Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, atstovei A. M. ,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. R. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų miesto skyriaus (toliau – ir VSDFV Druskininkų skyrius) 2002 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas, Skundžiamas sprendimas, Skundžiamas raštas); 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius, VSDFV Skyrius) perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą laikotarpiu nuo 1984 m. iki 2002 m. ir paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Druskininkų skyriaus atlyginti 2000 Eur žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, jame neišdėstyta, kokiais konkrečiais teisės aktais remiantis jis priimtas, nenurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.

Pareiškėjo nuomone, Sprendime nurodytas netinkamai apskaičiuotas jo darbo stažas, nepagrįstai buvo taikyti iki 1995-01-01 Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo galioję teisės aktai, t. y. TSRS 1956 m. liepos mėn. 14 d. Valstybinių pensijų įstatymas, Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590, pagal kuriuos jo kreipimosi metu 1994 m. kovo 29 d., kai jis buvo 29 metų amžiaus, teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 5 metų darbo stažo reikalavimas.

Tvirtino, jog iki 1994 m. galiojusiame Valstybinių pensijų įstatyme nurodyta, kad asmenims, kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, nustatomas toks minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti: kol asmeniui sukanka 22 metai, – 2 mėnesiai, sukakus 22 metams, minimalus stažas kasmet didinamas 2 mėnesiais per metus, sukakus 38 metams, minimalus stažas kasmet didinamas šešiais mėnesiais per metus, bet negali viršyti minimalaus stažo, nustatyto senatvės pensijai. Pareiškėjo teigimu, jo minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas tuo metu (kai jis buvo 29 metų amžiaus) turėjo būti 16 mėnesių. Kreipimosi į VSDFV metu 1994 m. kovo 29 d. tokį stažą turėjo, todėl jam priklausė gauti laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2005 m. III grupės invalidumo socialinio draudimo pensiją.

Pažymėjo, jog skaičiuodamas jo darbo stažą 1994-02-28, VSDFV Druskininkų skyrius privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais Pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, pagal kuriuos reikalaujamas darbo stažas invalidumo socialinio draudimo pensijai gauti buvo 3 metai, bet ne 5 metai, o perskaičiuodamas 2002 metais jo darbo stažą atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kad įstatymas atgal negalioja ir nėra pagrindo taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994-11-16 nutarimu Nr. 1156. Tvirtino, jog Skundžiamo sprendimo pagrindu VSDFV Druskininkų skyrius laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2005 m. jam neskyrė jokių išmokų ir nenurodė jokio teisėto tokio sprendimo pagrindo. Šiuo laikotarpiu jau buvo nustatytas jam nedarbingumo lygis (invalidumas), todėl VSDFV Druskininkų skyrius nuo pareigos jam mokėti netekto darbingumo pensiją (invalidumo pensiją) nebuvo atleistas, nors pareiškėjas tuo metu ir buvo pataisos namuose. Jo nuomone, VSDFV Druskininkų skyriaus padarytos klaidos, skaičiuojant jo darbo stažą ir netekto darbingumo pensijos dydį, yra neištaisytos iki šiol. Dėl neištaisytų klaidų pareiškėjui ir toliau netinkamai skaičiuojamas netekto darbingumo pensijos dydis.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai jam apskaičiavo tik 2 m. 8 mėn. 27 d. darbo stažą, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 priedo 23 punktą, nepagrįstai neįskaitė į darbo stažą laikotarpio nuo 1984 m. iki 1987 m., kuomet jis dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje ir gavo atlyginimą. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 1988 m. iki 1989 m. Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje jam buvo paskirtas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo. Gydymosi metu visą laiką dirbo, jam buvo mokamas gana didelis darbo užmokestis, nuo kurio mokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl šis laikotarpis taip pat privalėjo būti įskaičiuotas į jo darbo stažą.

Pareiškėjo atstovė tvirtino, jog į jo darbo stažą turėjo būti įskaitytas taip pat laikotarpis nuo 1993-01-18 iki 1994-02-14, kuomet jis dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje, kai buvo taikomos jam reabilitacijos priemonės, taip pat nepagrįstai buvo neįskaičiuotas į pareiškėjo darbo stažą laikotarpis nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d., kai jis dirbo R. Š. įmonėje „Modum“.

Pareiškėjo teigimu, VSDFV Druskininkų skyriui 2002 m. gegužės 28 d. Sprendimo priėmimo metu tinkamai suskaičiavus visą jo darbo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ir pridedant visą laikotarpį, kuomet jam buvo nustatytas invalidumas ir mokama invalidumo pensija, pareiškėjo darbo stažas būtų buvęs pakankamas gauti tinkamo dydžio invalidumo socialinio draudimo pensiją.

