- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-288-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02048-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, G. D., A. D.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 2.8.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-788-553/2017 pagal ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. D. ir A. D., tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarė D. B., dėl administracinio akto panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir G. D. 2003-03-12 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2003-26760 dėl 1 019 kv. m ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymą „Dėl papildomo žemės sklypo greta sklypo J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Vilniuje suformavimo, pardavimo kainos bei naudojimo sąlygų patvirtinimo bei pardavimo G. D.“; taikyti restituciją: priteisti Lietuvos Respublikos valstybės naudai iš G. D. ir A. D. solidariai 92 294,37 Eur.Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002-04-11 sprendimu Nr. 761V nustatė, kad komerciniams objektams statyti ir eksploatuoti J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje sklypas, kurio ribos miesto plano ištraukoje pažymėtoje linijomis ir skaičiais 1-7, yra 1 929 kv. m ploto, įskaitant papildomai priskirtą 1 019 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį, pažymėtą linijomis ir skaičiais 4-10, prie 910 kv. m privačios žemės sklypo dalies, pažymėtos linijomis ir skaičiais 1-3, 8-10. Taip pat patvirtinta 1 019 kv. m valstybinės žemės sklypo dalies pardavimo kaina – 121 534 Lt. Šio sprendimu pagrindu buvo patvirtintas susitarimas tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo G. D., kad susitarimo objektas yra lėšos, kurių reikės teritorijai įsisavinti, taip pat papildomi įnašai statybos teritorijai tvarkyti ir miesto inžinerinei infrastruktūrai plėtoti. Atsakovas G. D. įsipareigojo iki valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo sumokėti 123 026 Lt teritorijai įsisavinti ir miesto inžinerinei infrastruktūrai plėtoti į Vilniaus miesto savivaldybės atsiskaitomąją sąskaitą. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir atsakovas G. D. 2003-03-12 sudarė 1 019 kv. m ploto žemės sklypo, esančio J. B. ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, Vilniuje, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2003-26760. Šios sutarties 4 punkte nurodyta, kad už perkamą žemės sklypo dalį G. D. 2003-03-07 sumokėjo 121 534 Lt. 2003-09-16 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisė į 1 019 kv. m ploto žemės sklypą buvo perleista J. K., A. A., V. T., A. G., A. J., V. K. ir A. T.. Vilniaus apskrities viršininko 2004-03-03 įsakymu Nr. 2.3-1286-01 buvo sujungti 1 019 kv. m ir 910 kv. m žemės sklypai į vieną bendrą 1 929 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2006-01-04 taikos sutartimis nuosavybės teisė į 1019/1929 dalį sujungto žemės sklypo buvo perleista G. D. ir A. D.. Pardavėjas G. D. ir A. D. ir pirkėja UAB „Vilniau kapitalo vystymo projektai“ 2006-07-28 sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1 929 kv. m ploto žemės sklypo. Šis žemės sklypas parduotas už 11 000 000 Lt. Nuo 2015-06-11 nuosavybės teise žemės sklypas priklauso UAB „Realinija“. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007-12-03 išdavė leidimą vykdyti statybos darbus žemės sklype. VĮ Registrų centras 2016-09-22 raštu informavo, kad 2003-03-12 dienai 0,1019 ha ploto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 127 493 Eur. Ieškovė taip pat nurodė, kad, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuomone, suformuotas 1 019 kv. m ploto įsiterpęs žemės sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir jam keliamų reikalavimų, nustatytų Naujų kitos paskirties valstybės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 2.15 punkte. Šį laisvos valstybinės žemės sklypo nėra pagrindo laikyti įsiterpusiu tarp privačių žemės sklypų, kadangi jame gali būti suformuotas atskiras žemės sklypas, kurį būtų galima naudoti pagal paskirtį. Būdamas racionalių ribų ir dydžio, neįsiterpęs tarp valstybinių ar privačių žemės sklypų, 109 kv. m didesnis už pagrindinį žemės sklypą, 1 019 kv. m ploto žemės sklypas, buvo parduotas G. D. už 121 534 Lt, t. y. 318 674 Lt mažiau už vidutinę rinkos vertę. 