Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-487/2014

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00536-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.26.2.1., 2.1.7.4.

2014 m. sausio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) ir nukentėjusiojo K. C. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nubaustas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nusikalstama veika padaryta esant šioms teismo nustatytoms aplinkybėms: 2011-06-05, apie 23.00 val., viešoje vietoje – Vilniuje, Pamėnkalnio g., priešais pastatą pažymėta 28 numeriu, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, vairuodamas automobilį „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą, kirto ištisinę juostą, žyminčią eismo srautus, ir užkirto kelią nukentėjusiojo K. C. vairuojamam automobiliui „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pribėgęs prie nukentėjusiojo automobilio sukėlė konfliktą, peraugusį į muštynes, dėl ko buvo sutrikdyta visuomenės tvarka ir rimtis.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, tačiau neteisingai jas įvertino bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi, kad teismas teisingai pripažino, kad nukentėjusysis K. C. prieš įvykį spjovė į apelianto vairuoto automobilio pusę ir apspjovė jo žmoną bei išvadino juos įžeidžiančiais ir rasinę panieką išreiškiančiais žodžiais. Būtent dėl to tiek apelianto žmona, tiek jis pasijuto įžeisti ir įskaudinti, todėl, siekdamas K. C. atsiprašymo, A. M. savo automobiliu pasivijo ir užkirto kelią K. C. vairuojamam automobiliui. Apelianto nuomone, tokie jo veiksmai neprieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms moralės ir padorumo taisyklėms, todėl neturi ir negali būti vertintini kaip pakankami, kvalifikuojant juos pagal BK 284 str.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, nagrinėjant bylą teisme, negauta jokių objektyvių duomenų, jog konflikto aiškinimosi peraugimui į muštynes (kas minima nuosprendyje), įtakos turėjo kokie nors fiziniai apelianto veiksmai. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ne ką nors kitą, o jį toje pat konflikto aiškinimosi vietoje nukentėjusysis K. C. nesunkiai sužalojo (sulaužė žandikaulį ).

Teigia, kad apylinkės teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus konflikto metu, nepagrįstai savo išvadas grindė tik tuo, jog konfliktas vyko viešoje vietoje. Pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog apelianto veiksmai negalėjo šokiruoti ar įžeisti tiek jo, tiek nukentėjusiojo automobiliuose buvusių asmenų, kadangi pačiame konflikte jie dalyvavo nuo pat pradžių ir tokio pobūdžio veiksmai negalėjo būti jiems netikėti, o, atvirkščiai, buvo pilnai tikėtini, numatomi, natūralūs ir adekvatūs situacijai.

Anot apelianto, priimdamas sprendimą, teismas privalėjo įvertinti ir atsižvelgti į tas aplinkybes, jog jo veiksmams, siekiant sustabdyti K. C., neabejotinai įtakos turėjo paties procesine prasme nukentėjusiojo K. C. provokuojantis elgesys, esant dideliam apelianto susijaudinimui, nulemtam minėtų K. C. veiksmų, tebesitęsusių ir po inkriminuotos jo veikos, kadangi K. C. toje pat konflikto aiškinimosi vietoje nesunkiai apeliantą sužalojo, dėl ko pastarasis Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. rugsėjo 23 dienos nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d.

Nukentėjusysis K. C. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį ir panaikinti teismo išvadas, kurios neatitinka tikrovės ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms, į kurias teismas neatsižvelgė, o taip pat prašo skirti nuteistajam adekvačią padarytam nusikaltimui baudą ir nubausti laisvės apribojimu vieneriems metams.

Nurodo, kad administraciniai teisės pažeidimai nėra baudžiamojo proceso objektas ir teismo proceso metu nebuvo nagrinėjami, daug kartų proceso metu tiek prokuroras, tiek kaltinamasis nurodė, kad tai nėra susiję su A. M. teikiamais kaltinimais ir negali būti priimami nagrinėjimui.

