- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-520-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00548-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- A. I., O. I.
- Trečiasis asmuo
- M. R., A. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. I. ir O. I. (O. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-890-431/2017 pagal ieškovų A. I. ir O. I. ieškinį atsakovams antstolei V. M., akcinei bendrovei DNB bankui (dabar – Luminor Bank), A. B., A. B., tretieji asmenys M. R. ir A. R. (A. R.), dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ir sutarties pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami: 1) pripažinti negaliojančiu 2015 m. gruodžio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 15 15 2015 12 18 8081/13 ir taikyti restituciją; 2) pripažinti negaliojančia atsakovų A. B. ir A. B. 2015 m. gruodžio 9 d. turtinių teisių perleidimo sutartį.
2. Ieškovai nurodė, kad hipotekos sandoriu įkeistas turtas 1,2953 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), antstolės buvo parduotas už 47 000 Eur. Ieškovų teigimu, turtas parduotas už per mažą kainą, nes 2008 m. kovo 20 d. išieškotoja AB DNB bankas įvertino šį turtą 175 509,73 Eur (606 000 Lt). Ši vertė yra nurodyta ir hipotekos lakšte. Be to, gautas kreditas iš banko buvo panaudotas kartu su kitomis ieškovų lėšomis turto rekonstrukcijai, todėl turto vertė papildomai išaugo 75 301,20 Eur. Ieškovų įsitikinimu, turto pardavimo iš varžytynių dieną, 2015 m. gruodžio 18 d., mažiausia parduodamo turto vertė buvo 260 658 Eur. Iš varžytynių turtą nusipirkęs atsakovas A. B., siekdamas nuslėpti šį sandorį, 2015 m. gruodžio 9 d. varžytynių laimėtojo teises perleido savo tėvui atsakovui A. B.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei AB DNB bankui iš ieškovų lygiomis dalimis po 726 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovui A. B. iš ieškovų lygiomis dalimis po 310 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad antstolių kontoroje buvo vykdomas Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro išduotas 2012 m. spalio 18 d. vykdomasis įrašas Nr. 3602 dėl skolos išieškojimo iš solidarių skolininkų A. I. ir O. I. išieškotojos AB DNB banko naudai. Prievolės įvykdymui užtikrinti pagal sutartinės hipotekos sandorį įkeistas turtas – 1,2953 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini)
5. Teismas taip pat nustatė, kad vykdant minėtą vykdomąjį dokumentą 2013 m. rugsėjo 24 d. areštuotas įkeistas turtas, 2013 m. lapkričio 19 d. patvarkymu areštuotas turtas įkainotas, nustatant 100 208,53 Eur kainą. 2013 m. gruodžio 2 d. paskelbtos įkeisto turto varžytynės už pradinę 80 166,82 Eur kainą. 2014 m. sausio 9 d. patvarkymu vykdomoji byla Nr. 0015/13/08081 sustabdyta iki atskiro išieškotojos AB DNB banko prašymo bei atšauktos paskelbtos varžytynės. 2015 m. sausio 19 d. vykdomoji byla Nr. 0015/13/08081 atnaujinta išieškotojos prašymu bei nustatytas trijų dienų terminas pateikti raštu nuomonę dėl įkeisto ir areštuoto turto vertės. 2015 m. vasario 18 d. patvarkymu nutarta nustatyti įkeisto turto 100 200 Eur vertę. Neįvyko įkeisto turto nei pirmosios už 80 160 Eur, nei antrosios už 60 120 Eur, varžytynės, kadangi nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis. Išieškotoja AB DNB bankas atsisakė perimti įkeistą turtą nuosavybėn, o kiti išieškotojai per antstolės nustatytą terminą nepateikė sutikimo perimti išvaržomo turto. Hipotekos kreditorė AB DNB bankas pateikė prašymą pakartotinai parduoti įkeistą turtą varžytynėse pagal tą patį vykdomąjį dokumentą ir nustatyti naują areštuoto turto kainą. 2015 m. rugpjūčio 5 d. patvarkymu buvo nuspręsta tęsti skolos išieškojimą pagal Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro 2012 m. spalio 18 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 3602 bei įkainoti 1,2953 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius (šulinys, lauko tualetas, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nustatant 67 500 Eur vertę. 2015 m. spalio 12 d. neįvyko pirmosios turto varžytynės, kuriose pradinė kaina buvo 54 000 Eur, tai yra 80 proc. nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. patvarkyme nustatytos kainos, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Neįvykus pirmosioms varžytynėms turtą už pradinę kainą buvo pasiūlyta perimti pirmesnės eilės išieškotojai AB DNB bankui bei trečios eilės išieškotojams. Tačiau jie neišreiškė noro perimti turtą natūra už tokią kainą. Buvo paskelbtos antros varžytynės, kurios įvyko 2015 m. lapkričio 27 d. ir kuriose pradinė kaina nustatyta 60 proc. nuo turto arešto akte nustatytos kainos, t. y. 40 500 Eur. Didžiausia varžytynėse pasiūlyta kaina 47 000 Eur.
