Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. gynėjo advokato Dainiaus Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1706; 2010 m. gruodžio mėn. fizinio skausmo sukėlimas A. S.) – devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. sausio 2 d. fizinio skausmo sukėlimas šeimos narei T. S.) – devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. sausio 5 d. nežymus sveikatos sutrikdymas šeimos narei A. S.) – devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649; 2010 m. gruodžio mėn. fizinio skausmo sukėlimas mažametei T. S.) – 60 MGL (2259,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą baudos bausmę įskaitytas K. R. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. spalio 7 d. 14.57 val. iki 2018 m. spalio 9 d. 14.50 val. (dvi paros), jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai (1:2), ir paskirta bausmė – 56 MGL (2108,96 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės apribojimo bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir K. R. paskirta subendrinta galutinė bausmė – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir 56 MGL (2108,96 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu K. R. įpareigotas neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, K. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, jog šią baudžiamojo poveikio priemonę jis turi įvykdyti per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo A. S. 2011 m. spalio mėnesio pabaigoje, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Priteista A. S. iš nuteistojo K. R. 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės T. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Priteista T. S. iš nuteistojo K. R. 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. S. iš nuteistojo K. R. priteista 250 Eur proceso išlaidų už suteiktą advokato pagalbą.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei T. S. iš nuteistojo K. R. priteista 250 Eur proceso išlaidų už suteiktą advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R. nuteistas už tai, kad, mušdamas ir smurtaudamas, sukėlė žmogui ir mažametei fizinį skausmą: K. R. 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu metu, nenustatytą dieną, apie 16 val., patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ranka suėmė nukentėjusiajai sugyventinei A. S. kaklą ir jį suspaudė, ranka sudavė penkis kartus į veidą, sugriebė už kaklo, jį suspaudė ir stūmė į sieną, dėl to nukentėjusioji galva trenkėsi į sieną. Po to ranka suėmė nukentėjusiajai mažametei T. S., gimusiai (duomenys neskelbtini) d., už plaukų, laikydamas jos plaukus, tris kartus pastūmė ją į sieną, dėl to ji galva visus kartus trenkėsi į sieną. Tokiais smurtiniais veiksmais K. R. nukentėjusiosioms A. S. ir mažametei T. S. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, K. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, t. y. tuo, kad jis 2011 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ranka pastūmė į krūtinę nukentėjusiąją sugyventinę A. S., dėl to ji galva trenkėsi į sieną. Tokiais smurtiniais veiksmais K. R. buvo kaltintas sugyventinei A. S. sukėlęs fizinį skausmą.

Be to, K. R. buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė šeimos narei fizinį skausmą: K. R. 2017 m. sausio 2 d., apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, metė lėkštę į nukentėjusiąją šeimos narę T. S. ir pataikė į galvą. Tokiais smurtiniais veiksmais K. R. sukėlė nukentėjusiajai šeimos narei T. S. fizinį skausmą.

Be to, K. R. buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: K. R. 2018 m. spalio 5 d., apie 14.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis suspaudė nukentėjusiosios sugyventinės A. S. riešus ir taip laikydamas stūmė ją į sieną, dėl to ji trenkėsi galva bei nugara į sieną. Tokiais smurtiniais veiksmais K. R. sukėlė sugyventinei A. S. fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo K. R. advokatas gynėjas D. Motužis apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. R. pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo A. S. ir mažametei T. S. 2010 m. gruodžio mėnesį, dėl fizinio skausmo sukėlimo šeimos narei T. S. 2017 m. sausio 2 d., dėl nežymaus A. S. sveikatos sutrikdymo 2018 m. spalio 5 d., panaikinti ir K. R. išteisinti, neįrodžius, kad padaryta nusikaltimo požymių turinti veika. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius išteisinimo pagrindų, prašoma K. R. paskirtą bausmę sušvelninti ir sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teismo posėdžio metu nuteistojo K. R. gynėjas advokatas D. Motužis prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą.