Pažymi, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į raštu pateiktą įsiteisėjusią Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-05 nutartį dėl byloje minimų įžeidinėjimų ir spjūvio, kurioje teismas nutarė jo (K. C.) atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą pagal LR ATPK 174 str. nutraukti, nesant sudėties.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų A. C., A. C., J. B. liudijimų. Teismas nuosprendyje ignoravo tai, kad A. M. sukėlė muštynes (t.y. pirmas puolė K. C. ir iniciavo muštynes, taip pat pakartotinai puolė K. C., kai po pirmo užpuolimo buvo sutramdytas kitų asmenų), kas yra patvirtinta minėtų asmenų liudijimais. A. M. dėl pavojingo vairavimo tame pačiame incidente yra gavęs dvi nuobaudas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė tyčia iš chuliganiškų, o ne iš asmeninių paskatų. Todėl apeliantas skunde nesutinka su teismo sprendimu, kad A. M. padaryta nusikalstama veika padaryta, neturint apibrėžtos tyčios.

K. C. nurodo, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai neatsižvelgė į jo ir liudytojų A. C., A. C., J. B. parodymus, kurie yra nuoseklūs ir sutampantys su duotais ikiteisminio tyrimo metu bei patvirtinantys aplinkybes, kad A. M. du-tris kartus smogė nukentėjusiajam į veidą, spyrė dešine koja į pilvo sritį, taip pat kitų asmenų sutramdytas ir atskirtas vėl puolė (antrą kartą) K. C. ir tokiu būdu iniciavo K. C. veiksmus, susijusius su būtinąja gintimi. Neaišku, dėl kokių priežasčių teismas J. B. nuosprendyje vadina jo drauge, taigi ir laiko suinteresuota. J. B. nurodė, kad ji įvykio metu buvo K. C. bendradarbė, dirbanti su juo vienoje įmonėje. Dėl to K. C. nesutinka su teismo sprendimu šalinti aplinkybę dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam skaičiaus ir būdo, sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Apeliantas prašo ištirti, dėl kokių priežasčių teismas be rimtų argumentų atmetė visus jo (K. C.) prašymus pridėti prie bylos papildomus įrodymus, susietus su nuteistojo A. M. ir liudytojos R. M. melagingų parodymų davimo faktu, ir nepatenkino K. C. prašymo prie bylos pridėti įvykio vaizdo įrašą, kaip vienintelį objektyvų faktinį įrodymą, kuris būtų padėjęs teismui įvertinti visų faktinių įrodymų visumą ir gauti objektyvų A. M. veiksmų įvertinimą.

Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir toje dalyje, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant A. M. 15 MGL dydžio baudą, kadangi teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, pavojingumą bei jos padarymo motyvus, todėl paskyrė bausmę, kuri akivaizdžiai nesuderinama su teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. M. ir nukentėjusiojo K. C. apeliaciniai skundai netenkintini.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, nei teigia apeliantai, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., kuri numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tokio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Veika turi būti padaryta viešoje vietoje. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia bent vienu iš straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu: 1) įžūliais veiksmais; 2) grasinimais, 3) patyčiomis, 4) vandališkais veiksmais. Šio nusikaltimo sudėtis priskirtina prie materialiųjų sudėčių, būtinos nusikalstamos pasekmės - kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ar aplinkai realiai sutrikdytų visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-248/2008).

Pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusiuoju K. C. nurodė, kad 2011 m. birželio 5 d. jis vežė savo tėvus, dukrą ir bendradarbę į Užupį. Sustojo, užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Atsitiktinai žvilgtelėjo į veidrodėlį ir pamatė, kad kažkoks automobilis atvažiuoja į jį, tada sąmoningai pasuko, kad pastarasis neatsitrenktų į jį ir spėtų pasukti į kairę pusę. Prie kito šviesoforo abiems automobiliams buvo raudona šviesa. Sustojo dešinės pusės juostoje, skirtoje važiuoti tiesiai, o kaltinamasis - kairėje juostoje, skirtoje važiuoti į kairę. K. C. pažiūrėjo į automobilį, pamatė jame važiuojančius du žmones, atidarė savo langą, kad sudrausmintų; pasikeitus šviesoforo signalui, nuvažiuodamas kito automobilio vairuotojui pasakė, kad taip vairuoti negalima, keiksmažodžių nevartojo. Kaltinamojo reakcijos nematė. Pravažiavus tiesiai maždaug iki 40 km/h greičiu, automobilis dideliu greičiu jį aplenkė ir prieš jį staigiai stabdė, sudarydamas avarinę situaciją. Tik K. C. spėjus išlipti iš automobilio, pribėgęs šio automobilio vairuotojas ėmė smūgiuoti jam (K. C.) į veidą, po to į krūtinę, numušė jo akinius, todėl jis sugriebė kaltinamąjį už rankų, į pagalbą atbėgo tėvas. Kaltinamasis, atsigręžęs nuo jo, puolė jo tėvą. Tada nukentėjusysis turėjo gelbėti savo tėvą. Juos išskyrė du vyriškiai iš kito automobilio. Jis ir A. M. buvo išskirti du kartus. Kai juos išskyrė pirmą kartą, prie automobilio galo žodžiavosi tėvas. Jo tėvai ir bendradarbė Jūratė pasakė, kad iškvietė policiją. Tėvams jis pasakė sėstis į mašiną ir nesiginčyti, nusisuko nuo kaltinamojo ir ėjo. Kai priartėjo prie savo automobilio durelių, pamatė kaltinamąjį vėl atbėgant ir puolant. Atsisukęs pagavo jo koją, gavo smūgį į savo kairę pusę ir smūgiavo jam, kad apsisaugotų nuo kitų smūgių. Tuomet kaltinamasis tikrai pargriuvo maždaug metro atstumu nuo automobilio. Antrą kartą juos išskyrė jaunuoliai. Po to jie jau kalbėjosi tolimesniu atstumu. Pirmos muštynės buvo iš karto, kitos po kokios minutės. Nurodė, kad nežino, ar lūžo kaltinamojo žandikaulis. Jis nesikeikė ir nespjaudė.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas K. C. davė analogiškus parodymus (t.1 b.l. 38-39, 43).

Iš Bendrojo pagalbos centro pranešimo apie įvykį kopijos matyti, kad 2011-06-05 22 val. 59 min. buvo gautas pranešimas apie konfliktą tarp automobilių vairuotojų gatvėje adresu Pamėnkalnio g. 28, Vilniuje (t.1 b.l.26).

Liudytojas A. J., apklaustas teismo posėdyje, pirmos instancijos teismui nurodė, kad gavo iškvietimą Pamėnkalnio gatvėje. Buvo konfliktas tarp vairuotojų. Atvykus paaiškėjo, kad kilo konfliktas tarp dviejų vyrų. Paties konflikto bei muštynių, kas pirmas trenkė, kaip trenkė, nematė. Jie kaltino vienas kitą. Palydėjo iki 3 policijos komisariato, nes abi pusės turėjo pretenzijų vienai kitai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. F. nurodė, kad jis, kaip Vilniaus apskrities VPK patrulis, 2011-06-05 apie 23.01 val. pagal pranešimą apie įvykį nuvyko į Pamėnkalnio g.28, Vilniuje, kur įvyko konfliktas tarp automobilio v.n. (duomenys neskelbtini) ir automobilio v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojų, vienas iš automobilių vairuotojų sudarė avarinę situaciją ir pats išlipęs mušėsi. Kadangi abi pusės turėjo pretenzijų, pareiškimų rašymui buvo palydėti į Vilniau m. 3 PK (t.1 b.l.54). Šiuos parodymus liudytojas patvirtino teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. C. pirmos instancijos teismui nurodė, kad važiavo automobiliu, kurį vairavo sūnus. Jis sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, automobilio gale sėdėjo jo žmona, sūnaus dukra ir jo bendradarbė. Buvo tamsoka, prie Tauro kalno staiga iš dešinės pusės juos aplenkė baltas „Opel“ automobilis ir vos nenumušė veidrodėlio. Sankryžoje Pamėnkalnio gatvėje prie kito šviesoforo tas automobilis sustojo, sūnus taip pat sustojo ir pasakė, kad taip negalima važiuoti, nes kilo avarinė situacija. Atsakydamas į tai, vairuotojas parodė vidurinį pirštą. Po to jie pajudėjo, o baltas “Opel” automobilis užkirto jiems kelią. Jo vairuotojas iššoko iš automobilio ir spyrė į sūnaus automobilį. Kai sūnus išlipo, “Opel” vairuotojas trenkė jam per veidą. Kaltinamasis pirmas priėjo ir smogė sūnui, šiam dar tik išlipant iš automobilio. Sūnus pasitraukė toliau, o kaltinamasis pradėjo demonstruoti karate, bandė pataikyti sūnui į galvą, tačiau nepataikė, nes tuo metu sūnus pagavo jį už kojos. Liudytojas buvo išlipęs iš mašinos, kai kaltinamasis jau buvo parkritęs ant žemės. Jis nestūmė kaltinamojo ir jam nesmogė. Atvažiavo du vaikinai ir juos skyrė. Analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė ikiteisminio tyrimo metu (t.1 b.l.43).

