- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-01
- Bylos Nr.
- e2A-393-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01842-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Vilija Mikuckienė, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- MONABANQ S
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Mano bankas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo MONABANQ S.A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo MONABANQ S.A. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Mano bankas“ dėl uždraudimo naudoti teises į prekių ženklus pažeidžiančius žymenis ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1.1. uždrausti atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Mano bankas“ komercinėje veikloje naudoti žymenis „Mano bankas“, „manobankas“, „mano.bank“;
1.2. įpareigoti atsakovę savo lėšomis paskelbti teismo sprendimo rezoliucinę dalį viešai naujienų portaluose lrt.lt, delfi.lt, 15min.lt;
Šalies argumentai
1.3. patirtos žalos apskaičiavimui įpareigoti atsakovę pateikti duomenis apie gautas pajamas iš kredito įstaigos veiklos per laikotarpį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki ieškinio pareiškimo dienos ir per šį laikotarpį patirtas tiesiogines sąnaudas pajamoms uždirbti, nurodant bendrą gautų apskaitytų pajamų sumą ir bendrą tiesioginių sąnaudų sumą.
2. Ieškovas nurodė, kad yra Prancūzijoje įsisteigęs bankas, teikiantis įvairias banko paslaugas – einamųjų banko sąskaitų, mokėjimo kortelių, kreditavimo, taip pat investavimo paslaugas. Ieškovas taip pat yra mokėjimo paslaugų teikėjas, prižiūrimas Prancūzijos finansų priežiūros institucijos. Ieškovo veikla ir teikiamos paslaugos apima ir draudimo tarpininkavimo veiklą. Savo veikloje teikiamoms finansinėms paslaugoms žymėti ieškovas naudoja registruotus Europos Sąjungos (toliau ir – ES) prekių ženklus, sudarytus, be kita ko, iš žodinio žymens „Monabanq“. Atsakovė, nuo 2018 m. spalio 23 d. pakeitusi teisinę formą iš kredito unijos į kredito įstaigą (specializuotą banką), 2019 m. sausio 2 d. pakeitė pavadinimą iš kredito unija „Mano unija“ į AB „Mano bankas“ ir pradėjo veikti kaip specializuotas bankas, naudodamas žymenį „Mano bankas“. Kaip savo internetinėje svetainėje nurodo atsakovė, AB „Mano Bankas“ teikia įvairaus pobūdžio finansines paslaugas – banko sąskaitų atidarymo, terminuotų indėlių laikymo, depozitinių sąskaitų atidarymo, SEPA pinigų pervedimų, tarptautinių pinigų pervedimų, grynųjų pinigų operacijų, kredito sutarčių sudarymo, vartojimo kreditų suteikimo ir kitas paslaugas. Juridinio asmens pavadinime, domenų varduose manobankas.lt, mano.bank bei savo paslaugų reklamoje naudodama žymenis „Mano bankas“ ir „mano bank“, kurie yra beveik identiški ieškovo registruotiems prekių ženklams, turintiems žymenį „Monabanq“, atsakovė, ieškovo vertinimu, pažeidžia ieškovo teises į registruotus prekių ženklus, taip pat atlieka nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir daro žalą ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu dėl ieškinio pagrindo ieškinio reikalavimus dėl uždraudimo atsakovei komercinėje veikloje naudoti žymenis „Mano bankas“, „manobankas“, „mano.bank“ atmetė; likusią bylos dalį sustabdė iki sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo.
4. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovo ir atsakovės prekių ženklų naudojimo tapačioms paslaugoms žymėti, todėl byloje vertintinas prekių ženklų (žymenų) tapatumo ar panašumo bei visuomenės suklaidinimo tikimybės klausimas. Nors ieškovo prekių ženklų apsauga yra galiojanti visoje Europos Sąjungos teritorijoje, tačiau atsakovės prekių ženklo naudojimas apsiriboja Lietuvos Respublikos teritorija. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad atsakovės veikla apima ir kitų valstybių teritorijas. Taigi, šios nagrinėjamos civilinės bylos atveju, prekės ženklų (žymenų) panašumas bei tikimybė suklaidinti visuomenės dalį yra vertintini Lietuvos Respublikos vartotojų požiūriu.
5. Teismas, vertindamas ginčo prekės ženklus vizualinio (grafinio atlikimo) panašumo aspektu, sprendė, jog ieškovo Europos Sąjungos vaizdiniai prekių ženklai „monabanq“ (Nr. 005601224, Nr. 018064036), vertinant juos su atsakovės naudojamais žymenimis, domeno vardu „mano.bank“ bei „manobankas“ naudojamu su plėtiniu .lt bei juridinio asmens vardu „Mano bankas“, neturi vizualinio (grafinio) panašumo. Ieškovo vaizdiniai prekių ženklai turi ryškų spalvinį išpildymą, su juodu fonu bei žaliomis bei baltomis raidėmis su užrašu „manobanq“. Nors lyginant šiuos prekių ženklus bei atsakovės naudojamus žymenis vizualiai, tam tikras raidžių pasikartojimas ir žodinių elementų skaičiaus sutapimas („monabanq“ ir „mano.bank“) pastebėtas, tačiau tokio pasikartojimo ir sutapimo nepakanka konstatuoti vizualinį prekių ženklų ir žymenų panašumą. Teismo vertinimu, bendras regimasis įspūdis nesuponuoja išvados, jog ženklai yra tapatūs, taip pat vizualiai skiriasi užrašytų žymenų šrifto rūšys, be kita ko, kurios atsakovės žymenų atžvilgiu netgi nėra esminės (rašant žiniatinklio adresą į paieškos lauką šriftas nustatomas automatiškai). Teismas pažymėjo, jog atsakovės juridinio asmens pavadinime taip pat nėra galimybės atkartoti ieškovo vaizdinio prekių ženklo grafinės dalies, vartotojui matant juridinio asmens pavadinimą grafinis ieškovo prekių ženklo vaizdas neprisidės prie vartotojo bendro žymens suvokimo ir asocijavimo su tam tikru juridiniu asmeniu.
6. Teismas pastebėjo, jog Lietuvos vartotojų dalis vertintų žodinį elementą „bank“ kaip neturintį skiriamojo požymio, nes šiuo žodiniu žymeniu Lietuvoje egzistuoja ne vienas analogiškas paslaugas teikiančių organizacijų pavadinimas, pavyzdžiui, „Swedbank“, „Bigbank“ AS, „Danske Bank“ A/S, „SEB“ bankas ir kt.
7. Lygindamas ieškovo žodinį prekės ženklą „MONABANQ.“ (paraiškos Nr. 005368097) su atsakovės naudojamais žymenimis, domeno vardu „mano.bank“ bei „manobankas“ naudojamu su plėtiniu .lt, bei juridinio asmens vardu „Mano bankas“, teismas sprendė, kad taip pat įžvelgtinas raidžių pasikartojimas bei panašus skiemenų skaičius, tačiau atsakovės naudojami žymenys yra sudaryti iš atskirų žodžių „mano“ ir „bank“ atskiriant juos tašku arba tarpu, o ieškovo žodinis prekių ženklas sudarytas iš vieno sudaryto žodžio, kuris ir lemia šio ženklo suvokimo įspūdį. Be kita ko, Metodiniuose nurodymuose „Dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo“, patvirtintuose Valstybinio patentų biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 (toliau – Metodiniai nurodymai), taip pat išaiškinta, kad vertinant žodinių prekės ženklų vaizdinius skirtumus, svarbu įvertinti ir didžiųjų bei mažųjų raidžių rašymą, kas ieškovo ir atsakovės prekių ženklų atveju yra išskirtina – ieškovo žodinį prekės ženklą sudaro visos didžiosios raidės, tuo tarpu atsakovės naudojamų žymenų atveju – visos mažosios raidės, kas, vertinant žymenis kaip visumą, sukuria skirtingą vizualinį vaizdą.
