Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), sekretoriaujant V. R., dalyvaujant ieškovei G. J. ir jos atstovei advokatei G. B., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. B., trečiajam asmeniui A. K., trečiojo asmens A. K. atstovei S. V., trečiųjų asmenų J. M., J. P., R. Z. atstovei advokatei D. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3394-191/2016 pagal ieškovės G. J. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys: J. M., B. P., J. K. teisių perėmėjai A. K., A. K., J. P., R. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilęs dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises sudaryto pareiškimo, teigiant esant jį sudarytą suklydimo ir apgaulės įtakoje.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio reikalavimas reiškiamas nesuderinamais pagrindais, nes reikalaujant panaikinti sandorį kaip sudarytą dėl apgaulės, pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas gali sandorį pripažinti kaip sudarytą suklydimo įtakoje.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad pačios ieškovės parodymai nėra nuoseklūs. Ieškovė teigė, kad susitarime ne jos parašas, nes ji neatsiminė, kad būtų atsisakiusi savo nuosavybės dalies, iki ginčijamo susitarimo viskas buvo tvarkoma pas notarą, todėl sunku buvo suvokti, kad žemėtvarkos specialistas gali tvirtinti analogišką susitarimą. Susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo garbingo amžiaus, menko išsilavinimo, nebuvo įtari, todėl nepagalvojo, kodėl susitarimą pasirašė visi pretendentai ir kokia jo reikšmė.

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad susitarimu nebuvo išreikšta tikroji ieškovės valia. Žemėtvarkos specialistė buvo suinteresuota nurodyto dokumento pasirašymu ir priešiškai nusiteikusi ieškovės atžvilgiu. Ieškovė į susitikimą buvo kviečiama telefonu. Susitarimas buvo parengtas iš anksto ir atvykus tik pasirašytas. Jo kopijos ieškovė negavo.

Teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai nevertino ieškovės paaiškinimų, išimtinai rėmėsi suinteresuotų asmenų J. M., R. Z. bei liudytojos N. B. parodymais, kuri teismo posėdyje apskritai nebuvo apklausta.

Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovė buvo nesąžininga viso nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes ji siekė, kad teisingai būtų atkurta nuosavybės teisė visiems pretendentams. Teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes, kadangi panaikinus ginčijamą susitarimą būtų pagrindas perskaičiuoti pretendentams atkurtinos žemės kiekius.

Teismas be pagrindo iš ieškovės priteisė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas suinteresuotiems asmenims nespręsdamas dėl jų dydžio atitikimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintoms Rekomendacijoms, nors buvo pagrindas jas sumažinti

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovė skundžia teismo sprendimą dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 str.) ir netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo (Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 185 str., 270 str.

Bylos medžiaga nustatyta, jog P. P., A. iki nacionalizacijos valdė 5,9665 ha žemės. 2006 m. gegužės 23 d. Kauno miesto 15-ajame notarų biure patvirtintu Susitarimu J. P. įpėdiniai - J. M. ir R. Z., ieškovė, B. P., J. K., J. P., pretenduojantys į P. P. turėtą turtą, 5,9665 ha žemės valdą, buvusią (duomenys neskelbtini) k., Raudondvaryje, Kauno raj., ir turėdami teisę atstatyti nuosavybę į 5,9665 ha, susitarė atstatyti teisę į žemę taip: J. P. įpėdinėms - J. M. ir R. Z. - 0,7933 ha; B. P. - 0,8933 ha; ieškovei - 0,8933 ha; J. K. - 1,6933 ha; J. P. - 1,6933 ha. Tačiau įpėdiniai, 2006 m. gegužės 23 d. Susitarimu nusistatydami dalis, į kurias ketino atstatyti nuosavybės teisę neįvertino aplinkybės, kad 1999 m. balandžio 14 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-2048 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ ir sprendimais Nr. 52/9340, 52/9341, 52/9342 jau buvo atkurtos nuosavybės teises į P. P. iki 1940 m. Kauno r., (duomenys neskelbtini) k., turėtą žemę ieškovei G. J., B. P. ir J. P., kitiems pretendentams iki tol nepareiškus valios nuosavybės teises atkurti. Atsižvelgiant į tai susidarė faktinė situacija, kad 2006 m. gegužės 23 d. notarinės formos Susitarimu buvo nusistatytos neteisingos dalys. Dėl šių aplinkybių 2006 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus specialistės N. B. akivaizdoje buvo pasirašytas pareiškimas, kuriuo J. P. įpėdiniai R. Z., J. M., G. J. ir B. P. nurodė sutinkantys, kad 2006 m. gegužės 23 d. susitarime jiems priklausanti dalis būtų sumažinta minusuojant visiems po lygiai Kauno r. (duomenys neskelbtini) kaime esantį plotą. Ieškovė G. J. pareiškė ieškinį prašydama pripažinti šį pareiškimą negaliojančiu, nurodydama, kad pasirašė jį suklaidinta bei todėl, kad prieš ieškovę buvo panaudota apgaulė. Ieškovė nurodė, kad ji nesuprato, kokiu tikslu pasirašomas pareiškimas, juo labiau, kai prieš tai susitarimas dėl dalių buvo sudarytas notarine tvarka. Teismas, nenustatęs nei suklydimo, nei apgaulės, ieškinio reikalavimų netenkino.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, tačiau apeliacinės instancijos teismas ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir taiko niekinio sandorio negaliojimo pasekmes, dėl ko pasisako žemiau sprendime.