Teismo posėdyje apklausta liudytoja J. B. pirmos instancijos teismui patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t.1 b.l.44-47) bei nurodė, kad vėlų vakarą, apie 23 val. automobiliu, kurį vairavo K. C., važiavo Pamėnkalnio gatve. Ji sėdėjo keleivio vietoje dešinėje pusėje. Važiavo nuo sankryžos su Kudirkos gatve link Pylimo gatvės ir sankryžoje link Tauro gatvės buvo raudonas šviesoforo signalas. Užsidegus žaliam signalui, juos iš dešinės pusės aplenkė “Opel” automobilis, sudarydamas avarinę situaciją. Kitoje sankryžoje abu automobiliai sustojo prie raudono šviesoforo signalo ir Kęstutis lietuviškai padarė pastabą kito automobilio vairuotojui dėl vairavimo. Buvo vasara, langai buvo pradaryti. Tuomet kito automobilio vairuotojas parodė nepadorų gestą. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, K. C. toliau važiavo tiesiai, tada “Opel” vairuotojas užblokavo jam kelią ir išlipęs trenkė Kęstučiui. Kaltinamasis jam spyrė į krūtinės sritį ir Kęstutis atsitrenkė į savo automobilio dureles. Liudytoja, kviesdama policiją, išlipo iš automobilio. Lauke prasidėjo muštynės ir ji, išsitraukusi telefoną, bandė padaryti kelias nuotraukas, bet jos buvo neryškios ir sunkiai įžiūrimos. Kęstučiui buvo nutraukta grandinėlė ir mėtėsi jo akiniai. Nežino, kokie sužalojimai buvo padaryti Kęstučiui, jis turėjo nubrozdinimų, sakė, kad skauda šonus. Kęstučio tėvas taip pat išlipo iš automobilio, ji nematė, ar šis pastūmė kaltinamąjį. Pirmas pradėjo “Opel” vairuotojas. Sustojo automobilis “Audi” ir iš jo išlipo vaikinai.

Liudytoja teismo posėdyje apklausta A. C. pirmos instancijos teismui patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t.1 b.l.42,43) bei nurodė, kad buvo prietema apie 23 val., jie važiavo iš sodybos. Automobilį vairavo jos sūnus, ji sėdėjo ant galinės keleivio sėdynės už vairuotojo. P. K. gatvės prieš perėją sustojus prie šviesoforo, po to automobiliui pajudėjus, staiga už sankryžos baltas automobilis labai dideliu greičiu jų automobilį aplenkė iš dešinės pusės, jos su anūke išsigando. Prie kitos sankryžos abu automobiliai sustojo ir jos sūnus kito automobilio vairuotojui pasakė, kad šis atsargiau vairuotų. Ką tiksliai sūnus pasakė - ji negirdėjo. Kai jų automobilis vėl pajudėjo, tas pats automobilis staiga užkirto jiems kelią. Sūnus turėjo staigiai stabdyti, ji trinktelėjo į sėdynę. Iš automobilio išlipo jaunas baltai apsirengęs žmogus ir pradėjo pulti, pribėgęs prie jų automobilio durelių, kojomis ir rankomis ėmė daužyti sūnų, jam nukrito akiniai. Pačių muštynių, kas kam trenkė, nematė, nes ramino anūkę. Pati išlipo, kai privažiavo du vaikinukai, važiavę iš paskos, kurie juos išskyrė.

Apklaustas kaltinamuoju, pirmos instancijos teisme A. M. neneigė nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytos aplinkybės, kad vienoje iš sankryžų apvažiavo nukentėjusiojo automobilį iš dešinės pusės, teigdamas, kad tai padarė dėl važiuojamojoje dalyje buvusios duobės, kurią nukentėjusysis apvažiavo iš kairės, o jis - iš dešinės pusės. Sustojus prie sekančios sankryžos, nukentėjusysis jį išvadino necenzūriniais ir paniekinančiais žodžiais, į ką A. M. reagavo rankos mostu, nurodydamas K. C. važiuoti toliau, tuo metu šis pro atvirą langą apspjovė automobilį ir kairėje keleivio vietoje sėdėjusią jo žmoną. Įsižeidęs dėl nepagarbos, A. M. aplenkė nukentėjusiojo automobilį, užkirto jam kelią ir norėjo iš jo pareikalauti atsiprašymo, kreipdamasis mandagiai, tačiau K. C. jį pastūmė, nuo ko jis parkrito, spyrė į veidą bei sulaužė žandikaulį. Analogiškai aplinkybes nurodė liudytoja pirmos instancijos teisme apklausta A. M. sutuoktinė R. M..

