarties priėmimo praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Nors ieškovė ir nurodė, kad, nuo 2020 m. gruodžio 16 d. įsigaliojus sugriežtintoms pandemijos valdymo priemonėms, teismų ir kitų institucijų darbas yra apsunkintas, be to, atsakovas gyvena Švedijoje, pažymėtina, kad ir šiuo laikotarpiu mediacijos sesijos vykdomos, dažniausiai nuotoliniu būdu, pasitelkiant informacines komunikacines technologijas.
21. Dėl atskirojo skundo argumento apie nerealizuotą aktyvų teismo vaidmenį šeimos bylose pažymėtina, kad CPK 375-376 straipsniuose įtvirtintos nuostatos nereiškia teismo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus iki ieškinio pareiškimo. Bylos iškeliamos į teismą kreipiantis suinteresuotiems asmenims, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jų teisės arba įstatymų saugomi interesai (CPK 5 straipsnis), taigi ieškovė privalėjo pateikti duomenis apie mediacijos eigą ir/ar pasiektus rezultatus. Minėta, kad ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nebuvo ir iki šiol nėra pareikštas.
22. Sutiktina su apeliante dėl nepagrįstos teismo išvados, jog ieškovė turėjo pateikti duomenis apie renkamus ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus ir kt. (prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo ji grindė neįgyvendinta privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka), tačiau ši išvada nesudaro pagrindo konstatuoti apeliacine tvarka tikrinamos nutarties neteisėtumo.
23. Ieškovė prašymą nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja iš esmės grindžia aplinkybe, kad šalių dukra atsisako vykti su atsakovu į Švediją, yra išreiškusi norą gyventi su pareiškėja Lietuvoje, kad dėl negatyvaus atsakovo elgesio vaiko gyvenimas kartu su juo tapo nepakenčiamu, ieškovė ir pati nori auginti dukrą, yra iš esmės pasikeitęs jos elgesys. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien šie ieškovės teiginiai savaime nereiškia grėsmės esminiams vaiko interesams. Būtinybę taikyti laikinąją apsaugą iki ieškinio pareiškimo ieškovė motyvavo ir tuo, kad dukrą reikia leisti į mokyklą Lietuvoje, priregistruoti gydymo įstaigoje ir kt., tačiau ieškovės pateikta (duomenys neskelbtini) 2020 m. gruodžio 22 d. pažyma patvirtina, kad mergaitė nuo 2020 m. gruodžio 14 d. mokosi pagal pradinio ugdymo programą. Ieškovė nepateikė duomenų, kad šiuo metu dukra nėra registruota gydymo įstaigoje ir dėl to negauna jai reikalingų medicinos paslaugų. Taigi ieškovės nurodytos aplinkybės nepagrindžia grėsmės nepilnamečio vaiko interesams.
24. Grėsmės vaikui nepagrindimo aspektu aktuali ir aplinkybė, kad, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovė 2019 m. gegužės 27 d. jau buvo padavusi teisme ieškinį dėl šalių nepilnametės dukters gyvenamosios vietos pakeitimo. Tą ieškinį ji grindė panašiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad tėvas neturi pakankamai įgūdžių ir nepajėgus rūpintis vaiku, kad dukrai gyventi Lietuvoje yra sudarytos visos sąlygos, ieškovė yra pakeitusi gyvenimo būdą ir visiškai atsisakė alkoholio. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16098-1088/2019 nustatė ieškovei terminą nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti, tačiau, ieškovei per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 10 d. nutartimi ieškinį jai grąžino.
25. Nors apeliantė teigia, kad teismas iš esmės priėmė sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo konstatuodamas, kad atsakovas gali geriau pasirūpinti šalių dukra, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tokios išvados nepadarė, sprendė tik dėl pagrindo taikyti laikinąją apsaugą iki ieškinio pareiškimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti faktinių aplinkybių, kurios liudytų apie tėvų galimybes sudaryti tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis, taip pat išsiaiškinti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, su kuriuo iš tėvų nepilnamečiam šalių vaikui yra tinkamiausia gyventi, augti ir vystytis, kokią įtaką skyrium gyvenantis tėvas daro savo nepilnamečiam vaikui ir pan.
26. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės apeliacine tvarka tikrinamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma
27. Vadovaujantis nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą skundžiamai nutarčiai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirojo skundo netenkinus, ieškovė neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.