2003-03-12 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatoms, todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi turi būti pripažintas negaliojančiu. Nustačius pagrindą 1 019 kv. m žemės sklypo pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, turi būti panaikintas ir administracinis aktas, susijęs su šio žemės sklypo suformavimo ir pardavimo administracinių procedūrų atlikimu minėtam pardavimo sandoriui sudaryti. Taip pat turi būti taikoma restitucija – atsakovai G. D. ir A. D. turi grąžinti valstybei 1 019 kv. m žemės sklypo ekvivalentą pinigais, kadangi ginčo žemės sklypas yra sujungtas su kitu žemės sklypu, ir dar penkiais sandoriais perleistas kitiems asmenims. Ieškovė nurodė, kad turi būti taikomas G. D. sumokėtos sumos už žemės sklypą įskaitymas: sandorio sudarymo metu ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 440 208 Lt, o žemės sklypas buvo parduotas už 121 534 Lt, taigi priteisiamą sumą sudaro 92 294,37 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovo G. D. naudai 2 904 Eur atstovavimo išlaidų.Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo” buvo patvirtinti teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendiniai: žemės naudojimo paskirtis, būdas, sklypų ribos ir apribojimai. Šiuo sprendimu Miesto plėtros departamentas buvo įpareigotas parengti papildomo valstybinės žemės sklypo įsigijimo dokumentus ir teikti juos tvirtinti Vilniaus miesto valdybai (t. 1, b. l. 11). Iš detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.3 punkto matyti, kad teritorijos šiauriniame kampe buvo suformuotas naujas sklypas Nr. 7 (toliau – Žemės sklypas), kuris dėl susiklosčiusios urbanistinės situacijos buvo įvertintas kaip negalintis funkcionuoti savarankiškai – į jį neįmanoma patekti iš Basanavičiaus ir (duomenys neskelbtini) gatvių dėl šių gatvių sankryžos ir visuomeninio transporto stotelės artumo. Todėl buvo sprendžiama, kad suformuotas Žemės sklypas Nr. 7 galėtų būti prijungtas prie gretimai esančio sklypo Nr. 1 arba Nr. 8 (t. 2, b. l. 28). 2000-12-28 raštu Nr. 21-D-17 Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuriai priklauso sklypas Nr. 8, pranešė, kad į detaliajame plane Nr. 7 pažymėtą Žemės sklypą nepretenduoja (t. 1, b. l. 71). Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 761V nusprendė, kad komerciniams objektams statyti ir eksploatuoti J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje sklypas, kurio ribos miesto plano ištraukoje pažymėtoje linijomis ir skaičiais 1-7, yra 1 929 kv. m. ploto, įskaitant papildomai priskirtą 1 019 kv. m. valstybinės Žemės sklypo dalį, pažymėtą linijomis ir skaičiais 4-10, prie 910 kv. m. privačios žemės sklypo dalies, pažymėtos linijomis ir skaičiais 1-3, 8-10. Patvirtino 1 019 kv. m valstybinės žemės sklypo dalies pardavimo kainą – 121 534 Lt, bei Vilniaus miesto savivaldybės ir žemės sklypo pirkėjo Susitarimą dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (t. 1, b. l. 14-15). Paminėtu susitarimu atsakovas G. D. įsipareigojo iki valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo sumokėti 123 026 Lt sumą, skirtą teritorijai įsavinti ir miesto inžinierinei infrastruktūrai plėtoti. G. D. šį įsipareigojimą įvykdė 2002-12-23, įmokėdamas į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą 123 026 Lt (t. 1, b. l. 88). Vilniaus apskrities viršininkas 2002-12-24 įsakymu Nr. 6048-01, vadovaudamasis tuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.15 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 2000-11-09 sprendimu Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimu Nr. 761V bei atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros departamento 2002-10-29 raštą Nr. 203-17-1804, suformavo greta G. D. privačios nuosavybės teise priklausančio 910 kv. m ploto žemės sklypo J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, papildomą 1 019 kv. m ploto laisvos valstybinės Žemės sklypą, patvirtino bendras sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, 121 534 Lt pardavimo kainą ir nutarė žemės sklypą parduoti G. D.. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities administracijos, ir atsakovas G. D. 2003-03-12 sudarė 1 019 kv. m. ploto Žemės sklypo, esančio J. B. ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, Vilniuje, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2003-26760. Už perkamą Žemės sklypą 121 534 Lt G. D. sumokėjo prieš šios sutarties pasirašymą (Sutarties 4 p.) (t. 1, b. l. 22-24, 82).Teismo vertinimu, detaliojo plano rengimo dokumentuose (aiškinamojo rašto 2.3 punkte) aiškiai nurodytos aplinkybės, kodėl nėra galimybės suformuoti savarankiškai funkcionuojančio sklypo: į jį neįmanoma patekti iš Basanavičiaus ir (duomenys neskelbtini) gatvių dėl šių gatvių sankryžos ir visuomeninio transporto stotelės artumo. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, jog įvažiavimas iš paminėtų gatvių į teritorijos šiauriniame kampe esantį žemės sklypą nėra galimas ir dėl esančių statinių, taip pat, kad ieškovė šių aplinkybių neginčijo, apsiribodama bendro pobūdžio pasvarstymais, kad į sklypą Nr. 7 buvo galima patekti, nustačius servitutus besiribojančiuose sklypuose. Tačiau pastarieji ieškovės argumentai nesudarė teismui pagrindo vertinti, kad Vilniaus miesto valdybos 2000-11-09 sprendimas Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl sprendė, kad šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog kaip įsiterpiantis suformuotas žemės sklypas Nr. 7 iš dviejų pusių ribojasi su J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis, o pagal tuo metu galiojusią paminėto nutarimo redakciją nebuvo numatyta sąlyga dėl ribojimosi su keliu (gatve), nekeičia esmės, nes ribojimasis su gatvėmis, iš kurių įrengti įvažiavimo nėra objektyvių galimybių, sukuria tą pačią teisinę situaciją, kuri apsprendžia įsiterpiančio sklypo formavimo sąlygas. Teismas, pažymėjęs, kad vėlesnė šio nutarimo 2.15 punkto redakcija buvo papildyta sąlyga dėl galimybės formuoti kaip įsiterpiantį sklypą, jeigu jis ribojasi ir su gatve (keliu), padarė išvadą, jog įstatymo leidėjas įvertino teisės spragą, trukdančią užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą.Teismas akcentavo, kad priimant Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimą Nr. 761V, kuriuo buvo nustatytos žemės sklypo ribos, pardavimo kaina, patvirtintas susitarimas dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, suformuotas pasiūlymas parduoti žemės sklypą ir nustatytas įpareigojimas sklypo naudotojui kreiptis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, galiojusi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto redakcija nustatė visiškai tokias pat, kaip nurodyta anksčiau (žr. nutarties 6 punktą), sąlygas įsiterpiančio sklypo formavimui.Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad pradėtos žemės sklypo pirkimo procedūros turėjo būti pabaigtos pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nes, teismo vertinimu, priešingu atveju susidarytų situacija, kad visi tam tikrais etapais suskirstyti ir privalomi atlikti procesai, būtini administracinių aktų priėmimui ir galiausiai pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, turėtų būti atliekami iš naujo, taip sukuriant teisinį neapibrėžtumą.Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog sekantis pradėto Žemės sklypo pardavimo proceso administracinis aktas - Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymas Nr. 6048-01 buvo priimtas ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta įsigaliojus Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto redakcijai, numatančiai, kad tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršijantys 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių valdyboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, neturėjo įtakos nei paminėto administracinio akto, nei sudaryto sandorio teisėtumui. Teismas pažymėjo, kad nustatyta žemės sklypo paskirtis – komercinės paskirties objektų teritorijos, todėl ir paminėtos naujos redakcijos teisės normos nuostatų dėl sklypų dydžio ginčijamas įsakymas ir sandoris nepažeidė.Teismo vertinimu, ieškovė, teigdama, kad žemės sklypas negalėjo būti laikomas įsiterpusiu, nes jo plotas 109 kv. m didesnis už besiribojanti žemės sklypą, tokių savo deklaratyvių teiginių nepagrindė jokiais teisiniais argumentais, todėl teismas plačiau šiuo aspektu nepasisakė.Teismas nustatė, kad ieškovė argumentus dėl žemės sklypo kainos neatitikimo rinkos kainai nurodė kontekste reikalavimų panaikinti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą bei pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, teigdama, kad žemės sklypas negalėjo būti suformuota kaip įsiterpiantis ir parduotas lengvatinėmis sąlygomis – esą turėjo būti parduotas už tuo metu buvusią rinkos kainą – 440 208 Lt. Teismo vertinimu, ieškovė jokių teisiškai reikšmingų argumentų dėl žemės sklypo pardavimo kainos netinkamo nustatymo Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimu Nr. 761V bei Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 6048-01 nenurodė, todėl teismas šiuo aspektu taip pat plačiau nepasisakė, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie žemės sklypo vertės nustatymo procedūros atitiktį teisės normų nustatytai tvarkai.Tačiau teismas sprendė, jog tikslinga pasisakyti dėl žemės sklypo rinkos vertę ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, ieškovė, teigdama, kad žemės sklypo rinkos vertė jo pardavimo metu siekė 440 208 Lt, o pardavimo kaina tik 121 534 Lt, pirmosios aplinkybės nepagrindė objektyviais ir pakankamais įrodymais, o antrąją interpretavo neobjektyviai.Teismas nustatė, kad ieškovė į bylą yra pateikusi tik VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016-09-22 raštą, kuriame nurodyta, kad Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2003-02-12 buvo 440 208 Lt (t. 1, b. l. 27). Tačiau, teismo