- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- I-3863-484/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. (L. Š.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).
Skunde paaiškina, kad nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių ploto didžiąją dalį užėmė baldai, sanitarinis mazgas, todėl nebuvo vietos laisvai judėti, tinkamai pailsėti. Be to, kameros buvo nesuremontuotos, jose buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų luposi dažai, byrėjo tinkas, ant jų buvo matomas pelėsis. Dėl drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai. Lukiškių TI-K administracija nevykdė dezinfekcijos. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo. Ant langų buvo įrengtos grotos, kurios trukdė patekti natūraliai šviesai į patalpą. Nebuvo ventiliacijos, patalpos buvo vėdinamos pro langą. Kameroje įrengtas sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto tik apie 1,30 m aukščio sienele, todėl naudojantis tualetu jis buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų, tuo pažeidžiant jo privatumą. Nuo tualeto sklido nemalonus kvapas, nes nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne: jam išduodavo tik vieną paklodę, užvalkalą pagalvei ir vieną mažą rankšluostį. Čiužiniai buvo nedezinfekuoti. Pareiškėjas buvo priverstas skalbti ir džiovinti drabužius kameroje, nuo to kamerose drėgmės lygis buvo dar didesnis. Šiukšlių konteineriai buvo pastatyti prie kameros langų, nuo jų, ypač vasarą, sklido nemalonus kvapas.
Tvirtina, kad jam suteikta 1 val. per dieną pasivaikščiojimui gryname ore buvo nepakankama. Pasivaikščiojimo kiemeliai, anot pareiškėjo, nebuvo tinkamai įrengti: juose nebuvo jokių šiukšliadėžių, buvo nešvaru, sienos buvo pažaliavusios nuo pelėsio, o stogelio dangoje buvo asbesto.
Nurodo ir tai, kad ilgą laiką buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti dūmais.
Lukiškių TI-K administracija nevykdė jokių socialinės reabilitacijos programų, neregistravo jo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų.
Pareiškėjo tvirtinimu, 2017 m. liepos 4 d. atvykus į Lukiškių TI-K, iš jo buvo paimti gydytojo paskirti vaistai ir negrąžinti. Negaudamas paskirto gydymo, jis buvo kankinamas nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d.
Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą. Pareiškėjas skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 26-32) atsakovo atstovas paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731; toliau – Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Remdamasis pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir asmenų, laikomų šiose kamerose skaičių, atsakovės atstovas nurodo, kad iš šių duomenų matyti, kokiais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikėsi Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Pareiškėjo teiginys, jog priverstinai buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, anot atsakovės atstovo, neatitinka tikrovės, kadangi 2017 m. spalio 20 d. gavus pareiškėjo prašymą būti laikomam kartu su nerūkančiais, pastarasis nuo 2017 m. spalio 25 d. buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. To paties skirsnio 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pažymėjo, kad visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų buvo kamerose, atitinkamai ir lentynos buvo padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Pastebi, kad kamerų plotas buvo pakankamai mažas, dėl to ne visada buvo įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Nurodo, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.7. papunktį kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte.
Nurodo ir tai, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros buvo centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, sudaužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skyrė klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tekdavo daryti pakartotiną remontą.
Atsakovės atstovas remiasi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktu ir nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvę langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Paaiškina, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas), Vilniaus PN suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn. Atkreipia dėmesį, kad higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti.
Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje dezinfekuoti čiužiniai, pagalvės ir antklodės. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 41 punkto reikalavimus. Įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną. Buvo vedamas „Dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas”.
Pažymi, kad visi į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavų indų, patalynės komplekto ir rankšluosčių buvo aprūpinami plastikinių indų komplektu, patalynės komplektu ir rankšluosčiais (2 vnt.).