Pažymėjo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamu teisės aktų taikymu, patyrė daug nepatogumų, dvasinių išgyvenimų. Atsakovo darbuotojai nuo 2002 metų su juo elgėsi nepagarbiai, bendravo pakeltu balso tonu, tinkamai nepaaiškino situacijos, dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą, jaučiasi įžeistas. Tvirtino, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo pažeisti jo teisėti interesai ir lūkesčiai, pablogėjo sveikatos būklė, tapo silpnas ir pažeidžiamas, teko kreiptis į medikus, nepakanka pajamų net patiems būtiniausiems poreikiams (maistui, drabužiams, vaistams, būstui išlaikyti) patenkinti. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pirmą kartą pareiškėjas dėl invalidumo pensijos skyrimo kreipėsi 1994 m. kovo 29 d. į tuo metu buvusį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyrių, kuris nuo 2012-01-01 reorganizacijos metu prijungtas prie Alytaus skyriaus. Druskininkų skyrius 1994 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 99, kuriuo paskyrė G. R. nuo 1994-02-28 III grupės invalidumo pensiją. Iki 1995-01-01 (iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo) invalidumo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis buvusios TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir TSRS Valstybinių pensijų įstatymas), Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590. TSRS Valstybinių pensijų įstatymo 21 straipsnyje buvo nurodyta, kad invalidumo pensijos dėl bendrojo susirgimo darbininkams ir tarnautojams skiriamos tada, kai jie, kreipdamiesi pensijos, turi šį darbo stažą: vyrai nuo 26 metų iki sulaukiant 31 metų – 5 metus. Tvirtino, jog kreipimosi metu, kai pareiškėjas buvo 29 metų amžiaus, teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 5 metų stažo reikalavimas. Asmenims, neturintiems nustatyto stažo, III grupės invalidumo pensijos nebuvo skiriamos. Kreipdamasis dėl šios pensijos skyrimo G. R. pateikė savo stažo dokumentus, kurie buvo surašyti teikime. Kreipimosi dėl invalidumo pensijos skyrimo metu (1994-03-29) pareiškėjas turėjo 1 m. 1 mėn. 27 d. darbo stažą. Skiriant pareiškėjui netekto darbingumo pensiją buvo įskaičiuotas šis jo darbo stažas: nuo 1987-08-03 iki 1987-09-08 (dirbant Alytaus šaldytuvų gamykloje) – 1 mėn. 6 d.; nuo 1987-10-05 iki 1987-10-16 (dirbant Alytaus mašinų gamykloje) – 12 d.; nuo 1989-08-07 iki 1990-05-14 (dirbant Lazdijų RVK prekybiniame susivienijime „Ančia“) – 9 mėn. 8 d.; nuo 1992-06-29 iki 1992-07-29 (dirbant valstybinėje įmonėje „Prekyba“) –1 mėn. 1 d.; nuo 1992-09-02 iki 1992-10-31 (dirbant UAB „Smalėkas“) – 1 mėn. 30 d. Iš viso: 12 mėn. 57 d., t. y. 1 m. 1 mėn. 27 d.

Nurodė, jog į darbo stažą nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1991-10-23 iki 1992-05-18 (6 mėn. 26 d.), jam dirbant R. Š. įmonėje „Modum“, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį bei mokėtas privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas šioje įmonėje. Pakartotinai jam kreipusis dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo, pareiškėjo darbo laikas nuo 1991-10-23 iki 1992-05-18, dirbant R. Š. įmonėje „Modum“ nebuvo įtrauktas į stažą pensijai skirti, nes ši įmonė 1991–1993 m. nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų (VSDFV Kauno skyriaus 2007-02-15 raštas Nr. (9.43) 10.V-1779), be to, buvo atsižvelgta į paties pareiškėjo prašymą skirti pensiją be draudžiamųjų pajamų, turėtų šioje įmonėje.

