Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas N. Z. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK areštinėje 2014 – 2016 metais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Telšių AVPK) neteisėtus veiksmus pareiškėjas nurodo jo laikymą Mažeikių PK areštinės kamerose, kuriose trūko ploto, buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, pavojaus mygtuko, lentynų ir veidrodžių, tualetai nebuvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, trūko privatumo jais naudojantis, nebuvo tinkamai aprūpintas valymo įrankiais ir priemonėmis, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, krata atliekama purvinose ir šaltose patalpose, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas nurodo, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, dirbtinio taip pat trūko, kamerose buvo šalta ir drėgna. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, kamerų dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx, 23 punkte - kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 24 punktas numatė, kad policijos areštinės kamerų oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C ir 30-75 %, šaltuoju – 18-26°C ir 30-75 %. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5V-356, 80 punkte numatyta, kad Policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus, patvirtintus Policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380 (keista 2010-10-14 įsakymu Nr. 5-V-789, 2013-10-21 įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015-01-12 įsakymu Nr. 5-V-31), kamerų langai įrengiami ne mažesni kaip 80 cm aukščio ir pločio, turi būti atidaromi natūraliai išvėdinti arba juose turi būti įrengiamos rakinamos orlaidės, jeigu kamerose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema (35 p.), kamerų langų stiklai turi būti skaidrūs, užtikrinantys natūralų kamerų apšvietimą, vidinis stiklas turi būti armuoto arba nedūžtamo stiklo (36 p.), langai grotuojami apsauginėmis bei signalinėmis grotomis (37 p.), areštinėje turi būti įrengiamas centrinis šildymas, pritekamoji ir ištraukiamoji mechaninė vėdinimo sistema (77.2. p.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose yra dvigubi langai, išorinis stiklas skaidrus, vidinio lango stiklas sustiprintas bei armuotas, skaidraus stiklo, visose kamerose papildomai įdiegtos dienos liuminescencinės lempos, langai vėdinimui pritaikyti, atsidaro iš kameros vidaus pusės (su ribotuvais, kad nebūtų galima perdavinėti daiktų), kameros yra dar papildomai vėdinamos mechaniniu būdu, elektros varikliai per ventiliacinius vamzdynus priverstinai įpučia ir ištraukia orą. Į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos 2014-01-06 pažyma Nr. 11VL-1, kurioje nurodyta, kad Mažeikių rajono PK areštinės įrengimas ir priežiūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus (88-92 b. l.). Telšių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų dėl Mažeikių rajono PK areštinės kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, netinkamos natūralios apšvietos ar dirbtinio apšvietimo nenustatė, patikrinimo aktuose nurodė, kad areštinės kameros vėdinamos per langus ir veikiančia mechanine patalpų vėdinimo sistema (93-95, 104-105, 110-112, 113-115, 116-117 b. l.), taigi atsakovo pateikti patikrinimų aktai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamo patalpų apšvietimo, per žemos oro temperatūros ir drėgmės. Nors 2014 m. liepos 9 d. patikrinimo metu užfiksuoti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9, 48, 49, 50 ir 57 punktų pažeidimai dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo (9 p.), areštinės patalpų, įrengimų ir baldų švaros (48 p.), nuolatinio patalpų valymo drėgnuoju būdu, kamerų, sanitarinių mazgų grindų, santechninių įrenginių, praustuvių valymo ir dezinfekcijos (49, 50 p.), blogos minkštojo inventoriaus kokybės (57 p.), tačiau pareiškėjas nurodo, kad jam nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, t.y. neturtinę žalą, sukėlė per žema gyvenamųjų patalpų temperatūra, per didelė jų drėgmė, blogas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, taigi visuomenės sveikatos centro nustatyti higienos normos pažeidimai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, išskyrus pažeidimus dėl areštinės patalpų švaros (48 p.), nuolatinio patalpų ir įrenginių valymo ir dezinfekcijos (49, 50 p.), nes pareiškėjas nurodė, kad krata buvo atliekama murzinose patalpose, reikėdavo basomis kojomis stovėti ant murzinų grindų. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjas Mažeikių rajono PK areštinės patalpose buvo laikomas ir jo krata atliekama pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 48, 49 ir 50 punktų reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad areštinės gyvenamosiose patalpose nėra iškvietimo mygtuko, veidrodžio, lentynėlės pasidėti higienos reikmenims.

