- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- 2-2255-328/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-00642-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Žukauskienė
- Atsakovas
- AB SEB banko
- Ieškovas
- E. Ž.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Prekybos grupė“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Dalė Žukauskienė, sekretoriaujant Violetai Žalienei, dalyvaujant atsakovo AB SEB banko atstovei advokato padėjėjai S. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. Ž. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, trečiajam asmeniui UAB „Prekybos grupė“ dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas pripažinti kredito sutarties Nr. 0460618011234/52 su vėlesniais pakeitimais, vienašališką nutraukimą neteisėtu bei pripažinti 2009-07-09 susitarimo dėl 2006-07-21 kredito sutarties Nr. 0460618011234/52 sąlygų pakeitimo 6.2.1. punktą, kuriuo buvo padidintas banko maržos dydis negaliojančiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-5). Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2006-07-21 sudarė kredito sutartį Nr. 0460618011234/52, pagal kurią ieškovui buvo suteikta 370 000 litų kredito suma 252/400 dalių buto (toliau - buto), esančio Kanto g. 14-6, Klaipėdoje, įsigijimu. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2036-07-20. Prievolės kreditoriui įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu - bankui įkeistas ieškovui priklausantis butas, esantis Kanto g. 14-6, Klaipėdoje, taip pat 2009-07-09 laidavimo sutartimi Nr. 04/090126, pagal kurią laiduotojas įsipareigojo visu savo turtu atsakyti bankui ta pačia suma, kaip ir kredito gavėjas visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Kredito sutarties pradinės sąlygos buvo pakeistos 2009 m. liepos 9 d. susitarimu dėl 2006 m. liepos 21 d. kredito sutarties Nr. 0460618011234/52 sąlygų pakeitimo. Šiuo susitarimu buvo suteikta papildoma 6585,86 eurų kredito suma, skirta pagal sutartį uždelstai kredito daliai, sukauptoms palūkanoms sumokėti; nustatyta nauja kredito suma, sudaryta iš kredito likučio ir papildomai suteikiamos kredito dalies, - 110 549,01 eurų. Papildomai suteiktos kredito dalies grąžinimo terminas, numatytas susitarime, - 2010 m. liepos 20 d. Susitarimu taip pat pakeistas banko maržos dydis - vietoj buvusių 1,2 proc., nustatytas 2,5 proc. dydis. Atsakovas kredito sutartį, sudarytą su ieškovu vienašališkai nutraukė. Apie sutarties nutraukimą sužinojo iš Hipotekos skyriui pateiktų duomenų, kad sutartis nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. Atsakovo duomenimis ieškovo įsiskolinimas AB „SEB" bankas sutarties nutraukimo dienai sudarė 6880,89 eurų skola ir 5591,88 eurų nesumokėtų palūkanų, (duomenys iš teismo nutarties). Susidarius tokiai situacijai buvo pažeistos ieškovo vartotojo teisės bei teisėti interesai, bankas elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiavo su ieškovu ir nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų dėl vienos iš sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį, todėl teismo prašo vienašališką kredito sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.
Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą skirti kitą parengiamąjį posėdį arba bylą nagrinėti pagal pateiktus dokumentus /b.l. 70/.