8. Vertindamas fonetinį ieškovo prekių ženklų ir atsakovės žymenų panašumą, teismas sprendė, jog tam tikrų raidžių pasikartojimas ieškovo prekių ženkluose ir atsakovės naudojamuose žymenyse nustatytas. Tačiau pirmieji ženklų skiemenys „MOna“ ir „MAno“ yra tariami skirtingai, taigi nors tam tikras raidžių kaip „m, n, o, a“ pasikartojimas abiejuose žymenyse egzistuoja, tačiau nelaikytina, kad tai yra sutampantys garsai, be kita ko, jų vieta ženkle taip pat yra skirtinga, todėl fonetinis panašumas šiuo atveju nėra įžvelgtinas. Nors ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad tam tikroje Lietuvos Respublikos teritorijoje žodis „mona“ tarmiškai fonetine prasme galėtų turėti tapačią prasmę kaip ir „mano“, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju vertintinas lietuvių bendrinės kalbos fonetinis panašumas. Teismas sprendė, kad vidutinis vartotojas, nors ir kalbantis tarmiškai, turėtų suprasti, jog Lietuvos Respublikoje rašytinė kalba yra norminė lietuvių kalba, todėl neturėtų supainioti tarmiškos šnekamosios kalbos žodžių su lietuvių bendrinės, oficialios rašytinės kalbos žodžiais.
9. Teismas nurodė, kad semantiniu požiūriu žodžiai ir jų trumpiniai „bank“, „bankas“, „banq“ (prancūzų k. „banque“) vidutinio vartotojo suprantami kaip nuoroda į bankų veiklą. Todėl toks žodis vidutinio vartotojo akyse galėtų būti suprantamas kaip bendrinis, neturintis skiriamojo požymio. Teismo vertinimu, tiek ieškovo, tiek atsakovės prekių ženklų ar žymenų atveju stipresnioji žymens skiriamosios funkcijos dalis yra „bank“, „banq“, kuri ryškaus skiriamojo požymio neturi. Semantiniu požiūriu žodis „mano“ lietuvių kalboje reiškia priklausymą pirmajam asmeniui, o terminas „MONABANQ.“ Lietuvos vidutinio vartotojo atveju nesukuria tam tikros konkrečios semantinės reikšmės. Atsižvelgdamas į aptartą tarminį semantinį šio žodžio aprašymą, teismas sprendė, jog ieškovo prekių ženklai ir atsakovės naudojami žymenys neturi semantinio panašumo.
10. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nagrinėjamoje byloje vertinant lyginamųjų ženklų (žodinio ir sudėtinio) panašumą, turi būti ne tik lyginamas atsakovės prekių ženklas ir žodinis ieškovo prekių ženklo elementas, tačiau lyginant vertinamas ir ieškovo ir atsakovės prekių ženklų žodinių elementų kartu su vaizdiniais elementais sukuriamas bendras įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-219/2016, 35 punktas).
11. Anot teismo, konceptualiai, vertintina, jog atsakovės naudojami žymenys yra sudaryti iš dviejų savarankišką reikšmę turinčių žodžių. Tuo tarpu ieškovo, nors ir esant tam tikram vizualiniam ir fonetiniam panašumui tarp naudojamų raidžių ir jų išsidėstymo žymenyje, prekių ženkluose naudojamas žodinis elementas savarankiškos prasmės lietuvių kalboje neturi. Ieškovo prekės ženklų žodinis elementas vertintinas kaip dirbtinis žodis, sudarytas į visumą iš atskirų žodinių elementų, nesusijusių su lietuvių bendrinėje kalboje naudojamais žodžiais.
12. Taigi, išanalizavęs visus kriterijus, reikšmingus nustatant prekių ženklų tapatumo arba panašumo klausimą, teismas priėjo prie išvados, jog nei semantiniu, nei vizualiniu, nei fonetiniu aspektais, nei įvertinus šių žymenų bendrą visumą nenustatytas prekių ženklų bei žymenų panašumas ar tapatumas.
13. Vertindamas ieškovo ir atsakovės pateiktus duomenis byloje dėl visuomenės suklaidinimo galimybės, teismas sprendė, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės pateikti tyrimai vertintini kritiškai. Ieškovo užsakymu atliktas tyrimas buvo įvykdytas Prancūzijos Respublikoje, kas, teismo vertinimu, nėra aktualu sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos vartotojų klaidinimo galimybės aspektų. Be kita ko, atsakovės pateiktame tyrime vertinamas ieškovo prekių ženklų ir atsakovės siekiamo įregistruoti prekių ženklo vaizdas, kas šioje civilinėje byloje iš esmės nėra bylos nagrinėjimo objektas.
14. Taigi, spręsdamas dėl visuomenės suklaidinimo aspekto, teismas pažymėjo, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius prekių ženklų ir žymenų tapatumo ar panašumo, teismo neįtikino ieškovo pozicija, jog egzistuoja visuomenės suklaidinimo dėl prekių ženklų tapatumo galimybė.
15. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad, esant tokio pobūdžio paslaugoms kaip bankų veikla, vartotojai yra linkę būti atidesni rinkdamiesi paslaugų teikėją, todėl suklaidinimo galimybė šiuo atveju dar labiau sumažėja. Ieškovo pozicija dėl atsakovės galimo paslaugų teikimo ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kuriose suklaidinimo tikimybė, ypač prancūzų kalba kalbančiose valstybėse, yra aukštesnė, vertintina kritiškai, nes ieškovas nepateikė jokių duomenų apie realų atsakovės paslaugų teikimą užsienio valstybėse, o argumentai dėl atsakovės tinklalapio anglų kalba ar keleto užsienio klientų laikytini deklaratyviais ir nepakankamais įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti.
16. Teismo taip pat neįtikino ieškovo pozicija dėl jo turimų prekių ženklų įgytos reputacijos Europos Sąjungoje, o pripažinus, jog ieškovo prekių ženklai ir atsakovės naudojami žymenys nėra tapatūs ar panašūs, teisinis vertinimas dėl ieškovo prekių ženklo įgytos reputacijos, anot teismo, yra netikslingas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovas MONABANQ S.A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Itin siaurai ir formaliai išnagrinėjęs lyginamųjų atsakovės naudojamų žymenų ir apelianto prekių ženklų panašumą vizualiniu, fonetiniu bei semantiniu aspektais, teismas, remdamasis kai kur netgi sau pačiam prieštaraujančiais teiginiais, priėmė nepagrįstą sprendimą, kad panašumo nė vienu iš minėtų aspektų nenustatyta.
17.2. Teismas nors ir nurodė, kad ieškovo prekių ženklų bei atsakovės naudojamų žymenų panašumas turi būti vertinamas globaliai, remiantis bendru jų sukuriamu įspūdžiu, tačiau lyginamųjų žymenų vertinimą atliko remdamasis vien selektyviai pasirinktų žymenis sudarančių elementų palyginimu bei neanalizuodamas bendro visų žymenis sudarančių elementų sudaromo vaizdo (įspūdžio).
