Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-10-18 · Civilinė byla Nr. 2A-1310-163/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-04-11Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-10-18Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-18
Bylos Nr.
2A-1310-163/2013
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-00642-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alona Romanovienė (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Rimvida Zubernenė
Ieškovas
E. Ž.
Atsakovas
AB SEB bankui
Trečiasis asmuo
UAB "Prekybos grupė"
Kategorijos
  • 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja A. Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-1310-163/2013

Teisėja D. Žukauskienė (Proceso Nr. 2-06-3-00642-2013-9) Procesinio sprendimo kategorijos

42.3; 42.9; 42.11.1.

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 18 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Alonos Romanovienės, teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Rimvidos Zubernenės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Ž. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo UAB "Prekybos grupė",

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti kredito sutarties Nr. 0460618011234/52 su vėlesniais pakeitimais, vienašališką nutraukimą neteisėtu ir pripažinti 2009-07-09 susitarimo dėl 2006-07-21 kredito sutarties sąlygų pakeitimo 6.2.1. punktą, kuriuo padidintas banko maržos dydis negaliojančiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, apie sutarties nutraukimą sužinojo iš Hipotekos skyriaus pateiktų duomenų. Įsiskolinimas bankui sutarties nutraukimo dieną buvo 6880,89 EUR skola ir 5591,88 EUR palūkanų. Mano, kad bankas pažeidė jo kaip vartotojo teises bei teisėtus interesus, bankas nebendradarbiavo, nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų dėl vienos iš sutarties teisės vienašališkai nutraukti sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-04-11 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atsižvelgęs į CK nustatytus sutarties pagrindus ir tvarką, kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinęs byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, padarė išvadą, kad ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, nes vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Teismas nurodė, kad atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, o vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Teismas konstatavo, kad ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas iš esmės pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį, atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukdamas sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius. Teismas nepripažino vienašališką sutarties su vėlesniais pakeitimą nutraukimą neteisėtu.

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai nustatė ir įvertino sutarties nutraukimo aplinkybes, t. y. nepagrįstai nustatė, jog buvo padarytas esminis sutarties pažeidimas. Teismas neatsižvelgė į tai, ar vertinant atsakovo veiksmų, vienašališkai nutraukiant kredito sutartį, teisėtumą reikia remtis bendraisiais CK 6.217 straipsnyje numatytais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, ar kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis, neatsižvelgė į kredito gavėjo, kaip vartotojo, teisėtus interesus. Atsakovas nepasinaudojo sutartyje numatyta teise, esant sutartyje numatytai sąlygai, iš karto vienašališkai nutraukti kredito sutartį, todėl mano, kad atsakovas nutraukė kredito sutartį vadovaudamasis bendraisiais esminiais sutarties pažeidimo pagrindais, numatytais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje. Be to, mano, kad kredito sutartyje numatytomis vienašališko sutarties nutraukimo sąlygomis nebuvo galima vadovautis ir dėl to, kad jos nesąžiningos bei prieštarauja ieškovo, kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumas turėjo būti vertinamas CK 6.217 straipsnio 2 dalies kontekste. Teigia, kad jis vykdė ir stengėsi vykdyti kiek galėdamas pagal susiklosčiusias aplinkybes kredito sutartį. Tuo tarpu atsakovas visiškai neatsižvelgė į kredito gavėjo, kaip vartotojo, teisėtus interesus bei jam susiklosčiusią nepalankią finansinę situaciją, nebendradarbiavo siekiant surasti kompromisą dėl sutarties vykdymo abiem šalims priimtinu būdu. Atsakovas neatsižvelgė, kad dėl ekonominės krizės, sumažėjo jo pajamos ir jis neturėjo objektyvių galimybių vykdyti sutartį pradinėmis sąlygomis. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nepaisė ieškovo teisėtų interesų, nederino kredito sutarties vykdymo sąlygų, todėl didžiąja dalimi yra pats atsakingas už tai, kad sutartis nebuvo vykdoma tinkamai ir laiku. Atsakovas neįvertino, kad kredito grąžinimo terminas yra labai ilgas, o kredito sutarties nutraukimo momentu buvo likę daugiau nei 20 metų prievolei įvykdyti. Nutraukus kredito sutartį jis patirs didžiulių nuostolių, nes praras ne tik savo nuosavybę, bet ir pardavus turtą galbūt liks skoliningas atsakovui. Teigia, kad atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį neturėdamas tam teisėto pagrindo, nesant esminio sutarties pažeidimo. Nurodo, kad gali ir toliau vykdyti sutartį su atsakovu suderintomis protingomis sąlygomis, todėl sutartinių santykių išsaugojimas atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, taip pat abiejų šalių teisėtus interesus. Kadangi jis kredito sutarties vykdymo metu turėjo finansinių sunkumų, todėl atsakovas galėjo pasinaudoti šia padėtimi ir bet kuriuo metu nutraukti kredito sutartį, dėl to papildomas susitarimas, kuriuo buvo padidinta palūkanų norma ir bendra kredito suma, buvo sudarytas ne laisva ieškovo valia, bet esant atsakovo spaudimui. Atsakovas piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės sutarties šalies padėtimi sutartiniuose teisiniuose santykiuose, grasindamas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, privertė sudaryti ekonomiškai nenaudingą sandorį. Šalių sudarytas papildomas susitarimas, kuris turėjo palengvinti kredito sutarties vykdymą, iš esmės jį apsunkino, nes atsakovui padidinus banko maržą, reikėjo mokėti dar didesnes įmokas ir įsiskolinimas bankui dar labiau augo. Atsakovo esminis interesas, sudarant papildomą susitarimą prie sutarties, buvo kuo didesnis pelno gavimas, nepaisant kredito gavėjo interesų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012-12-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1976-253/2012 konstatavo, kad bankas nutraukdamas sutartį įstatymuose numatytų reikalavimų nepažeidė. Ieškovas prievolių pagal sutartį nevykdė nuo 2009-12-21 ir šiuo metu nevykdo, todėl bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, ir neturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės vykdyti sutartį tinkamai. Kredito sutartis buvo nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, kuris atiko tiek sutarties 5.2 ir 5.2.1. punktus, tiek CK 6.217 ir 6.218 straipsnyje numatytas esminio sutarties pažeidimo sąlygas. Paaiškino, kad kredito sutarties pakeitimai buvo daromi siekiant išsaugoti sutartinius santykius ir palengvinti ieškovui prievolių vykdymą, o pakeitus kredito valiutą iš LTL į EUR sumažėjo nuo negrąžintos kredito dalies mokėtinų metinių palūkanų norma. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad kredito sutarčių pakeitimai buvo sudaryti naudojant grasinimą. Kredito sutarčių pakeitimai buvo paruošti ieškovo prašymu, siekiant padengti pradelstus mokėjimus, kurie atsirado dėl įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo. Tai, kad ieškovas yra vartotojas, savaime nereiškia, jog jam gali negalioti sutarties nuostatos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti CK 1.91 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų sudėties, dėl ko kredito sutarties sąlygos turėtų būti panaikintos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas teigia, kad atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį neturėdamas tam teisėto pagrindo, nesant esminio kredito sutarties pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas pripažinti tokį sutarties nutraukimą neteisėtu remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t.y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai, todėl pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojamuosius požymius nevertinami.

