- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-07
- Bylos Nr.
- I1-3317-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01415-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), priteisti jam 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau- ir Lukiškių TI-K). Kamerose nuolatos buvo laikoma po vieną arba du asmenius. Teigia, kad kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo nepilnametis (16-17 metų), todėl kalinimo plotas vienam asmeniui privalo būti užtikrintas nemažesnis kaip 5 kv. nepilnamečiui asmeniui. Nurodo, kad sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, būtina atsižvelgti, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o suimtieji dažniausiai gyveno dviese t. y. trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose pareiškėjas mano, kad būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas nuolatos gulėti arba sėdėti. Gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegamų vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Teigia, kad dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą. Neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.
2.2. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, kuriuo būtų galimybė išsikviesti pareigūnus. Teigia, kad kiekvieną kartą, kaip reikėdavo išsikviesti budintį pareigūną tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnai išgirs ir prieis. Labai dažnai pareigūnai negirdėdavo, o jeigu išgirsdavo, bet dėl kitų darbų (suimtųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą) neprieidavo pasiteirauti dėl kokių priežasčių yra daužoma į duris. Pažymi, kad tokia pati situacija buvo po išsimaudymo t. y. dušo patalpose tekdavo ilgai laukti t. y. daužyti apie 5-10 minučių į duris, triukšmauti. Pažymi, kad pasitaiko tokių atvejų kaip pareigūnai tyčiojasi t. y. užduoda klausimus: „kokią kamerą daužo ir patys atsako: kas per paukščiai (geniai) ten stuksena“ ir neprieina. Teigia, kad tokiu atveju nėra užtikrinamas saugumas, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai, dėl fizinio smurto pareigūnai neužtikrina pakankamo kalinimo saugumo.
2.3. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Nors vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prilygsta nežmoniškoms ir žeminančioms sąlygoms. Pažymi, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo nepilnametis.
2.4. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K neatitinka HN 134:2015 normų, nebuvo jokių šiukšlių, kilimėlių, kiemeliuose nuolat buvo šiukšlės, nebuvo suoliuko, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio. Taip pat nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – nelaistomi. Teigia, kas pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Taip pat asbestas buvo sienose, kanalizacijoje. Asbestas sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną tai žalojo pareiškėjo sveikatą. Nurodo, kad visuotinai žinomai, kad asbestas yra nuodinga cheminė medžiaga kenkianti asmenų sveikatai.
2.5. Lukiškių TI-K kamerose ventiliacija buvo neveikianti, tokios nėra visai. Vėdinama tik per langą. Kamerose drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Pažymi, kad langą uždengia dvejų eilių grotos, todėl stipriai ribojami tiek vėjo, šviežio oro srautai. Čiužiniai pūvantys, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės kamerose, kurios pusrūsyje vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Akcentuoja, kad tinkama laisvės atėmimo vietų galimybė gauti natūralaus oro – svarbūs teisės į švarią ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Šiuo nuostatų nėra laikomasi.
2.6. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patekdavo į patalpas ir jų visai neapšviesdavo. Kamerose buvo elektrinis apšvietimas. Kamerose buvo įrengtos dvi po trisdešimt šešis vatus lemputės. Šviesą skleidžiančios lempos, buvo itin stiprios, nuo tokios šviesos pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą. Kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes nebuvo įrengti jungikliai. Lauko apšvietimas buvo nepakankamas, nes langą užgožė keturios poros grotų.
2.7. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama pakankamai tinkama temperatūra buvo nuo 10 laipsnių iki 14 laipsnių temperatūra, o vasarą net 35 laipsniai. Taigi, temperatūra viršijo leistinas normas. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Teigia, kad ne kartą buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau jie visada atsisakydavo, tai padaryti. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos buvo pasidengusios palėsiu ir grybeliu buvo drėgna. Dažnai nuo sienų buvo atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Nuo tokių pažeidimų pareiškėjui pasireiškė galvos ir gerklės skausmas, sukildavo temperatūra.
2.8. Pažymi, kad jo kalinimo laikotarpiu nebuvo aprūpintas patalyne, nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostuką. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo ir pūdavo.
2.9. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienišku sanitariniu mazgu. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų, spintelės (lentynėlės). Nebuvo atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, kitų suimtųjų atžvilgiu. Iš tualeto eidavo nemalonus kvapas, bandydavo pats savo pagamintais reikmenimis valyti, kad nesklistų toks nemalonus kvapas, dėl ko jam skaudėdavo galvą, pykindavo ir net versdavo vemti buvo bloga nuo tokių kvapų, pradarytas langelis nepadėdavo nemaloniam kvapui panaikinti. Dėl visų šių priežasčių pareiškėjas kitų sulaikytųjų atžvilgiu pareigūnų (įskaitant) moterų dėl ko patirdavo orumo pažeidimus, pakankamai gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškai sanitariniais įrenginiais.