6. Teismas nenustatė, kad antstolė būtų pažeidusi teisės normose reglamentuotą turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymą, kai pradinė kaina nustatoma 80 procentų ar, atitinkamai, 60 procentų nustatytos vertės.
7. Teismas pažymėjo, kad išieškotoja AB DNB bankas (hipotekos kreditorė) išreiškė savo nuomonę dėl turto vertės. Vykdymo procese ieškovai (skolininkai) neteikė jokiu prieštaravimų dėl nustatytos įkeisto turto vertės. Nei išieškotoja, nei ieškovai (skolininkai) nepateikė prieštaravimų dėl turto vertės nustatymo, ne tik įkainojant, bet ir perkainojant areštuotą turtą.
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje buvo paskirta teismo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė. Ekspertas pateikė ekspertizės aktą, kurio išvada, kad ginčo turto rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 5 d. buvo 74 800 Eur. Teismas akcentavo, kad nėra pagrindo kritiškai vertinti eksperto išvados dėl turto vertės nustatymo.
9. Teismas atkreipė ieškovų dėmesį į tai, kad jeigu turto, parduotino iš varžytynių, kaina būtų nustatyta 74 800 Eur, tai parduodant iš antrųjų varžytynių 60 proc. nuo nustatytos kainos sudarytų 44 800 Eur, t. y. ta kaina, už kurią būtų galimas turto pardavimas. Nagrinėjamu atveju 2015 m. lapkričio 27 d. įvyko paskelbtos antrosios varžytynės, kuriose pradinė 40 500 Eur kaina buvo nustatyta imant 60 proc. nuo turto arešto akte nustatytosios kainos, o turtą įsigijo didžiausią kainą, t. y. 47 000 Eur, pasiūlęs pirkėjas. Teismas padarė išvadą, kad varžytynių metu parduoto turto kaina yra didesnė už sumą, už kurią antstolė būtų turėjusi teisėtą pagrindą parduoti turtą iš varžytynių ir tuo atveju, jei turto vertė būtų nustatyta tokio dydžio, kokią nustatė ekspertas. Teismas konstatavo, kad ieškovams priklausantis turtas buvo įkainotas rinkos kainomis, bei parduotas už kainą, kuri buvo tinkamai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Teismas ieškovų reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas, spręsdamas klausimą dėl A. B. ir A. B. 2015 m. gruodžio 9 d. turtinių teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytą dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, pažymėjo, kad atsakovas A. B. dalyvavo varžytynėse ir jas laimėjo, t. y. įgijo teisę įgyti turtą. Atsakovams A. B. ir A. B. sudarius turtinių teisių perleidimo sutartį, A. B. perdavė jo įgytas turtines teises A. B., t. y. teisę įsigyti iš varžytynių metu parduotą nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini) sav. už 47 000 Eur. Kadangi A. B. buvo sumokėjęs 4 050 Eur dydžio varžytynių dalyvio įmoką, perleidimo sutartimi A. B. sumokėjo A. B. 4 050 Eur, t. y. sumokėtą dalyvio įmoką, tokiu būdu įsipareigodamas sumokėti likusią varžytynių kainą – 42 950 Eur. Teismas padarė išvadą, kad A. B., nesant