I. Dėl 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje sukelto fizinio skausmo nukentėjusiajai A. S. ir mažametei T. S.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš kurių analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-719/2019, 2K-199-648/2019). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išvados dėl asmens kaltės padarius nusikaltimą turi būti teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais, negali būti grindžiamos prielaidomis ar preziumuojamos. Šių nuostatų nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog neva nėra pagrindo netikėti nuosekliais, įtikinamais nukentėjusiųjų A. S. ir T. S. parodymais, kadangi jos parodymus davė, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekusios sakyti tiesą, kai tuo tarpu kaltinamasis atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Visų pirma pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę ir tai savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, kad kaltinamojo bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai yra neteisingi ar melagingi. Taip pat vien duota priesaika visiškai negarantuoja, jog nukentėjusieji, duodami parodymus, sakys tik tiesą ir atskleis visas reikšmingas bylai teisingai išnagrinėti faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, siekdamas pagrįsti nuteistojo K. R. kaltę dėl 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje sukelto fizinio skausmo nukentėjusiosioms A. S. ir mažametei T. S., visiškai nepagrįstai argumentavo, jog bylos medžiaga neva liudija, kad K. R. prieš nukentėjusiąsias fizinį smurtą vartojo dažnai, paprastai būdamas neblaivus, o ir pats teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad yra pavydus, gali susierzinti dėl menkiausios priežasties. Visų pirma, būtina pažymėti, kad nors nukentėjusiosios, duodamos parodymus, ir užsimena apie daugkartinį K. R. prieš jas vartotą tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, tačiau, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, negalima tvirtinti, kad vien tokie parodymai įrodo nuteistąjį sistemingai vartojus prieš nuketėjusiąsias smurtą. Šie A. S. ir T. S. teiginiai galėtų būti laikomi pagrįstais tik tuo atveju, jei kiekvienas fizinio smurto vartojimo atvejis būtų įrodytas ir K. R. būtų priimti apkaltinamieji teismo nuosprendžiai. Vis dėlto, net ir esant tokiai situacijai, anksčiau vartotas fizinis smurtas savaime neleidžia preziumuoti, kad ir nagrinėjamu atveju 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje K. R. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiosioms. Asmens kaltė padarius nusikaltimą kiekvienu atveju turi būti įrodinėjama ir grindžiama išsamia ją patvirtinančių įrodymų visuma, vien ankstesni asmens padaryti nusikaltimai ir jo sudėtingas, ūmus charakteris nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie jo kaltę padarius konkretų nusikaltimą.

Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas esminių baudžiamosios teisės principų – nėra nusikaltimo be įstatymo (nullum crimen sine lege). Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui – tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaudamasis aktualia teismų praktika, apygardos teismas konstatuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad K. R. 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias A. S. ir mažametę T. S., taip sukeldamas joms fizinį skausmą, nesurinkta. Byloje, išskyrus vienintelius nukentėjusiųjų parodymus, nėra jokių kitų įrodymų, o, kaip jau minėta anksčiau, teismas, spręsdamas kaltinamojo kaltės klausimą, negali vadovautis išimtinai vien nukentėjusiųjų duotais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai. Nors nukentėjusiųjų A. S. ir T. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik šiek tiek skiriasi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog santykiai tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo yra blogi, konfliktiški, konstatuoja, kad visiškai tikėti nukentėjusiųjų duotais parodymais, ypač kai jų nepatvirtina jokie kiti ištirti įrodymai, negalima. Papildomai pažymėtina, jog nukentėjusiosios A. S. ir mažametė T. S. į medicinos įstaigas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo nesikreipė, liudytojų, kurie būtų matę minėto fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąsias faktą, nėra, be to, nukentėjusiosios į policiją ar teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka dėl prieš jas vartoto fizinio smurto nesikreipė. Nors nuteistasis K. R. neneigia, jog konfliktas tarp jo ir nukentėjusiųjų įvykio dieną buvo, tačiau savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepripažįsta. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiųjų pateiktą įvykių versiją, byloje nėra.