17.3. Ieškovo prekių ženklų „monabanq.“ (paraiškos Nr. 005601224) ir „monabanq“ (Nr. 018064036) žodiniai elementai ir žodinis prekių ženklas „MONABANQ.“ (Nr. 005368097) nuo atsakovės naudojamų žymenų „Mano bankas“, „manobankas“ ir „mano.bank“ skiriasi tik 3 simboliais. Prekių ženklų „monabanq.“ (Nr. 005601224) ir „monabanq“ (Nr. 018064036) žodiniai elementai yra pateikiami pačiame prekių ženklų centre bei užima didžiausiąją šių prekių ženklų dalį. Atitinkamai teismas, atlikdamas ieškovo prekių ženklų ir atsakovės naudojamų žymenų palyginimą, didžiausią dėmesį nepagrįstai skyrė šiuose prekių ženkluose naudojamiems šalutiniams (antraeiliams) vaizdiniams elementams, kurie bendram prekių ženklų sukuriamam įspūdžiui turi tik labai nežymią įtaką.
17.4. Teismo vertinimas ir pozicija, kad ieškovo prekių ženklų bendras sukuriamas įvaizdis skiriasi nuo atsakovės naudojamų žymenų dėl skirtingo žodinių elementų šrifto ar aplinkybės, jog žodinis prekių ženklas „MONABANQ.“ yra užrašytas didžiosiomis raidėmis, yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis suformuotai prekių ženklų jurisprudencijai.
17.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo prekių ženklai yra nepanašūs į atsakovės naudojamus žymenis, kadangi atsakovės naudojamuose žymenyse elementai „mano“ ir „bank (-as)“ yra atskirti tašku arba tarpu, kai tuo tarpu ieškovo prekių ženkluose yra naudojamas vientisas žodis „monabanq“, kuris ir sukuria bendrą šių prekių ženklų suvokimo įspūdį. Atsakovės naudojamas žymuo „manobankas“, lygiai taip pat kaip ir ieškovo prekių ženklų atveju, yra sudarytas iš vienintelio, jokiais skyrybos ženklais neatskirto žodžio, nors skundžiamame sprendime dėl šio žymens daroma analogiška apibendrinta išvada kaip ir kitų atsakovės žymenų atveju.
17.6. Nepaisant to, jog žymenyse „Mano bankas“ ir „mano.bank“ yra panaudotas taškas ar tarpas, šie žymenys turi panašų regimąjį įspūdį kaip ir vaizdiniai prekių ženklai „monabanq.“ (Nr. 005601224) ir „monabanq“ (Nr. 018064036). Vizualiai prekių ženklų dalys „mona“ bei „banq“ yra atskirtos viena nuo kitos savo spalvine gama, taip tik sustiprinant vizualų šių ieškovo prekių ženklų ir atsakovės naudojamų žymenų panašumą. Be to, remiantis ESTT praktika, žodiniuose prekių ženklų elementuose naudojami skyrybos ženklai neturi skiriamojo požymio arba jų skiriamasis požymis yra labai silpnas. Todėl vertinant ženklų panašumą, skyrybos ženklai neturi esminės reikšmės šių žymenų panašumo nagrinėjimui.
17.7. Antrasis pirmosios instancijos teismo fonetinės lyginamų žymenų analizės argumentas yra iš esmės siejama ne su fonetika, o semantika (vidutinio vartotojo gebėjimas suvokti žodžio „mona“ reikšmę kaip atitikmenį žodžiui „mano“), todėl neaišku, kodėl šis aspektas buvo nagrinėjamas taip, tarsi galėtų pagrįsti lyginamų žymenų fonetinius skirtumus.
17.8. Teismas neatliko visaverčio fonetinio žymenų palyginimo. Nuorodų į Metodinius nurodymus darymas skundžiamame sprendime yra formalaus pobūdžio, nes daugumos šių aspektų teismas neanalizavo.
17.9. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, kad atsakovės naudojami žymenys ir ieškovo prekių ženklai apskritai sutampa žodžių ilgio bei garsų atžvilgiu (8 raidės / garsai), o minimalus skirtumas atskiruose žymenyse galimas vien dėl lietuviškos galūnės („monabanq“ ir „mano.bank“ / „manobankas“). Iš esmės visos raidės bei garsai sutampa ir savo išdėstymu, išskyrus žodinius elementus „mona“ ir „mano“, kuriuose pateikiamos balsės „a“ ir „o“ yra tik sukeistos vietomis. Tačiau šios balsės laikytinos artimomis viena kitai, jų garsai yra itin trumpi, o kirtis tenka tam pačiam pirmam žodžio skiemeniui, todėl bendras vidutiniam vartotojui susidarantis žymenų skambesys neabejotinai yra labai panašus. Visos kitos žodžiuose vartojamos balsės ir priebalsiai yra identiški, skiemenų skaičius taip pat sutampa.
17.10. Teismas, išryškindamas nežymų dviejų balsių apsikeitimą vietomis itin trumpame ir panašiai skambančiame žodiniame elemente „mona“ ir „mano“, apie antrąją žymenų dalį – „bank / bankas“ ir „banq“ skundžiamame sprendime fonetiniu aspektu apskritai nepasisakė ir faktą, kad ši žymenų dalis fonetiškai visiškai sutampa (išskyrus lietuvišką galūnę „as“, kuri įtakos žymenų panašumo vertinimui neturi), praleido. Toks analizės nepakankamumas yra prieštaringas pačiai teismo pozicijai.
17.11. Vienintelis teismo argumentas ir išvada, kad žymenyse naudojami garsai nėra sutampantys, yra nepagrįstas ir neaktualus Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 14 straipsnio 2 dalies 2 punkto kontekste, nes ieškovas ir neįrodinėjo fonetinio ženklų tapatumo, ieškinyje akcentuojamas ir vertinamas buvo būtent ženklų, įskaitant fonetinį, panašumas. Nėra aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja ne tik fonetinis tapatumas, bet ir fonetinis panašumas.
17.12. Semantinė žodinio elemento „bank“ / „banq“, kaip nurodė teismas, stipresniojo elemento, reikšmė lyginamuose žymenyse visiškai sutampa, tačiau į tai teismas neatsižvelgė ir apskritai apie tai nepasisakė. Net jei žodinis elementas „bank“ / „banq“ nebūtų laikomas stipresniuoju elementu, teismas, atlikdamas semantinę analizę, bet kuriuo atveju turėjo atsižvelgti į tai, kad dalis lyginamų žymenų semantinės reikšmės yra netgi visiškai sutampanti.
17.13. Sutiktina su teismo vertinimu, kad, semantiniu požiūriu, žodis „mano“ lietuvių kalboje reiškia priklausymą pirmajam asmeniui. Kita vertus, šis žodis neturi stipraus skiriamojo požymio. Tuo tarpu žodis „mona“ apskritai neturi konkrečios semantinės reikšmės, todėl semantiškai nepapildo žodžiu „banq“ sukuriamo semantinio įspūdžio. Tačiau būtent šios aplinkybės lemia, kad žodinis elementas „mona“ ir „mano“ atitinkamuose žymenyse nekeičia žodžiu „bank“ / „banq“ sukuriamo semantinio įspūdžio taip stipriai, kad eliminuotų ne tik terminų „manobank“ ir „monabanq“ semantinį tapatumą, bet ir panašumą.