vertinimu, šių duomenų patikimumą paneigia kitas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017-05-17 raštas, kuriuo buvo atsakyta į atsakovo atstovo paklausimą dėl pirmesniame rašte nurodytų duomenų pagrindo (t. 2, b. l. 57-58). Be to, teismas akcentavo, kad byloje yra pateikta 2002-02-27 M. R. firmos „Lituka“ turto vertės nustatymo pažyma Nr. VGO-20303, patvirtinanti, kad nepriklausomi turto vertintojai žemės sklypą įvertino 224 000 Lt verte (t. 1, b. l. 9192). Teismas konstatavo, kad šiems duomenims paneigti ieškovė nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nepriklausomų vertintojų vertinimo duomenimis, kurie buvo nustatyti ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. prieš pat žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą.Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai laikosi pozicijos, kad atsakovas G. D. už žemės sklypą sumokėjo tik 121 534 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės ir žemės sklypo pirkėjo susitarimą dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, sumokėjo dar 123 026 Lt sumą, skirtą teritorijai įsavinti ir miesto inžinerinei infrastruktūrai plėtoti. Tokio susitarimo įvykdymas buvo privaloma sąlyga žemės sklypo pirkėjui, todėl teismas sprendė, kad realiai už žemės sklypą G. D. sumokėjo 244 560 Lt sumą, kuri viršijo nepriklausomų ekspertų nustatytą žemės sklypo tuometę rinkos vertę.Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir G. D. 2003-03-12 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymą „Dėl papildomo žemės sklypo greta sklypo J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Vilniuje suformavimo, pardavimo kainos bei naudojimo sąlygų patvirtinimo bei pardavimo G. D.“ ir taikyti restituciją, nes ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus.Teismas, atsižvelgdamas į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio nuostatas bei į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, sprendė, kad atsakovo prašoma atstovavimo išlaidų atlyginimo suma yra pagrįsta ir protinga. Dėl to iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 2 904 Eur atstovavimo išlaidoms.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, kad nors ginčo žemės sklypas buvo suformuotas kaip įsiterpęs, tačiau jis neatitiko visų būtinų įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir jam keliamų reikalavimų: šis žemės sklypas ribojasi su 2 gatvėmis, turi pakankamą jo eksploatacijai skirtą susisiekimą, yra racionalaus dydžio ir ploto, taigi, buvo galima suformuoti naują žemės sklypą. Be to, 1 019 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo pardavimas, kaip įsiterpusio, pažeidė taisyklių 2.15 papunktyje numatytus reikalavimus ir tuo pagrindu, kad pagal patvirtintą teritorijos detalųjį planą teritorijoje buvo numatyta, be kita ko, ir gyvenamoji paskirtis, detaliuoju planu buvo suformuotas 751,56 kv. m ploto žemės sklypas Nr. 7, bei parduotas dar didesnis – 1 019 kv. m ploto žemės sklypas. Taigi buvo parduotas didesnis nei 0,04 ha ploto žemės sklypas teritorijoje, kurioje pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba.Kritiškai vertintini pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė nepagrindė įrodymais, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė jo pardavimo metu siekė 440 208 Lt. Tokią vidutinę rinkos vertę nurodė VĮ Registrų centras 2016-09-22 rašte. Būtent tokia vidutinė rinkos vertė nurodyta ir byloje esančioje 2003-09-16 privačios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje. Nors atsakovai yra pateikė 2002-02-27 apžiūrėjimo ir vertės nustatymo akto Nr. VGO-20303 kopiją, tačiau nepateikė turto įvertinimo ataskaitos Nr. VGO-20303, todėl negalima patikrinti, ar turto vertinimo ataskaita parengta vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Be to, aktas surašytas 2002-02-27, o valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2003-03-12. Taigi laikytina, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė jo pardavimo metu buvo 440 208 Lt, kadangi tai patvirtina VĮ Registrų centro raštas. Be to, žemės sklypo kainos perskaičiavimo klausimas buvo keltas ir 2002 metais: Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002-12-04 raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės valdybą, prašęs perskaičiuoti papildomą žemės sklypų, taip pat ir žemės sklypo, esančio J. B. ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, pardavimo kainas. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2002-12-17 raštu atsisakė perskaičiuoti ginčo žemės sklypo pardavimo kainą.Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad įsiterpęs žemės sklypas atitiko jam taikomus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimu Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 papunktyje nepaisant to, kad ginčo sklypas ribojosi ne tik su privačiais žemės sklypais, bet ir su gatvėmis ir pats teismas nurodo, kad ginčo metu įsiterpęs žemės sklypas negalėjo ribotis gatvėmis, kadangi toks reglamentavimas atsirado vėliau, kaip teismas nurodė, įstatymo leidėjui ištaisius teisės spragą. Nėra pagrindo 109 kv. m valstybinės žemės sklypo plotą laikyti įsiterpusiu tarp privačių žemės sklypų, nes jame gali būti suformuotas atskiras žemės sklypas, kurį būtų galima naudoti pagal paskirtį.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovė turėjo ginčyti Vilniaus miesto valdybos 2000-11-09 sprendimu Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintą teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detalųjį planą, kurio pagrindu buvo suformuotas įsiterpęs žemės sklypas, kadangi detalusis planas yra rekomendacinio pobūdžio ir tą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-616/2014 nurodytas išaiškinimas, kad vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto valdybos 2000-11-09 Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“, patvirtintame detaliojo plano tekstiniuose reglamentuose nurodyta, kad ginčo teritorijoje nurodytos sklypų ribos yra rekomendacinio pobūdžio ir privalo būti tvirtinamos rengiant tos teritorijos detalųjį planą ir įsiterpusio žemės sklypo plotas nurodomas apie 752 kv. m, kai galutinai buvo suformuotas 1 019 kv. m ploto įsiterpęs žemės sklypas. Taigi atsakovams teisines pasekmes sukėlė ne ginčo teritorijos detalusis planas ir jo sprendiniai, o Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymas Nr. 6048-01 „Dėl papildomo žemės sklypo greta sklypo J. B. ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformavimo, pardavimo kainos bei naudojimo sąlygų patvirtinimo bei pardavimo G. D.“, kuriuo buvo suformuotas įsiterpęs žemės sklypas, nustatyta jo pardavimo kaina ir naudojimo sąlygos ir šio įsakymo pagrindu sudaryta ginčijama 2003-03-12 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/2003-26760. Nesutiktina su sprendime teismo nurodytais motyvais, kad ieškovė nurodė tik deklaratyvius motyvus, kad į įsiterpusį žemės sklypą galima būtų patekti nustačius servitutus besiribojančiuose žemės sklypuose, kadangi servituto nustatymas nebūtų nepagrįstai apsunkinęs kaimyninių žemės sklypų. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos dabartiniame 1 929 kv. m ploto žemės sklype, kadastro Nr. 0101/0055:143, (duomenys neskelbtini) yra nustatyti servitutai, vienas iš jų – servitutas, suteikiantis teisę bet kuriuo paros metu neatlygintinai naudotis pėsčiųjų taku 245 kv. m minėto sklypo dalyje, darytina prielaida, kad buvo galima užtikrinti privažiavimą į įsiterpusį žemės sklypą nustačius servitutą gretimame žemės sklype. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002-10-24 raštu Nr. 31/02/18-2514 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu šioje teritorijoje suformuoti naują valstybinės žemės sklypą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais nurodytais argumentais, kad įsiterpęs žemės sklypas atsakovams buvo parduotas už tinkamą kainą, nes Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002-12-04 raštu Nr. 31/0218-2889 „Dėl papildomų žemės sklypų pardavimo kainos“, remdamasis nutarimo pakeitimais dėl kainų skaičiavimo, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės valdybą prašydamas perskaičiuoti įsiterpusio žemės sklypo pardavimo kainą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės meras 2002-12-017 raštu Nr. 03D-06-2533 „Dėl papildomai priskirtų laisvos valstybinės žemės plotų pardavimo“ informavo, kad atsisako perskaičiuoti minėto žemės sklypo pardavimo kainą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad įsiterpusio žemės sklypo pardavimo kaina, nurodyta ginčijamojoje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/2003-26760 neatitiko tuo metu galiojusio teisinio reguliavimo, pagal kurį skaičiuotos papildomų žemės sklypų pardavimo kainos.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, turėjo padaryti išvadą, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/2003-26760 bei Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymas Nr. 6048-01 yra priimti pažeidžiant Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo metu) 24 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 (redakcija, galiojusi ginčo metu) 2.15 papunktyje nurodytus reikalavimus, taikomus įsiterpusiems valstybinės žemės sklypams, kuriuos leidžiama be aukciono parduoti besiribojančių žemės sklypų savininkams.Atsiliepimu į ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo tenkinti apeliacinius skundus. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą sutinkama su ieškovės apeliacinio skundo argumentais.Atsiliepimu į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, prašo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su atsakovės apeliacinio skundo argumentais.Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovai G. D. ir A. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su apeliantų nurodytu argumentu, kad tai, jog įsiterpęs žemės sklypas yra net 109 kv. m didesnis nei buvusio besiribojančio žemės sklypo plotas, todėl nėra jokio pagrindo jį laikyti įsiterpusiu, nes jame gali būti suformuojamas atskiras žemės sklypas. Įsiterpusios sklypo dydis ginčo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įsiterpę žemės sklypai galėjo būti iki 0,5 ha ploto miesto teritorijoje (įsiterpusio sklypo plotas 0,1019 ha). Šiuo atveju minėtoje detaliojo plano priėmimo ir žemės sklypo ribų formavimo metu galiojusioje nutarimo redakcijoje, tai yra, 2001-02-24–2002-10-18, nebuvo numatytas reglamentavimas, kad įsiterpęs žemės sklypas turėjo būti mažesnis nei besiribojantys privatūs žemės sklypai. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad Lietuvos valstybės su atsakovu G. D. sudarytas ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir turi būti pripažintas negaliojančiu, nes toks imperatyvas nebuvo nustatytas nei viename teisės akte.Apeliantai, nurodydami, kad sklypo pardavimo kaina neatitiko tuo metu galiojusio reglamentavimo, nepateikia tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų. Be to, ieškovė byloje neginčijo valdybos sprendimo, kuriuo buvo nustatyta įsiterpusio žemės sklypo kaina, todėl laikytina, kad įsiterpusio žemės sklypo kaina buvo nustatyta tinkamai. Ieškovės motyvas, kad pateikta turto vertinimo ataskaita nepatvirtina turto rinkos vertės, nes nepateikti ataskaitos priedai (aprašomoji dalis), yra nepagrįsti, nes ši ataskaita buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybei. Be to, praėjus 15 metų nuo ginčo teisinių santykių atsiradimo toks prokuroro motyvas nekorektiškas – šiuo metu yra suėjęs ir naikinamasis terminas ginčyti administracinius aktus dėl sklypo pardavimo sąlygų, taip pat suėjęs ir senaties terminas ginčyti patį sandorį, todėl argumentai, kad fizinio asmens, kuris sklypą, be visa to, pardavė prieš 14 metų, pateikti įstatymų nustatytos formos dokumentai – turto vertės nustatymo pažyma ir turto vertės nustatymo aktas – nepatvirtina sklypo vertės, nes nepateikti fakultatyviniai dokumentai (ataskaitos priedai), yra nepagrįsti. Ir trečia, aplinkybes dėl sklypo vertės (ir padarytos žalos) turi įrodinėti ieškovė, o vienintelis ieškovės įrodymas – VĮ Registrų centro 2016-09-22 raštas, kuriame nurodytos aplinkybės buvo patikslintos vėlesniu 2017-05-17 raštu, taip pat, kad prokuroro įrodinėjama sklypo vidutinė rinkos vertė 440 208 Lt buvo apskaičiuota praėjus pusmečiui po ginčo sandorio sudarymo. Be to, vidutinė rinkos vertė nėra tapati sąvokai rinkos vertė. Ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nei įrodė sandorio sudarymo metu buvusią sklypo rinkos vertę, nei paneigė atsakovų pateiktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai apie sklypo rinkos vertę yra pagrįsti.Žemės sklypo vertė buvo apskaičiuota ir pardavimo sąlygos buvo nustatytos remiantis valstybės institucijų sprendimais. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos byloje nepateikė jokių duomenų, jog kainos nustatymo procese bei nustatant, ar žemės sklypas atitinka įsiterpusiam žemės sklypui taikomus kriterijus, atsakovas G. D. darė įtaką ar atliko kokius nors kitokius neteisėtus veiksmus (nors ieškovė bandė klaidinti teismą teigdama, kad G. D. organizavo Detaliojo plano rengimą su nutylėjimu, kad tai ir yra neteisėtas veiksmas, tačiau šie duomenys byloje yra paneigti). Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui pagrįstai susiformavo teisėti lūkesčiai dėl galėjimo disponuoti 2003-03-12 įsigytu žemės sklypu. Valstybė nagrinėjamu atveju ne tik veikė pasyviai (tuo atveju, jei teismas nustatytų ieškinyje ir apeliaciniuose skunduose nurodomas aplinkybes pagrįstomis), ir anksčiau nepareiškė ieškinio dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, o jį pareiškė tik po 14 metų, bet ir leido atsakovams perleisti ginčo sklypą tretiesiems asmenims, taip prisidėdama prie atsakovų teisėtų lūkesčių suformavimo. Sprendimuose prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas analizavo valstybės ir asmens sąžiningumo, teisėtų lūkesčių vertinimo kriterijus nurodytų subjektų tarpusavio sandorių sudarymo kontekste: sandorio sudarymo aplinkybės (ar sandorio sudarymą organizavo kompetentinga valstybės institucija); ar asmuo galėjo paveikti sandorio sudarymo sąlygas, kainą, ar tai priklausė išimtinei valstybės kompetencijai; ar