Įvertinęs visa tai, apygardos teismas konstatuoja, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog K. R. 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ranka suėmė nukentėjusiajai sugyventinei A. S. kaklą ir jį suspaudė, ranka sudavė penkis kartus į veidą, sugriebė už kaklo, jį suspaudė ir stūmė į sieną, dėl to nukentėjusioji galva trenkėsi į sieną. Po to ranka suėmė nukentėjusiajai mažametei T. S. už plaukų, laikydamas jos plaukus, tris kartus pastūmė ją į sieną, dėl to ji galva visus kartus trenkėsi į sieną. Atsižvelgiant į tai, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1706; fizinio skausmo sukėlimas A. S. 2010 m. gruodžio mėnesį), ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649; fizinio skausmo sukėlimas mažametei T. S. 2010 m. gruodžio mėnesį), padarymo, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nuteistasis K. R. išteisinamas.

II. Dėl 2017 m. sausio 2 d. sukelto fizinio skausmo nukentėjusiajai T. S.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenis, pripažino, jog įrodyta, kad K. R. 2017 m. sausio 2 d., apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, metė lėkštę į nukentėjusiąją šeimos narę T. S. ir pataikė į galvą. Tokiais smurtiniais veiksmais K. R. sukėlė nukentėjusiajai šeimos narei T. S. fizinį skausmą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nors K. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tačiau apygardos teismas sutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistojo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys. Nukentėjusioji T. S. parodė, kad 2017 m. įvyko konfliktas tarp jos ir patėvio K. R., o kilusio ginčo metu nuteistasis K. R. sviedė lėkštę jai į galvą, po to jai pasipylė kraujas, pajautė karščio antplūdį (t. 2, b. l. 99–100). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir nukentėjusioji A. S., kuri teigė, kad K. R. paėmė lėkštę ir trenkė jos dukrai T. S., po to mergaitei pradėjo bėgti kraujas (t. 2, b. l. 96–99).

Teismas asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus turi vertinti itin įdėmiai, atsargiai, turi įvertinti galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus, tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kurie, pasak nuteistojo, yra melagingi ir kuriais siekiama nepagrįstai jį apkaltinti dėl priešiškų tarpusavio santykių, kadangi nukentėjusiųjų T. S. ir A. S. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, vieni kitus papildo ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Be to, skirtingai nei anksčiau aptartame epizode, šiuo atveju nuteistojo K. R. kaltė yra grindžiama ne vien tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais objektyviai užfiksuotais duomenimis, patvirtinančiais K. R. veiksmuose esant nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą. Taigi netikėti nukentėjusiųjų parodymais ir jais nesivadovauti apygardos teismas neturi pagrindo, juolab kad juos atitinka ir nukentėjusiosios T. S. asmens sveikatos istorijoje esantis įrašas, t. y. lape Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuota „(duomenys neskelbtini) Trauma 2017 m. sausio 2 d. susiūta kaktos žaizda. Sugijo gerai. Pašalinti siūlai. Diagnozė – kaktos žaizda“ (t. 1, b. l. 116–121), kuris patvirtina, kad nukentėjusiajai T. S. buvo sukeltas fizinis skausmas kaltinime nurodytu metu, o sužalojimo pobūdis ir lokalizacija atitinka kaltinime nurodytas smurto panaudojimo aplinkybes.

Nuteistojo versija, kad T. S. pati susižalojo galbūt paslydusi ir atsitrenkusi į stalą, nagrinėjamu atveju yra neįtikinanti. Byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nukentėjusioji T. S. įvykio dieną buvo pargriuvusi ir taip susižalojusi galvą ir kaktą. Nors nukentėjusioji T. S. medikams tikrųjų jos sužalojimo priežasčių nenurodė, tačiau, apygardos teismo vertinimu, tai padarė dėl suprantamų priežasčių, t. y. paprašyta mamos A. S., kuri bijojo prarasti vaikus, taip pat, tuo metu neturėdama darbo, gyvenamojo būsto, bijojo netekti K. R. jai teikiamos finansinės paramos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į A. S. ir K. R. bendro gyvenimo aplinkybes visos bylos kontekste neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų paaiškinimais, kodėl medikams nebuvo pasakyta tikroji T. S. sužalojimo priežastis. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apygardos teismas nustatė ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju įrodymų visuma yra pakankama K. R. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei dėl nukentėjusiajai T. S. sukelto fizinio skausmo įrodyti. Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis K. R. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų padarinius, t. y. smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, mesdamas lėkštę į nukentėjusiosios T. S. galvą ir taip praskeldamas kaktą, suprato, kad tokiais savo veiksmais sukelia fizinį skausmą ir stresą, žaloja nukentėjusiąją, ir norėjo taip elgtis.