Nagrinėjamu atveju pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. punktą šalys buvo sutarusius, kad kreditorius turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2.1. punktą esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.-4.10. punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Ieškovas įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (sutarties 4.1. punktas), mokėjimo dieną banko sąskaitoje, kuri nurodyta sutarties specialiosios dalies 10 punkte, sukaupti lėšų sumą, reikalingą kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką (sutarties 4.4.). Iš atsakovo pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos matyti, kad ieškovas pažeidė įmokų mokėjimo terminus. Jau 2009-07-09 ieškovo pradelsti mokėjimai sudarė 6585,86 EUR (negrąžinta kredito dalis 2 110,94 Lt, sukauptos ir nesumokėtos palūkanos 20 572,09 Lt, delspinigiai 2 819,04 Lt). Šalys siekdamas išsaugoti sutartį, 2009-07-09 sudarė susitarimą dėl 2006-07-21 kredito sutarties sąlygų pakeitimo, juo ieškovui papildomai buvo suteikta 6585,86 EUR kredito suma, susidariusiam įsiskolinimui padengti. Tačiau ir pakeitus sutarties sąlygas, ieškovas prisiimtus įsipareigojimų tinkamai ir laiku nevykdė. 2009-12-21 įsiskolinimas bankui sudarė 313,56 EUR negrąžinta kredito dalis pagal paskolos grąžinimo grafiką, 1 278,70 EUR palūkanų, o nuo 2010-12-07 iš viso jokių mokėjimų nebevykdė. 2011-01-13 pradelsti mokėjimai sudarė: 6 056,98 EUR negrąžinto kredito dalis pagal paskolos grąžinimo grafiką, 3 296,12 EUR palūkanų. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovas praleido ne vienos kredito dalies mokėjimo terminą, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą. Pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovo nustatytus papildomus terminus. Pažymėtina, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Atsakovui 2011-08-11 priėmus sprendimą dėl sutarties nutraukimo, įmokų vėlavimai siekė 576 kalendorines dienas, negrąžinto kredito skola sudarė 6 880,89 EUR, laiku nesumokėtų palūkanų skola 5 591,88 EUR. O tai buvo žymi viso kredito dalis. Teisėjų kolegija įvertinus sutarties pažeidimo trukmę ir mąstą, mano, kad atsakovas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės vykdyti tinkami sutartį. Kadangi ieškovas pažeidė kredito sutarties 4.1. ir 4.4. punktus, nuo 2010-12-07 nemokėjo kredito dalių, apskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką, o tai pagal šalių sudarytą kredito sutartį laikytinas esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl atsakovas vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 5 dalimis ir kredito sutarties 5.2. punktu, turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo vertini atsakovo veiksmų teisėtumą nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais numatytais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad kredito sutarties sąlygos, leidžiančios atsakovui vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra nesąžiningos, pažeidžia jo kaip vartotojo interesus. Tarp šalių sudarytą 2006-07-21 kredito sutartis yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, būtina įvertinti kredito sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju atsakovas kredito sutartį nutraukė vienašališkai pagal sutarties bendrosios dalies 5.2. punktą, todėl teismas turi įvertinti ar ši vartojimo sutarties sąlyga yra sąžininga bei nepažeidžia ieškovo kaip vartotojo teisė ir interesų. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnį vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Pagal šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. punktą kreditorius turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2.1. punktą esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.