Taigi, byloje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatytos kaltinimo aplinkybės, kad A. M. įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, vairuodamas automobilį „O. A.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą, kirto ištisinę juostą, žyminčią eismo srautus, užkirto kelią nukentėjusiojo K. C. vairuojamam automobiliui „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pribėgęs prie nukentėjusiojo automobilio, sukėlė konfliktą, peraugusį į muštynes, dėl ko buvo sutrikdyta visuomenės tvarka ir rimtis.

Nors nuteistasis tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde neigia, turėjęs tikslą pažeisti viešąją tvarką, sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, teigia, kad nukentėjusysis K. C. savo veiksmais jį provokavo, sutrikdydamas jo sveikatą, nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., visiškai įrodyta baudžiamosios bylos įrodymais.

Kaip nustatyta byloje, A. M., prieš tai, pažeisdamas KET reikalavimus, aplenkęs K. C. vairuotą automobilį iš dešinės pusės, po to užkirto kelią nukentėjusiojo vairuojamam automobiliui, sudaręs avarinę situaciją ir privertęs nukentėjusįjį staigiai stabdyti, vėlyvu paros metu, temstant, pirmasis išlipo iš automobilio ir priėjo prie nukentėjusiojo, išlipusio iš vairuoto automobilio, apelianto teigimu, pareikalauti atsiprašyti, jis buvo įžeistas K. C. elgesio, impulsyvus, emociškai susijaudinęs. Dėl šios A. M. inicijuotos situacijos ir jo siekio tokiu būdu išspręsti asmeninę paskatą tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, peraugęs į muštynes, kurių metu jį ir nukentėjusįjį išskyrė du vaikinai, pro šalį važiavę automobiliu Audi. Taigi, pirmos instancijos teismas šių nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai laikė, kad A. M. savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešą vietą - Pamėnkalnio gatvę, kurioje vyksta pakankamai intensyvus eismas, nors ir vėlyvu, kada užfiksuotas įvykis, paros metu, nuteistojo veiksmai laikyti nusikalstamais, jais akivaizdžiai pažeista viešoji tvarka - buvo sutrikdyta ne tik dviejų automobilių keleivių, bet ir atsitiktinių asmenų, sustojusių išskirti muštynių dalyvius, rimtis. Apeliacinės instancijos teismui atlikus byloje dalinį įrodymų tyrimą ir peržiūrėjus vaizdo įrašą, priešingų aplinkybių nenustatyta, kita vertus, vaizdo įrašas vienareikšmiškai patvirtino faktą, jog įvykis vyko viešoje vietoje, judrioje gatvėje, pro šalį važiuojant automobiliams, praeinant pėstiesiems.

Suformuotoje teismų praktikoje laikoma, kad viešoji vieta - tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, renginys, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl apylinkės teismo jo veika kvalifikuota teisingai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį A. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Dėl nukentėjusiojo K. C. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į bylą pateiktą įsiteisėjusią Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-05 nutartį dėl byloje minimų įžeidinėjimų ir spjūvio, kurioje teismas nutarė jo (K. C.) atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą pagal LR ATPK 174 str. nutraukti, nesant sudėties. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Pažymėtina, kad šioje byloje vertintini A. M. veiksmai, jų kvalifikacija, todėl K. C. veiksmai administracinių teisės pažeidimų aspektu nėra baudžiamojo proceso objektas ir teismo proceso metu pagrįstai nebuvo nagrinėjamas.

Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pašalino aplinkybę dėl nukentėjusiajam A. M. suduotų smūgių, sukeliant jam fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, visapusiškai ištyręs rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, pagrįstai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina kaltinimo aplinkybių, kad A. M. du-tris kartus smogė kumščiu į veidą, spyrė dešine koja nukentėjusiajam į pilvo sritį. Smurto panaudojimo aplinkybę nurodė tik liudytojais apklausti kartu su K. C. važiavę jo šeimos nariai bei jį gerai pažįstanti bendradarbė, kurie, kita vertus, tiek apelianto, tiek nukentėjusiojo veiksmus prasidėjusių muštynių metu įvardina skirtingai, priklausomai nuo jų buvimo vietos muštynių metu ir kiek laiko jie stebėjo įvykį. Liudytojas A. C. nurodė, kad A. M. priėjo ir smogė sūnui, šiam dar tik išlipant iš automobilio; sūnui pasitraukus toliau, A. M. pradėjo demonstruoti karate, bandė pataikyti sūnui į galvą, tačiau nepataikė, nes tuo metu sūnus pagavo jį už kojos, nuo šis parkrito; liudytoja A. C. nurodė, kad A. M., pribėgęs prie jų automobilio durelių, kojomis ir rankomis ėmė daužyti sūnų, jam nukrito akiniai, tačiau pačių muštynių, kas kam trenkė, ji nematė, nes ramino anūkę; liudytoja J. B. nurodė, kad A. M. išlipęs trenkė K. C., jam spyrė į krūtinės sritį, nuo ko Kęstutis atsitrenkė į savo automobilio dureles. Liudytoja R. M. nurodė mačiusi, kad jos vyras - A. M. ir nukentėjusysis mušėsi. Šių faktinių aplinkybių pagrindu pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neginčytinų įrodymų apie konkrečius A. M. smurto veiksmus K. C. atžvilgiu nesurinkta, liudytojų parodymai tuo aspektu nesutampa, objektyvių duomenų - medicininiais dokumentais patvirtintų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo požymių, kurie, neabejotinai, teismo vertinimu, turėjo likti po kaltinime A. M. inkriminuotų smurtinių veiksmų K. C. atžvilgiu, nėra. Todėl apylinkės teismas baudžiamosios bylos įrodymų pagrįstai nepripažino neginčytinai patvirtinančiais A. M. pareikštus kaltinimus bei juos pašalino.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas neteisingai nurodė, jog J. B. yra jo draugė, o ne bendradarbė, šiuo atveju nelaikytina reikšminga aplinkybe. Atkreiptinas dėmesys, jog asmenys, buvę K. C. automobilyje, negali būti pripažinti visiškai nesuinteresuotais, kadangi jie yra artimi K. C. žmonės, J. B. - jo bendradarbė, jie suinteresuoti padėti K. C., kuriam kitoje baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai dėl to paties įvykio metu A. M. padaryto sveikatos sutrikdymo.

Apeliantas K. C. teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė visus jo prašymus pridėti prie bylos papildomus įrodymus dėl nuteistojo A. M. ir liudytojos R. M. parodymų melagingumo ir nepatenkino K. C. prašymo prie bylos pridėti įvykio vaizdo įrašą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. C. teismo posėdžio metu (t.2 b.l.43) prašė prijungti prie bylos liudytojų A. M. ir R. M. apklausos protokolus iš kitos baudžiamosios bylos, kurioje K. C. kaltinamas pagal BK 138 str. 1d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atsisakė priimti dokumentus, nesusijusius su nagrinėjama byla. Pažymėtina, kad, nors teismas neprijungė prie bylos vaizdo įrašo, minėtas vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Konstatuotina, kad, nagrinėjant bylą, apylinkės teisme, procesinių pažeidimų padaryta nebuvo.

Nukentėjusysis nurodo, kad A. M. paskirta bausmė - bauda yra per švelni. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę nuteistajam A. M., apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų, bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, į nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo motyvus, į tai, kad nusikalstama veika padaryta, neturint apibrėžtos tyčios dėl jos padarinių, bei į tai, kad A. M. adekvačiai ir kritiškai vertina savo spontaniško elgesio pasekmes. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas pagrįstai nenustatė, atsižvelgė į jo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis: teistas, administracine tvarka baustas (t.1 b.l.112-118,134).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. M. paskiriant baudą, kurios dydis nustatytas, nepažeidžiant BK 47 str. nuostatų.

Kolegijos nuomone, A. M. paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per švelni, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl ją pakeisti K. C. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį A. M. apeliaciniame skunde ir K. C. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. M. ir nukentėjusiojo K. C. apeliacinius skundus atmesti.