III. Dėl 2018 m. spalio 5 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai A. S.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenis, pripažino, jog įrodyta, kad K. R. 2018 m. spalio 5 d., apie 14.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis suspaudė nukentėjusiosios sugyventinės A. S. riešus ir taip laikydamas stūmė ją į sieną, dėl to ji trenkėsi galva bei nugara į sieną. Tokiais smurtiniais veiksmais K. R. sukėlė sugyventinei A. S. fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs šiuos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada. Nors nuteistasis K. R. neigia smurtavęs prieš nukentėjusiąją ir jai nežymiai sutrikdęs sveikatą, tačiau jo argumentai nepagrįsti ir prieštaraujantys nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2018 m. spalio 5 d. 14.55 val. A. S. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešdama apie tai, kad K. R., grįžęs namo neblaivus, prieš ją pavartojo fizinį smurtą, nurodė Pagalbos centro darbuotojai, kad „grįžo namo neblaivus vyras. Mane čia truputį į sieną atrėmė, bet vaiką išgąsdino <...>“; į Pagalbos centro darbuotojos klausimą: „ir šiandien irgi stumdė, sakėt?“, A. S. nurodė: „nu šiandien tik paėmė už rankos, atrėmė į sieną, bet mergaitė pradėjo verkti koridoriuje, tai tada jau“ (t. 1, b. l. 127–134). Atvykus policijos pareigūnams nurodytu adresu, A. S. nurodė, kad konflikto metu K. R. paėmė jai už rankų ir prispaudė prie sienos (t. 1, b. l. 136). Liudytojas policijos pareigūnas M. R. parodė, kad A. S., pasakodama įvykio aplinkybes, tvirtino, jog tarp jos ir nuteistojo K. R. įvyko konfliktas, nuteistasis jai paėmė už rankos ir ji buvo pastumta (t. 2, b. l. 100). Tą patį patvirtino ir policijos pareigūnai J. K. (t. 2, b. l. 100–101) bei L. V. (t. 2, b. l. 101).

Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad A. S., pasakodama įvykio aplinkybes, policijos pareigūnams pokalbio pradžioje pasako, kad ji buvo pastumta, ir parodo rankų vietas, už kurių buvo paimta. Nors policijos tarnybiniame pranešime yra užfiksuota, kad nukentėjusioji fizinio skausmo nejuto (t. 1, b. l. 136), tačiau, viena vertus, kaip matyti ir girdėti iš vaizdo įrašo, policijos pareigūnai nukentėjusiosios A. S. detaliai apie smurto sukeltas pasekmes neklausė, kita vertus, nukentėjusioji pati teismo posėdžio metu nurodė, kad ji iš streso ir baimės skausmą rankose ir galvoje pajuto vėliau. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji A. S. nuosekliai nurodė visas nusikalstamos veikos aplinkybes, davė išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 34–37), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 96–99). Papildomai pažymėtina, kad nukentėjusios parodymus patvirtina ir kiti byloje ištirti bei įvertini įrodymai.