Dėl materialinės teisės normų taikymo ir sandorio negaliojimo pagrindų

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą galima taikyti tik tuo atveju, jei konstatuojama sąlygų visuma: pirma, teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant, ar teisės norma imperatyvi, svarbus yra lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo atveju aktuali 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atkūrimo tvarka) 2006 m. rugpjūčio 6 d. redakcija, galiojusi ginčijamo pareiškimo sudarymo metu (2006 m. rugsėjo 25 d.). Šiuo nutarimu patvirtintos tvarkos 2 dalyje buvo numatyta, kokia tvarka teikiami prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pažymint, kad prie prašymo atkurti nuosavybės teises taip pat gali būti pridėtas piliečių susitarimas, nurodantis, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises. Tokiu atveju piliečių parašai turi būti patvirtinti notariškai (nurodytos tvarkos 15 p.).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo nustatytas tik vienas būdas, kuriuo buvo galima atsisakyti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kito pretendento naudai bei perleisti kitam pretendentui savo teisės dalį atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: pretendentų tarpusavio susitarimas dėl dalių, į kurias atkuriamos nuosavybės teisės pagal Atkūrimo tvarkos 15 punktą. Šis susitarimas galėjo būti sudaromas tik pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. tik asmenų, laiku ir tinkamai pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises, taip pat jį turėjo pasirašyti visi susitarime dalyvaujantys pretendentai, o jų parašai patvirtinti notaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013). Taigi, tik tokiu susitarimu, patvirtintu notariškai, pretendentai galėjo pasidalinti turto dalis, sumažinti ar padidinti savo dalis kitų pretendentų sąskaita, taip pat savo dalies atsisakyti.

Kaip nustatyta nutarties 11 punkte, ginčo atveju pretendentai žemėtvarkos skyriuje paprasta rašytine forma pasirašė pareiškimą, kuriame sutiko susimažinti 2006 m. gegužės 23 d. notaro patvirtiname susitarime numatytas atkurtinos nuosavybės teisės dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju teisės aktai imperatyviai nustatė būtiną susitarimo notarinę formą (žr. nutarties 13-15 p.), CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, CK 6.183 straipsnio 3 dalis nurodo, kad notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma. Todėl konstatuotina, kad pagal ginčo pareiškimo sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, tiek pareiškėja, tiek ir kiti pretendentai susimažinti ar perleisti savo nuosavybės teises į jiems priklausantį atkurti turtą ar jo dalį (pakeisti notariškai patvirtintą 2006 m. rugsėjo 25 d. susitarimą) galėjo tik notariškai patvirtinta sutartimi.

Taigi, nors ieškovė byloje ir aiškiai nenurodė materialinės teisės normos dėl pareiškimo pripažinimo niekiniu sandoriu, tačiau savo paaiškinimuose tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose akcentavo, jog ginčijamo pareiškimo ji neprivalėjo sudaryti, nes jau buvo sudarytas notarinės formos sandoris ir jo keisti nebuvo pagrindo ir būtinumo. Be to apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teisėjų kolegija aiškinosi sandorio formos privalomumo klausimą, sudarė galimybę šiuo klausimu pasisakyti dalyvaujantiems byloje asmenims. Todėl spręstina, jog atsižvelgiant į nutarties 14-17 punktuose išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turi teisę ir pareigą ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes ir tuo procese dalyvaujančių asmenų teisės nėra pažeidžiamos (CK 1.78 str. 5 d.). Taigi, teismas, pasinaudodamas įstatyme jam numatyta teise ir pareiga, konstatuoja, jog 2006 m. rugsėjo 25 d. J. M., B. P., G. J. ir R. Z. pareiškimas Kauno Žemėtvarkos skyriui (reg. Nr. 1-2987), kuriuo išreikštas sutikimas sumažinti 2006 m. gegužės 23 d. susitarime aptartas nuosavybės teisės į P. P. turėtą valdą buvusią (duomenys neskelbtini) k., Raudondvaryje, Kauno r., dalis yra niekinis dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo. Toks konstatavimas apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra būtinas ginant tiek ieškovės, tiek ir kitų pretendentų pažeistas teises, nustačius, kad sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus. Šis teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų, nes bet kurios instancijos teismo naudojimasis savo teise vertintinas kaip kompetencijos įgyvendinimas, o ne kaip neteisėtas bylos nagrinėjimo ribų peržengimas.

