Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą dėl 2022 m. lapkričio 3 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų tvirtinimo, panaikinimo, suinteresuotas asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „A.“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. BUAB „A.“ atsiliepimo į V. Ž. skundą teismo nustatytu terminu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

4. 2022 m. rugsėjo 12 d. priimtas UAB „A.“ kreditorių sprendimas pradėti UAB „A.“ bankroto procedūras ne teismo tvarka, nemokumo administratore paskirta UAB „Skolvalda“.

5. 2022 m. lapkričio 3 d. įvyko BUAB „A.“ kreditorių susirinkimas, kuriuo metu, be kitų klausimų, trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiamas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimas.

6. Pareiškėjas V. Ž. pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti 2022 m. lapkričio 3 d. BUAB „A.“ kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo dalį dėl V. Ž. patvirtinto pirmos eilės finansinio reikalavimo (11 493,26 Eur), susijusio su darbo santykiais, priskyrimo I etapui (1 065,50 Eur) ir II etapui (10 427,76 Eur).

7. JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi, šioje teisės normoje yra reglamentuotas kreditorių susirinkimo (ne)teisėtumo vertinimas procedūriniu ir turinio aspektu.

8. Tiek anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), tiek šiuo metu galiojančiame JANĮ tikslas, kurio siekiama bankroto procedūra ne teismo tvarka, nepasikeitė. Šia bankroto procedūra siekiama užbaigti įmonės veiklą ir patenkinti kreditorių reikalavimus bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu dėl nemokios įmonės finansinių problemų sprendimų būdų ir terminų, neinicijuojant įmonės ir jos kreditorių ginčo bei neįtraukiant į šią procedūrą teismo. Nors bankroto proceso ne teismo tvarka naujasis reglamentavimas, lyginant su anksčiau galiojusiu ĮBĮ, šiek tiek pasikeitė, tačiau jam mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) išlieka aktuali kasacinio teismo praktika, aiškinanti anksčiau galiojusias ĮBĮ teisės normas.

9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi įstatymo ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007).

10. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, jog priimant ginčijamą nutarimą buvo pažeista nustatyta kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo procedūrinė tvarka. Tokių procedūrinių pažeidimų nenurodo ir pats pareiškėjas.

11. Kitas kreditorių susirinkimo nutarimo naikinimo pagrindas – turinio neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei kreditorių ir (ar) pačios bankrutavusios įmonės interesų esminiu pažeidimu.

12. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-182-419/2022 iš dalies tenkino ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovei UAB „A.“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Teismas nusprendė: pripažinti V. Ž. atleidimą iš UAB „A.“ neteisėtu; negrąžinti ieškovo V. Ž. į darbą; laikyti, kad tarp V. Ž. ir UAB „A.“ (duomenys neskelbtini) sudaryta darbo sutartis yra laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisti iš atsakovės UAB „A.“ ieškovui V. Ž.: 1 065,50 Eur sumą (atskaičius mokesčius) už faktiškai išdirbtą laiką bei nepanaudotas atostogas; 2 606,94 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką; 5 213,88 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką; 2 606,94 Eur kompensaciją už UAB „A.“ išdirbtus metus; 1 520 Eur advokato pagalbos išlaidų; atmesti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

13. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1958-981/2022 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš UAB „A.“ ieškovui V. Ž. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

14. Taigi, nagrinėjamu atveju kreditoriaus V. Ž. finansinį reikalavimą sudaro: 1 065,50 Eur suma (atskaičius mokesčius) už faktiškai išdirbtą laiką bei nepanaudotas atostogas; 2 606,94 Eur netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką; 5 213,88 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką; 2 606,94 Eur kompensacija už UAB „A.“ išdirbtus metus bei 2 520 Eur advokato pagalbos išlaidos.