Liudytoja J. G. patvirtino, kad jos sesuo A. S. įvykio dieną buvo streso būsenos, skundėsi, kad jai skauda galvą, pykina, ji verkė ir drebėjo (t. 2, b. l. 112–113). Liudytoja T. S. nurodė, kad 2018 m. pabaigoje, tiksliai neprisimena kada, jai paskambino močiutė ir papasakojo, kad jos patėvis K. R. vėl smurtavo, todėl A. S. ketina skirtis su juo. Jai mama papasakojo, kad tarp jos ir K. R. įvyko konfliktas, kurio metu K. R. nukentėjusiąją A. S. „įmūrijo į sieną“ (t. 2, b. l. 99–100). Nors nuteistasis K. R. ikiteisminio tyrimo pradžioje neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją A. S., tačiau vėliau, akistatos metu, K. R. pripažino, kad gal ir paėmė A. S. už riešų, bet į sieną jos nestūmė (t. 1, b. l. 157–158), tą patį nuteistasis pakartojo ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (t. 2, b. l. 120–121). Ne mažiau svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios A. S. bei iš dalies nuteistojo K. R. nurodytos įvykio aplinkybės atitinka specialisto išvadoje nurodytus objektyvius duomenis apie nukentėjusiosios A. S. sužalojimo lokalizaciją ir jo mechanizmą. Ši specialisto išvada yra išsami ir apygardos teismui jokių abejonių nekelia (t. 1, b. l. 74). Duomenų, kad nukentėjusioji A. S. būtų patyrusi sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje, prieš aptariamą įvykį ar po jo, nėra.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kurie buvo išdėstyti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad, nuteistajam K. R. paėmus nukentėjusiosios rankas už riešų, negalėjo būti sukeltas fizinis skausmas, apygardos teismas pažymi, jog fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad nuteistasis, pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą. Vien tai, kad nuteistasis K. R. nesureikšmina vartoto fizinio smurto, nereiškia, jog nukentėjusioji įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios patirto fizinio smurto žymės ant jos kūno buvo užfiksuotos specialisto išvadoje, pastebimos kurį laiką po įvykusio konflikto, o tai suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiosios kūną buvo pakankamai intensyvus. Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota išvada, kad nuteistojo K. R. vartotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajai fizinį skausmą ir būtų padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į byloje esančių ir anksčiau aptartų įrodymų visumą, darytina išvada, jog nukentėjusiajai A. S. padaryti sužalojimai yra būtent K. R. neteisėtos veikos pasekmė. Taigi apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad K. R., smurtaudamas prieš savo šeimos narę, nežymiai sutrikdė sugyventinės A. S. sveikatą. Nusikaltimą K. R. padarė tiesiogine tyčia, t. y., smurtaudamas prieš sugyventinę A. S., nuteistasis suvokė, kad tokiais veiksmais ją žaloja, ir šių pasekmių siekė.

IV. Dėl nuteistajam K. R. skiriamos bausmės

Nors pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje jau buvo išsamiai pasisakęs dėl nuteistajam K. R. skiriamų bausmių už jo padarytas nusikalstamas veikas ir motyvavęs paskiriamų bausmių parenkamas rūšis ir dydžius, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis K. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1706; fizinio skausmo sukėlimas A. S. 2010 m. gruodžio mėnesį), ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649; fizinio skausmo sukėlimas mažametei T. S. 2010 m. gruodžio mėnesį), išteisinamas, bausmės skyrimo klausimas jam turi būti peržiūrimas.

Nuteistojo K. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tiek nukentėjusiosios, tiek pats nuteistasis patvirtino, kad visais atvejais vykusių konfliktų metu buvo išgėręs alkoholio. Nukentėjusiosios parodė, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl K. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas). Nuteistasis K. R. 2017 m. sausio 2 d. ir 2018 m. spalio 5 d. padarė tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, būdamas Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu nuteistas už tyčinį BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurį teistumas nėra išnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. R., padaręs nagrinėjamu atveju inkriminuotus nusikaltimus, yra recidyvistas ir tai pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 27 straipsnio 1 dalis, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

K. R. padarė du nesunkius nusikaltimus žmogaus sveikatai. Nuteistasis anksčiau teistas už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą nuosavybei, teistumas neišnykęs (t. 1, b. l. 193–195). K. R. anksčiau baustas administracine tvarka, dažniausiai už eismo saugumo reikalavimų pažeidimą, galiojančių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 1–10). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu K. R. dirbo, tačiau paskutinio posėdžio metu nurodė, jog nebedirba. Iš nuteistojo teismui pateiktos ankstesnės darbovietės rekomendacijos matyti, kad jis charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 119).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti K. R. už kiekvieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (už 2017 m. sausio 2 d. fizinio skausmo sukėlimą T. S. ir 2018 m. spalio 5 d. nežymų sveikatos sutrikdymą A. S.), paskiriant laisvės apribojimo bausmes, mažesnes nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, paskirtos laisvės apribojimo bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo būdu ir skirtina galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis K. R. nusikalstamas veikas padarė būtent prieš šeimos narį – sugyventinę ir jos dukrą. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog nuteistasis elgėsi agresyviai, konflikto metu nesugebėdavo išvengti fizinės jėgos panaudojimo, todėl yra būtina imtis visų galimų teisinių priemonių šio elgesio priežastims šalinti. Atsižvelgiant į tai, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, BK 72² straipsniu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nuteistąjį K. R. įpareigojo devynis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatė, kad įpareigojimas turi būti įvykdytas per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaitytinas K. R. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. spalio 7 d. 14.57 val. iki 2018 m. spalio 9 d. 14.50 val. (dvi paros), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms (t. 1, b. l. 165–168).

