Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. T. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė mažinta vienu trečdaliu ir B. T. paskirta laisvės atėmimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-06-30 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir B. T. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į B. T. skirtą bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 27 d. 12.06 val. iki 2014 m. gegužės 28 d. 14.51 val., t. y. 2 dienos, taip pat laikas nuo jo sulaikymo (duomenys neskelbtini) iki nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2015-07-07 iki 2016-02-17.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. T. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 7 d. 17.00 val. iki 2013 m. birželio 8 d. 5.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., veikdamas bendrai su D. J., kuris 2014 m. spalio 9 d. įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės nuosprendžiu pripažintas kaltu, sulaužant pakabinamą spyną įsibrovus į V. M. priklausančioje sodyboje esantį vasarinės virtuvės pastatą, iš šio pastato pagrobė R. J. priklausančią 57,93 Eur (200 litų) vertės benzininę vejapjovę, bei iš sodybos kiemo pagrobė R. J. priklausantį 14,48 Eur (50 litų) vertės vyrišką dviratį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto teigimu, teismas jo atžvilgiu galėjo taikyti BK 178 straipsnio 4 dalį, nes jo pagrobto turto vertė 75 Eur. Toks nuteistojo skundo reikalavimas – nepagrįstas. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21)) atsako tas, kas: 1) atvirai pagrobė svetimą turtą; 2) arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją; 3) arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė); 4) arba automobilį. Šie vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 3 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Byloje esančiais ir apelianto neginčijamais duomenimis nustačius, kad jis, veikdamas bendrai su D. J., kuris 2014 m. spalio 9 d. įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės nuosprendžiu pripažintas kaltu, sulaužant pakabinamą spyną įsibrovė į V. M. priklausančią sodybą ir iš ten pagrobė svetimą R. J. priklausantį turtą, kurio vertė nors ir nesiekia 3 MGL, tai reiškia, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, nes nuteistojo pagrobto turto vertė, esant vagystę kvalifikuojančiam požymiui – įsibrovimui į patalpą, neturi reikšmės jo veiksmų juridiniam įvertinimui.

Taip pat nuteistasis skunde nurodo, kad teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jis susirgo (jam diagnozuotas lėtinis širdies nepakankamumas, implantuotas širdies elektrokardiostimuliatorius) dar iki nusikaltimo padarymo. Atsakant į šį apelianto reikalavimą, pirmiausia pažymima tai, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Antra, teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmei atlikti, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes, jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-337/2010, 2K-69/2009). Iš byloje esančių medicininių dokumentų (3 t., 74–75, 76, 77–78 b. l.) matyti, kad apeliantui 2012 m. birželio 27 d. buvo atlikta operacija ir prijungtas elektrokardiostimuliatorius, o po atliktos operacijos jo būklė ir savijauta dar iki nusikalstamos veikos padarymo – 2013 m. birželio 7 d. – buvo patenkinama, ir jam 2013 m. kovo 13 d. buvo nustatytas trisdešimties procentų darbingumas. Kartu, svarstant klausimą dėl BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, negalima nepaminėti ir to, kad nuteistasis B. T. nusikalto būdamas teistas, o po šios 2013 m. birželio 7 d. įvykdytos nusikalstamos veikos dar buvo teistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-01-15 teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį; Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-06-30 nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį, tai, kad liga netrukdo nuteistajam daryti nusikaltimų, nes nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, apeliantas įvykdė jau sirgdamas, konstatuoja, kad tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo. Taip pat negalima daryti išvados, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas nuteistajam dėl ligos (širdies nepakankamumo) būtų neįmanomas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad B. T. sveikatos būklė neleistų jo laikyti laisvės atėmimo vietose, o ir įstatymai numato kalinčiųjų asmenų teisę gauti tokios pat kokybės gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, bei, esant būtinumui, gydymą specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose.

Taip pat teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam B. T. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė baudžiamojo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo reikalavimus.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam B. T., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, taip pat pripažino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta bendrininkų grupėje, įvertino tai, kad jis nusikalto būdamas teistas, o po BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo dar buvo teistas du kartus, tai, kad pagrobtas turtas ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintas nukentėjusiajam, bei į nuteistojo sveikatos būklę, kad jam diagnozuotas lėtinis širdies nepakankamumas ir yra implantuotas elektrokardiostimuliatorius.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad B. T. už nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta 1/3 dalimi, ir paskirta laisvės atėmimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausmė, ir ji, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatomis, dar buvo bendrinama su ankstesniu nuosprendžiu apeliantui skirta bausme, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, yra mažesnė netgi už jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Dėl to nuteistajam paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti, nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Todėl nuteistojo skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, paskyrimas, nepakeis B. T. teisei priešingo elgesio.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jis nusikalto todėl, kad reikėjo pinigų vaistams – deklaratyvus, kadangi tokią versiją apeliantas iškėlė tik apeliaciniame skunde, ir nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu (1 t., 84, 88 b. l.; 3 t., 95–97 b. l.) tokių aplinkybių nurodęs nebuvo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo B. T. apeliacinį skundą ir skirti jam kitą bausmę, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl nuteistojo B. T. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo B. T. apeliacinį skundą atmesti.