2.10. Lukiškių TI-K labai dažnai nebuvo karšto (šilto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po dušu. Kitomis dienomis jautėsi nemaloniai, kadangi prakaituodavo, o nusiprausti nebuvo galimybės. Lukiškių TI-K administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad sutrumpintų šios pareiškėjo teisės suvaržymą, t. y. nekeitė grafiko, atsiradus šiltam vandeniui, nebuvo nuvestas nusiprausti be eilės.
2.11. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių. Administracija nevykdė dezinfekcijos. Tai arba nebuvo atliekama, arba atliekama tik po daugkartinių prašymų, kurių neregistruodavo. Atlikta dezinfekcija buvo neefektyvi. Taip pat po tokios procedūros neišvėdinus kameros suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais. Mano, kad tokiu būdu buvo nuodijamas.
2.12. Maistas nebuvo tinkamai užtikrintas, nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1600 iki 1900 kalorijų, tuo tarpu pareiškėjo svoris 85 kilogramai, o ūgis 1,75 centimetrai. Pareiškėjas kasdien sportavo. Maistas buvo paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrintas maisto kiekis ir kokybė. Teigia, kad kalinimo laikotarpiu buvo nepilnametis ir jį turėjo maitinti ne tris kartus per dieną taip maitindavo Lukiškių TI-K, o turėjo būti maitinamas keturis kartus per dieną, t. y. pusryčiai, pietūs (pavakariai) ir vakarienė, bet teigia, kad pavakarius gaudavo labai retai, todėl mano, kad tai turi būti laikytina, kad apskritai negaudavo, nes kaip matydavo, kad neatnešami pavakariai, pasikviesdavo pareigūnus ir paaiškindavo, kad jam priklauso pavakariai, nes jis yra nepilnametis. Teigia, kad pareigūnai kai kurie buvo supratingi ir pasirūpindavo, kad priklausantį maisto davinį gautų, o kiti pareigūnai numodavo ranka ir nekreipdavo dėmesio, tekdavo badauti, buvo alkanas, pavalgęs pietus pradėdavo laukti vakarienės, nes nepavalgydavo ir būdavo labai alkanas. Teigia, kad nepilnamečiams priklauso maitinimas keturis kartus per dieną, tačiau maisto davinio arba negaudavo, arba gaudavo labai retai. Todėl dienos norma nuolat buvo deficitinė.
2.13. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą. Kol padalindavo per visas kameras maistas atšaldavo. Sąlygas eiti į valgyklą pavalgyti nebuvo. Teigia, kad ne kartą buvo matyti kaip maisto dalintojas dalina maistą be pirštinių, kompotui (arbatai) skirtą indą tiesiog panardindavo į specialų kompotui (arbatai skirtą termosą.
2.14. Nurodo, kad visos nurodytos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos ir galimybės pareiškėjui suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Teigia, kad tai jį sukrėtė. Turėjo būti perpildytoje kameroje, žmonės turėjo lipti vieni kitiems per galvas, nuo ko neišvengiamai kildavo socialinė įtampa, privatumo nebuvimas, savaime sukėlė kančią pareiškėjui. Pareiškėją, tai žemino ir menkino. Buvo sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Tapo konfliktiškas, grubus ir užsidaręs. Patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Akcentuoja, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K t. y. nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., tačiau pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. liepos 13 d. Nurodo, kad pareiškėjo skundas teismui parašytas 2020 m. balandžio 14 d. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
3.2. Nurodo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teigia, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
3.3. Nurodo, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
3.4. Paaiškina, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. PĮĮET 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Akcentuoja, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis reikalavimų, bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
3.5. Kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Akcentuoja, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
3.6. Teigia, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad periodiškai Lukiškių TI-K vyko hidrauliniai bandymai, kurių metu karštas vanduo nebuvo tiekiamas, Lukiškių TI-K direktorius įsakymu nustatydavo kitą konkrečią savaitės dieną, kurią buvo vedami į dušą nusiprausti tie nuteistieji (suimtieji), kurie dėl minėtų hidraulinių bandymų nebuvo išvesti nusiprausti į dušą įprastu grafiku.
3.7. Pažymi, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengtas vadovaujantis PĮVTT 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri skirta nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Taisyklės nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.