V. Dėl civilinių ieškinių

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji A. S. pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai iš K. R. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už padarytą žalą (t. 2, b. l. 72–74). T. S. taip pat pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti iš nuteistojo K. R. 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 72–74). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu nukentėjusiajai A. S. iš K. R. priteista 1200 Eur, o T. S. – 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, ir vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino beveik visas reikšmingas neturtinės žalos atlyginimui aplinkybes. Nukentėjusioji A. S. tiek civiliniame ieškinyje, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji, gyvendama su K. R., dėl jo nuolatinių girtavimų, agresyvių išpuolių, sistemingo smurtavimo jausdavo baimę, nesaugumą namuose, psichologinę įtampą. Dėl K. R. daugkartinio fizinio smurto jausdavo skausmus. Ji iki šiol jaučia baimę, bijo ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų. Po nuteistojo K. R. smurto protrūkių jai teko lankytis pas psichologę. Tuo tarpu T. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, gyvendama šeimoje, kurioje patėvis smurtavo, ji patyrė fizinį skausmą. Dėl nuteistojo smurto protrūkių ji nuolat gyveno jausdama nerimą, baimę, psichologinę įtampą, dėl to naktimis kankino nemiga, mokykloje buvo sunku mokytis. Ji ir dabar jaučia dvasinius išgyvenimus, baimę, nerimą, yra sustabdžiusi studijas, nes dėl patirtų psichologinių traumų neturi jėgų mokytis.

Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad nusikalstamos veikos, padarytos šeimoje, sukelia daug didesnes neigiamas pasekmes ir išgyvenimus. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai, nukentėjusiosios A. S. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, o nukentėjusiajai T. S. sukeltas fizinis skausmas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog jau anksčiau buvo pasisakęs dėl kaltės formos, kuria padarytos nusikalstamos veikos, todėl pažymi, kad nuteistasis K. R. veikė tyčine kaltės forma, todėl, jam veikus didžiausio pavojingumo forma, nėra pagrindo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.). Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne visas aplinkybes įvertino vienodai išsamiai, be to, būtina atsižvelgti į tai, jog K. R. dėl dviejų nusikalstamų veikų yra išteisinamas, taigi priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti yra per didelės ir turi būti mažinamos. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog būtent 900 Eur suma T. S. ir 700 Eur suma A. S. geriausiai atspindi nukentėjusiųjų patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir leidžia pagrįstai tikėti, kad bus realiai sumokėtos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo K. R. gynėjo advokato Dainiaus Motužio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria K. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1706; 2010 m. gruodžio mėnesio fizinio skausmo sukėlimas A. S.) ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649; 2010 m. gruodžio mėnesio fizinio skausmo sukėlimas mažametei T. S.), ir priimti naują nuosprendį – K. R. išteisinti, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas laisvės apribojimo bausmes subendrinti, iš dalies jas sudedant, ir paskirti K. R. subendrintą bausmę – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaityti K. R. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2018 m. spalio 7 d. 14.57 val. iki 2018 m. spalio 9 d. 14.50 val. (dvi paras), jas prilyginant 4 laisvės apribojimo dienoms (1:2), ir paskirti K. R. galutinę subendrintą bausmę – 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio 26 (dvidešimt šešių) dienų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu K. R. įpareigoti neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, K. R. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, jog šią baudžiamojo poveikio priemonę jis turi įvykdyti per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. S. iš nuteistojo K. R. priteistą 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 700 Eur.

T. S. iš nuteistojo K. R. priteistą 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 900 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.