Atsakovas su ieškiniu nesutinka, nurodė, kad ieškovas privalo kas mėnesį pagal kredito sutartyje nustatytą grafiką mokėti bankui sutartyje nustatytas palūkanas, kas mėnesį kreditą sutartyje nustatytomis dalimis grąžinti bankui; tą ieškovas įsipareigojo sutarties bendrosios dalies 4.1 punkte. Nepriklausomai nuo to, ar sutartis yra nutraukta, ar ne, skolininkas privalo vykdyti savo prievoles pagal kredito sutartį. Tačiau jokie mokėjimai neatliekami. Tai yra esminis sutarties pažeidimas. Neadekvatu būtų manyti, kad bankas toleruos mokėjimų pradelsimus. Tą ieškovas privalėjo žinoti, o taip pat žinoti, kokias pasekmes jam gali sukelti savo prievolių nevykdymas. Pagal minėtos sutarties 5.2 punktą bankas turi teisę nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Kaip minėta, palūkanų, netesybų nemokėjimas ir kredito dalimis pagal grafiką negrąžinimas yra esminis sutarties pažeidimas. Bankas, kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti kredito sutartį vadovaudamasis ne tik sutartimi, bet ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktu, Civilinio kodekso 6.217 straipsnio l dalimi, Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Pastarojo įstatymo 19 straipsnio 2 punktas kreditoriui suteikia teisę nutraukti sutartį, jei mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas pradelstas ilgiau kaipo tris mėnesius iš eilės. Kadangi bankas, nutraukdamas sutartį, įstatymų reikalavimų nepažeidė, mano, kad nėra teisinio pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Pažymi, kad ieškovo nurodytame 2009 m. liepos 9 d. susitarime dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo užfiksuota, jog susidarė pradelstų mokėjimų 6.585,86 eurų suma (susitarimo 1.1, 4.1 punktai). Jau tada atsirado teisinis pagrindas sutarties nutraukimui dėl ieškovo netinkamo prievolių vykdymo. Bendradarbiaudamas su skolininku, bankas ėjo į kompromisą: ne tik kad neinicijavo sutarties nutraukimo, bet susitarimu (susitarimo 5.3 punktas) vienos kredito dalies grąžinimą atidėjo 12- kai mėnesių, kitos - šešiems mėnesiams. Tačiau šios nuolaidos nedavė pageidaujamo efekto, nes skolininkas ir toliau netinkamai vykdė savo prievoles. Ieškovas savo ieškinyje nurodo, kad jis gali ir toliau vykdyti prievolę. Tačiau tokie jo tvirtinimai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jokių mokėjimų jis nevykdo nuo 2010 m. gruodžio 7 d. iki šiol. Bendras visų pradelstų mokėjimų laikotarpis -1.141 diena. Todėl jo ieškinį laiko savitiksliu, siekiant vilkinti skolos išieškojimą iš įkeisto turto vertės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2006-07-21 sudaryta kredito sutartis Nr. 0460618011234/52, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 370000,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius (b. l. 8-12). 2009-07-09 sudarytas susitarimas dėl 2006-07-21 kredito sutarties Nr. 0460618011234/52 sąlygų pakeitimo (b.l. 13-14). 2009-07-09 sudaryta laidavimo sutartimis Nr. 04/090126, pagal kurią laiduotojas UAB „Prekybos grupė“ įsipareigojo visu savo turtu atsakyti bankui ta pačia suma (b.l. 15-16). Iš paskolos sąskaitos išklotinės matyti, kad sutartis nebuvo vykdoma tinkamai ir laiku (b.l. 17-23).
Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2006-07-21 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 370000,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, o pagal 2009-07-09 susitarimo dėl 2006-07-21 kredito sutarties Nr. 0460618011234/52 sąlygų pakeitimo 6.2.1. punktą buvo padidintas banko maržos dydis.
Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).
Tarp šalių 2006-07-21 sudarytoje kredito sutartyje 5.2. punkte numatyta sąlyga, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2. punktą esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.-4.10. punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, t. y. kreditą naudoti pagal nustatytą paskirtį, nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas ir kt. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos matyti, jog ieškovas pažeidžia įmokų mokėjimo terminus (b. l. 17-23). Ieškovas pats neneigia bei teigia, kad dėl ekonominės krizės padarinių jo pajamos sumažėjo, jis neturėjo objektyvių galimybių vykdyti sutartį pradinėmis jų sąlygomis mokant pilnas kredito įmokas atsakovui. Ieškovas nemokėjo sutartyje numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdamas kredito sutarties 4.1 punktą ir suteikdamas atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 5.2. punkte, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-07-09 susitarime dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo užfiksuota, jog susidarė pradelstų mokėjimų 6585,86 EUR. Jau tada atsirado teisinis pagrindas sutarties nutraukimui dėl ieškovo netinkamo prievolių vykdymo. Bendradarbiaudamas su skolininku, bankas ėjo į kompromisą: ne tik kad neinicijavo sutarties nutraukimo, bet susitarimu (susitarimo 5.3 punktas) vienos kredito dalies grąžinimą atidėjo 12- kai mėnesių, kitos - šešiems mėnesiams, tačiau skolininkas ir toliau netinkamai vykdė savo prievoles. Ieškovas savo ieškinyje nurodo, kad jis gali ir toliau vykdyti prievolę, bet byloje neteikiami įrodymai, patvirtinantys mokumą, ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 7 d. jokių mokėjimų nevykdė, todėl fiksuotas bendras visų pradelstų mokėjimų laikotarpis -1.141 diena /b.l.8-23/. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką ir toliau jų nevykdo, pagal byloje esančią atsakovo pateiktą kredito panaudojimo ataskaitą ieškovas vėlavo mokėti įmokas, todėl darytina išvada, jog ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą su vėlesniais pakeitimais, neteisėtu, taigi ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.