draudimų dėl turtinių teisių disponavimo, galėjo jomis laisvai disponuoti. Teismas konstatavo, kad tiek varžytynes laimėjęs asmuo, tiek iš jo turtinę teisę įgijęs jo tėvas aiškiai išreiškė valią turtą pirkti iš varžytynių. Teismo vertinimu, minėtų atsakovų veiksmuose nėra jokių apsimestinio sandorio požymių. Dėl to teismas ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 9 d. turtinių teisių perleidimo sutartį atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl byla išspręsta neteisingai. Be to, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
11.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepateikė motyvų, kodėl teismo sprendimą grindžia vieninteliu 2017 m. balandžio 28 d. ekspertizės aktu, kuris neatitinka Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – ir metodika) reglamentuotų reikalavimų. Ieškovų turtas, kuris parduotas iš varžytynių, įvertintas tik pagal vieną metodą, nors minėtos metodikos 55 punkte nurodyta, kad turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais.
11.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ekspertas, vertindamas turtą lyginamuoju būdu, nepagrindė ekspertizės akte lyginamųjų objektų parinkimo aplinkybių. Ekspertas, nustatydamas ginčo turto vertę, iš esmės lygino netinkamus objektus. Faktą, jog apeliantų turtas buvo parduotas iš varžytynių už per mažą kainą, pagrindžia tai, jog atsakovų turtas, išduodant kreditą, buvo įvertintas 606 000 Lt (175 509,73 Eur), be to, jis buvo pagerintas. Taigi pakilo jo vertė. Antstolei taip pat turėjo kilti abejonių dėl turto vertės, nes turtas buvo kreditorės įkainotas pernelyg žema kaina, neįvertinus turto pagerinimo išlaidų, tačiau antstolė V. M. į ieškovų prieštaravimus dėl turto vertės neatsižvelgė. Faktą dėl per mažos kainos taip pat patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas A. B., laimėjęs varžytynes, turtines teises perleido savo tėvui. Dėl to ieškovai itin nukentėjo, nes atsakovas A. B., nedelsiant, veikdamas nesąžiningai, pareikalavo išsikeldinti ieškovus ir kitus asmenis. Be to, teismas neatsižvelgė į nekilnojamojo turto skelbimuose nurodytas kitų sklypų pardavimo kainas. Taip teismas netinkamai įvertino esančius byloje rašytinius įrodymus, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė reikšmingus bylai įrodymus. Tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Nagrinėjant bylą iš naujo turėtų būti paskirta pakartotinė ekspertizė ginčo turto rinkos vertei nustatyti.
11.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad adresu (duomenys neskelbtini) sav. gyvena ir M. R. ir jos mažametė dukra S. R. bei M. R. sutuoktinis A. R., kurių teises pažeidžia ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Šio akto neteisėtumą pagrindžia ir tai, kad antstolė neskyrė turto vertės nustatymo ekspertizės.