Paaiškina, kad pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 papunkčiu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka - laistomi. Gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Atsakydami į skundo argumentus dėl asmeninių vaistų paėmimo, Vilniaus PN nurodo, kad vaistų ir vaistinių medžiagų bei preparatų įsigijimo, laikymo, išdavimo vartoti, įtraukimo į apskaitą ir nurašymo laisvės atėmimo įstaigose nustato Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 „Dėl Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Pagal Aprašo 18 punktą, suimtajam ar nuteistajam naujai atvykus į įstaigą ir su savimi turint vaistų lėtinėms ligoms gydyti, įstaigos gydytojas įvertina jo sveikatos būklę ir, patvirtinęs lėtinės ligos diagnozę, išduoda Medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046), kuriame pažymi turimo vaisto pavadinimą, kiekį, bei terminą, per kurį turimi vaistai turi būti suvartoti. Toks medicininis pažymėjimas išduodamas ir suimtajam ar nuteistajam, sergančiam lėtine liga, vykstant iš vienos įstaigos į kitą. Pažymėjo, kad su prašymais, pareiškimais arba skundais dėl įstaigos pareigūnų atimtų vaistų pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė.
Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą, Vilniaus PN įsitikinimu, nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d. pagrįstumo.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Dėl ploto trūkumo
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m. – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d. (b. l. 26-32). Šiuo laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 130 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 346 (plotas 7,88 kv. m.), Nr. 296 (plotas 8,03 kv. m.), Nr. 186 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 139 (plotas 7,82 kv. m.), Nr. 129 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 185 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 166 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 137 (plotas 7,75 kv. m.), Nr. 178 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 195 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 296 (plotas 8,03 kv. m.), Nr. 141 (plotas 8,02 kv. m.), Nr. 289 (plotas 7,78 kv. m.) ir Nr. 270 (plotas 7,79 kv. m.) vienas arba dar su vienu asmeniu. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124, laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d. pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,88 kv. m. iki 8,02 kv. m. kameros ploto. Atitinkamai atėmus iš pareiškėjui kameroje tekusio ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m.), darytina išvada, kad ir EŽTT praktikoje įtvirtintas 3 kv. m. ploto standartas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl ploto trūkumo atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, tualetą nuo likusio gyvenamojo ploto, pasak pareiškėjo, skyrė tik 1,3 m aukščio sienelė, todėl naudojantis tualetu jis buvo matomas kitų asmenų, buvusių kameroje, taip pat pareigūnų. Be to, nesant atskiros oro šalinimo sistemos, nuo tualeto sklido nemalonus kvapas.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvęs sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus pranešime dėl L. Š. skundo (toliau – Pranešimas; b. l. 61-64) nurodoma, kad Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,7 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Praustuvą ir klozetą skyrė 1,5 m aukščio pertvara, kuri buvo apklijuota drėgmei atspariomis glazūruotomis plytelėmis. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426 2012-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreipia dėmesį į tai, kad TIĮET ir PĮĮET nėra nurodyta, kad sanitariniame mazge būtų įrengtos užuolaidos. Vilniaus PN jos įrengtos gerinant suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas ir asmens privatumui užtikrinti. Šias užuolaidas užsitraukti turėjo patys suimtieji ir nuteistieji.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose buvusio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitiko Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčio reikalavimus, tačiau, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d., iš viso 559 paras. Tačiau tai, jog pareiškėjas kamerose 2017 m. liepos 4 d., 2017 m. liepos 21 d., 2017 m. spalio 2 d., 2017 m. gruodžio 11 d., 2017 m. gruodžio 22 d., 2018 m. sausio 29 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. kovo 15 d., 2018 m. balandžio 10 d., 2018 m. balandžio 20 d., 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. birželio 8 d., 2018 m. birželio 20 d., 2018 m. birželio 29 d., 2018 m. rugsėjo 7 d., 2018 m. rugsėjo 25 d., 2018 m. spalio 15-16 d., 2018 m. spalio 29 d. – 2018 m. lapkričio 1 d., 2018 m. lapkričio 27 d., 2018 m. gruodžio 20 d., 2019 m. sausio 9 d. ir 2019 m. sausio 11 d. buvo laikomas vienas, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.