Policijos įstaigų areštinių įrengimą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija. Šiuose teisės aktuose numatyta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, t.y., vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Pagal Instrukcijos 39 punktą, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad Mažeikių rajono PK areštinėje darbas organizuojamas taip, kad pamainoje dirba ne mažiau kaip du pareigūnai, vienas jų atlieka areštinės budėtojo funkcijas, kitas – vidaus postinio funkcijas. Postinio funkcijas atliekantis pareigūnas periodiškai, ne rečiau kaip kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrina kamerose esančius asmenis, apie padėtį informuoja budėtoją, areštinės kamerų duryse įrengta stebėjimo akutė, be to, areštinės pamainų pasikeitime kiekvieną rytą dalyvauja areštinės viršininkas, kuris išklauso areštantų pretenzijas, prašymus, pasiūlymus, surenka jų raštu rašytus prašymus, laiškus, todėl kiekvienas areštinėje laikomas asmuo gali išsakyti savo nusiskundimus žodžiu arba raštu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu (mygtuku), bet jis to negalėjo padaryti, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 30-32 punktuose numatyta, kad kamerose turi būti įrengiamos vientisos vieno aukšto lovos, prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams, atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti spintelė be stalčių, suolas arba taburetė, kameroje turi būti vienas stalas, virš durų įrengiama niša kameros budinčiajam apšvietimui ir radijo transliaciniam taškui. Pagal nurodytų reikalavimų 29 punktą, kamerų sanitariniuose mazguose turi būti įrengiamas antivandalinis praustuvas ir klozetas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 20 punkte buvo numatyta, kad policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose viskas įrengta pagal higienos normos HN 37:2009 20 punktą, tačiau nepateikė teismui jokių areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimą įrodančių dokumentų, būtent įrodymų, kad kamerose Nr. 11, 18 ir 19 pareiškėjo laikymo laikotarpiais buvo veidrodžiai ir tualeto reikmenų spintelės, nors pagal teismų praktiką vertinant, ar sanitarinis mazgas (įrenginiai) įrengti tinkamai, laikomasi šio pobūdžio bylose taikomų bendrųjų įrodinėjimo taisyklių, pagal kurias pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas suėmimo vykdymo (laisvės atėmimo bausmės vykdymo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl nurodytų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka įstaigos administracijai, todėl įstaigai tokių pareiškėjų teiginių nepaneigus, pavyzdžiui, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžio, konstatuojama, jog buvo pažeistas HN 37:2009 20 punktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017). Tačiau vertinant, kaip sanitarinio mazgo (įrenginių) netinkamas įrengimas pažeidė pareiškėjo teises, laikoma, kad pareiškėjui, kuris nepagrindžia dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, neturtinė žala nėra padaryta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik nurodė, kad kamerose nebuvo veidrodžių ir lentynėlių higienos reikmenims pasidėti, tačiau nepagrindė, kokias neigimas pasekmes jis dėl to patyrė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl sanitarinio mazgo įrenginių nebuvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinėje nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – unitazas atskirtas tik sienele iš šono, nebuvo durelių ar užuolaidų, kas labai trikdė, nes visą laiką matėsi, ką asmuo daro tualete, taip buvo pažeistas jo privatumas.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 - 130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir „Genujos“ tipo klozetas, sienos bei grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis. Telšių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu užfiksavo, kad Mažeikių r. PK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė), sanitarinis mazgas atskirtas 1,2 metro aukščio pertvara (HN 37:2009 20 p.) (93-95, 104-105, 110-112, 113-115, 116-118 b. l.).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120-130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018 ir kt.). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti vertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas, net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017 ir kt.). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo su kuo šluoti ir susemti šiukšlių, nebuvo kibiro. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 52 punktas numatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštantai buvimo areštinėje laikotarpiu patys rūpinasi kamerų švara, tam tikslui kiekvienoje kameroje yra grindų šluostė, šepetys ir semtuvėlis. Telšių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu taip pat konstatavo, kad areštinės kamerų švara ir tvarka rūpinasi patys areštantai, tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi (šepečiu grindims, šluoste, kibiru, valikliais (1 t., 93-95, 110-112, 113-115 b. l.). Taigi pateikti duomenys rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo valymo priemonėmis, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini.

Pareiškėjas nurodo, kad jo, grįžusio etapu ar atvykusio iš kitos įkalinimo įstaigos, nevesdavo į dušą. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 puntas numatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12. punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Sveikatos priežiūros tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos 2014-01-06 pažymoje užfiksuota, kad areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (1 t., 88-92 b. l.). Telšių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu taip pat nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantai turi galimybę (pagal išvedimo iš kamerų registracijos žurnalą) visą kūną prausti po dušu; areštantų apsiprausimui yra 3 vietų dušinė (93-95, 104-105, 110-112 b. l.). Iš byloje esančių Asmenų išvedimo iš kamerų apskaitos žurnalų (25-41, 42-58 b. l.) matosi, kad pareiškėjas į dušą buvo išvestas tik 2014-08-10, 2014-10-15 ir 2014-12-01, apie jo išvedimą į dušą laikotarpiais nuo 2015-04-01 iki 2015-04-03 ir nuo 2015-04-13 iki 2015-04-15 duomenų byloje nėra, taigi pareiškėjas į dušą buvo vedamas tikrai ne jo atvykimo į areštinę dieną, tačiau tokio reikalavimo higienos norma nenustato, o 2015 m. balandžio mėn. areštinėje buvo laikomas tik po 2 paras. Pareiškėjas neginčija, ar jam iš viso buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, todėl jo pretenzijos dėl dušo laikytinos nepagrįstomis.

Pareiškėjas nurodo, kad jis Mažeikių rajono PK areštinėje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, taip buvo pažeistos jo teisės, be to, jis serga astma, kas labai apsunkino jo savijautą.

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677, 22.13 p. buvo numatyta, kad rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nuo 2015 m. vasario 10 d. galiojančios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-139, 22.4 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata. Atsakovas, teismo įpareigotas pateikti duomenis apie rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymą areštinėje 2014 – 2015 metais, tik išdėstė teisinį reglamentavimą dėl rūkančių asmenų laikymo, tačiau nenurodė, ar nerūkantys asmenys areštinėje buvo laikomi atskirose kamerose, ar šis klausimas buvo sprendžiamas kitokiu būdu ir pan., nepateikė konkrečių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).