11.5. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškinio pagrindo ir dalyko, neaptarė ieškinyje nurodytų aplinkybių ir įrodymų, todėl skundžiamas sprendimas yra be motyvų. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl antstolio pareigos įkainoti turtą taip, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Teismas taip pat nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad kredito sutarties sąlygos kredito gavėjų atžvilgiu buvo nesąžiningos, kad bankas pasinaudojo savo, kaip kredito įstaigos, pranašumu prieš vartotojus. Teismas nevertino aplinkybių, jog bankas, nevertinęs skolos sumos, ieškovų gaunamų pajamų, įkeisto turto vertės, nesąžiningai vienašališkai nutraukė sutartį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė antstolė V. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Civilinėje byloje paskirtas teismo ekspertas atsižvelgė į individualias turto savybes, turto būklę, nustatydamas turto vertę, lygindamas vertinamą turtą su lyginamaisiais objektais taikė atitinkamas pataisas, koregavo vertes, išsamiai atskleidė vertinimo metodų parinkimą. Teismo ekspertui ekspertizės akte išsamiai atskleidus vertinimo metodų parinkimą, aprašius rinkos vertės nustatymo procesą, lyginamųjų objektų atrankos kriterijus ir pateikus išsamius turto vertės skaičiavimus, teismui nebuvo pagrindo abejoti eksperto išvada dėl turto rinkos vertės ar nevertinti jos kaip įrodymo. Tuo labiau, kad ekspertizės aktas teismo vertintas kitų byloje esančių įrodymų kontekste, t. y. skelbtų ir neįvykusių varžytynių kainos, kaina, už kurią varžytynės įvyko, skirtumas tarp vykdymo procese nustatytos turto vertės, antrųjų varžytynių kaina nuo teismo eksperto nustatytos turto vertės. Taigi priešingai nei nurodo apeliantai, teismas tinkamai, pagrįstai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, detaliai dėl jų ir pasisakė.
Šalies argumentai
12.2. Apeliantai apeliaciniame skunde dėsto teiginius, susijusius su kreditavimo sutartimi, nors Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų patikslintą ieškinį, kuriuo ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais ne tik varžytynių aktą, turtinių teisių perleidimo sutartį, tačiau ir banko kreditavimo sutarties nutraukimą, pakeisti kreditavimo sutarties sąlygą, atleidžiant skolininkus nuo palūkanų pagal sutartį mokėjimo. Taigi kreditavimo sutarties nutraukimas ar kreditavimo sutarties sąlygų keitimas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir nėra niekaip susijęs nei su ginčijamu turto pardavimo iš varžytynių aktu, nei su ginčijama turtinių teisių perleidimo sutartimi.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. B. ir A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Apeliantų argumentai dėl žymiai didesnės parduoto turto iš varžytynių vertės buvo paneigti teismo ekspertizės aktu. Apeliantai pirmosios instancijos teismo neprašė skirti pakartotinės ekspertizės, apklausti eksperto. Dėl to darytina išvada, kad ieškovai bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu sutiko su teismo eksperto nustatyta įkeisto turto verte.
13.2. Nėra suprantama, kaip apeliantai galėjo nukentėti nuo civilinio sandorio, kurio pagrindu buvo parduotos turtinės teisės šeimos nariui, tuo labiau, kad nebuvo taikomi jokie apribojimai tokio pobūdžio sandoriui sudaryti. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių sandorio neteisėtumo faktą bei nedetalizavo asmenų atliktų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismui, nenustačius aplinkybių dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų, pagrįstai šis ieškinio reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
13.3. Nors apeliantai, skųsdami teismo sprendimą, dėsto faktines aplinkybes, susijusias su kreditavimo sutarties sudarymu, jos sąlygomis, tačiau nei kreditavimo sutarties sąlygos nei jos sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi apeliacinio skundo dalies, susijusios su kreditavimo sutarties sąlygomis nėra pagrindo analizuoti.
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB Luminor Bank prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovų nekilnojamasis turtas buvo parduotas už per mažą kainą ir taip buvo pažeistos ieškovų teisės, t.y. kad egzistuoja CPK 602 straipsnyje nustatytas pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Vykdymo procese visi vykdymo veiksmai, įskaitant turto vertės nustatymą bei turto realizavimą iš varžytynių antstolės atlikti laikantis vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, turtas realizuotas už rinkos kainą ir tai niekaip nepažeidžia ieškovų teisių.
14.2. Ieškovai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikia įrodymų, jog turtas parduotas už per mažą kainą ir tokiu būdu buvo pažeistos ieškovų teisės.