17.14. Apeliantas neprieštarauja teismo pateiktoms nuorodoms į Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio nuostatą. Tačiau problematinis ir esminis aspektas šiuo atžvilgiu yra kitas: nors tarmiška lietuvių kalba kalbantis vidutinis vartotojas ir turėtų suvokti skirtumus tarp valstybinės ir tarminės kalbos, tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybės, jog toks vartotojas, skaitydamas žodžius „mona“ ir „mano“, juos supainiotų ir suprastų kaip turinčius vienodą (tapačią) semantinę reikšmę. Tokiu atveju terminai „manobank“ ir „monabanq“ galėtų būti laikomi ne tik semantiškai panašiais, bet ir semantiškai tapačiais.
17.15. Nors teismas sprendė, jog terminas „monabanq“ neturi stipraus skiriamojo požymio, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad terminas „manobank“ ar „manobankas“, vadovaujantis šia logika, taip pat neturi stipraus skiriamojo požymio, todėl šiuo pagrindu negali būti remiamasi aiškinant, jog panašumo PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punkto atžvilgiu nėra.
17.16. Teismas netinkamai įvertino atsakovės naudojamų žymenų ir ieškovo prekių ženklų panašumą – žymenys yra panašūs tiek vizualiai, tiek fonetiškai bei semantiškai. Tačiau, remiantis ESTT praktika bei Metodiniais nurodymais, žymenų panašumui konstatuoti nėra būtina, kad žymenys būtų panašūs visų trijų kriterijų atžvilgiu – tam gali pakakti ir vieno iš jų.
17.17. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės naudojami žymenys ir ieškovo prekių ženklai nėra panašūs. Apeliaciniame skunde pateikta argumentuota pozicija pagrindžiama, kad lyginami žymenys yra klaidinamai panašūs, tuo tarpu paslaugos, kuriomis žymimos šalių paslaugos, yra tapačios (ginčo dėl pastarojo aspekto byloje nėra). Tai reiškia, kad atsiranda ir reikšminga visuomenės suklaidinimo galimybė.
17.18. Apelianto poziciją dėl visuomenės suklaidinimo galimybės patvirtina ir tai, kad vidutinis vartotojas žymenis suvokia kaip visumą ir neanalizuoja atskirų jų detalių ar minimalių skirtumų. Apelianto prekių ženklų bendra žodinė išraiška (terminas „monabanq“) ir atsakovės naudojami žymenys („mano.bank“, „manobankas“, o taip pat „Mano bankas“) vartotojų atmintyje neabejotinai paliks klaidinamą įspūdį, nepaisant menkų, neesminių skirtumų – paprastai vartotojas labiau įsidėmi panašumus nei skirtumus. Aktualu ir tai, kad siekiant konstatuoti visuomenės klaidinimą, nereikia nustatyti tokio klaidinimo fakto – užtenka nustatyti galimybę, kad visuomenė bus suklaidinta.
Atsiliepimas
17.19. Nepagrįsta teismo išvada, kuria pritarta atsakovei, jog nagrinėjamu atveju visuomenės pastabumo laipsnis turėtų būti laikomas aukštesnis nei įprastai. Atsakovės argumentas dėl atitinkamos visuomenės didesnio pastabumo laipsnio, remiantis atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytoje byloje Nr. T-563/08 priimtu sprendimu, nėra aktualus atsižvelgus į visas minėtoje byloje nagrinėtas aplinkybes. Šiuo atveju visuomenė yra plati ir ją sudaro paprasti, ypatingu (t. y. didesniu nei vidutinio) pastabumo laipsniu nepasižymintys vartotojai.
17.20. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai nusprendus, kad atsakovės naudojami žymenys yra nepanašūs į ankstesnius apelianto prekių ženklus, turėtų būti įvertintos ir kitos, teismo skundžiamame sprendime neaptartos 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – ir Reglamentas Nr. 2017/1001) 9 straipsnio 2 dalies c punkto taikymo sąlygos.
17.21. Byloje nustatyta pakankamai aplinkybių siekiant konstatuoti, jog apelianto prekių ženklai turi reputaciją Europos Sąjungoje. Pirma, apelianto prekių ženklai turi reputaciją dėl to, kad ženklai yra pakankamai gerai žinomi reikšmingai ES visuomenės daliai. Antra, apelianto prekių ženklų reputaciją patvirtina apelianto ilgalaikės ir reikšmingos investicijos į šių ženklų populiarinimą. Trečia, apeliantas užima reikšmingą paslaugų rinkos dalį internetinės bankininkystės srityje. Ketvirta, apelianto prekių ženklų naudojimo intensyvumas taip pat patvirtina, kad apelianto prekių ženklai turi reputaciją reikšmingoje visuomenės dalyje. Penkta, vertinant apelianto prekių ženklų reputaciją reikšminga yra ir tai, kaip patys vartotojai vertina paslaugas, teikiamas su šiais ženklais.
17.22. Apelianto manymu, atsakovas nesąžiningai siekia pasinaudoti apelianto prekių ženklų reputacija. Pirma, atsakovės naudojami žymenys yra panašūs į apelianto prekių ženklus, todėl visuomenė gali lengvai juos susieti. Antra, atsakovė tik 2019 pabaigoje pradėjo teikti internetinės bankininkystės paslaugas, nors iki tol jos veikla apsiribojo tik kredito unijos veikla, todėl labai tikėtina, kad atsakovė, dėl asociacijos ir panašumo į apelianto prekių ženklus, sutaupys reikšmingas investicijas į savo naujo ženklo žinomumą ir taip nesąžiningai pasinaudos apelianto padarytomis investicijomis. Trečia, atsakovė akivaizdžiai savo veiklą orientuoja ne tik į Lietuvos rinką, nes ėmė naudoti užsienio kalbai būdingus žymenis „mano.bank“ ir savo paslaugas interneto svetainėje pristato anglų kalba. Ketvirta, atsakovė turi galimybę išnaudoti apelianto ženklų patrauklumą rinkoje ir neįdėdama jokių pastangų, neinvestuodama kaštų ar žmogiškųjų išteklių lengviau parduoti savo paslaugas, kadangi atitinkama visuomenė šias paslaugas asocijuos su apeliantu. Taigi egzistuoja visos Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies c punkto taikymo sąlygos.
18. Atsakovė AB „Mano bankas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Apelianto prekių ženklai ir atsakovės veikloje naudojami ginčo žymenys nėra klaidinamai panašūs, nes vaizdiniai, ryškiomis spalvomis pasižymintys ankstesnius prekių ženklus sudarantys elementai yra svarbūs vertinant lyginamųjų žymenų sukuriamą regimą įspūdį, o tam tikrų raidžių sutapimas negali būti traktuojamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti vizualų žymenų panašumą.
18.2. Regimi skirtumai dar labiau išryškėja ankstesnius prekių ženklus lyginant su atsakovės veikloje naudojamais žymenimis „Mano bankas“ ir (arba) „mano.bank“, kurie nuo elemento „monabanq“ skiriasi ir tuo, jog yra žodžių junginiai, tačiau ne vientisi žymenys kaip „monabanq“.