15. Iš kartu su 2022 m. lapkričio 3 d. BUAB „A.“ kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 2 pateikto kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo matyti, jog bendras patvirtintas pareiškėjo V. Ž. finansinis reikalavimas sudaro 14 013,26 Eur ir yra paskirstytas taip: pirmos eilės kreditoriaus V. Ž. reikalavimas sudaro 11 493,26 Eur, iš kurio: 1 065,50 Eur su darbo santykiais susijęs reikalavimas (tenkinamas I etapu) ir 10 427,76 Eur baudos, delspinigiai, netesybos, kompensacijos (tenkinamas II etapu); antros eilės kreditoriaus V. Ž. finansinis reikalavimas sudaro 2 520 Eur (pagrindinė skola). Ginčo dėl V. Ž. 2 520 Eur finansinio reikalavimo įtraukimo į antros eilės BUAB „A.“ kreditorių sąrašą nėra.

16. JANĮ 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. Kitų kreditorių reikalavimai tenkinami tokia eile: 1) pirmąja eile tenkinami šių kreditorių reikalavimai: a) kreditorių, suteikusių įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą, reikalavimai, kilę juridiniam asmeniui negrąžinus paskolų sutartyse nustatytais terminais; b) su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai; c) reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą; d) reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos; 2) antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai (JANĮ 94 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimai pagal šiame straipsnyje nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais. Pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų. Antruoju etapu tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos) (JANĮ 94 straipsnio 3 dalis).

17. JANĮ 42 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismo nutartyje ar kreditorių susirinkimo sprendime dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo darbuotojų su darbo santykiais susiję reikalavimai turi būti nurodyti pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą (toliau – Garantijų darbuotojams įstatymas).

18. Garantijų darbuotojams įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato išmokos iš Garantinio fondo apskaičiavimo tvarką: išmokos, nurodytos šio įstatymo 6 straipsnio 1 punkte (darbuotojų negautoms priskaičiuotoms su darbo santykiais susijusioms sumoms), apskaičiuojamos: 1) kai darbdaviui iškelta nemokumo byla arba bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, – pagal teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo sprendimu patvirtintas darbuotojų reikalavimų sumas, kurios teismo nutartyje ar kreditorių susirinkimo sprendime turi būti nurodomos atskaičius darbuotojo mokėtinas valstybinio socialinio draudimo įmokas, pensijų kaupimo įmokas pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, mokėtiną gyventojų pajamų mokestį ir kurios turi būti nurodomos atskirai pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatyme ar Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytus reikalavimų tenkinimo etapus. Tuo atveju, jeigu pirmuoju etapu tenkintina darbuotojo reikalavimo suma neviršija šešių minimaliųjų mėnesinių algų dydžio, darbuotojui išmokama patvirtinto pirmuoju etapu tenkintino reikalavimo dydžio išmoka. Tuo atveju, jeigu šio reikalavimo suma viršija šešių minimaliųjų mėnesinių algų dydį, darbuotojui išmokama šešių minimaliųjų mėnesinių algų dydžio išmoka.

19. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju iš visų teismo pareiškėjui V. Ž. (buvusiam BUAB „A.“ darbuotojui) priteistų sumų tik 1 065,50 Eur suma (atskaičius mokesčius), kuri pareiškėjui priteista už faktiškai išdirbtą laiką bei nepanaudotas atostogas, priskirta pirmos eilės kreditorių finansiniams reikalavimams, tenkinamiems I etapu.

20. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. DK 218 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

21. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas pagrįstai teigia, jog II etapu tenkinamiems reikalavimams nepagrįstai priskirtos pareiškėjui teismo priteistos kompensacijos, kurios pareiškėjui turėjo būti išmokamos jo atleidimo iš darbo dieną. Kadangi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu buvo nustatyta, kad V. Ž. atleidimo iš darbo diena laikoma sprendimo įsiteisėjimo diena, o sprendimas įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 18 d. (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikus nepakeistą), tai 5 213,88 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką (t. y. darbo užmokestis iki atleidimo iš darbo) ir 2 606,94 Eur kompensacija už išdirbtus metus priskirtinos pagrindinei su darbo santykiais susijusių reikalavimų skolai ir turi būti tenkinamos pirmuoju etapu.