14.3. Nors apeliantai nuodo, kad 2008 metais (įkeitimo metu) turto vertintojų nustatyta turto vertė buvo 606 000 Lt, tačiau tai neįrodo, kad turtas iš varžytynių buvo parduotas už per mažą kainą, juolab, kad turto vertinimas ir įkeitimas vyko prieš pasaulinę ekonominę finansų krizę. Prieš išduodant kreditą bei įkeičiant turtą buvo atliktas turto vertinimas, kurį atliko ne bankas, kaip nurodo ieškovai, o jį, ieškovo O. I. užsakymu, atliko turto vertintoja UAB „Butas tau“. Pažymėtina, kad dėl pasaulinės ekonominės finansų krizės nekilnojamojo turto kainos drastiškai smuko. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad nuo 2008 m. pabaigos vyko neišvengiamas ir spartus kainų kritimas nekilnojamojo turto rinkoje. Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai.
14.4. Ieškovai vykdymo procese elgėsi pasyviai, nes turtas buvo vertinamas ne vieną kartą, tačiau ieškovai ne tik neginčijo nustatytos turto vertės vykdymo procese, bet ir savo iniciatyva nesiėmė jokių veiksmų surasti pirkėjus už didesnę kainą, papildomai išviešinti informaciją apie varžytynes arba siūlyti turtą parduoti savo surastam turto pirkėjui, t. y. nesiekė, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas greitai ir tinkamai. Taip pat, jie neįmokėjo turto arešto akte nurodytos realizuojamo turto vertės arba mažesnės sumos, kurios užtektų visiškai padengti įsiskolinimus ir vykdymo išlaidas, kad turto pardavimas iš varžytynių būtų nutrauktas ir varžytynės atšauktos. Be to, banko prašymu buvo sustabdyti vykdymo veiksmai, sudarant galimybę ieškovams padengti įsiskolinimą ir taip išvengti turto pardavimo iš varžytynių, tačiau ieškovams nevykdant įsipareigojimų, išieškojimo procesas buvo atnaujintas.
14.5. Ieškovų argumentas, kad antstolė neskyrė turto vertės nustatymo ekspertizės, nepatvirtina, jog turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos. Tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai. Tačiau tokių įrodymų į vykdomąją bylą nebuvo pateikta, todėl antstolei nebuvo pareigos skirti turto vertės nustatymo ekspertizę.
14.6. Pagrindas konstatuoti, jog turtas buvo įvertintas neteisingai ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes bei pašalinti abejones dėl turto vertės, 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi paskyrė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, kurią pavedė atlikti nekilnojamojo turto teismo ekspertui K. K., kurį pasiūlė ieškovai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl vadovaujasi teismo eksperto pateiktu ekspertizės aktu, nes neturi teisinio pagrindo kritiškai vertinti eksperto išvadą ir šie motyvai yra pakankami. Taigi ieškovų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl jis remiasi ekspertizės aktu, yra nepagrįstas.
14.7. Ieškovai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš vis nekėlė klausimo dėl atliktos ekspertizės patikimumo bei nenurodė ekspertizės akto trūkumų, t. y. tik pateiktu apeliaciniu skundu kvestionuoja ekspertizės aktą, ir pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl šių ieškovų argumentų. Aplinkybės, kad ieškovai tik su apeliaciniu skundu teikia naujus argumentus dėl ekspertizės akto, nors juos galėjo patiekti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir tam turėjo pakankamai laiko, apeliaciniu skundu prašo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, suponuoja išvadą, kad siekiama vilkinti bylos nagrinėjimą.
14.8. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į ekspertizės aktą, bet ir į kitas bylai reikšmingas aplinkybes, t.y. ekspertizės aktą įvertino kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, o sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma.