Dėl higienos normų reikalavimų laikymosi kamerose
Pareiškėjas skunde tvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, apšvietimas, buvo drėgna, nebuvo vėdinimo sistemos, kamerose esančios grotos trukdė išvėdinti patalpas, patekti natūraliai šviesai, kamerų sienos ir lubos buvo apsilupusios, apipelijusios, veisėsi parazitai.
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Pareiškėjas skundo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietimo, ventiliacijos, sienų ir lubų būklės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas, ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų.
Vilniaus PN Pranešime pažymėta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai buvo lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose buvo išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos (b. l. 61-64).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės), 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi, Lukiškių TI-K administracija, įrengdama grotas ant langų, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas pažeidimas.
Pranešime taip pat nurodyta, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 papunkčio reikalavimais. Dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Atkreipia dėmesį, kad tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimų drausmės pažeidimų ar savęs žalojimo atvejų. Elektros jungiklio įrengimas kameros viduje nenumatytas.
Dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros Pranešime nurodyta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – Centras) visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Vilniaus PN yra įrengta centrinė šildymo sistema. 2018-2019 m. šildymo sezonas buvo pradėtas 2018 m. spalio 17 d. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatas karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Galiojančiuose teisės aktuose karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nenumatytas (b. l. 61-64).
Pranešime nurodyta ir tai, kad smulkūs Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) buvo atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai buvo atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius Centro patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo ar jam artimu laikotarpiu higienos normų reikalavimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iš esmės buvo laikomasi, o nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami (b. l. 65-66, 73-75, 81-83, 86-87, 89-90). Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Centrą dėl higienos normų pažeidimų nesikreipė (b. l. 17). Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išmatuoti temperatūrą kameroje, neregistravo jo skundų dėl laikymo sąlygų, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, taip pat nesukonkretino, kada kreipėsi į Lukiškių TI-K administracija su atitinkamais skundais ar prašymais.
Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su HN 134:2015 reikalavimų dėl patalpų temperatūros, drėgmės, apšvietimo, ventiliacijos pažeidimais, neturi pagrindo.
Dėl parazitų
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad dėl drėgmės kamerose veisėsi parazitai, graužikai, o Lukiškių TI-K nebuvo atliekamas jų naikinimas.
Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Vilniaus PN Pranešime nurodo, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 61-64). Pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nusiskundimų dėl kameroje galimai buvusių parazitų, graužikų nereiškė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Dėl minkštojo inventoriaus, patalynės
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K išduoti čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, jam nebuvo išduota visa patalynė, o drabužius jis skalbėsi kameroje.
HN 134:2015 41-43 punktuose nurodyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pranešime dėl pareiškėjo skundo informuojama, kad visiems į Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje dezinfekuoti čiužiniai, pagalvės ir antklodės. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 41 punkto reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, kad Vilniaus PN esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną. Yra vedamas Dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina.
Byloje nustatyta, kad nuteistųjų (suimtųjų) materialinis aprūpinimas (įskaitant patalynę, buities reikmenis) buvo vykdomas vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. IR-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“. Vilniaus PN Pranešime informavo, kad visi į Vilniaus PN atvykę suimtieji ir nuteistieji, kurie neturi nuosavų indų, patalynės komplekto ir rankšluosčių yra aprūpinami plastikinių indų komplektu, patalynės komplektu ir rankšluosčiais (2 vnt.). Vilniaus PN suimtųjų ir nuteistųjų rankšluosčiai, patalynės komplektai, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai.
Pranešime nurodyta, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gavo išskalbtą patalynės komplektą, rankšluosčius ir apatinius drabužius. Vilniaus PN išduoti patalynės komplektai, asmeniniai patalynės komplektai ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai, rankšluosčiai ir patalynės komplektai iš skalbyklos suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Pranešime nurodyta ir tai, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. suimtųjų ir nuteistųjų viršutiniai drabužiai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Tie suimtieji ir nuteistieji, kurie asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną.
Pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo materialinio aprūpinimo, minkštojo inventoriaus tinkamumo naudoti yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai jam nebuvo išduota visa reikiama patalynė, taip pat nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracijai reiškė nusiskundimus dėl minkštojo inventoriaus būklės, patalynės neišdavimo, tačiau Lukiškių TI-K administracija tai atsisakė padaryti. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija reagavo į pareiškėjo skundus dėl materialinio aprūpinimo, nagrinėjo jo prašymus dėl higienos reikmenų išdavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo minkštojo inventoriaus ir neaprūpinimo patalyne laikytini neįrodytais.
Dėl baldų trūkumo
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kameroje nebuvo veidrodžio, spintelės higienos reikmenims susidėti, tačiau nekonkretizavo, kokiose konkrečiose kamerose tokios sąlygos buvo.
Atsiliepime į skundą nurodyta, kad gyvenamosios kameros baldais aprūpintos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Pranešime nurodyta, kad visose gyvenamosiose kamerose yra lentyna (1 vnt.), spintelės (1 spintelė dviem asmenims) ir viršutinių drabužių pakabos. Atsiliepime į skundą paaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų buvo kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti.
Bylos duomenys rodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl baldų, veidrodžio trūkumo, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo pakankamai aprūpintas baldais ir kitu inventoriumi, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatuoti nėra pagrindo.
Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės
Pareiškėjas skunde reiškia nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės bei pasivaikščiojimo kiemelių būklės, nurodydamas, kad jam suteiktos 1 valandos per dieną pasivaikščioti nepakako, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo purvina, sienos pažaliavusios nuo pelėsio, stogeliai iš asbesto.
Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, teisė į kasdienį vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore buvo nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad kiekviena įkalinimo įstaiga turi teisę atsižvelgiant į kalinamųjų asmenų kiekį ir specifiką nusistatyti savo vidaus tvarką dėl pasivaikščiojimo teisės realizavimo, kuri turi atitikti bendruosius įstatymo reikalavimus dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės. Pareiškėjas skunde neneigia, kad nurodytos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore jam buvo suteikiamas. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Lukiškių TI-K buvo užtikrinta tinkamai.
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto išaiškinimui, pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Analogiški reikalavimai pasivaikščiojimo kiemeliams nustatyti ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.
Pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis. Smulkūs Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių remonto darbai atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tvirtinama, kad Vilniaus PN 1-ojo, 2-ojo bei 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, ir pasivaikščiojimo kiemelių statinių konstrukcijose asbesto nebuvo.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 92 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 233 punktu, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji.
Pareiškėjas skunde nesukonkretino, kokiame ar kokiuose iš pasivaikščiojimo kiemelių buvo jo nurodytos sąlygos, taip pat nenurodė, kokios įtakos nurodytos sąlygos turėjo jo asmeniui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, bei į jau minėtas LVAT suformuotas taisykles dėl įrodymų naštos paskirstymo, daro išvadą, kad vien deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą laiko nepagrįstu.
Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl to, kad ilgą laiką buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pranešime dėl pareiškėjo skundo informuojama, kad Vilniaus PN nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančiųjų asmenų pageidavimui. Visi į Vilniaus PN atvykę asmenys pildo adaptacijos anketas, kuriose nurodo sutikimą/nesutikimą dėl apgyvendinimo vienoje gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais.
