Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

5. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį.

7. Teismas, išanalizavęs Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, 4 punktą, nurodė, kad iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos matyti, kad 2021 m. sausio 15 d. pareiškėjui buvo išduota patalynė, indai, taip pat higienos priemonės – dantų šepetėlis, dantų pasta, muilas, tualetinis popierius ir dezodorantas. Šiaulių TI nurodė, kad vėliau jokių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo pareiškėjas neteikė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas laikė, kad pareiškėjas higienos priemonėmis buvo aprūpintas tinkamai, be to, pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai higienos priemonių jis neturėjo, ar prašė jas išduoti, bet to nebuvo padaryta.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl teisės naudotis virduliu, nurodė Suėmimo vykdymo įstatymo 24, 27 ir 28 straipsnius, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – Taisyklės, ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d.) 25 punktą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas. Teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neprivalėjo būti aprūpinta elektriniu virduliu, tačiau suimtieji, laikomi Šiaulių TI, elektrinius virdulius gali įsigyti už asmeninėse sąskaitose esančias lėšas, taip pat elektrinį virdulį jiems gali perduoti artimieji, nes turėti kameroje tokį elektros prietaisą yra leidžiama. Iš pareiškėjo Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninėje sąskaitoje Nr. 84 padarytų įrašų matosi, kad 2021 m. sausio 18 d. iš pareiškėjo paimtas virdulys (80 b. l.). Nei pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, nei atsakovo atstovas atsiliepime apie šią aplinkybę neužsiminė, tačiau teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo leista naudotis jo turimu virduliu, nors tokią teisę ir galimybę jis turėjo. Be to, pareiškėjas nurodė, kad susirgęs (duomenys neskelbtini) liga jis buvo visiškai ignoruojamas, su juo nebuvo bendraujama, nebuvo tenkinami jokie jo prašymai, nebuvo leidžiama naudotis sąskaitoje esančiomis lėšomis, susisiekti su artimaisiais, taigi jis negalėjo nei tokio elektros prietaiso įsigyti, nei gauti iš artimųjų, todėl teismas laikė, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktus, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

9. Dėl teisės pasivaikščioti ir pasinaudoti dušu teismas išanalizavo Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, 44 straipsnio 4 dalį, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 punktą, Šiaulių TI saugumo valdymo skyriaus 2022 m. gegužės 2 d. pažymą Nr. 60-9731, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtintas Rekomendacijas Kalėjimų departamentui ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu (toliau – Rekomendacijos), Kalėjimų departamento ekstremalių situacijų operacijų centro posėdžio, įvykusio 2020 m. gruodžio 7 d., protokolą Nr. LV-6066. Teismas nurodė, kad 2021 m. sausio 27 d. pareiškėjui nustačius (duomenys neskelbtini) ligą, jis į dušą buvo nuvestas vieną kartą – 2021 m. vasario 5 d., tačiau prieš tai dušu galėjo pasinaudoti 2021 m. sausio 26 d. 2021 m. sausio 26 d. buvo antradienis, o vasario 5 d. – sekančios savaitės penktadienis. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas laikė, kad Šiaulių TI administracija, sudarydama galimybę pareiškėjui pasinaudoti dušu kartą per savaitę, teisės aktų, reglamentuojančių suimtųjų (nuteistųjų) naudojimosi dušu tvarką, nepažeidė. Kadangi pareiškėjas sirgo (duomenys neskelbtini) liga, siekiant užkirsti kelią (duomenys neskelbtini) plitimui jis pasivaikščioti nebuvo vedamas, vykdant Kalėjimų departamento ekstremalių situacijų operacijų centro rekomendacijas, todėl laikyti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių suimtųjų pasivaikščiojimo tvarką, reikalavimus nėra pagrindo.

10. Teismas išanalizavo Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnį, Šiaulių TI direktoriaus 2020 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. 1-91, ir pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) liga pareiškėjui nustatyta 2021 m. sausio 27 d., ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad M. B. jaučiasi gerai, skundų neturi, jam paskirtas aktyvus stebėjimas, kasdieninis temperatūros matavimas, padidintas skysčių kiekis, izoliacija 14 dienų, esant sveikatos blogėjimui būtina nuotolinė konsultacija, blogėjant ne darbo laiku – GMP. Vykdant šias gydytojų rekomendacijas pareiškėjas buvo izoliuotas - patalpintas į atskirą gyvenamąją kamerą. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 27 d. iki 2021 m. vasario 10 d. jis medikų konsultuojamas nebuvo. Šiaulių TI sergantiems asmenims kiekvieną rytą buvo matuojama kūno temperatūra, tačiau nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų išsakęs nusiskundimus savo sveikata. Pareiškėjas pats skunde nurodė, kad temperatūra buvo normos ribose, karščiavimas ir kiti simptomai nepasireiškė, taigi teikti jam medicinos pagalbą nebuvo poreikio.