14.9. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su 2008 m. balandžio 28 d. kreditavimo sutarties sudarymu, jos vykdymu bei jos sąlygų pakeitimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas bei nepagrindžia jokių aplinkybių, susijusių su turto įkainojimu ar turtinių teisių perleidimo sutartimi.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys M. R. ir A. R. prašo ieškovų apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atkartojami apeliacinio skundo argumentai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto) instituto aiškinimo
16. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantai nurodo, kad byla grąžintina nagrinėti iš naujo dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes sprendimas iš dalies yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 4 p.), taip pat ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotos esminės teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuriomis teisėjų kolegija vadovaujasi šioje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015, ir jose nurodytą kasacinę praktiką).
Dėl skundžiamo sprendimo motyvų
18. Apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jei nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 ir 3 d.).
19. Apeliantai teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, nes skundžiamas teismo sprendimas iš dalies yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl sprendimą jis grindžia vieninteliu 2017 m. balandžio 28 d. ekspertizės aktu, nepasisakė dėl antstolio pareigos įkainoti turtą taip, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog kredito sutarties sąlygos kredito gavėjų atžvilgiu buvo nesąžiningos, kad bankas pasinaudojo savo, kaip kredito įstaigos, pranašumu prieš vartotojus, taip pat nevertino aplinkybių, jog bankas, nevertinęs skolos sumos, ieškovų gaunamų pajamų, įkeisto turto vertės, nesąžiningai vienašališkai nutraukė sutartį.
21. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovų reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis vykdymo veiksmų atlikimo taisykles ir turto realizavimo tvarką, rėmėsi nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais, atsižvelgė į vykdymo proceso dalyvių elgesį įkainojant ir perkainojant turtą, o spręsdamas ieškovų reikalavimą dėl atsakovų A. B. ir A. B. 2015 m. gruodžio 9 d. turtinių teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis sandorių negaliojimą, rėmėsi pačios turtinių teisių perleidimo sutarties tekstu, atsakovų pozicija dėl valios sudaryti ieškovų ginčijamą sandorį. Pažymėtina, kad argumentai, susiję su 2008 m. balandžio 28 d. kreditavimo sutarties sudarymu, jos vykdymu bei jos sąlygų pakeitimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas bei nepagrindžia jokių aplinkybių, susijusių su turto įkainojimu ar turtinių teisių perleidimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos dėl to pasisakyti skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra negaliojantis dėl motyvų nebuvimo, jų nepakankamumo, nėra pagrindo.
22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių ieškinio argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo atmesti ieškinį.
23. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudaro teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, yra nepagrįsti.
Dėl bylos esmės
24. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
25. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiu 2015 m. gruodžio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją bei pripažinti negaliojančia atsakovų A. B. ir A. B. 2015 m. gruodžio 9 d. turtinių teisių perleidimo sutartį (t. 1, b. l. 1-6). Ieškinį grindė tuo, jog ieškovams priklausantis turtas iš varžytynių buvo parduotas už per mažą kainą, o turtinių teisių perleidimo sutartis sudaryta siekiant pakenkti ieškovų teisėtiems interesams ir teisėms. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą (šalių paaiškinimus, ekspertizės išvadą, vykdomosios bylos dokumentų kopijas, turtinių teisių perleidimo sutartį), vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nenustatė, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą bei kad turtinių teisių perleidimo sutartis sudaryta siekiant pakenkti ieškovų teisėtiems interesams ir teisėms, todėl ieškinį atmetė.
