Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nordimpeksas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-5714-866/2015, kuria pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nordimpeksas“, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neteisingai aiškino ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias įmonės nemokumą, bei neįvertino aplinkybės, jog bendrovė išteisinta dėl visų jai inkriminuotų veikų, o civilinis ieškinys dėl 276 794 Lt žalos atlyginimo atmestas. Pareiškėjo reikalavimas dėl mokestinės nepriemokos priteisimo pripažintas nepagrįstu, todėl išvestiniai reikalavimai (bauda, delspinigiai) taip pat yra nepagrįsti. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonės nemokumo faktą įrodo ir tai, jog ji nuo 2011 m. nevykdė veiklos, nes neįvertinti su atsiliepimu pateikti finansiniai dokumentai už 2011 m.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje yra sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta skundžiama teismo nutartis, kuria atsakovui UAB ,,Nordimpeksas“ iškelta bankroto byla.

Teismų praktikoje šiuo klausimu ne kartą buvo išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius.

Kaip teisingai skunde nurodo apeliantas, įmonės nemokumas – tai būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Apeliantas taip pat teisus teigdamas, kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, įmonė turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nesutinka su teismo išvada, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija visą į balansą įrašyto turto vertę, todėl ši yra nemoki.

Apeliacinis teismas sprendžia, kad skunde pateikiami argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178, 185 str.).

Pirmiau šioje nutartyje jau yra paminėta, kad pats apeliantas, remdamasis konkrečiomis ĮBĮ normomis bei teismų praktikos išaiškinimais, teisingai nurodo, jog bankroto byla įmonei gali būti iškelta tik tuomet, kai jos pradelstos skolos viršija pusę turimo turto balansinės vertės; kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; kai įmonė viešai paskelbia arba kitaip praneša kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nagrinėjamos bylos medžiaga, sprendžia, kad nei bylos medžiaga, nei atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisėtai konstatavo atsakovo nemokumą (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Priešingai, byloje surinkti ir šioje nutartyje žemiau analizuojami įrodymai, viešieji duomenys patvirtina šios išvados pagrįstumą (CPK179 str. 3 d.).

Minėta, kad apeliantas savo poziciją grindžia su atsiliepimu į pareiškimą pateiktais įmonės finansiniais dokumentais, apibūdinančiais jos būklę 2011 m., teigdamas, jog teismas be pagrindo jų nevertino su įmonės finansinių duomenų už 2011 metus taip pat atmesti kaip neįrodyti.

Pasisakydamas šiuo klausimu teismas pirmiausiai pažymi tai, kad apeliantas be pagrindo tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas yra pažeidęs įrodinėjimo taisyklių reikalavimus, nes iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas vertino būtent atsakovo pateikto, tai yra paskutinio – 2011 m. spalio 28 d. balanso duomenis (CPK185 str.).

Antra, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu apelianto pateikti dokumentai nepaneigia teismo išvados dėl bendrovės nemokumo. Pagal Antstolių informacinės sistemos vieningo vykdomųjų bylų sąvado išrašo, 2011 m. spalio 28 d. pelno (nuostolių) ataskaitos, 2011 m. spalio 28 d. balanso, 2011 m. spalio 31 d. likučių sąrašo duomenis (el. b. l. 12-15, 89-91) 2011 m. įmonės ilgalaikį turtą sudarė vien tik kompiuterinė technika bei ryšių priemonės, trumpalaikį – biudžeto skola įmonei. Tuo tarpu teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti vertinama bendrovės ūkinė–finansinė padėtis, susiklosčiusi bylos nagrinėjimo metu. Gi įrodymų apie tai, kokį konkretų ir kokios vertės turtą turi įmonė bylos nagrinėjimo metu, apeliantas, ginčydamas teismo nutartį, nepateikė, nors, kaip žinia, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, tikrinanti tiek teisinę, tiek faktinę skundžiamo procesinio sprendimo pusę, turinti teisę priimti naujus įrodymus bei jais remtis (CPK 320, 314 str.).

Antra, apeliacinis teismas taip pat nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas be pagrindo laikė pagrįstu pareiškėjos VMI reikalavimą sumokėti mokestinę nepriemoką, kuriuo šioje byloje grindžiamas jos pareiškimas iškelti bankroto bylą. Apeliantas šiuos argumentus grindžia pirmiau šioje nutartyje jau paminėtu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu (el. b. l. 50-84). Šiuo klausimu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais. Be to, pagal bylos medžiagą mokestinė skola biudžetui nėra atlyginta, o teisinis šios skolos atsiradimo pagrindas nėra išnykęs; kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, ieškinys dėl žalos atlyginimo įmonės atžvilgiu atmestas ne konstatavus šio ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, o nusprendus, kad dėl valstybei padarytos žalos kaltas tik įmonės vadovas.

Trečia, šiuo klausimu pažymėtina taip pat ir tai, kad iš vienuolikos vykdomųjų bylų, pradėtų skolininkės UAB ,,Nordimpeksas“ atžvilgiu, devynios yra grąžintos išieškotojui, kadangi nerasta nei turto, nei pajamų, iš kurių gali būti išieškoma; pagal viešųjų registrų duomenis įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui yra 282,32 Eur; vienintelio akcininko sprendimu nuo 2011 m. lapkričio 2 d. įmonės veikla iš viso yra sustabdyta, – ir byloje nėra įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis.

Taigi pirmiau paminėti faktai leidžia spręsti, kad bylos nagrinėjimo metu ši įmonė yra ne tik nemoki rinkos dalyvė, bet ir neveikli (ĮBĮ 2 str. 8 d., CPK 185 str.).

Taip pat nesutiktina su apelianto argumentu, kad vertinant įmonės mokumą yra reikšminga aplinkybė, jog jos veikla yra sustabdyta. Jau minėta, kad apeliantas nepateikė jokių realių duomenų, kad siekia atkurti šios nemokios įmonės veiklą, nenurodė, kokiomis priemonėmis ir resursais žada atsiskaityti su kreditoriais, kurių vienas didžiausių – VMI, etc. Teismo nuomone, byloje esantys duomenys leidžia manyti, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šios bendrovės vadovas ne tik kad nesiima priemonių įmonės veiklai atnaujinti ir tokiu būdu sumažinti jos pačios bei kreditorių nuostolius, tačiau nepaneigė galimybė, kad tokiu būdu bendrovės turtu yra naudojamasi ne jos bei jos kreditorių interesais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą nemokiu ir jam iškėlė bankroto bylą, todėl skundžiamą teismo nutartį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą atmeta, nepasisakydamas dėl kitų skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ĮBĮ 9 str. 7 d., CPK 185 str., 263 str. 1 d., 302 str.). Kaip žinia pagal teismų praktikos nuostatas, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.