3.8. Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, tai atitiko higienos normos reikalavimus. Teigia, kad lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai.
Nurodo, kad Lukiškių gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.
3.9. Pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.
3.10. Pažymi, kad visi suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavo patalynės komplekto, buvo aprūpinami patalynės komplektu, kurį sudarė užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei ir paklodė. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną. Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.
3.11. Pažymi, kad tiek suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis teisės aktuose patvirtintomis mitybos normomis. Paaiškina, kad valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymi, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Teigia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui.
3.12. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalino užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikėsi higienos reikalavimų. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai neįpareigojo maisto dalintojų mūvėti pirštinių, kadangi maistas buvo dalinamas tam tikslui skirtais kalibruotais specialiais įrankiais t. y. maistas rankomis neliečiamas. Maistas buvo dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.
3.13. Nurodo, kad kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Paaiškina, kad pasivaikščiojimo nebuvo arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai reguliariai buvo valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi.
3.14. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.
3.15. Pažymi, kad pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Akcentuoja, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Paaiškina, kad aliarmas - tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai. Teigia, kad pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl mano, kad pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Pažymi, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol. Akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, kad iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pan.
3.16. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Paaiškina, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs sunkius neigiamus dvasius išgyvenimus.
5. Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. liepos 13 d. su pertraukomis, kai buvo perkeltas į kitas kalinio įstaigas.
6. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
7. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
8. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
9. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
10. Dėl senaties termino.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., būtent už šį laikotarpį pareiškėjas siekia prisiteisti neturtinę žalą (b. l. 2).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.
Pažymėtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 14 d. (spaudas ant voko, b. l. 12), atsakovės atstovas byloje prašo taikyti ieškinio senatį (b. l. 17). Iš paties pareiškėjo teiginių bei atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. liepos 13 d. (pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Kadangi pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2020 m. balandžio 14 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali apimti laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 14 d., konstatuojant, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą laikotarpiui nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. balandžio 13 d.
Teismas atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat pripažįsta, kad nėra pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė.
Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12).
Tuo remdamasis, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės atstovo prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmesti (LVAT administracinėse bylose Nr. A444-343/2013, Nr. A-261-1027/2011, Nr. A-2408-624/2015).
11. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros plotas, kameros nuolat buvo perpildytos, jis neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti.
Atsakovo atstovas pateikė duomenis laikotarpio nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. liepos 13 d., tačiau byloje nustatyta, kad yra taikoma trejų metų ieškinio senaties terminas ir ginčui aktualus laikotarpis 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. liepos 13 d.
2017 m. balandžio 4 d. išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus; 2017 m. gegužės 2 d. atvyko iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 336, plotas – 7,63 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gegužės 3 d. kamera Nr. 336 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gegužės 4 d. išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus; 2017 m. birželio 8 d. atvyko iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 334, plotas – 7,53 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. birželio 11 d. kamera Nr. 334 (1 asmuo kameroje); 2017 m. birželio 12 d. išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus; 2017 m. liepos 11 d. atvyko iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 335, plotas – 7,71 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. liepos 12 d. kamera Nr. 335 (1 asmuo kameroje); 2017 m. liepos 13 d. išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus. Pareiškėjas šių duomenų neginčija. Laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki gegužės 4 d., nuo birželio 8 d. iki birželio 9 d., nuo liepos 11 d. iki liepos 13 d., t. y. iš viso 8 dienas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) naujausioje savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT minėtoje byloje, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį; EŽTT tvirtinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laivės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Tiek šis teisės aktas, tiek ir kiti nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad, apskaičiuojant asmeniui tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje, būtų išskaičiuojamas plotas, tenkantis sanitariniams įrenginiams, taip pat baldams ir kitiems daiktams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018; 2018 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017). Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant jam tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje išskaičiuoti plotą, tenkantį baldams ir kitiems įrenginiams (ne sanitariniams įrenginiams), vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais bei minėta EŽTT praktika, t. y. baldai ir kiti daiktai nėra išskaičiuojami iš bendro ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018).
Byloje nustatyta, kad kiekvienoje kameroje buvo įrengta sanitarinio mazgo su klozetu patalpa, jos matmenys sudarė apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Visais šiais laikotarpiais pareiškėjas buvo vienas kamerose, kurių plotas svyravo nuo 7,53 kv. m. iki 7,63 kv. m.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skaičiuojant pareiškėjui tekusį kamerų, kuriose jis buvo uždarytas ginčo laikotarpiu, plotą, jis (plotas) visiškai atitiko tiek nacionalinius teisės aktus (viršijo minimalų 3,6 kv. m plotą), tiek ir Konvencijos 3 straipsnį (viršijo 3 kv. m plotą, netgi išskaičiavus 0,56 kv. m plotą, kurį užėmė sanitariniai įrenginiai).