26. Priimtą sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas, o CPK 270 straipsnyje, apibrėžiančiame sprendimo turinį, nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti pasisakoma šio straipsnio 4 dalyje 1–4 punktuose nurodytais klausimais. Teisėjų kolegija, vertindama priimtą sprendimą, negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikštų ieškinio reikalavimų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovams priklausantis turtas buvo įkainotas rinkos kainomis bei parduotas už kainą, kuri buvo tinkamai nustatyta, taip pat nurodė, kad nenustatė atsakovų A. B. ir A. B. veiksmuose siekio sudaryti apsimestinį sandorį, todėl ieškinio reikalavimus pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą ir reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančiais atmetė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
27. Kiti apelianto argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų turinio analize. Teismui pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino 2017 m. balandžio 28 d. ekspertizės aktą, kurio išvada, kad ginčo turto vertė 2015 m. rugpjūčio 5 d. buvo 74 800 Eur bei vykdomosios bylos dokumentų kopijas, vykdomosios bylos eigą, atsižvelgė į tai, kad skolininkai nepateikė antstolei prieštaravimų įkainojant jiems priklausantį turtą, analizavo reikalavimo teisių perleidimo sutarties turinį. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik ekspertizės aktu.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje konkrečioje byloje teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, be kita ko, turto vertės nustatymo ekspertizės išvadas dėl turto tikrosios rinkos vertės, sprendžia, ar antstolio nustatyta turto vertė ir jos pagrindu paskelbta turto pardavimo iš varžytynių pradinė kaina yra nustatyta tinkamai ir nepažeidžia suinteresuotų asmenų, tarp jų ir skolininko, teisėtų interesų.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai neįrodė, jog antstolė netinkamai nustatė turto vertę 2015 m. rugpjūčio 5 d. patvarkyme (67 500 Eur). Pažymėtina, kad antstolei pirmą kartą organizavus varžytynes ir ginčo turto vertę nustačius 100 208,53 Eur, niekas turto nei už 80 160 Eur (80 proc.), nei už 60 120 Eur (60 proc.) įsigyti nepageidavo, nes nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis. Kadangi hipotekos kreditorė AB DNB bankas bei kiti išieškotojai atsisakė perimti turtą, tai hipotekos kreditorė pateikė prašymą nustatyti naują kainą. Kadangi nei išieškotojai, nei skolininkai nebuvo pateikę savo nuomonės dėl ginčo turto įkainojimo vertės, o ir vėliau neteikė prieštaravimų dėl ginčo turto įkainojimo CPK nustatyta tvarka, darytina išvada, kad antstolė V. M., perkainodama ginčo turtą, pagrįstai atsižvelgė į turimus duomenis bei vykdymo proceso šalių bei suinteresuoto asmens nuomonę dėl ginčo turto vertės ir ginčo turto vertę nustatė – 67 500 Eur. Pažymėtina, kad ir perkainojus turtą pirmosios varžytynės neįvyko – nedalyvavo nei vienas pirkėjas, t. y. niekas nepageidavo įsigyti ginčo turto už 54 000 Eur (80 proc.) kainą. Atsižvelgiant į tai, kad išieškotojai atsisakė perimti turtą, buvo paskelbtos antros varžytynės, kurios įvyko 2015 m. lapkričio 17 d. ir kuriose pradinė kaina nustatyta 60 proc. nuo turto arešto akte nustatytos kainos (CPK 722 str.), t. y. 40 500 Eur. Didžiausia varžytynėse pasiūlyta kaina buvo 47 000 Eur, už kurią ginčo turtas ir buvo parduotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad antstolis pagrįstai 2015 m. lapkričio 27 d. pardavė ginčo turtą varžytynes laimėjusiam A. B.
30. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio argumentus dėl per mažos parduoto iš varžytynių turto kainos, skundžiamame sprendime pagrįstai vertino aplinkybę, kad nei ieškovai, nei išieškotojai nepateikė prieštaravimų dėl turto vertės nustatymo ne tik įkainojant (kai buvo nustatyta 100 200 Eur vertė), bet ir perkainojant turtą (kai buvo nustatyta 67 500 Eur vertė), o apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovai teikė prieštaravimus, yra nepatvirtinti įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais. Jokių įrodymų, susijusių su ginčo turto verte 2015 m. rugpjūčio 5 dieną, ieškovai taip pat neteikė (CPK 178, 180 straipsniai).
31. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, antstolės nustatytos kainos pagrįstumą patvirtina ir ekspertizės išvada, pagal kurią turtas perkainavimo dieną buvo vertas - 74 800 Eur. Nors ekspertizės išvadoje nurodyta ginčo turto vertė yra nežymiai aukštesnė už antstolės nustatytą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad trejos varžytynės neįvyko, nedalyvavo nei vienas pirkėjas, ginčo turto nenupirko ir už 54 000 Eur, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo teigti, jog antstolė, nustatydama 67 500 Eur ginčo turto vertę, ją nustatė pernelyg mažą.