Pažymėjo, jog pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio (šiame straipsnyje nurodyti iki 1995-01-01 buvę laikotarpiai, kurie prilyginami stažui) 2 dalies 1 punktą, asmens stažui nuo 1991-06-01 iki 1995-01-01 prilyginami asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiai. Į darbo stažą taip pat neįtrauktas laikotarpis nuo 1992-12-21 iki 1992-12-31 (11 dienų) dirbant UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ viešuosius darbus, nes pareiškėjas taip pat nebuvo pateikęs pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį bei mokėtas privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas šioje įmonėje. Vėliau UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ nurodė, kad įmonės archyve dokumentų apie pareiškėjo uždarbį nėra. O pagal Nuostatų 36 punktą (LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimo Nr. 1156 2007-02-07 redakcija), jeigu visi dokumentai apie išmokėtą (priskaičiuotą) atlyginimą išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie asmens uždarbį, tokie laikotarpiai, buvę po 1991-06-01, neįskaitomi į stažą.

Nurodė, jog nuo 1995-01-01 įsigaliojus Pensijų įstatymui (1994-07-18 Nr. I-549), pareiškėjo amžiaus asmenims teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 3 metų minimalaus stažo reikalavimas (28 straipsnis). Tvirtino, jog reikalaujamo stažo invalidumo pensijai skirti pareiškėjas nebuvo įgijęs nei 1994-02-28 kreipimosi metu, nei 1995-01-01.

Teigė, jog G. R. 2002-04-12 tuo metu veikusiam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui pateikė prašymą pervesti jo gaunamą invalidumo pensiją į asmeninę sąskaitą, nes tuo metu buvo kalinamas Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime. VSDFV Druskininkų skyrius 2002 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą dėl išmokos mokėjimo nutraukimo, nes pareiškėjas išvyko į kitą socialinio draudimo skyrių. Jo pensijos byla 2002-04-17 raštu buvo persiųsta pagal gyvenamąją vietą į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus I Pensijų filialą (toliau – ir Vilniaus m. skyrius). 2002-04-26 raštu Nr. 27 Vilniaus miesto skyrius grąžino G. R. pensijos bylą, nurodydamas, kad jis nuo 1994 m. vasario 28 d. neturėjo teisės gauti III grupės invalidumo pensiją. VSDFV Druskininkų skyrius išsiuntė G. R. pensijos bylą konsultacijai į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir Fondo valdyba). Fondo valdyba 2002-05-24 raštu Nr. 3036-R-685 nurodė, kad remiantis Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo 2 str., G. R. nuo 1994-02-28 Druskininkų m. socialinio draudimo skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 99 turėjo būti paskirta 0,24 Lt bazinio dydžio socialinė pensija, o nuo 1997-01-01 socialinės pensijos byla perduota Druskininkų m. socialinės globos ir rūpybos skyriui. Taip pat šiuo raštu Fondo valdyba pavedė Druskininkų skyriui pensijos bylą su aiškinamuoju raštu perduoti Druskininkų m. socialinės paramos skyriui ir apie tai informuoti G. R. . VSDFV Druskininkų skyrius 2002-05-28 raštu Nr. 05-05-1106 „Dėl G. R. pensijos bylos perdavimo“ ištaisydamas padarytą klaidą perdavė G. R. invalidumo pensijos bylą Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, kad šis pratęstų socialinės pensijos, kurios dydis 2002-04-01 buvo 80,39 Lt, mokėjimą.

Pažymėjo, jog šioje byloje skundžiamu 2002 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų miesto skyrius pareiškėją informavo apie tai, jog nuo 1994 m. vasario 28 d. jam, kaip neturinčiam reikalaujamo 5 metų stažo, III grupės invalidumo pensija negalėjo būti skiriama. Nurodė, jog Fondo valdyba pagal pareiškėjo 2015 m. gruodžio 10 d. prašymą, atnaujinusi praleistą terminą, be kita ko, ir šioje byloje Skundžiamo rašto ginčijimui, ir patikrinusi jo netekto darbingumo pensijos bylos dokumentus, nustatė, jog VSDFV Druskininkų skyriaus 2002-05-28 rašte Nr. 05-05-1107 neteisingai nurodytas jo stažas – nurodyta 2 m. 8 mėn. 27 d., o turėjo būti – 1 m. 1 mėn. 27 d. Nurodė, jog pagal nuo 1995-01-01 įsigaliojusio Pensijų įstatymo nuostatas, jo amžiaus asmenims teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 3 metų minimalaus stažo reikalavimas. Fondo valdyba 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (6.5)I-302 nurodė, jog reikalaujamo stažo invalidumo pensijai paskirti jis nebuvo įgijęs nei 1994-02-28 (kai jam pirmą kartą buvo nustatytas III grupės invalidumas), nei 1995-01-01, todėl VSDFV Druskininkų skyrius nuo 1994-02-28 iki 2002-03-31 invalidumo pensiją jam mokėjo nepagrįstai. Pažymėjo, jog šios aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir nustatytos Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1219-756/2018, todėl jos nebegali būti vertinamos iš naujo.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pripažino, jog Skundžiamas raštas yra su trūkumais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu, tačiau jo panaikinimas, teismui kitoje byloje konstatavus, jog pareiškėjas neturėjo teisės gauti 2002–2005 laikotarpiu netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, pareiškėjui teisinių pasekmių nesukurs. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą iš esmės pritarė atsakovo VSDFV Alytaus skyriaus atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams.

Skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų miesto skyriaus (po 2012 m. sausio 1 d. įvykusios reorganizacijos – Alytaus skyriaus) 2002 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą už laikotarpį nuo 1984 m. iki 2002 m. ir paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją; įpareigoti išmokėti netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m., taip pat priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinę žalą.

Administracinėje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dėl Skundžiamo sprendimo apskundimo yra pasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, pateikdamas 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą (reg. 2015-11-05 Nr. GP-1929) Fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (6.5)I-302 jo skundas atmestas. Šios aplinkybės konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. e AS-685-143/2016.

Sprendimas ginčijamas dėl jo nepagrįstumo ir procedūrinių pažeidimų.

Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad skundžiamu Druskininkų miesto skyriaus 2002 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“ netinkamai taikant teisės aktus, reglamentuojančius darbo stažo skaičiavimą, dėl to neteisingai buvo apskaičiuotas jo darbo stažas, neteisėtai ir nepagrįstai nutrauktas III grupės invalidumo socialinės draudimo pensijos mokėjimas.

Administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 1994 m. kovo 28 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Druskininkų skyrių, prašydamas jam skirti invalidumo pensiją. VSDFV Druskininkų skyriaus 1994 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 99 nuo 1994-02-28 buvo paskirta III grupės invalidumo pensija (kas mėnesį mokant po 72,85 Lt) ( pensijos byla Nr. 690520, b. l. 4), kurios dydis keitėsi dėl bazinės pensijos ir einamųjų draudžiamųjų pajamų pasikeitimo. Tai matyti iš vėliau priimtų pensijos perskaičiavimo sprendimų. Invalidumo pensija pareiškėjui buvo mokama iki 2002m. kovo 31 d.

Šioje byloje skundžiamu 2002 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“ pareiškėjas buvo informuotas, jog nuo 1994-02-28 III grupės invalidumo pensija jam paskirta nepagrįstai (neturint pakankamo stažo), nurodyta, jog pagal pensinius įstatymus, galiojusius iki 1995-01-01, reikalaujamas darbo stažas pensijos skyrimo metu buvo 5 metai, o pareiškėjo darbo stažas – 2 m. 8 mėn. 27 d., todėl nuo 1994-02-28 turėjo būti paskirta socialinė pensija. Rašte nurodyta, jog ištaisoma skyriaus padaryta klaida ir pensijos byla perduodama Socialinės paramos skyriui, kad būtų pratęstas socialinės pensijos mokėjimas.

VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-302, ginčą išnagrinėjus ikiteismine tvarka, patikrinus pensijos byloje esamus dokumentus, nors ir buvo nurodyta, jog VSDFV Druskininkų skyriaus 2002-05-28 rašte Nr. 05-05-1107 neteisingai fiksuotas pareiškėjo stažas, t. y. nurodyta 2 m. 8 mėn. 27 d., o turėjo būti – 1 m. 1 mėn. 27 d., tačiau konstatuota, jog VSDFV Druskininkų skyrius nuo 1994-02-28 iki 2002-03-31 invalidumo pensiją pareiškėjui mokėjo nepagrįstai.

Valstybinės socialinio draudimo pensijų skyrimą, mokėjimą, jų perskaičiavimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas), Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai).

Teismas pažymi, jog Kauno apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3166-505/2016, kurioje pareiškėjas kėlė reikalavimus prašydamas teismą: 1) panaikinti VSDFV Lazdijų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. PN12-720; 2) panaikinti VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-302; 3) įpareigoti VSDFV perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą nuo 1994 metų ir paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją; 4) įpareigoti VSDFV išmokėti netekto nedarbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.; 5) priteisti iš VSDFV pareiškėjui 2000 Eur žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamam ginčui aktualu tai, kad nors administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 buvo ginčijamas vėliau priimtas VSDFV skyriaus sprendimas (Lazdijų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. PN12-720), tačiau aplinkybės dėl pareiškėjo darbo stažo apskaičiavimo teisingumo buvo nagrinėjamos už visą laikotarpį. Be to, toje byloje buvo ginčijamas VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. (6.5) I-302, kuris priimtas, pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine tvarka, dėl abiejų sprendimų, t. y. dėl VSDFV Lazdijų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. PN12-720 bei 2002 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 05-05-1107, kuris ginčijamas nagrinėjamoje byloje.

Administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 2016 m. gruodžio 27 d. teismo sprendimu buvo nustatyta, jog pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Druskininkų skyrių dėl invalidumo pensijos skyrimo 1994 m. kovo 29 d. Iki 1995 m. sausio 1 d. (iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo) invalidumo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis buvusios TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590. Pagal šių teisės aktų nuostatas, kreipimosi metu, kai pareiškėjas buvo 29 m. amžiaus, teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 5 metų stažo reikalavimas. Asmenims, neturintiems nustatyto stažo, III grupės invalidumo pensijos nebuvo skiriamos. Kreipimosi dėl invalidumo pensijos metu (1994 m. kovo 29 d.) pareiškėjas turėjo 1 m. 1 mėn. 27 d. darbo stažą. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymui, pareiškėjo amžiaus asmenims teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 3 metų minimalaus stažo reikalavimas, todėl reikalaujamo stažo invalidumo pensijai skirti pareiškėjas nebuvo įgijęs nei 1994 m. vasario 28 d. kreipimosi metu, nei 1995 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, jog pagal nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą pareiškėjas prašomu 2002–2005 m. laikotarpiu neturėjo teisės gauti nei netekto darbingumo pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nei šalpos pensijos iš valstybės biudžeto, todėl jo prašymas įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių mokėti pareiškėjui minėtu laikotarpiu netekto darbingumo pensiją nepagrįstas. Teismo sprendimo teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1219-756/2018.

Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtinta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (2d.).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (byla Nr. 33/03) yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (3.3 p.).

Konkrečiu atveju nors pareiškėjo reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo skundo administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 suformuluoto dalyko, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-3166-505/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1219-756/2018) nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes taip būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog 2002 metais, Skundžiamo sprendimo priėmimo metu, tebegaliojo Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas minimalaus stažo reikalavimas teisei į invalidumo pensiją įgyti asmenims, sukakus 29 metus – 3 metai, sukakus 32 metus – 4 metai, sukakus 35 metus ir daugiau – 5 metai. Esant šiai nuostatai, net ir panaikinus skundžiamą sprendimą, situacija nepasikeistų, nes akivaizdu, jog pareiškėjas įstatyme reikalaujamo stažo 2002 metais neturėjo.

Pareiškėjas skunde akcentavo procedūrinius pažeidimus, priimant skundžiamą Druskininkų miesto skyriaus 2002 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“, nurodydamas, jog jis neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (ginčui aktuali nuo 1999-07-09 iki 2002-12-24 galiojusi įstatymo redakcija) įtvirtinti reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Jame nurodyta, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (1dalis), sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005, 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007 m., 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.).

Konkrečiu atveju nagrinėjant administracinę bylą nustatyta, jog Skundžiamame sprendime nebuvo išdėstytas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas (teisės aktai, reglamentuojantys invalidumo pensijos mokėjimo nutraukimą), nebuvo išaiškinta sprendime jo apskundimo tvarka, šias aplinkybes pripažino atsakovas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, VSDFV ir teismui atnaujinus terminą, pareiškėjas pasinaudojo teise ginčyti VSDFV Druskininkų skyriaus 2002 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 05-05-1107, todėl minėtas trūkumas pripažintinas neesminiu, neužkirtusiu kelio kreiptis į teismą.

Administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu teismui konstatavus, jog pareiškėjas reikalaujamo stažo invalidumo pensijai skirti nebuvo įgijęs nei 1994 m. vasario 28 d. kreipimosi metu, nei 1995 m. sausio 1 d. ir 2002 – 2005 m. laikotarpiu neturėjo teisės gauti netekto darbingumo pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, akivaizdu, jog net ir panaikinus 2002 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 05-05-1107, kuriuo konstatuota iš esmės ta pati aplinkybė, jog 1994 m. vasario 28 d. sprendimu III grupės invalidumo pensija paskirta nepagrįstai, todėl jos mokėjimas nutrauktas ir ištaisant klaidą perduota pensijos byla Socialinės paramos skyriui, teisinis rezultatas, kurio siekia pareiškėjas (gauti netekto darbingumo socialinio draudimo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.), nebus pasiektas. Įvertinus nustatytas aplinkybes, Skundžiamas sprendimas dėl formalaus pagrindo neatitikimo teisės aktų reikalavimams negali būti panaikinamas.