sandoris sudarytas pagal standartines sąlygas; ar valdžios institucijos turėjo pareigą patikrinti pareiškėjo tinkamumą žemei paskirti ir žemės pardavimo atitiktį galiojančiai procedūrai ir įstatymams; ar asmuo pasinaudojo savo privilegijuota padėtimi, ar elgėsi kitaip, neteisėtai (ar galėjo žinoti, kad sandorio sudarymo metu buvo kažkokių problemų dėl sandorio objekto ir pan.). Nagrinėjamos bylos atveju nei vienas iš nurodytų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas asmens sąžiningumo principas nebuvo pažeistas, o tai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Atsiliepimais į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes bei nagrinėjamai situacijai aktualų teisinį reguliavimą. Trečiojo asmens nuomone, apeliantai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė, kokias konkrečias materialiosios ar proceso teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė priimdamas skundžiamą sprendimą. Trečiasis asmuo nurodo, kad apeliantai iš esmės tik pakartoja bei papildo tuos pačius motyvus, kuriuos jau buvo išdėstę savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, tačiau vien tik jų subjektyvus nepasitenkinimas teismo priimtu sprendimu negali būti priežastimi laikyti šį sprendimą neteisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinių skundų ribų.
Dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo teisėtumo
Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018, 15 punktas).Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, nurodė, kad ginčo žemės sklypo pardavimas atsakovui G. D. pažeidė imperatyvias valstybinės žemės sklypo pardavimo normas, todėl sandoris, kuriuo šis žemės sklypas perleistas, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmetė, nes nenustatė imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimo. Taigi byloje kilo ginčas dėl valstybinės žemės perleidimo teisėtumo, taip pat su tuo susijusių materialiosios teisės normų aiškinimo bei taikymo.Valstybinės žemės perleidimo tvarka detaliai reglamentuota Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų. Ginčo įsakymo priėmimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta (akto redakcija, galiojusi 2002-07-24–2004-02-21), kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, priskirtus privatizuojamiems objektams, parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams, pardavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarime Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (akto redakcija, galiojusi 2002-10-19–2003-12-28) 2.15 papunktyje buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršijantys 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių valdyboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina. Šių žemės sklypų pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal šiuo nutarimu patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 7.3 punktą. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta, kad parduodamas įsiterpęs žemės sklypas per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo turi būti sujungtas su pagrindiniu žemės sklypu į vieną žemės sklypą. Nustatytuoju laiku nesujungus žemės sklypų, valstybės institucija, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota parduoti žemės sklypus, privalo reikalauti įvykdyti sutarties sąlygą arba inicijuoti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka.Apeliantai mano, kad ginčo žemės sklypo perleidimu buvo pažeistas Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (akto redakcija, galiojusi 2002-10-19–2003-12-28) 2.15 punkte nurodytas reglamentavimas. Anot apeliantų, ginčo žemės sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir teisės aktų reikalavimų, keliamų įsiterpusiems žemės sklypams. Pirma, įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto dydis negalėjo viršyti esamo, t. y. prie kurio jungiama, sklypo dydžio. Antra, anot apeliantų, ginčo žemės sklypas negali būti laikomas įsiterpusiu, nes ribojosi ne tik su privačiais žemės sklypais, bet ir su gatvėmis.Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje buvo suprojektuotas Vilniaus miesto valdybos 2000-11-09 sprendimu Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintu detaliuoju planu (toliau – detalusis planas). Šio žemės sklypo duomenys (ribos, plotas, pardavimo kaina ir kt.) buvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimu Nr. 761V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį“. Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas ir jo duomenys patvirtinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimu Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“.