32. Apeliantams kvestionuojant ekspertizės išvadas bei manant, kad ekspertas taip pat nustatė pernelyg mažą ginčo turto vertę, pirmiausia pažymėtina, kad viena iš įrodinėjimo priemonių yra ekspertizės išvada. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama pagal CPK 218 straipsnį. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).
33. Iš ekspertizės akto turinio matyti, kad ekspertas, atlikdamas retrospektyvinę ginčo turto vertės ekspertizę, atsižvelgė į individualias turto savybes, turto būklę, nustatydamas turto vertę. Ekspertui ekspertizės akte aprašius rinkos vertės nustatymo procesą, lyginamųjų objektų atrankos kriterijus ir pateikus išsamius turto vertės skaičiavimus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti eksperto išvada dėl turto rinkos vertės ar nevertinti jos kaip įrodymo. Tuo labiau, kad ekspertizės aktas pirmosios instancijos teismo vertintas kitų byloje esančių įrodymų kontekste, t. y. atsižvelgiant į tai, kad trejos varžytynės neįvyko, nedalyvavo nei vienas pirkėjas, 2015 m. lapkričio 27 d. varžytynės įvyko ir aukščiausia pasiūlyta kaina už ginčo turtą buvo 47 700 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai pirmosios instancijos teismui nepateikė prašymo skirti pakartotinę ekspertizę, o apeliacinio skundo argumentas, kad ji skirtina grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo neatitinka proceso koncentracijos ir operatyvumo principų. Nesant įrodymų, galinčių pagrįsti, jog ieškovų turtas buvo parduotas už per mažą kainą, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir šalių pateiktus vykdomosios bylos dokumentus, pagrįstai konstatavo, jog varžytynėse parduotas turtas buvo įkainotas rinkos kainomis. Pažymėtina kad apeliantų nurodyta aplinkybė, jog nekilnojamame turte, kuris parduotas iš varžytynių, be ieškovų gyvena ir kiti asmenys, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog turtas iš varžytynių buvo parduotas už pernelyg mažą kainą. Ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu išdėstytų argumentų teisiniu įvertinimu, tačiau vien aplinkybė, kad teismas priėmė apeliantams nepalankų procesinį sprendimą, nereiškia, jog teismas tai padarė neįvertinęs įrodymų ir nepagrindęs savo išvadų.
34. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovai turėjo įrodyti, kad antstolis pažeidė pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai ir dėl to turtas varžytynėse buvo pardavinėjimas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovai pareigos įrodyti ginčijamą aplinkybę neįvykdė.
35. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Apeliantai nepagrindė savo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus ar neatskleidė bylos esmės. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.
36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovų ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, patirtų apeliacinės instancijos teisme
37. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
38. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jų bei apeliacinio skundo argumentams pritarusių trečiųjų asmenų M. R. ir A. R. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
39. Atsakovė antstolė V. M. bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme priteisti neprašė, šių išlaidų pagrindžiančių duomenų nepateikė, todėl jos nepriteistinos.
40. Atsakovai A. B. ir A. B., nors ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų patyrimo faktą ir dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl jos nepriteistinos.
41. Atsakovė AB Luminor Bank 2017 m. lapkričio 30 d. sumokėjo 968 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktą, konstatuoja, kad išlaidos už parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija maksimalaus dydžio, todėl iš ieškovų atsakovės AB Luminor Bank naudai priteistini 968 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.
42. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi ieškovai buvo atleisti nuo 829 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestas, šios bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (CPK 96 str. 4 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovės akcinės bendrovės Luminor Bank (juridinio asmens kodas 112029270) naudai iš apeliantų A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir O. I. (O. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Eur, t. y. po 484 Eur, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.