18.3. Vartotojams vertinant lyginamuosius žymenis, apelianto nurodyta aplinkybė, jog pastarieji skiriasi tik 3 simboliais, nebus svarbi, kadangi vartotojai vadovausis jų atmintyje išlikusiu ženklų sukeltu įspūdžiu ir dirbtiniu būdu neskaidys ženklų į dominuojančius ar šalutinius elementus bei neskaičiuos, kiek simbolių sutampa ir kiek jų yra skirtingų.
18.4. Atsakovės veikloje naudojami žodiniai žymenys nepasižymi tokia pat kaip registruotų prekių ženklų pradžia, bei registruoti prekių ženklai visa apimtimi nėra inkorporuoti į ginčo žymenis. Todėl apelianto nurodyti pavyzdžiai nėra aktualūs.
18.5. Dėl bendrumo „ban“ žodinis prekių ženklas ir ginčo žymenys netampa vizualiai panašūs.
18.6. Priešingai nei nurodo apeliantas, ženklų fonetiniam panašumui nepakanka, jog žodiniai žymenys būtų to paties ilgio bei būtų sudaryti iš tų pačių raidžių / garsų. Fonetiniam įspūdžiui turi įtakos ne raidės ar jas atspindintys garsai, tačiau skiemenys, kurie dėl skirtingo atitinkamų raidžių išsidėstymo ir nulemia skirtingus garsus.
18.7. Visi vartotojai skaito iš kairės į dešinę, todėl pirmųjų skiemenų skirtumai tiek vizualiu, tiek ir fonetiniu atžvilgiu yra ypatingai reikšmingi, atliekant lyginamųjų ženklų vertinimą. Nagrinėjamu atveju būtent pirmieji lyginamųjų žymenų skiemenys ir yra skirtingi bei aiškiai sukuria skirtingus garsus.
18.8. Vadovaujantis protingo, atidaus ir informuoto vartotojo standartu, vartotojai dažniausiai prekių ženklą suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių. Dėl šios priežasties prekių ženklus sudarančio žodinio elemento „monabanq“ negalima dirbtiniu būdu suskaidyti į dalis „mona“ ir „banq“ ir toliau vertinti atitinkamas dalis kaip galimai keliančias kokias nors asociacijas. Teismas, konstatuodamas, jog apelianto prekių ženklas nesukuria tam tikros konkrečios semantinės reikšmės, vertino visą prekių ženklų žodinį elementą „monabanq“, tačiau ne kurią nors atskirą jo dalį, dėl ko vertinimą atliko tinkamai.
18.9. Apelianto prekių ženklus sudarantis žodis „monabanq“ yra dirbtiniu būdu sudarytas žodis, kuris, priešingai nei atsakovės žymenys, neturi jokios semantinės reikšmės neturi. Dėl šios priežasties dar kartą būtina sutikti su skundžiamu sprendimu, kad, vadovaujantis semantiniu prekių ženklų palyginimo kriterijumi, lyginamieji žymenys nėra panašūs.
18.10. Finansinių paslaugų atžvilgiu terminai „bankas“ ir „bank“ yra aprašomieji, todėl apeliantas negali drausti bendrinio žodžio naudojimo vien tik dėl to, kad ginčo žymenyse panaudotas bendrinis žymuo, apelianto vertinimu, sukelia tariamą asociaciją su dirbtiniu apelianto žodiniu žymeniu.
Žemesnės instancijos teismas
18.11. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad visuomenės suklaidinimo galimybė neegzistuoja, nes: ginčui aktualios visuomenės dalys yra ne tik skirtingos, tačiau jas sudaro labai pastabūs ir gerai informuoti vartotojai; finansinės paslaugos yra brangios bei galinčios sukelti ilgalaikių finansinių pasekmių, todėl vartotojai jomis naudotis yra linkę itin atsakingai; finansinių paslaugų pobūdis neretai lemia tai, jog prieš pasinaudojant atitinkamomis paslaugomis arba siekiant jomis pasinaudoti vartotojai privalo konsultuotis su šias paslaugas teikiančiais specialistais, o tai dar labiau atitolina suklaidinimo galimybę.
18.12. Byloje esantys duomenys yra nepakankami, siekiant pripažinti apelianto prekių ženklų reputaciją. Apelianto teiktas įrodymas – Data2Decision ataskaita, priešingai nei teigia apeliantas, rodo, kad ženklas „Monabanq“ ne tik neturi reputacijos, bet net nėra pakankamai žinomas Prancūzijos teritorijoje, kurios atžvilgiu apeliantas įrodinėja reputaciją; į bylą nėra pateikta jokių reklamos pavyzdžių ar kitų reklamos egzistavimą, jos paplitimą patvirtinančių įrodymų, tad sunku įvertinti apelianto įvardytų investicijų į reklamą įtaką tariamai apelianto prekių ženklų turimai reputacijai; apelianto užimama rinkos dalis, tesudaranti 7,4 proc. internetinės bankininkystės Prancūzijoje rinkos, nėra pakankamai reikšminga, siekiant pripažinti esant prekių ženklų reputaciją, o 474 apelianto klientai, esantys kitose Europos Sąjungos šalyse, yra objektyviai mažas skaičius, galintis patvirtinti prekių ženklų žinomumą reikšmingai atitinkamos visuomenės daliai; ginčui aktualios finansinės paslaugos yra brangios paslaugos, todėl natūralu, kad atitinkamas paslaugas teikiančių kredito įstaigų metinis pelnas gali sudaryti ženklias milijonines sumas; paties apelianto į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad prekės ženklo „Monabanq“ trūkumas yra ženklo menkas žinomumas.
18.13. Apeliantas negali vadovautis Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies c punktu, kadangi prekės ženklo reputacijos suteikiama apsauga negali būti pasinaudojama toje teritorijoje, kurioje atitinkami prekių ženklai nėra žinomi arba šiais prekių ženklais žymimomis prekėmis ar paslaugomis suinteresuotos visuomenės dalis nėra komerciškai reikšminga. Šiuo atveju pats apeliantas patvirtino, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje turi tik kelis klientus. Apeliantui Lietuvos Respublikos teritorijoje neturint komerciškai reikšmingos prekės ženklais „monabanq“ suinteresuotos visuomenės dalies, iš esmės nėra įmanoma nesąžiningai pasinaudoti ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar geru vardu, kuriuos, pasak apelianto, turi šie ženklai.
18.14. Atsakovės veiksmai, kai pakeitus veiklos formą juridinio asmens veikloje yra tęsiamas prieš tai naudoto žymens „mano“ naudojimas, jį papildant bendriniu žodžiu „bankas“, negali būti traktuojami kaip nesąžiningas naudojimasis prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies c punkto prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apelianto registruotų prekių ženklų ir atsakovės naudojamų žymenų klaidinamo panašumo.