Kartu pažymėtina, kad 2006 m. rugsėjo 25 d. pareiškimas ir šiaip laikytinas ydingu, kadangi iš jo turinio nėra aišku, kokių konkrečiai dalių pretendentai atsisakė ir koks galutinis pretendentų susitarimas pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką ir sąlygas. Ši aplinkybė patvirtinama ir faktiniu nuosavybės teisių atkūrimu, pagal kurį yra atkurta mažesnė nuosavybės teisių dalis (rajone atkurta 1,69 ha, nors skaičiuojant aritmetiškai turėtų būti 1,7126 ha; ieškovei atkurta 0,3224 ha, nors pagal Susitarimą tarp pretendentų ir faktines dalis atsižvelgiant į pretendentų skaičių, ieškovei turėjo tekti didesnė dalis), o šių aplinkybių (dėl faktiškai mažesnio atkurto žemės ploto Kauno rajone) atsakovės atstovė negalėjo paaiškinti, o tik deklaratyviai teigė, kad 2007 m. spalio 4 d. nuosavybės atkūrimo procesas buvo užbaigtas.

Atsižvelgiant į tai, kad niekinis sandoris yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento - ab initio (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.), konstatuojama, kad jis nesukūrė civilinių teisių ar pareigų, kurių siekė jį sudarę asmenys, tad šalys turėtų būti grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatavus niekinį sandorio pobūdį, nėra galimybių taikyti restituciją, t. y. šiuo teismo sprendimu anuliuoti faktines sandorio pasekmes (nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtus administracinius sprendimus), nes panaikinus ginčytą pareiškimą (sandorį) tarp pretendentų lieka galioti notarinės formos susitarimas dėl nuosavybės teisių dalių atkūrimo, kuris taip pat nėra tikslus; nėra aiškūs motyvai ir argumentai, kodėl nesutampa faktinis nuosavybės teisių atkūrimo į žemę sklypą plotas lyginant su paskaičiuotu aritmetiškai pagal atkurtinas dalis; pati ieškovė neginčijo ir nenurodė administracinių teisės aktų neteisėtumo pagrindų; be to taikant restituciją ir imant kaip pagrindą ieškovės nurodomą 2006 m. gegužės 23 d. notarinės formos susitarimą tarp pretendentų, ieškovei nepagrįstai ir neteisėtai būtų atkurta nuosavybės teisė į didesnį žemės plotą, nei jai faktiškai priklauso, nes nebūtų išminusuojamas žemės plotas, kuris jau buvo grąžintas Kauno rajone. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes restitucija šiuo atveju netaikytina, kaip negalima (CK 6.145 str. 1 d.). Tačiau nepaisant aukščiau paminėtų aplinkybių laikytini nepagrįstais atsakovės ir trečiųjų asmenų atstovės argumentai, jog teismas aplamai negali naikinti šio sandorio, kadangi toks teismo sprendimas nesukurs teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisės jau atkurtos. Kolegija sprendžia, jog jau vien nevertinant to, kad negali būti palikti galioti niekiniai sandoriai, net ir atkūrus nuosavybės teises, teismo sprendimo pagrindu atsakovė nepraranda galimybės svarstyti dėl administracinių aktų tikslinimo, kas beje jau buvo kartą daryta ieškovės atžvilgiu (Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 02-01-8714 buvo patikslinta ieškovei tenkanti dalis, nurodant, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3224 ha plotą), savaime suprantant tam esant tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui (pvz. atsakovei tiksliai paskaičiavus kiek ir kokiu pagrindu kuriam pretendentui buvo atkurta nuosavybės teisių į Kauno rajone esančią žemę bei nustačius neatitikimus, pretendentai galėtų sudaryti naują susitarimą, o atsakovė patikslinti administracinius aktus).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatavus, jog ginčijamas sandoris yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu, neliko teisinio pagrindo šį sandorį ginčyti kitais ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodomais pagrindais, todėl išsamiau pasisakyti dėl to paties sandorio, kaip sudaryto apgaulės ar suklydimo įtakoje, negaliojimo, nėra teisinio poreikio. Tokios praktikos laikosi tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 2A-1416/2014, Nr. 2A-1409/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme priėmus naują sprendimą perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.), teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų bylinėjimosi išlaidų dalyje nepasisako.

Pažymėtina, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi byloje pareikštas reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo tenkinamas, iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose (63,05 Eur žyminis mokestis), bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (10,28 Eur), valstybei.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti ex officio J. M., B. P., G. J. ir R. Z. 2006 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Kauno žemėtvarkos skyriui (reg. Nr. 1-2987), kuriuo išreikštas sutikimas sumažinti 2006 m. gegužės 23 d. susitarime aptartas nuosavybės teises į P. P. turėtą valdą buvusią (duomenys neskelbtini) k., Raudondvaryje, Kauno r., dalis niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) ieškovei G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 63,05 Eur (šešiasdešimt tris eurus, 5 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 10,28 Eur (dešimt eurų, 28 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.