22. DK 147 straipsnis įtvirtina teisines pasekmes už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtos teisinės pasekmės, kai darbdavys vėluoja sumokėti darbuotojui priklausančias sumas darbo sutarties vykdymo metu, o 2 dalyje – darbo santykiams pasibaigus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 147 straipsnio 2 dalį (anksčiau galiojusio DK 141 straipsnio 3 dalį), nurodė, kad šių netesybų paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014). Pažymėtina, kad reikalavimas dėl netesybų nelaikytinas savarankiška turtine teise, o kyla iš turtinės teisės į su darbu susijusias išmokas.

24. Kasacinis teismas, aiškindamas iki JANĮ galiojusį ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą, atkreipė dėmesį į tai, jog ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirmąja eile yra tenkinami, be kita ko, darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017, 35 punktas). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog pakankamai svarbi byloje yra valstybės, kuri siekia visapusiškai garantuoti darbo teisinių santykių dalyvio gerovę bankroto procese ir kuriai nagrinėjamu atveju atstovauja Įmonių bankroto valdymo departamentas, kontroliuojantis šią teisinių santykių sritį, išvada, kurioje laikomasi pozicijos, kad darbuotojų reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką turi būti tenkinami pirmąja eile bei pirmajame etape.

25. Teismas atkreipia dėmesį, jog galiojusi ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalies dispozicija iš esmės yra pakartota JANĮ 94 straipsnio 2 dalies (b) punkte. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017 pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017 taip pat nurodyta, jog darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nėra netesybos ar palūkanos, minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys nevykdo (ar netinkamai vykdo) nustatytos pareigos laiku ir visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, taip pažeisdamas įstatyme nustatytas savo pareigas ir teisėtus darbuotojo interesus – už atliktą darbą gauti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei savarankiškai disponuoti jam priklausančiomis pajamomis. Taigi ši išmoka, nors ir nėra darbo užmokestis, bet neabejotinai susijusi su darbo santykiais ir negali būti prilyginama netesyboms ar palūkanoms. Darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką negali būti tenkinama antruoju etapu. Sistemiškai aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalies (dabar DK 147 straipsnio 2 dalies) ir ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalies normas darytina išvada, kad kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priskirtinos prie darbuotojų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais. DK 141 straipsnio 3 dalis (dabar DK 147 straipsnio 2 dalies) nustato ne CK reglamentuojamas netesybas, o visų pirma kompensuojamąjį mechanizmą, per kurį yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. DK 141 straipsnio 3 dalyje (dabar DK 147 straipsnio 2 dalies) nustatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos. Priešingas aiškinimas paneigtų būtent darbuotojų, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo sutarties šalies, turtinių interesų apsaugą jų darbdaviui tapus nemokiam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017 33, 40, 43 punktai).

27. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1351-1120/2021, pažymėjo, kad Garantijų darbuotojams išmokų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma tik išmokos iš Garantinio fondo apskaičiavimo tvarka. Pagal minėtą normą, tam, kad Garantinio fondo administratorius šią išmoką apskaičiuotų teismo nutartyje (arba kreditorių susirinkimo sprendime, jei bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka) turi būti nurodytas darbuotojo reikalavimas atskaičius valstybinio socialinio draudimo įmokas, pensijų kaupimo įmokas ir darbuotojo mokamą gyventojų pajamų mokestį, taip pat nurodytas darbuotojo reikalavimo tenkinimo etapas. Kita vertus, pats etapas per se (kaip toks) pagal aptariamą normą yra nustatomas (nurodomas) būtent pagal JANĮ ar Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytus reikalavimų tenkinimo etapus. Taigi aptariama Garantijų darbuotojams įstatymo norma yra blanketinė, joje išvardinami teismo nutarčiai keliami reikalavimai, kurių pagal JANĮ 42 straipsnio 6 dalį tvirtindamas darbuotojo reikalavimą privalo laikytis teismas, susiję su darbuotojo mokamų įmokų išskaičiavimu iš tvirtinamo reikalavimo bei etapo nurodymu – toks reikalavimas yra pagrįstas siekiu apskaičiuoti (nustatyti) iš Garantinio fondo mokamos išmokos dydį, tačiau klausimas dėl to, kuriam etapui priskirti konkretų darbuotojo reikalavimą, kaip nurodyta aptariamoje normoje, yra sprendžiamas pagal JANĮ arba Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas.

28. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1351-1120/2021, taip pat nurodė, jog, analizuojant JANĮ 94 straipsnio 3 dalį, matyti, kad pirmo etapo reikalavimai kyla iš pagrindinės prievolės, o antro etapo reikalavimai yra baudinio efekto (netesybos, palūkanos) neįvykdžius pagrindinės prievolės (išimtis – mokėjimo palūkanos). Dėl minėtos priežasties nepagrįsta antrojo etapo reikalavimų sąrašą aiškinti plečiamai ir kaip antro etapo reikalavimus tvirtinti kitus nei kad JANĮ 94 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus (kitus nei netesybos ar palūkanos), t. y. tuos reikalavimus, kurie kyla iš šalis siejusių pagrindinių teisinių santykių.

29. Taigi nagrinėjamu atveju ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu V. Ž. priteistos 2 606,94 Eur netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką priskirtinos pagrindinei skolai (su darbo santykiais susiję reikalavimai) ir turi būti tenkinamos pirmuoju etapu.

30. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, tai yra, kad darbuotojų reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat su tuo susijusios kompensacijos turi būti tenkinami pirmąja eile bei pirmajame etape, laikytina, jog 2022 m. lapkričio 3 d. BUAB „A.“ kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas dalyje dėl V. Ž. pirmos eilės finansinio reikalavimo, susijusio su darbo santykiais bendrai 11 493,26 Eur sumai, priskyrimas I etapui (1 065,50 Eur suma) ir II etapui (10 427,76 Eur suma) nėra teisėtas turinio prasme. Todėl šioje dalyje nutarimas naikinamas ir pirmos eilės kreditoriaus V. Ž. finansinio reikalavimo, susijusio su darbo santykiais (bendra 11 493,26 Eur suma), priskyrimas I ir II etapams perduodamas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (JANĮ 55 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnis).

31. Teismas atkreipia dėmesį, jog būtent nemokumo administratorius turi pareigą patikrinti kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus, parengti kreditoriaus finansinį reikalavimą taip, kad jis atitiktų teisės aktų reikalavimus (JANĮ 94 straipsnis, 42 straipsnio 6 dalis) ir perduoti jį tvirtinti teismui, o bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka – kreditorių susirinkimui (JANĮ 41 – 42 straipsniai, 12 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 55 straipsnio 4 dalimi, 94 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais,

nutaria:

pareiškėjo V. Ž. skundą tenkinti.

Panaikinti 2022 m. lapkričio 3 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu dalį, kuria pirmos eilės kreditoriaus V. Ž. patvirtintas bendras 11 493,26 Eur finansinis reikalavimas, susijęs su darbo santykiais, paskirstytas I ir II etapams, tai yra 1 065,50 Eur suma priskirta I etapui ir 10 427,76 Eur suma priskirta II etapui, ir pirmos eilės kreditoriaus V. Ž. finansinio reikalavimo, susijusio su darbo santykiais (bendra 11 493,26 Eur suma), priskyrimą I ir II etapams perduoti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

Nutartį išsiųsti pareiškėjui (jo atstovei) ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ nemokumo administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Skolvalda“.

Įpareigoti nemokumo administratorę per tris dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos su šia nutartimi supažindinti visus bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ kreditorius bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.