Pareiškėjas skundu prašė įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą laikotarpiu nuo 1984 m. iki 2002 m., paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją ir ją išmokėti už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m. Akcentavo, jog VSDFV skyrius neįskaitė į jo darbo stažą laikotarpio nuo 1984 m. iki 1987 m., kuomet jis dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje, laikotarpio nuo 1988 m. iki 1989 m., kai jis dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje priverstinio gydymo metu, laikotarpio nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d., kai dirbo įmonėje „Modum“, laikotarpio nuo 1993 m. sausio 18 d. iki 1994 m. vasario 14 d. kuomet jis dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje (jam buvo taikomos reabilitacijos priemonės).

Teismas pažymi, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl darbo stažo skaičiavimo teisingumo laikotarpiais nuo 1984 m. iki 1987 m. ir nuo 1988 m. iki 1989 m. (jo buvimo Pravieniškių pataisos namuose metu ) bei nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d., kai jis dirbo įmonėje „Modum“ jau buvo išnagrinėtos teisme ir dėl jų pasisakyta Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016. Tai patvirtina pareiškėjo skundo toje byloje (1 t., b. l. 11-15) ir 2016 m. gruodžio 27 d. teismo sprendimo turinys, todėl nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo šių aplinkybių vertinti kitaip, negu įvertino administracinę bylą Nr. I-3166-505/2016 nagrinėjęs teismas, nes šią bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikta teisė kvestionuoti anksčiau priimto teismo sprendimo teisėtumo.

Nagrinėjant bylą teisme 2018-05-17 ir 2018-08-23 teismo posėdžių metu pareiškėjo, jo atstovės ir atsakovo atstovės iniciatyva į bylą buvo pateikti papildomi archyviniai dokumentai dėl pareiškėjo stažo už ginčo laikotarpį ( tame tarpe ir dėl teismo posėdžio metu nurodyto laikotarpio nuo 1993 m. sausio 18 d. iki 1994 m. vasario 14 d.). Pasisakant dėl šių aplinkybių, pažymėtina, jog Pensijų įstatyme įtvirtinta, kad pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvirtinamais Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, priimdamos sprendimus ( 40 straipsnio 1 dalis, 4 dalis); kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti (3 dalis); jei pateikiami papildomi laikotarpių, buvusių iki pensijos paskyrimo, stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenys, asmens senatvės ar netekto darbingumo pensijos bendroji ir (ar) individualioji dalys (šio įstatymo 17, 18, 29 ir 30 straipsniai) nustatomos iš naujo, atsižvelgiant į papildomus stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenis (5 dalis). Minėtame įstatyme įtvirtinta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka (44 straipsnis).

Taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pareiga įvertinti dokumentus dėl socialinio draudimo pensijos paskyrimo, taip pat papildomus dokumentus ir priimti tuo klausimu sprendimą įstatymo yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms, o ne teismui, todėl nagrinėjant bylą teisme šalių pateikti dokumentai negali būti vertinami, kol dėl jų nepasisakė kompetentinga šio pobūdžio sprendimus priimti institucija. Šalių papildomi archyviniai dokumentai į bylą buvo pateikti po Skundžiamo sprendimo ir Fondo valdybos 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-302, kuriuo pareiškėjo skundas išnagrinėtas, pasinaudojus ikiteismine tvarka, priėmimo. Byloje nėra duomenų, kad dėl jų priimtas sprendimas, todėl pareiškėjui neužkertama teisė kreiptis dėl jų įvertinimo darbo stažo trukmei į Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigą, o nesutinkant su jos priimtu sprendimu, jį ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas dėl 2002 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 05-05-1107 ,,Dėl pensijos mokėjimo“ panaikinimo ir išvestinių reikalavimų – dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo veiksmų, neteisingai taikius teisės aktus, tačiau teismas šių aplinkybių nenustatė. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo darbuotojų netinkamą elgesį, kitus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus. Byloje nustačius, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Alytaus skyriaus, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnyje įtvirtinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka. Jame numatyta, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą ( 1d.).

Konkrečiu atveju pareiškėjui buvo skirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau skundą atmetus, priteisti teisinės pagalbos išlaidas nėra teisinio pagrindo, todėl šio pobūdžio prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.