11. Teismas, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į saugias bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista ir kad jis patyrė tam tikrus išgyvenimus ir nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) liga užsikrėtė būdamas Šiaulių TI, patalpinus pareiškėją į atskirą kamerą ir medikams rekomendavus naudoti padidintą skysčių kiekį pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė turėti ir naudotis elektriniu virduliu, buvo laikomas kameroje, kurioje nėra šilto vandens, be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kameroje buvo šalta, atsakovo atstovo liko nepaneigta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir pats pareiškėjas, jog dėl susirgimo (duomenys neskelbtini) liga jam pasireiškė kokios nors komplikacijos, taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl nurodytų aplinkybių neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

12. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laikė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo dalį ir priteisti pareiškėjui 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos argumentus:

14.3. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo netinkamas ir nežmoniškas bausmės atlikimo ir gydymo sąlygas Šiaulių TI, neteisingai vertino įrodymus, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

15.1. Šiaulių TI kompleksiškai imta taikyti įvairias apsisaugojimo nuo koronaviruso priemones, tokias kaip rankų plovimas ir dezinfekavimas, čiaudėjimo ir kosėjimo etiketas, 2 metrų atstumo laikymasis, suimtųjų testavimas, veido apsaugos priemonių dėvėjimas ir kt. Veido kaukės pagal poreikį buvo išduodamos tiek naujai atvykusiems, tiek jau laikomiems asmenims. Pareiškėjo argumentas ne tik neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo, bet netgi laikytinas melagingu.

15.3. Tiek pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma, tiek bylos šalių reikalavimai vadovautis vienais ar kitais teisės aktais ar teismų praktika ir pan., vertinami kaip nevaržantys teismo diskrecijos teisės priimti sprendimą savo nuožiūra, pagal savo vidinius įsitikinimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. B. kildina dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 15 d. iki 2021 m. vasario 10 d. (užsikrėtė (duomenys neskelbtini) liga, nebuvo vedamas į dušą, pasivaikščioti, negalėjo naudotis virduliu, kameroje buvo šalta, nebuvo šilto vandens), atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į saugias bausmės atlikimo sąlygas (užsikrėtė (duomenys neskelbtini), pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė turėti ir naudotis elektriniu virduliu, buvo laikomas kameroje, kurioje nėra šilto vandens, be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kameroje buvo šalta, atsakovo atstovo liko nepaneigta). Teismas sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė materialios teisės normas. Kadangi vyravo itin pavojinga (duomenys neskelbtini) atmaina, gydymo sąlygų neužtikrinimas sukėlė realų pavojų pareiškėjo gyvybei.

19. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

20. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl teisės pasivaikščioti, nusiprausti duše, naudotis virduliu bei dėl higienos normų pažeidimo, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, jog būdamas Šiaulių TI užsikrėtė (duomenys neskelbtini) liga, pažymi, kad Šiaulių TI buvo imtasi visų teisės aktuose numatytų saugos priemonių. Šiaulių TI direktoriaus 2020 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-69 sustabdytas (ne įstaigos darbuotojų) lankymasis; masiniai renginiai; asmenų, laikomų Šiaulių TI ir kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos ir be palydos, judėjimą; asmenų, laikomų Šiaulių TI, trumpalaikės išvykos į namus; asmenų, laikomų Šiaulių TI, trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 24-25). Šiaulių TI direktoriaus 2020 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 1-91 nurodyta bekontakčiais termometrais matuoti įeinančių įstaigos darbuotojų kūno temperatūrą; bekontakčiais termometrais patikrinti į įstaigą atvykusius suimtuosius (nuteistuosius) ir kt. (b. l. 22-23). Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo atstovas ėmėsi visų įmanomų proporcingų priemonių, siekdamas sumažinti riziką užsikrėsti (duomenys neskelbtini) liga, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, ypač įvertinus, tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, karščiavimas ir kiti simptomai nepasireiškė. Be to, net ir užsikrėtus pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kalinimo įstaigoje, nėra duomenų, jog nebuvo prieinama kvalifikuota medicininė pagalba (žr. pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Fenech prieš Maltą (pareiškimo Nr. 19090/20). Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje dalyje pripažino atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Byloje nesant pateiktam Šiaulių TI apeliaciniam skundui, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, pareiškėjo padėtis negali būti bloginama, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl nustatyto pažeidimo (abejones vertinant pareiškėjo naudai).

23. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

24. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai dėl galimybės naudotis virduliu ir higienos normų pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI administracija būtų sąmoningai siekusi sukelti pareiškėjui nepatogumų ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui tam tikru laikotarpiu kilę nepatogumai buvo mažareikšmiai bei nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas apeliaciniame nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių už pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus pareiškėjui turėjo būti priteistas 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o bendro pobūdžio samprotavimai nepatvirtina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas yra adekvatus ir pakankamas pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.