- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-696-1020/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51355-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Aušra Bielskė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- A. A.
- Advokatai
- Jevgenija Savčenkas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį – 2 (dviejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Remiantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, A. A. paskiriant galutinę bausmę – 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis ir A. A. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į kurią įskaitytas šio asmens laikino sulaikymo laikas pagal aptariamą teismo nuosprendį ir minėtus teismo baudžiamuosius įsakymus bei bausmės dalis atlikta pagal minėtus teismo baudžiamuosius įsakymus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei pasikėsino parduoti narkotines ir psichotropines medžiagas, o būtent – jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis (laiku, vietoje), bet ne vėliau kaip 2016 m. spalio 31 d., neteisėtai įgijo neteisėtam platinimui 0,085 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ir 10,648 g narkotinės medžiagos – kanapių, ir turėdamas tikslą parduoti ja neteisėtai laikė iki 2016 m. lapkričio 1 d., kol apie 00.45 val., prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobilyje BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) minėtą kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų pasikėsino parduoti kitiems asmenims, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi policijos pareigūnai jo ir automobilio apžiūros metu surado ir paėmė minėtą kiekį narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Šiais veiksmais A. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
A. A. apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, nes teismas neįvertino to, kad jis minėtą nusikaltimą padarė ne dėl to, jog jis siektų praturtėti, o dėl to, kad turėtų už ką nusipirkti pavalgyti, t. y. nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, kaip tai apibrėžta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Remdamasis tuo, apeliantas prašo teismo jam skirti 2 mėtų laisvės atėmimo bausmę, ją vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinti vienu trečdaliu ir subendrinus su kitais teismų sprendimais paskirtomis bausmėmis, paskirti jam galutinę 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apelianto ginčijama ir jam paskirta bausmė yra teisinga bei ne per griežta, o pagrindo konstatuoti jo atžvilgiu esant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiškindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą ir apelianto akcentuojamą lengvinančią aplinkybę, yra nurodęs, jog nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės padėties – buvimas teismų praktikoje paprastai pripažįstamas tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.), BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-531/2014, 2K-194-895/2015).
Be to, LAT praktikoje pažymėta, kad nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014). Pažymėtina ir tai, kad labai sunki turtinė ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015).
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys ir A. A. charakterizuojanti medžiaga byloja apie tai, kad A. A. jam inkriminuojamą veiką padarė ne tiek dėl labai sunkios turtinės padėties, kiek siekdamas įgyti neteisėtą turtinę naudą ir toks jo veikimo modelis yra nusistovėjęs ir besikartojantis.
Minėtos LAT praktikos kontekste, pirmiausia būtina pažymėti, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. A. nusikalstamą elgesį nulėmė tuo metu susiklosčiusios objektyvios nepalankios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Apeliantas teigia, kad piniginės lėšos, kurias jis siekė įgyti platindamas narkotines medžiagas, buvo reikalingos įsigyti maistui, visgi, byloje esantys duomenys liudija apie tai, jog lėšų trūkumą sąlygojo ne objektyvūs išoriniai ir nuo apelianto valios nepriklausantys veiksniai, bei ir akivaizdu, jo paties elgesys ir priklausomybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek sulaikymo dieną, tiek 2017 m. sausio 25 d. A. A. pristačius į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, buvo padaryta išvada, jog šis asmuo yra vartojęs narkotinių medžiagų (t. 2, b. l. 57). Pats A. A. neneigia vartojęs narkotikus, taigi akivaizdu, jog net ir konstatavus, kad jo turtinė padėtis išties yra sunki, jau paties tokių medžiagų vartojimo faktas rodo, kad tokiai jo turtiniai padėčiai įtakos turėjo ir jo paties veiksmai, t. y. narkotikų vartojimas. Ši aplinkybė, šiame sprendime jau aptartos kasacinio teismo praktikos kontekste (Žr. šio sprendimo 5 pastraipą), neleidžia įžvelgti apelianto akcentuojamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes apelianto turtinė padėtis susiklostė dėl jo paties netinkamų veiksmų.
Teismo išvadas, jog A. A. nusikaltimo padarymo motyvu nebuvo vien labai sunki jo turtinė padėtis, kad ir pats apeliantas yra atsakingas dėl tokios jo padėties susiklostymo, pagrindžia ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Antai, iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. (t. y. likus beveik mėnesiui iki sulaikymo), A. A. buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kaip vairuojantis keturis skirtingus automobilius neturėdamas teisės vairuoti, nebūdamas apsidraudęs privalomuoju draudimu ir (ar) nesant atliktos jų techninės apžiūros. A. A. yra įgijęs išsilavinimą – staliaus profesiją, tačiau yra nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje. Iš SODROS išrašo apie asmenį ir jo draudėjus, matyti, kad A. A. įsidarbina labai trumpiems laikotarpiams, tačiau galimybę įsidarbinti objektyviai turi (t. 2, b. l. 54). Visgi, A. A., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra linkęs piniginių lėšų įgyti neteisėtu būdu – jis keletą kartų teistas už turtinių nusikalstamų veikų padarymą (t. 2, b. l. 29-44), tačiau ir jau po inkriminuoto nusikaltimo padarymo, kurio apeliantas neneigia, 2017 m. sausio 11 d. ir 2017 m. sausio 18 d. A. A. buvo nubaustas administracine tvarka už smulkias vagystes (t. 2, b. l. 50-51). Taigi, konstatuotina, jog nepaisydamas turimos profesijos ir ankstesnių jo atžvilgiu taikytų poveikio priemonių, A. A. pragyventi ir toliau siekia veikdamas neteisėtu būdu. Visa tai rodo, kad jo nusikalstamą elgesį įtakojo ne susiklosčiusi turinė padėtis, o jo gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. A. turėjo galimybę ir priemones siekti užsidirbti pragyvenimui veikdamas legaliu būdu, tačiau lėšų pragyvenimui siekė įgyti veikdamas neteisėtai, todėl daryti išvadą, kad jis dėl nuo jo valios nepriklausančių nepalankių aplinkybių veikos padarymo metu buvo sunkioje finansinėje padėtyje būtų neteisinga.
Teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes, apeliantui skirtas bausmės dydis yra ne tik ne per griežtas, tačiau laikytinas ir pakankamai švelnia bausme. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų, nesant kitų alternatyvių bausmių rūšių skyrimo galimybės. Taigi, už šį sunkų nusikaltimą skirtinos laisvės atėmimo bausmės vidurkis - 5 metai. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad po to, kai nuteistojo atžvilgiu buvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, A. A. skirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra ne tik žymiai mažesnė už BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tačiau ir švelnesnė už sankcijoje numatytą minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį, kuris paprastai galimas skirti tik tais atvejais kai yra pagrindas pritaikyti BK nuostatas, reglamentuojančias švelnesnės nei įstatymo nustatyta bausmės skyrimo ypatumus. Vertinant apeliantą charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus bei konstatuotą nusikaltimų recidyvą, taip pat faktą, kad A. A. atžvilgiu anksčiau skirtos netgi griežtesnės poveikio priemonės buvo neveiksmingos, jam paskirta galutinė 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, laikytina itin švelnia ir ne per griežta.
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.