Bylos faktinės aplinkybės
21. Byloje nustatyta, kad apeliantas yra šių registruotų Europos Sąjungos prekių ženklų savininkas:
21.1. nuo 2007 m. lapkričio 21 d. vaizdinio prekių ženklo „monabanq“ (Nr. 005601224), registruoto pagal Nicos klasifikaciją 9, 16, 35, 36, 38 klasės prekėms ir paslaugoms bei pagal Vienos klasifikaciją 25.03.03, 25.03.99, 26.13.99 prekėms ir paslaugoms. Prekių ženklas atrodo taip:
21.2. nuo 2019 m. lapkričio 6 d. vaizdinio prekių ženklo „monabanq“ (Nr. 018064036), registruoto pagal Nicos klasifikaciją 9, 16, 35, 36, 38 klasės prekėms ir paslaugoms bei pagal Vienos klasifikaciją 25.05.94, 29.01.03, 29.01.06 prekėms ir paslaugoms. Prekių ženklas atrodo taip:
21.3. nuo 2007 m. spalio 18 d. žodinio prekių ženklo „MONABANQ.“ (Nr. 005368097), registruoto pagal Nicos klasifikaciją 9, 16, 35, 36, 38 klasės prekėms ir paslaugoms.
22. Atsakovė savo veikloje naudoja 2017 m. sausio 10 d. sukurtą domeno vardą manobankas.lt, į paieškos lauką įvedus žiniatinklio pavadinimą „mano.bank“ yra nukreipiama į atsakovės internetinį puslapį su plėtiniu .lt, taip pat atsakovės juridinio asmens pavadinime yra žymuo „Mano bankas“.
Apelianto prekių ženklai: Atsakovės naudojami žymenys: Europos Sąjungos vaizdinis prekių ženklas Nr. 005601224 Europos Sąjungos vaizdinis prekių ženklas Nr. 018064036 MONABANQ. Europos Sąjungos žodinis prekių ženklas Nr. 005368097 Mano bankas manobankas mano.bank
Dėl žymenų panašumo vertinimo
24. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas itin siaurai ir formaliai išnagrinėjo lyginamųjų žymenų panašumą vizualiniu, fonetiniu bei semantiniu aspektais ir, remdamasis kai kur sau pačiam prieštaraujančiais teiginiais, priėmė nepagrįstą sprendimą, kad panašumo nė vienu iš minėtų aspektų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią apelianto poziciją laiko nepagrįsta.
25. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, ginčo prekių ženklai (žymenys) turi būti lyginami laikantis šių pagrindinių taisyklių: suklaidinimo galimybė turi būti vertinama prekių ženklų vizualinio, fonetinio ir semantinio panašumo aspektais, atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius žymenų elementus, siekiant nustatyti bendrą jų sukuriamą įspūdį vidutiniam vartotojui. Vertinant žymenų panašumą turi būti atsižvelgiama į tai, kad vartotojas paprastai neturi galimybės lyginti konkuruojančius prekių ženklus, o išvadą dėl jų panašumo ar skirtingumo daro pagal bendrą jo atmintyje išlikusį įspūdį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016 26 punktą ir jame nurodytą ESTT praktiką).
26. Vertinant žymenų tapatumą ar panašumą turi būti lyginama žymenų visuma. Taigi, tais atvejais, kai lyginami sudėtiniai prekių ženklai, turi būti ne tik lyginami žodiniai sudėtinių prekių ženklų elementai, tačiau lyginant vertinamas ir sudėtinių prekių ženklų žodinio elemento kartu su vaizdiniu elementu sukuriamas bendras įspūdis. Šiuo atveju dviejų prekių ženklų panašumo vertinimas nereiškia, kad galima atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį palyginti su kitu prekių ženklu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-219/2016).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo žymenų panašumą, iš esmės tinkamai laikėsi minėtų žymenų palyginimo taisyklių, o atskirų žymenų panašumo aspektų vertinimo trūkumai neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimo rezultatui.
Dėl žymenų vizualinio panašumo
28. Palyginęs apelianto vaizdinius prekių ženklus su atsakovės naudojamais žymenimis vizualiniu aspektu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo žymenys neturi vizualinio panašumo: apelianto vaizdiniai prekių ženklai turi ryškų spalvinį išpildymą, su juodu fonu bei žaliomis bei baltomis raidėmis su užrašu „manobanq“, ir nors lyginant šiuos prekių ženklus bei atsakovės naudojamus žymenis vizualiai, tam tikras raidžių pasikartojimas ir žodinių elementų skaičiaus sutapimas („monabanq“ ir „mano.bank“) pastebėtas, tačiau tokio pasikartojimo ir sutapimo nepakanka konstatuoti vizualinį prekių ženklų ir žymenų panašumą. Teismo vertinimu, bendras regimas įspūdis nesuponuoja išvados, jog ženklai yra tapatūs, taip pat vizualiai skiriasi užrašytų žymenų šrifto rūšys, be kita ko, kurios atsakovės žymenų atžvilgiu netgi nėra esminės. Teismas pažymėjo, kad atsakovės juridinio asmens pavadinime taip pat nėra galimybės atkartoti apelianto vaizdinio prekių ženklo grafinės dalies, vartotojui matant juridinio asmens pavadinimą grafinis apelianto prekių ženklo vaizdas neprisidės prie vartotojo bendro žymens suvokimo ir asocijavimo su tam tikru juridiniu asmeniu; taip pat Lietuvos vartotojų dalis vertintų žodinį elementą „bank“ kaip neturintį skiriamojo požymio.
29. Palyginęs apelianto žodinį prekių ženklą su atsakovės naudojamais žymenimis vizualiniu aspektu pirmosios instancijos teismas taip pat įžvelgė raidžių pasikartojimą bei panašų skiemenų skaičių, tačiau vertino, jog atsakovės naudojami žymenys yra sudaryti iš atskirų žodžių „mano“ ir „bank“ atskiriant juos tašku arba tarpu, o apelianto žodinis prekių ženklas sudarytas iš vieno sudaryto žodžio, kuris ir lemia šio ženklo suvokimo įspūdį; be to, apelianto žodinį prekės ženklą sudaro visos didžiosios raidės, tuo tarpu atsakovės naudojamų žymenų atveju – visos mažosios raidės, kas vertinant žymenis kaip visumą, sukuria skirtingą vizualinį vaizdą.
30. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas lyginamųjų žymenų vertinimą atliko remdamasis vien selektyviai pasirinktų žymenis sudarančių elementų palyginimu bei neanalizavo bendro visų žymenis sudarančių elementų sudaromo vaizdo (įspūdžio). Be kita ko, šio apelianto argumento kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad toliau apeliaciniame skunde nurodomais argumentais pats apeliantas koncentruojasi į atskirų žymenis sudarančių elementų vizualų vertinimą.
31. Apeliantas pažymi, kad prekių ženklų „monabanq.“ (paraiškos Nr. 005601224) ir „monabanq“ (paraiškos Nr. 018064036) žodiniai elementai ir žodinis prekių ženklas „MONABANQ.“ (paraiškos Nr. 005368097) nuo atsakovės naudojamų žymenų „Mano bankas“, „manobankas“ ir „mano.bank“ skiriasi tik 3 simboliais – pirmoje žymenų dalyje esančių dalių „mona“ ir „mano“ raidė „o“ su „a“ yra tiesiog sukeistos vietomis, o apelianto prekių ženkluose naudojama priebalsė „q“ atsakovės naudojamų žymenų atveju yra pakeista raide „k“. Žymenyse „manobankas“ ar „Mano bankas“ taip pat pridėta lietuviška žodžio galūnė „as“, kuri nesukuria esminės skiriamosios reikšmės.
32. Pasisakydamas dėl nurodyto apelianto argumento, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovei, kad ta aplinkybė, jog ginčo žymenys skiriasi tik 3 simboliais, savaime neturi įtakos galutiniam žymenų įvertinimui, kuris, ką pažymi ir pats apeliantas, turi būti grindžiamas bendru ženklų sukeliamu įspūdžiu.
33. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos Prekių ženklų ir dizaino gairėse (toliau – ir Gairės) nurodoma, kad kadangi abėcėlę sudaro ribotas raidžių skaičius, be to, jos nėra naudojamos vienodai dažnai, neišvengiama, kad daugelis žodžių turės tą patį raidžių skaičių ir net kai kurias vienodas raides, tačiau vien dėl to jie negali būti laikomi vizualiai panašiais (Gairės. C dalis „Protestas“, 2 skirsnis „Tapatumas ir suklaidinimo galimybė“, 4 skyrius „Ženklų palyginimas“, 3.4.1.1 punktas).
34. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovei, kad ginčo žymenų vizualinio panašumo aspektu teisiškai reikšminga tai, kad lyginamųjų žodinių elementų pradžios („mona-“ ir „mano- “), nepaisant vienodų jas sudarančių raidžių, yra skirtingos, kadangi dėl tam tikrų raidžių skirtingo išdėstymo (raidžių užimamos vietos) kiekvienas pradžios elemento skiemuo yra skirtingas. Be to, lyginamųjų žodinių elementų pabaigos taip pat skirtingos: atsakovės žymenys turi galūnes „-k“ ir „-as“, o apeliantės prekių ženklų žodinis elementas turi galūnę „-q“, kuri, ypatingai Lietuvos vartotojams, sukels skirtingą regimą įspūdį. Nagrinėjamuose žodiniuose elementuose iš eilės sutampa tik 3 raidės: „b“, „a“, „n“, kurios yra elementų antroje dalyje. Šiuo aspektu ginčo žymenys skiriasi nuo apelianto nurodomų atvejų, kai į ginčijamus žymenis buvo inkorporuota reikšminga ankstesnių ženklų žodinė dalis arba ginčijamų ženklų pradžia buvo identiška atitinkamų ankstesnių ženklų pradžioms.
35. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad vien aplinkybė, jog tarpusavyje yra lyginami vaizdinis bei žodinis prekių ženklai, savaime nelemia šių prekių ženklų (žymenų) nepanašumo, vis dėlto vaizdiniai prekių ženklų elementai taip pat neturi būti nuvertinami, o šiuo atveju (kiek tai susiję su apelianto vaizdiniais prekių ženklais) vaizdiniai, ryškiomis spalvomis pasižymintys apelianto prekių ženklų elementai papildomai padidina vizualų ginčo žymenų skirtumą.
36. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas ir pozicija, kad apelianto prekių ženklų bendras sukuriamas įvaizdis skiriasi nuo atsakovės naudojamų žymenų dėl skirtingo žodinių elementų šrifto ar aplinkybės, jog žodinis prekių ženklas „MONABANQ.“ yra užrašytas didžiosiomis raidėmis, prieštarauja suformuotai prekių ženklų jurisprudencijai. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti skirtumai yra tik vienas iš aspektų, į kurį atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovaudamasis Metodiniais nurodymais, o skundžiamo teismo sprendimo motyvacija, vertinant ją kaip visumą, neteikia pagrindo daryti išvados, kad šiems skirtumams teismas būtų suteikęs lemiamos reikšmės.
37. Konstatuodamas, kad atsakovės naudojami žymenys yra sudaryti iš atskirų žodžių „mano“ ir „bank“ atskiriant juos tašku arba tarpu, o apelianto žodinis prekių ženklas sudarytas iš vieno žodžio, pirmosios instancijos teismas iš tiesų nebuvo visiškai tikslus, nes tokia teismo išvada yra teisinga tik dėl dviejų atsakovės naudojamų žymenų: „mano.bank“ ir „Mano bankas“, o žymuo „manobankas“, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, taip pat yra vienas žodis. Tačiau toks argumentavimo netikslumas taip pat neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, tiek nurodytų šios nutarties 34 punkte, tiek susijusių su kitais panašumo aspektais (semantiniu, fonetiniu).
38. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamame sprendime ginčo žymenys vizualiniu aspektu įvertinti iš esmės tinkamai.
Dėl žymenų fonetinio panašumo
39. Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas, analizuodamas fonetinės žymenų analizės ypatumus, cituoja Metodinius nurodymus ir pažymi, kad fonetinį panašumą lemia ne tik prekių ženklų panašus tarimas, tačiau ir prekių ženklų žodžio (žodinio elemento) ilgis, artimi ir sutampantys garsai ir jų vieta ženkle, panašiai tariamų raidžių ir skiemenų išdėstymas vienas kito atžvilgiu, vieno ženklo įsiterpimas į kitą ženklą, skiemenų skaičius ženkle ir kitos aplinkybės, nurodytos Metodinių nurodymų 3.1.2 punkte, tačiau toks nuorodų į Metodinius nurodymus darymas, apelianto manymu, yra formalaus pobūdžio, nes daugumos šių aspektų teismas neanalizavo.
40. Apeliantas pažymi, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, kad atsakovės naudojami žymenys ir apelianto prekių ženklai apskritai sutampa žodžių ilgio bei garsų atžvilgiu, o minimalus skirtumas atskiruose žymenyse galimas vien dėl lietuviškos galūnės. Iš esmės visos raidės bei garsai sutampa ir savo išdėstymu, išskyrus žodinius elementus „mona“ ir „mano“, kuriuose pateikiamos balsės „a“ ir „o“ yra tik sukeistos vietomis. Tačiau šios balsės laikytinos artimomis viena kitai, jų garsai yra itin trumpi, o kirtis tenka tam pačiam pirmam žodžio skiemeniui, todėl bendras vidutiniam vartotojui susidarantis žymenų skambesys, anot apelianto, neabejotinai yra labai panašus. Visos kitos žodžiuose vartojamos balsės ir priebalsiai yra identiški, skiemenų skaičius taip pat sutampa.
41. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės vertinimui, kad žymenų fonetiniam panašumui nustatyti nepakanka, jog jie būtų to paties ilgio bei sudaryti iš tų pačių raidžių / garsų – fonetiniam įspūdžiui turi įtakos ne raidės ar jas atspindintys garsai, tačiau skiemenys, kurie dėl skirtingo atitinkamų raidžių išsidėstymo ir nulemia skirtingus garsus. Atsakovė taip pat pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad vartotojai skaito iš kairės į dešinę, todėl pirmųjų skiemenų skirtumai fonetiniu aspektu yra ypatingai reikšmingi.
42. Nagrinėjamu atveju kaip tik pirmieji lyginamųjų žymenų skiemenys (mo-na ir ma-no) yra skirtingi ir, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, sukuria skirtingus garsus. Taigi apeliantas nepagrįstai nuvertina šį skirtumą, teigdamas, kad tai yra tik nežymus dviejų balsių apsikeitimas vietomis.
43. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad dėl dalies raidžių pasikartojimo, įskaitant antrąją žymenų dalį („bank / bankas“ ir „banq“), tam tikras fonetinis panašumas tarp žymenų egzistuoja, tačiau lemiamą reikšmę turi tai, kad dėl nesutampančios „o“ ir „a“ garsų vietos žymenų pradžioje pirmieji žymenų skiemenys „mo-na“ ir „ma-no“ tariami skirtingai, o antroji žymenų dalis („bank / bankas“ ir „banq“) negali būti vertinama kaip stipresnioji žymens skiriamosios funkcijos dalis, nes bent jau atsakovės atveju tiesiogiai nurodo į banko veiklą (t. y. yra aprašomojo pobūdžio).
44. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto vertinimu, kad lyginami žymenys turi aukštą fonetinio panašumo laipsnį.
45. Apelianto argumentai, kad antroji pirmosios instancijos teismo fonetinės lyginamų žymenų analizės pozicija yra siejama ne su fonetika, o semantika (vidutinio vartotojo gebėjimas suvokti žodžio „mona“ reikšmę kaip atitikmenį žodžiui „mano“), neturi esminės reikšmės. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai pateikti atsakant į apelianto byloje pareikštą poziciją, kad tam tikroje Lietuvos Respublikos teritorijoje žodis „mona“ tarmiškai fonetine prasme galėtų turėti tapačią prasmę kaip ir „mano“, tačiau byloje, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinamas lietuvių bendrinės kalbos fonetinis panašumas.
Dėl žymenų semantinio panašumo
46. Apelianto teigimu, terminas „monabanq“ yra semantiškai panašus į „manobank“ / „mano bankas“, o kai kuriuose Lietuvos regionuose galėtų būti suprantamas netgi kaip semantiškai tapatus atsakovės naudojamiems žymenims. Apelianto manymu, teismo vertinimas, jog apelianto prekių ženklų žodinis elementas vertintinas kaip dirbtinis žodis, sudarytas į visumą iš atskirų žodinių elementų, nesusijusių su lietuvių bendrinėje kalboje vartojamais žodžiais, yra nepagrįstas. Šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.
47. Apeliantas pripažįsta, kad pirmasis atsakovės žymenų žodinis elementas „mano“ yra lietuvių kalbos žodis, žymintis priklausymą pirmajam asmeniui; taip pat neginčija, kad žodis „bankas“, „bank“ nurodo į bankų veiklą, taigi yra aprašomasis. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovės žymenų atveju stipresnioji žymens skiriamosios funkcijos dalis yra „bank“, kuri, kaip tuo pačiu nurodo teismas, ryškaus skiriamojo požymio neturi. Toks aiškinimas neatitinka kasacinio teismo praktikos, kurioje pripažįstama, kad labiau tikėtina, jog vartotojas manys, kad ženklo apibūdinamasis, darantis užuominą ar kitoks silpnas elementas nenaudojamas konkrečiai įmonei identifikuoti, taigi ir prekėms ar paslaugoms atskirti nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-823/2020, 11 punktas). Vis dėlto pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad žodžiai „bankas“, „bank“ neturi ryškaus skiriamojo požymio, nurodytas argumentavimo trūkumas nėra esminis nagrinėjamai bylai.
48. Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko teisiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apelianto ženkluose esantis žodinis elementas „monabanq“ Lietuvos vidutinio vartotojo atveju nesukuria jokios konkrečios semantinės reikšmės. Apeliantas pripažįsta, kad žodis „mona“ neturi konkrečios semantinės reikšmės, tuo tarpu žodinis elementas „banq“, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip nuoroda į bankų veiklą (t. y. turintis konkrečią semantinę reikšmę), nes, kaip nurodyta ir skundžiamame teismo sprendime, prancūzų kalboje žodis bankas yra „banque“. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad semantiniu požiūriu visas apelianto ženklo (-ų) žodinis elementas yra dirbtinis žodis, neturintis jokios konkrečios prasmės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto ženklas yra vertinamas vidutinio Lietuvos vartotojo požiūriu, todėl apelianto argumentai dėl žodinio elemento „mona“ reikšmės tarminėje kalboje yra teisiškai nereikšmingi.
49. Metodinių nurodymų 3.1.2 d) punkte nustatyta, kad ženklų panašumas priklauso nuo to, ar žodis turi prasmę, ar yra dirbtinis, dažniausiai ženklai su prasminiais žodžiais, lyginant juos su dirbtiniais, yra stiprūs ženklai, o vadovaujantis Metodinių nurodymų 3.1.3 punktu, prasminis panašumas gali būti savarankiškas ženklų panašumo kriterijus. Kadangi nagrinėjamu atveju apelianto ženklai laikytini neturinčiais prasmės, o atsakovės naudojami žymenys sudaryti iš prasminio žodžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė lyginamų žymenų semantinio panašumo.
Dėl visuomenės suklaidinimo galimybės
50. Spręsdamas dėl visuomenės suklaidinimo galimybės pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius prekių ženklų ir žymenų tapatumo ar panašumo, teismo neįtikino apelianto pozicija, jog egzistuoja visuomenės suklaidinimo dėl prekių ženklų tapatumo galimybė.
51. Apelianto įsitikinimu, jo prekių ženklų bendra žodinė išraiška (terminas „monabanq“) ir atsakovės naudojami žymenys („mano.bank“, „manobankas“, „Mano bankas“) vartotojų atmintyje neabejotinai paliks klaidinamą įspūdį, nepaisant menkų, neesminių skirtumų, nes paprastai vartotojas labiau įsidėmi panašumus nei skirtumus. Tokia apelianto pozicija iš esmės grindžiama vertinimu, kad ginčo žymenys yra klaidinamai panašūs, tačiau, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, toks panašumas pagrįstai nebuvo nustatytas, o nenustačius žymenų panašumo, nėra pagrindo konstatuoti ir visuomenės suklaidinimo galimybės.
52. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti vertinama vidutinio Lietuvos vartotojo požiūriu, todėl apelianto užsakymu atliktas tyrimas Prancūzijos Respublikoje nagrinėjamu aspektu nėra aktualus. Šios teismo išvados apeliantas ir neginčija.
53. Antra, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad reikšminga aplinkybė, vertinant suklaidinimo galimybę, yra vartotojo atidumo laipsnis. Padarydamas išvadą, kad, esant tokio pobūdžio paslaugoms kaip bankų veikla, vartotojai yra linkę būti atidesni rinkdamiesi paslaugų teikėją, todėl suklaidinimo galimybė šiuo atveju dar labiau sumažėja, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi atitinkama Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos praktika (Gairėmis), tad apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja atsakovės nurodyto sprendimo byloje Nr. T-563/08 neaktualumą nagrinėjamai bylai, savaime nepaneigia nurodytos teismo išvados pagrįstumo.
54. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčo žymenų sukeltame bendrame įspūdyje vizualių, semantinių ir fonetinių skirtumų iš esmės pakanka, kad būtų eliminuota visuomenės suklaidinimo galimybė, ypač atsižvelgiant į aukštą vartotojų pastabumo laipsnį.
Dėl kitų apelianto argumentų
55. Apelianto teigimu, skundžiamu sprendimu nepagrįstai nusprendus, kad atsakovės naudojami žymenys yra nepanašūs į ankstesnius apelianto prekių ženklus, turėtų būti įvertintos ir kitos, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime neaptartos aplinkybės, susijusios su apelianto prekių ženklų reputacija.
56. Atsižvelgdamas į tai, kad apelianto skundo argumentai dėl žymenų panašumo įvertinti kaip nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, sprendžia, kad apelianto argumentų dėl prekių ženklų reputacijos vertinimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
57. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
58. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo 1 753,29 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, priteisiama atsakovei iš ieškovo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Mano bankas“ iš ieškovo MONABANQ S.A. 1 753,29 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų, 29 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.