Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Duomenys neskelbtini“ dėl atleidimo iš darbo ir kitų drausminių nuobaudų pripažinimo neteisėtomis ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.Dėl naujų įrodymų pridėjimoApeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2012 m. lapkričio 16 d. darbo sutarties Nr. 320 kopiją ir 2016 m. sausio 29 d. įsakymo dėl V. S. darbo sutarties sąlygų pakeitimo kopiją. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Atsižvelgiant į tai, kad šiais įrodymais atsakovė grindžia aplinkybes, nurodytas apeliaciniame skunde, ir įvertinus, jog ieškovė su šiais naujais įrodymais susipažino gavusi apeliacinį skundą, darytina išvada, kad proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi ir pridėjus naujus įrodymus.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus duomenis bei įrodymus, pagrindžiančius drausminių nuobaudų paskyrimo ir ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumą. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, t. y. ginčo metu ieškovė ėjo ne pardavėjo, kaip teismas nurodė, o vyresniojo pardavėjo pareigas. Šiai aplinkybei pagrįsti apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2012 m. lapkričio 16 d. darbo sutarties Nr. 320 kopiją ir 2016 m. sausio 29 d. įsakymo dėl V. S. darbo sutarties sąlygų pakeitimo kopiją. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pateiktus naujus įrodymus, šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai.DK 93 straipsnyje (redakcija, galiojusi ieškovės atleidimo iš darbo metu) apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (DK 94 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste (120 straipsnio 4 dalis).Iš byloje esančios medžiagos, kuri Valstybinėje darbo inspekcijoje gauta 2017 m. sausio 11 d., nustatyta, kad ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2012 m. lapkričio 16 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 320, kurioje nustatytos ieškovės darbo pareigos – pardavėjo-konsultanto. Šioje darbo sutartyje nėra pažymėta, jog darbo sutartis pakeista ar papildyta. Aplinkybę, jog ieškovė ėjo vyresniojo pardavėjo pareigas, neigia ir pati ieškovė. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ dirbo nuo 2012 m. lapkričio 16 d. pardavėja-konsultante; dėl šių pareigų su ieškove buvo sutarta darbo sutartyje ir ji buvo supažindinta su pardavėjo-konsultanto pareigine instrukcija; darbo sutarties sąlygos ir darbo funkcijos nebuvo keičiamos.Iš apeliantės pateiktos 2012 m. lapkričio 16 d. darbo sutarties Nr. 320 kopijos matyti, kad darbo sutartis pakeista ir nurodyta, kad nuo 2016 m. vasario 1 d. ieškovės pareigos – vyr. pardavėjo, bazinis atlyginimas – 460 Eur. Darbo sutarties pakeitimas, kaip matyti iš pateikto dokumento, nėra patvirtintas ieškovės parašu. Apeliantė taip pat pateikė 2016 m. sausio 29 d. įsakymą dėl V. S. darbo sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau taip pat nėra jokių įrodymų, jog ieškovė būtų buvusi supažindinta su tokiu įsakymu ir pasirašiusi, kad susipažino. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 21 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir ieškovės paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovės pareigos – pardavėjo-konsultanto. Apeliantė skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus duomenis bei įrodymus, pagrindžiančius drausminių nuobaudų paskyrimo teisėtumą.Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovės direktorės 2017 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. K-17-01-19/1 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba (I t., b. l. 29), o 2017 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. K-17-02-02/1 drausminė nuobauda – papeikimas (I t., b. l. 30). Galiojant šioms nuobaudoms, atsakovės direktorės 2017 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. K-17-02-06/1 ieškovei už parduotuvės prekių inventorizacijos metu nustatytus daugybinius kasos operacijų pažeidimus skirta trečia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Šiame įsakyme nurodytas ieškovės atleidimo teisinis pagrindas – DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-563/2010). Būtent šių kriterijų taikymas konkrečioje situacijoje gali lemti tai, kad už tą pačią veiką skirtingiems asmenims yra taikomos skirtingos drausminės nuobaudos.2017 m. sausio 19 d. atsakovės direktorės įsakymu Nr. K-17-01-19/1 ieškovei drausminė nuobauda – pastaba, kurią pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ji per griežta, panaikino, buvo paskirta už darbo aprangos nedėvėjimą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtos nuobaudos pagrįstumą, neatsižvelgė į darbo aprangos – marškinėlių vizualinį pavyzdį, į tai, kad ieškovė nepateikė jokios rašytinės pretenzijos, kad nenori ar atsisako dėvėti darbo aprangą, o teiginiai, kad ir kiti darbuotojai jos nedėvėjo, yra niekuo nepagrįsti ir neatleidžia darbuotojos nuo asmeninės atsakomybės. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.Pirma, priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios nutarties 27 punkte nurodytos nuobaudos pagrįstumą, atsižvelgė į darbo aprangos vizualinį pavyzdį, t. y. teismas nurodė, jog „ieškovės nurodytas aplinkybes dėl marškinėlių modelio ir dydžio patvirtina rašytinė bylos medžiaga (I t., b. l. 40–41)“. Antra, kritiškai vertintini apeliantės argumentai, jog ieškovė nepateikė jokios rašytinės pretenzijos, kad nenori ar atsisako dėvėti darbo aprangą. Teisėjų kolegijos vertinimu, rašytinio atsisakymo dėvėti darbo aprangą nebuvimas nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė pripažino nedėvėjusi darbo aprangos, tačiau, kaip ieškovė nurodė bylos nagrinėjimo metu, ji pastabų iš darbdavio už tai nėra gavusi. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog darbdaviui nebuvo pagrindo abejoti, ar yra vykdomas nurodymas dėl darbo aprangos dėvėjimo, o nustačius pažeidimą, jis buvo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotas, taip pat akcentuoja, jog darbo drausmės pažeidimas buvo tęstinis, o drausminė nuobauda paskirta nepraėjus mėnesiui po pažeidimo padarymo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog 2017 m. sausio 19 d. atsakovės direktorės įsakyme Nr. K-17-01-19/1 nenurodyta darbo drausmės pažeidimo užfiksavimo data, kai ieškovė atsisakė dėvėti darbo aprangą (t. y. kada atsakovės darbuotoja (komercijos vadybininkė) nustatė pažeidimą bei pranešė darbdaviui). Svarbia aplinkybe laikytina tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog darbdavys būtų siekęs anksčiau, iki pastabos skyrimo, atkreipti dėmesį į ieškovės, kaip apeliantė nurodo, tęstinį darbo drausmės pažeidimą, t. y. byloje nėra įrodymų, jog ieškovė buvo raštu įspėta dėl marškinėlių nedėvėjimo.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šis ieškovės padarytas darbo drausmės pažeidimas yra mažareikšmis, pažymi, kad už darbo aprangą ir jos žymėjimą buvo skirtos lėšos, tad darbdavys patyrė realios žalos, nes ji nebuvo naudojama. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2016 m. liepos 20 d. iš atsakovės Vilniaus padalinio buvo atsiųstas elektroninis laiškas į Klaipėdos padalinį nurodant, kad „į visas parduotuves yra pristatyti geltoni marškinėliai su Duomenys neskelbtini logo, prašome apsirengti. Vadovės arba pavaduojančios prakontroliuokite. Rytoj Inga arba Reda patikrins“ (II t., b. l. 10). Aplinkybės, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės įgalioti asmenys tikrino, ar parduotuvėje dirbančios pardavėjos-konsultantės dėvi darbo aprangą, leidžia abejoti apeliacinio skundo argumentais dėl tinkamo darbo aprangos dėvėjimo svarbos parduotuvėje.Todėl vadovaujantis nurodytų aplinkybių visetu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog drausminė nuobauda už darbo aprangos nedėvėjimą ieškovei buvo paskirta per griežta.Apeliantė taip pat nesutinka su ieškovei skirtos drausminės nuobaudos – papeikimo teismo vertinimu.Nustatyta, kad 2017 m. vasario 2 d. atsakovės direktorės įsakymu Nr. K-17-02-02/1 ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda už daugybinius ieškovės pažeidimus įtraukiant prekes į apskaitą, nurodyta, kad ieškovė klastojo prekių kodus, apgaulingai pildė prekių apskaitos dokumentus.Atsakovė akcentuoja, jog teismas, neteisingai pažymėjęs ir vertinęs, kad centrinė duomenų bazė ir buhalterinės apskaitos duomenys yra skirtingi rodikliai, neteisingai nustatė, kad darant inventorizaciją buvo nesilaikoma nustatytos inventorizacijos tvarkos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus ir išklausiusi šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime detaliai išaiškinta, kas laikoma inventorizacija, kas yra inventorizacijos objektas, ištirtos faktinės inventorizacijos atlikimo aplinkybės ir pagrįstai konstatuota, kad atliekant inventorizaciją UAB „Duomenys neskelbtini“ parduotuvėje Klaipėdoje ir tikrinant ne faktiškai parduotuvėje buvusias prekės, o tik kompiuterinius duomenis buvo nesilaikoma teisės aktuose nustatytos inventorizacijos tvarkos. Svarbia aplinkybe laikytina tai, kad visos išsiųstos į Vilnių prekės buvo priimtos sandėlyje, tai patvirtina parašai apie prekių priėmimą, nenurodyta jokių pastabų (t. I, b. l. 109–112, 170–173, t. II b. 1. 16–23). Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo nustatyti prekių trūkumai, kas atplėšė dėžutes ir tikrino prekes, atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu tiksliai paaiškinti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš pateiktuose važtaraščiuose (už juose esančių duomenų neatitikimą ieškovei buvo paskirta viena iš nuobaudų – papeikimas) padarytų žymų nėra įmanoma nustatyti neatitikimo pobūdžio, kas padarė šias žymas ir kada jos buvo padarytos, prekių trūkumų aktai nėra surašyti.Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovei uždarant atitinkamą įmonės padalinį ir inventorizaciją atlikus tik po jo uždarymo ir prekių išsiuntimo į įmonės sandėlį, t. y. 2017 m. sausio 3–5 dienomis, nėra galimybės nustatyti atsakovės atliktos prekių apskaitos prieš uždarant įmonės parduotuvę Klaipėdoje tinkamumą ir galimus prekių trūkumus.Atsakovės manymu, teismas neteisingai vertino, kad skiriant drausminę nuobaudą nebuvo kaltės ir pažeidimo. Nurodo, kad ieškovės kaltę ir pažeidimą įrodo atsakovės pripažinimai, jog ji nepasirašė tam tikrų lydimųjų dokumentų, taip pat įrodymai, jog prekių bendrovės sandėlyje priėmimo metu trūko prekių tose dėžėse, kurių lydimieji dokumentai buvo pasirašyti ieškovės, rasta prekių su pakeistomis etiketėmis dėžėse, kurių lydimieji dokumentai buvo pasirašyti ieškovės. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kritiškai. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė neneigė, jog ji pasirašė ne visus siunčiamus dokumentus dėl trumpo termino, skirto parduotuvės inventorizacijai atlikti, skubėjo kuo greičiau išsiųsti prekes į sandėlį, ir teismas šią aplinkybę įvertino kitų nustatytų aplinkybių kontekste. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant prekių inventorizaciją ir ieškovei ir kitoms Klaipėdos padalinio darbuotojoms skenuojant prekes, įrašant jas į sistemą ir pakuojant į dėžes, atsakingi įmonės darbuotojai turėjo sutikrinti ieškovės pakuojamų prekių kiekius ir važtaraščio duomenis, tačiau į bylą atsakovė nepateikė duomenų, kad tai buvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės argumentai dėl ieškovės pažeidimo, padaryto keičiant etiketes, yra paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir ieškovės paaiškinimais – elektroniniu paštu iš įmonės vadovybės (įmonės vadovės, komercijos direktorės) buvo gautas nurodymas iškomplektuoti sportinį komplektą ir jo dalis parduoti atskirai (II t. b. l. 10, 11, 14, 15). Dėl apeliantės argumentų, susijusių su aplinkybėmis, jog prekių bendrovės sandėlyje priėmimo metu trūko prekių, plačiau nepasisakytina, kadangi apeliacinės instancijos teismas anksčiau šioje nutartyje padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti atsakovės atliktos prekių apskaitos tinkamumą prieš uždarant įmonės parduotuvę Klaipėdoje ir galimus prekių trūkumus.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundu argumentu, jog teismas nepagrįstai vertino darbo drausmės pažeidimą – kasos operacijų pažeidimus – kaip nesunkų. Sutiktina, jog byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys kasos išlaidų orderių pildymo pažeidimus, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustatyti pažeidimai, už kuriuos ieškovei buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, yra padaryti ir susiję ne tik su ieškovės veiksmais, bet ir su kitų įmonės darbuotojų aplaidžiu ar netinkamu pareigų vykdymu. 2015 m. sausio 12 d. įmonės direktorės įsakymo „Dėl pažeidimų sudarant kasos išlaidų orderius už grąžinamą prekę ar kitokį pinigų išmokėjimą“ 3 punkte nustatyta, kad parduotuvėje bendrovės kasininko pareigas eina parduotuvės vedėjas, kuris atsako už tikslų, aiškų ir išsamų kasos išlaidų orderių užpildymą, teisingą ir pagrįstą pinigų išmokėjimą bei prekių grąžinimą (I t., b. l. 79). Visi į bylą atsakovės pateikti kasos išlaidų orderiai nėra pasirašyti vedėjos (I t., b. l. 68–76, II t., b. l. 7–8). Iš byloje esančios UAB „Duomenys neskelbtini“ instrukcijos „Dėl materialinių vertybių apskaitos“ matyti, kad 6 punkte nurodyta, jog už teisingą materialinių ir piniginių vertybių apskaitą atsakingas yra parduotuvės vedėjas (bendrovės sandėlyje – sandėlininkas-apskaitininkas, jei jo nėra, atsakingas sandėlio vedėjas) (I t. b. l. 106). Ir, kaip apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje konstatavo, duomenų, patvirtinančių, kad ieškovei buvo pavesta eiti parduotuvės vedėjo pareigas, byloje nėra. Šios nurodytos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nustačius, kad pažeidimų pildydami kasos išlaidų orderius padarė ne tik ieškovė, bet ir aukštesnes pareigas ėję įmonės darbuotojai, kurie buvo atsakingi už finansinių dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams, atsižvelgiant į ieškovės paaiškinimus dėl 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderių pildymo ir pinigų išmokėjimo aplinkybių, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė padarė sunkų darbo drausmės pažeidimą. Apeliaciniame skunde atsakovė reiškia abejones dėl ieškovės kaip darbuotojos sąžiningumo, tačiau nurodyti ieškovės padaryti pažeidimai iš esmės yra organizacinio pobūdžio, nenustatyta, kad darbdaviui dėl pažeidimų atsirado kokių nors neigiamų padarinių.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).Ieškovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.