- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-370-562/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18453-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- M. A.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
- 2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui M. A. (M. A.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. A. (toliau – atsakovas), prašydama priteisti iš atsakovo 1 000 Eur skolą, 84,11 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pagal 2020 m. spalio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2020-10/78 perėmė reikalavimo teisę iš P. Ž. į atsakovo vardu susidariusią skolą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ir pradinis kreditorius P. Ž. sudarė automobilio išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius atsakovui perdavė automobilį Opel Astra išperkamajai nuomai, o atsakovas įsipareigojo mokėti po 70 Eur savaitinį mokestį iki 2019 m. spalio 23 d. Atsakovas per sutarties galiojimo laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. spalio 23 d. turėjo sumokėti pradiniam kreditoriui iš viso 5 180 Eur, tačiau iki ieškinio teismui pateikimo dienos atsakovas liko nesumokėjęs 1 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-23725-1064/2021 ieškinį atmetė; priteisė valstybės naudai iš ieškovės 5,37 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė, teikdama ieškinį, nepateikė įrodymų, kad atsakovas faktiškai buvo informuotas apie reikalavimo perleidimą ir nepašalino teismo nustatyto ieškinio trūkumo, motyvuodama, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.
6. Su ieškovės pozicija, kad teismui, priėmus ieškinį, kyla pareiga atsakovui įteikti dokumentus viešo paskelbimo būdu ieškovei prašant, kad teismo procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu atsakovui savo esme yra lygiavertis CK 6.109 straipsnio 2 dalyje nurodytajam, pirmosios instancijos teismas nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad viešo paskelbimo būdu, nustatytu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje, atsakovas būtų informuotas tik apie pradėtą civilinį procesą, t. y. apie civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, tačiau tai kartu nereikštų jo informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą.
8. Taip pat nurodė, kad pareiga pasirūpinti, jog atsakovas būtų informuotas apie reikalavimo perleidimą, tenka būtent ieškovei, o ne teismui.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skolininkas turi būti informuojamas apie reikalavimo perleidimą nustato ne proceso, o materialiosios teisės normos, kurios užtikrina kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra, nes tiek kreditorius turi dėti pastangas, kad informuotų skolininką apie reikalavimo teisės perleidimą, tiek ir skolininkui nesuteikiama teisė piktnaudžiauti procesu, vengiant priimti jam siunčiamus pranešimus. Dėl šios priežasties kreditorius (o ne teismas), jei jam nepavyko faktiškai įteikti skolininkui pranešimo, gali pasinaudoti teise apie tai pranešti viešu skelbimu, tačiau turi laikytis tvarkos, nustatytos CK 1.65 straipsnyje.
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas apie reikalavimo perleidimą būtų buvęs informuotas faktiškai arba CK 1.65 straipsnyje nustatyta tvarka.
11. Konstatavo, kad atsakovas faktiškai apie reikalavimo perleidimą nebuvo informuotas ir siunčiant procesinius dokumentus, nes jie grįžo neįteikti ir buvo taikoma įstatyme nustatyta informavimo apie procesą fikcija.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
12. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismo cituojamoje praktikoje nėra akivaizdžiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad vienintelis būdas užtikrinti skolininko teises pagal CK 6.109 straipsnio 2 dalį yra faktinis ar viešo paskelbimo būdu pranešimo dėl kreditorius pasikeitimo įteikimas skolininkui. Šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi.
12.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį, jau susipažinus su juo ir pridėtais dokumentais, jį priėmus, išnagrinėjus ir atlikus visus procesinius veiksmus, yra neefektyvu, neekonomiška, taip pat pažeidžia proporcingumo ir protingumo principus.
12.3. Ieškovės teisė prisiteisti skolą yra nepagrįstai suvaržoma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
14. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių, kuriuo, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimą, ieškinį atmetė.
16. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Skolininko teisių apsauga cesijos atveju užtikrinama ne tik nurodyta bendrąja nuostata, kad reikalavimo perleidimas negali pažeisti jo teisių, bet ir konkrečiomis kitų teisės normų nuostatomis: skolininkas turi teisę reikšti į naujojo kreditoriaus reikalavimus visus atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis); skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai); po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio 3 dalis); kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis).Taigi įstatymo, kuriuo kreditoriui suteikiama teisė be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą, nuostatomis užtikrinama skolininko teisių apsauga ir nustatoma tiek pradinio, tiek naujojo kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyra. Skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus.
17. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
18. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, kadangi pastarosios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi. Viena vertus, minėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ginčas buvo kilęs ne dėl automobilio išperkamosios nuomos sutarties, tačiau, kita vertus, kasacinio teismo pateiktas išaiškinimas yra bendro pobūdžio, sprendžiant dėl skolininko informavimo apie reikalavimo perleidimą. Vien tai, jog kasacinis teismas pateikė minėtos CK normos išaiškinimą kitoje byloje, savaime nelemia neteisingo tokios formuojamos praktikos taikymo ir nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo bendro pobūdžio išaiškinimai, kuomet jie nėra susieti su reikalavimo perleidimu pagal konkrečią sutartį, apie ką kasacinis teismas ir neužsiminė, pateikdamas minėtus išaiškinimus, yra tinkami taikyti ir nagrinėjamoje byloje. Antai, ieškovė iš esmės apeliaciniame skunde nepagrindė, dėl kokių priežasčių, išskyrus skirtingas bylų aplinkybes, tokio pobūdžio išaiškinimai nagrinėjamoje byloje negalėtų būti taikomi.
19. Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį, jau susipažinus su juo ir pridėtais dokumentais, jį priėmus, išnagrinėjus ir atlikus visus procesinius veiksmus, yra neefektyvu, neekonomiška, taip pat pažeidžia proporcingumo ir protingumo principus, yra niekuo nepagrįstas. Pažymėtina, jog atsakovės nurodyti principai yra vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, kuriais vadovaujantis, yra vykdomas civilinis procesas teisme. Įstatymų leidėjas, CPK suformulavęs ieškovės minimus principus ir jų apibrėžimus, neišskyrė, jog šių principų taikymas lemia bet kurios nagrinėjamos bylos rezultatą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia ieškovės dėmesį, kad ieškinys civilinėse bylose gali būti atmetamas, neįrodžius reikalavimo pagrįstumo, praleidus ieškinio senaties terminą (jei prašo taikyti kita šalis) ir kt. Tai, kad teismas nepatenkina ieškinio, nereiškia, jog yra nesivadovaujama ekonomiškumo, koncentracijos, teisingumo ir kitais principais. Teismas, prieš tenkindamas arba atmesdamas ieškinį, įvertina visas bylai reikšmingas aplinkybes ir šalių argumentus, ir tik tada priima galutinį sprendimą byloje. Būtent taip pasielgė ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje. Įvertinus skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti proceso ekonomiškumo, koncentracijos, teisingumo ar kiti principai. Pirmosios instancijos teismo atliktas aplinkybių ir įrodymų vertinimas, nepažeidžiant numatytų CPK reikalavimų, aiškiai ir nedviprasmiškai pritaikytos ginčui aktualios CK normos. Vien tai, kad galutinis rezultatas byloje netenkina kurios nors šalies, nėra pagrindas išvadai, jog teismas pažeidė civilinio proceso principus. Taigi, nėra pagrindo ir pripažinti, jog dėl to šalies teisės prisiteisti skolą yra nepagrįstai varžoma.
Dėl procesinės bylos baigties.
20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
21. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.