12. Pareiškėjas skundėsi, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė atsakovės atstovas, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Pažymėtina, jog iš Vilniaus pataisos namų atsiliepimo į M. S. skundą (b. l. 16-30) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas nė vienoje iš šių kamerų nebuvo kalinamas (b. l. 17-19).
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo kalinamas kartu su kitu asmeniu ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. liepos 13 d.
Atsakovės atstovas nurodė, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti papildomai kamerose įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 22). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo ir vertintinas kaip papildomas (komuliatyvus) veiksnys vertinant, ar kalinimo sąlygos nėra kankinančios (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Pastebėtina, kad tokiu būdu teisminėje praktikoje yra akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Teismas vertina, kad visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas, jam tenkantis kameros plotas buvo pakankamas ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, dėl minėtų priežasčių negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes jis visuomet jautėsi stebimas, tuo pačiu pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pabrėžtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
13. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, patalpose neveikianti ventiliacija, tokios visai nėra, patalpos nešvarios, buvo šalta.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (11.6 papunktis). Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai (11.5 punktas). Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Eksploatavimo taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais (11.8 punktas). Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma 134:2015) įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Atsakovės atstovas Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsakovės atstovas paaiškino, kad dėl higienos normų neatitikimo kamerų tipo patalpoje nėra gavusi jokių skundų. Pareiškėjas skunde aptaria reikalavimus higienai, tačiau tik abstrakčiai nurodo trūkumus. Teiginiai apie temperatūrą (siekdavo 12,3 laipsnio) nėra konkretūs – neaišku net kokį laikotarpį omenyje turi pareiškėjas. Turint omenyje, kad aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. balandžio 14 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas šiltuoju metų laikotarpiu (gegužės, birželio, liepos mėnesiais), tokie teiginiai laikytini nepatvirtintais. Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau- ir NVSC) 2017 m. sausio 23 d. patikrinimo aktas, kuriame fiksuoti Lukiškių TI-K patikrinimo rezultatai: nurodytoje kameroje vizualiai buvo švaru, nurodytose kamerose, kuriose nebuvo įrengta vėdinimo įranga, buvo galimybė išvėdinti patalpas per langus; nurodytose kamerose temperatūra 24 laipsniai, santykinė oro drėgmė 35 proc., tai atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos dokumentų, kuriuose minėtoje kamerų tipo patalpoje būtų užfiksuoti higienos normų pažeidimai, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su netinkamu apšvietimu, ventiliacija, netinkama oro temperatūra kamerose, atmestini kaip nepagrįsti.
14. Pareiškėjas skunde teigė, kad nusiprausti po dušu turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, o pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenumato. Skunde pareiškėjas nenurodė, kada Lukiškių TI-K visai nebuvo karšto vandens, nedetalizavo, kaip dažnai tokia situacija kartodavosi. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl sveikatos būklės jam būtų buvęs būtinas prausimasis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl prausimosi trukmės ar dažnumo, sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
15. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščioti gryname ore jis galėjo tik 1 val. per dieną, pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo prasta, juose buvo nešvaru, nebuvo šiukšlių dėžių, kilimėlių, suolelių. Taip pat nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulkėdavo – nelaistomi. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoge, kanalizacijoje ir sienose buvo asbesto.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Atitinkamai, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kurie konkrečiai kiemeliai buvo blogos būklės. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai ginčo laikotarpiu buvo techniškai netvarkingi ir (ar) kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Kaip minėta, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų (įskaitant ir pasivaikščiojimo kiemelių būklę) ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.
Kritiškai vertinti ir pareiškėjo teiginiai dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogų dangoje, taip pat sienų bei kanalizacijos konstrukcijose. Pareiškėjas šių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, nedetalizavo, kuo remdamasis teigia, kad Lukiškių TI-K statybos procese yra panaudotas asbestas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog gofruoti ir kiti lakštai, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai iš asbesto Lukiškių TI-K nėra naudojami.
16. Skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K duodamo maisto energinė vertė buvo menka (1 600–1 900 kcal), jis buvo neskanus, nekokybiškas, jo trūko. Maisto dalijimo metu nebuvo užtikrinti higienos reikalavimai, maistas būdavo atšalęs.
Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K maistas buvo nekaloringas. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi nėra paremti jokiais įrodymais. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų trūko, nepaaiškino, kuo remdamasis teigia, kad maisto kaloringumas buvo tik 1 600–1 900 kcal. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamo maisto svoris ir kokybė yra nuolat tikrinami, maistas išduodamas konkrečios talpos samčiais, atitinkančiais reikalingą svorį. Maistas laikomas termosuose iki pat jo išdavimo, todėl jis asmenims išduodamas šiltas. Maistą dalijančių asmenų sveikatos būklė yra tikrinama, jiems išduodama speciali apranga. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-09-01 įsakymu Nr. V-675 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ nuostatas pirštines mūvėti būtina tik liečiantis prie paruošto vartoti maisto, kuris yra skirtas vartoti neapdorotas šiluma ir nenuplautas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto dalijimu.
17. Pareiškėjas skundėsi tuo, jog kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių. Administracija nevykdė dezinfekcijos. Tai arba buvo atliekama, arba atliekama tik po daugkartinių prašymų, kurių neregistruodavo. Atlikta dezinfekcija buvo neefektyvi.
Lukiškių TI–K nuo 2015 m. gruodžio 30 d. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 33-35).
Lukiškių TI-K nurodė, to neneigė ir pareiškėjas, kad įstaiga yra sudariusi sutartį dėl buitinių parazitų naikinimo su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl parazitų buvimo kameroje. Pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, pelių, vorų, blakių vertintini kaip itin nedetalizuoti ir neįrodyti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
18. Pareiškėjas skundėsi netinkamu apšvietimu.
Higienos normos HN 76:2010 numatė, kad naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx (23 p.). Galiojanti HN 134:2015 numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx (14 p.). Naktinio apšvietimo šviesos lx minėta norma nenurodo. Byloje nėra duomenų, kad naktinis apšvietimas neatitinka teisės aktų reikalavimų (neteisėti veiksmai). NVSC 2017 m. sausio 23 d. patikrinimo akte nurodyta, kad nenustatyta higienos normos HN 134:2015 pažeidimų. Ankstesniuose, 2016 m. kovo 15 d. ir gegužės 17 d. NVSC patikrinimo aktuose konstatuota, kad tikrintose kamerose apšvietimas atitinka higienos normas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad naktinis apšvietimas pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus (žalą). Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ginčo laikotarpiu dėl būtent šios kalinimo sąlygos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
18. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo laikotarpiu nebuvo aprūpintas patalyne, nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo ir pūdavo. Taip pat, paaiškina, kad čiužiniai pūvantys, o metalinės lovos buvo rūdijančios. Nebuvo dezinfekuojami čiužiniai.
Higienos normos 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (Higienos normos 42 punktas). Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose. Be to, NVSC 2017 m. sausio 23 d. patikrinimo akte, kuris yra pateiktas į bylą, nustatyta, kad išdavimui paruoštas minkštasis inventorius, lovos skalbiniai, rankšluosčiai buvo vizualiai švarūs, pagal sudarytą grafiką lovos skalbiniai pagal sudarytą grafiką surenkami ir išduodami švarūs. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K išdavė pareiškėjui tinkamos kokybės patalynę. Taip pat pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos išduoti užvalkalo užklotą, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
19. Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas saugumas, nes nebuvo įrengta signalizacijos mygtuko (pareigūnų iškvietimo priemonių), todėl tekdavo daužyti į duris, kad prisikviesti pareigūnus.
PĮĮET 16.11 punkte nustatyta, kad kameroje įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad pradedant nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio, visose kamerose buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad pareigūnų postai įrengti netoli kamerų, nuteistieji yra periodiškai stebimi ir tikrinami, todėl išsikviesti pareigūną (prižiūrėtoją) sunkumų nėra. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą. Be to, teismo vertinimu, net jeigu signalizacijos mygtukas nebūtų įrengtas ar neveikiantis, tokios faktinės aplinkybės konstatavimas savaime nesuponuotų pareiškėjo patirtos žalos. Šiuo atveju itin reikšminga tai, kad pareiškėjas nenurodė kokiu aspektu aliarminės signalizacijos neįrengimas jam sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių didesnių nepatogumų. Apskritai, aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas buvo kalinamas vienas kameroje. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti iškvietimo sistemos mygtuku. Taip pat bylą nėra pateikta jokių pareiškėjo nusiskundimų susijusių su signalizacijos mygtuko įrengimu ar jo suremontavimu.
20. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
21. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
22. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.