-4.10. punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Pagal sutarties 4.1 punktą, ieškovas buvo įsipareigojęs nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti paskaičiuotas palūkanas, o pagal sutarties 4.4. punktą privalėjo, mokėjimo dieną banko sąskaitoje, kuri nurodyta sutarties specialiosios dalies 10 punkte, sukaupti lėšų sumą, reikalingą kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką. Bylos duomenimis, ieškovas 2010-04-27 buvo įspėtas, kad nesilaiko 2006-07-21 kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nesilaiko sutartyje numatytų mokėjimo terminų ir nuo 2009-12-21 nemoka eilinių įmokų bei palūkanų, įsiskolinimas bankui sudarė 313,56 EUR negrąžinta kredito dalis pagal paskolos grąžinimo grafiką, 1 278,70 EUR palūkanų ir prašoma pašalinti pažeidimus ne vėliau kaip iki 2010-05-21, įspėjant apie galimą sutarties nutraukimą. Ieškovas nuo 2010-12-07 jokių įmokų nebeatliko. Apie sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą skolininkas taip pat įspėtas 2011-01-13 kreditoriaus raštu, kuriuo prašoma padengti visus pradelstus mokėjimus 6056,98 EUR negrąžinta kredito dalis, 3296,12 EUR palūkanų, ne vėliau kaip iki 2011-02-13 bei įspėjama, kad neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodyto termino, sutartis bus nutraukta. Atsakovas nuo 2010-04-27 ragino ieškovą įvykdyti įsipareigojimus, nustatydamas protingus terminus jiems įvykdyti, tačiau pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovo nustatytus papildomus terminus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pradelstus mokėjimus bei nustatytą papildomą terminą pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat kelis kartus įspėtas, kad nesumokėjus įsiskolinimo, bankas vadovaudamasis kredito sutartimi ją nutrauks. Teisėjų kolegijos nuomone byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą kredito sutartį (CK 6.200 str. 1-2 d.). Tuo tarpu byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad ieškovas bendradarbiavo su banku dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, teikė bankui prašymus dėl įmokų mokėjimo atidėjimo, o bankas šių prašymų nebūtų svarstęs arba juos nepagrįstai atmetęs. Byloje nepateikta jokių duomenų, dėl kokių priežasčių kredito dalių grąžinimas nebuvo mokamas tinkamai ir laiku. Byloje nesustatytos aplinkybės, kad ieškovas būtų netekęs darbinių pajamų, buvo atleistas iš darbo ir buvo susiklosčiusi sunki jo finansinė padėtis. Ta aplinkybė, kad šalyje įvyko ekonominė krizė, neįrodo, kad ieškovo finansinė padėtis pablogėjo, kad jis neteko darbo ar kitų nuolatinių pajamų, todėl sumažėjo jo mokumas. Be to, vien tik įvykusi ekonominė krizė, negali būti pagrindas nevykdyti sutarties, nebendradarbiauti su atsakovu, būti pasyviam ir neieškoti susidariusių problemų sprendimo būdų. Ieškovas neieškojo galimybių dėl sutarties tolesnio vykdymo, jokių įmokų neatliko, taigi ieškovas neįrodė, kad jis tinkamai vykdė prievoles. Pažymėtina, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti prisiimtų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Bankui 2011-08-11 priimant sprendimą dėl sutarties nutraukimo, ieškovo įmokų vėlavimai siekė 576 kalendorines dienas, negrąžinto kredito skola sudarė 6 880,89 EUR, o laiku nesumokėtų palūkanų skolą sudarė 5 591,88 EUR. Toks žymus viso kredito dalies bei palūkanų nemokėjimas, ieškovo nebendravimas su atsakovu, jokių įmokų neatlikimas ilgą laiko tarpą, leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ateityje. Įrodymų, kad ieškovas yra sumokėjęs nors dalį susidariusio įsiskolinimo bei finansiškai pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimus, byloje nėra. Ieškovo deklaratyvūs teiginiai, kad jis bus pajėgus vykdyti sutartį, jei bankas sudarys jam protingas sąlygas, nėra nieko pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas turi darbą bei minimalias finansines galimybes vykdyti atsiskaitymus su atsakovu, patvirtina, kad ieškovas nėra suinteresuotas įrodyti galimybę mokėti įmokas pagal kredito sutartį. Atsižvelgtina į pasyvų ieškovo elgesį, susidariusį įsiskolinimo dydį sutarties nutraukimo metu, banko veiksmus, suteikiant ieškovui papildomai pakankamai protingus terminus įsipareigojimams įvykdyti, darytina išvadą, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius. Teisėjų kolegija, įvertinusi kreditavimo sutarties sąlygas, kurios buvo pagrindas vienašališkai atsakovui nutraukti sutartį, konstatuoja, kad jos neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.).

Ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančia 2009-07-09 susitarimo dėl 2006-07-21 kredito sutarties pakeitimo 6.2.1. punkto sąlygą, teigdamas, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas ne laisva ieškovo valia, bet esant atsakovo spaudimui, todėl teismas sutarties pakeitimo 6.2.1. punkto sąlygą turėjo pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

CK 1.91 straipsnyje, kuriuo savo reikalavimą grindžia apeliantas, nustatytas vienas iš savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindų – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažįstamas sudarytu dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir kai šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas. Nepagrįsti atsakovo argumentai apie tai, kad atsakovas piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės sutarties šalies padėtimi sutartiniuose teisiniuose santykiuose, grasindamas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, privertė ieškovą sudaryti jam ekonomiškai nenaudingą papildomą susitarimą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2009-07-09 ieškovo pradelstų mokėjimų suma 6585,86 EUR. 2009-07-09 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas dėl 2006-07-21 kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo papildomai ieškovui suteikta 6 585,86 EUR kredito dalis, skirta uždelstai grąžinti kredito daliai 2 110,94 Lt, sukauptoms ir nesumokėtoms palūkanoms 20 572,09, delspinigiams 2 819,04 Lt sumokėti, atidėtas vienos kredito dalies grąžinimas dvylikai mėnesių, kitos dalies šešiems mėnesiams, taip pat pakeista kredito valiuta iš LTL į EUR bei palūkanų norma. Teisėjų kolegija, įvertinus pakeistos sutarties sąlygas bei ieškovo ginčijamos sutarties 6.2.1 punkto sąlygą konstatuoja, kad atsakovui pakeitus kredito valiutą iš LTL į EUR bei pakeitus banko maržą, kuri nors ir padidėjo, tačiau mokėtinų metinių palūkanų norma nuo negrąžintos kredito dalies ne padidėjo, o priešingai sumažėjo, t. y. 2009-07-01 3 mėn. VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų, už kurias bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams, normos) buvo 8,56 proc. + 1.2 proc. banko marža, o 3 mėn. LIBOR 1,07 proc. + 2,5 proc. banko marža (www.lb.lt), todėl sutarties 6.2.1. punkto pakeitimas ieškovui buvo iš esmės ekonomiškai naudingas ir ne pasunkino, bet akivaizdžiai palengvino finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas panaudojo grasinimus bei ekonominį spaudimą prieš ieškovą, todėl teiginys, kad papildomas susitarimas sudarytas dėl atsakovo grasinimo, byloje neįrodytas. Ta aplinkybė, kad atsakovas turėjo pagrindą jau tuo metu vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nes ieškovas tinkamai nevykdė prievolių, tačiau bendradarbiaudamas su ieškovu ir atsižvelgdamas į jo siūlymus sudarė papildomą susitarimą, kuriuo suteikė ieškovui papildomai lėšų susidariusiam įsiskolinimui padengti, atidėjo kredito dalių grąžinimą bei sumažino mokėtinų palūkanų normą, negali būti pripažįstama spaudimu bei grasinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, kredito sutarties papildomą susitarimą šalys sudarė savanoriškai, laisva valia ir tai atitiko abiejų šalių interesus išsaugoti tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestinas kaip nieko nepagrįstas apelianto argumentas, kad pakeistos kredito sutarties sąlygos pažeidė jo kaip vartotojo interesus. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo papildomo susitarimo 6.2.1. punkte numatytą sąlygą dėl banko maržos pakeitimo remiantis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi pripažinti negaliojančia nėra.

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-11 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alona RomanovienėKolegijos teisėjai Rimvida ZubernienėŽydrūnas Bertašius