Bylos duomenys rodo, kad 2017 m. spalio 20 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą (b. l. 96). Prašymas buvo patenkintas, nuo 2017 m. spalio 25 d. pareiškėją perkeliant į nerūkančiųjų kamerą (b. l. 95.). Tai, kad iki 2017 m. spalio 25 d. pareiškėjas buvo kameroje su kitais rūkančiais asmenimis, iš esmės priklausė tik nuo jo valios, kadangi iki nurodyto termino jis jokio prašymo dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą bylos duomenimis Lukiškių TI-K administracijai nebuvo pateikęs. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad 2017 m. liepos 5 d. pareiškėjas turėjo įprotį rūkyti (b. l. 113). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad aptartu aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo nėra.
Dėl užimtumo neužtikrinimo
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvimo Lukiškių TI-K metu jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti jokios socialinės reabilitacijos programose.
Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Socialinis darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas, kai tai būtina, organizuojamas laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų (SVĮ 42 straipsnio 3 dalis).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui nepateikus teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu aspektu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas užsiimti tam tikra veikla ir dalyvauti tam tikruose renginiuose (programose), pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstas.
Dėl vaistų paėmimo
Pareiškėjas skunde teigia, kad iki patekimo į Lukiškių TI-K jis buvo operuotas, jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, todėl atvykdamas į Lukiškių TI-K jis turėjo gydytojo paskirtų vaistų, kurie iš jo buvo paimti.
Dėl vaistų paėmimo atsakovės atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad vadovaujantis Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 „Dėl Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 18 punktu, suimtajam ar nuteistajam naujai atvykus į įstaigą ir su savimi turint vaistų lėtinėms ligoms gydyti, įstaigos gydytojas įvertina jo sveikatos būklę ir, patvirtinęs lėtinės ligos diagnozę, išduoda Medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046), kuriame pažymi turimo vaisto pavadinimą, kiekį, bei terminą, per kurį turimi vaistai turi būti suvartoti. Toks medicininis pažymėjimas išduodamas ir suimtajam ar nuteistajam, sergančiam lėtine liga, vykstant iš vienos įstaigos į kitą.
Aprašo 20 punkte nurodyta, kad vaistiniai preparatai, kurie laikomi įstaigos vaistinėje, išduodami vartoti vadovaujantis rašytiniais reikalavimais, surašytais vadovaujantis suimtąjį arba nuteistąjį gydančio gydytojo įrašais Asmens sveikatos istorijoje (forma Nr. 025-l/ap) ar Gydymo stacionare istorijoje (forma Nr. 003-l/ap), ar Stacionarinėje tuberkuliozės ligos istorijoje (forma Nr. 003-9/a ) ir Gydytojo paskyrimų lape (forma Nr. 003-4/a).
Byloje esantis 2017 m. birželio 28 d. Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas patvirtina, kad pareiškėjui buvo atlikta kairio šlaunikaulio osteosintezė intrameduline vinimi dėl diafizės lūžio. Pareiškėjui paskirtas 1 savaitės gydymas vaistais. Medicininiame dokumente pažymėta, kad pareiškėjas kalėti gali (b. l. 120-121). Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. liepos 4 d. ir pasirašytinai buvo supažindintas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka Sveikatos priežiūros tarnyboje (b. l. 111). Pareiškėjo medicininiuose dokumentuose užfiksuota liga (diagnozė) nėra lėtinė, todėl pagal Aprašo nuostatas Lukiškių TI-K pareigūnai turėjo teisę iš pareiškėjo paimti turimus vaistus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui 2017 m. birželio 28 d. vaistai buvo paskirti vartoti 1 savaitę, todėl 2017 m. liepos 4 d. atvykus į Lukiškių TI-K, paskirtas jų vartojimo laikas buvo pasibaigęs. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje gydytojo įrašų apie medikamentinio gydymo pratęsimą pareiškėjui po 2017 m. liepos 4 d. nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su prašymais, pareiškimais arba skundais dėl įstaigos pareigūnų atimtų vaistų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui 559 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad tam tikrą laiką (26 paras) kameroje jis buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 9 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 1 100 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. Š. (L. Š.) skundą tenkinti iš dalies.
L. Š. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1100 (vieną tūkstantį šimtą) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.