Šio nutarimo 2.15 punkto redakcijoje, galiojusioje Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimo Nr. 761V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį“ priėmimo metu (2001-02-24–2002-10-18) buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp išnuomotų valstybinių ar privačių žemės sklypų savivaldybių merams (valdyboms) pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų valstybinės žemės sklypų nuomininkams ar privačios žemės savininkams, jeigu jie sutinka su savivaldybių merų (valdybų) pasiūlytomis infrastruktūros plėtros sąlygomis ir žemės sklypų pardavimo kaina. Šių žemės sklypų pardavimo kaina turi būti nustatyta pagal šiuo nutarimu patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 7.3 punktą. Taigi iš šio reguliavimo matyti, kad ginčo žemės sklypo projektavimo metu šiame Vyriausybės nutarimo punkte nebuvo nuostatos, nustatančios, kad įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto dydis negali viršyti esamo, t. y. prie kurio jungiama, sklypo dydžio.Apeliantų nurodomo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje nuostatos dėl įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo dydžio jau buvo įtvirtintos. Įsiterpęs žemės sklypas negalėjo būti didesnis nei 0,04 ha dydžio, jei pagal planavimo dokumentus buvo numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – kuriuose tokia statyba nenumatyta (žr. šios nutarties 28 punktą). Nagrinėjamos bylos atveju ginčo sklypas – 1 019 kv. m, paskirtis – komercinė. Kadangi žemės sklypas yra mažesnis už 0,5 ha, o jo paskirtis – ne gyvenamųjų namų statyba, tai laikytina, kad jo dydis pardavimo metu atsakovams atitiko teisinį reguliavimą dėl įsiterpusių laisvų valstybinės žemės sklypų dydžių.Apeliantai taip pat nurodo, kad ginčo žemės sklypas neatitinka įsiterpusiems sklypams taikytinų kriterijų, nes jis ribojasi ne tik su privačiais žemės sklypais, bet ir su gatvėmis.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas iš rytų pusės ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, šiaurinėje pusėje su (duomenys neskelbtini) gatve, vakarinėje su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), pietinėje pusėje su žemės sklypu (buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvusiu adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilnius).Pažymėtina, kad detaliojo plano rengimo ir sklypo ribų formavimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo 2.15 punkto redakcijoje nebuvo nustatyta, jog įsiterpęs žemės sklypas turi ribotis tik su privačiais žemės sklypais. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 nuostatų matyti, jog sąlygos, kuomet laisvos valstybinės žemės plotai galėjo būti parduoti greta jų esančių nekilnojamojo turto registre įregistruotų valstybinės žemės sklypų nuomininkams ar privačios žemės savininkams, tiek ginčo žemės sklypo projektavimo, tiek jo pardavimo metu buvo šios: 1) jei pagal detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, 2) jeigu laisvos valstybės žemės plotai yra įsiterpę tarp išnuomotų valstybinių ar privačių žemės sklypų. Nagrinėjamu atveju buvo suformuotas 1 019 kv. m ploto žemės sklypas, jis buvo įsiterpęs tarp žemės sklypų, t. y. 910 kv. m ploto sklypo, prie kurio ir buvo prijungtas, bei 2 343 kv. m ploto sklypo. Iš detaliojo plano matyti, kad šioje teritorijoje nebuvo numatyta (negalima) suformuoti atskiro tinkamo naudoti žemės sklypo. 1 019 k. m sklypas buvo neracionalios konfigūracijos (siaura juosta išsidėstęs tarp esamo sklypo ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvės). Taip pat jis negalėjo (ir šiuo metu negalėtų) funkcionuoti kaip atskiras sklypas, nes prie jo nebūtų galimybės įrengti privažiavimo kelio. Nors jis ribojasi su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis, tačiau yra nustatyti atstumų ribojimai tarp sankryžų. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, detaliojo plano rengimo dokumentuose (aiškinamojo rašto 2.3 punkte) aiškiai nurodytos aplinkybės, kodėl nėra galimybės suformuoti savarankiškai funkcionuojančio sklypo – į jį neįmanoma patekti iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių dėl šių gatvių sankryžos ir visuomeninio transporto stotelės artumo.Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad žemės sklypas buvo suprojektuotas, o sprendimas dėl jo ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti kaip įsiterpusį sklypą, buvo priimtas laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo 2.15 punkto nuostatų. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo 2.15 punkto redakcijoje numatyta, kad įsiterpusiais žemės sklypais pripažįstami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų). Šis patikslintas reguliavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo įstatymo leidėjo valią tinkamai sureguliuoti įsiterpusių laisvos valstybinės žemės plotų pardavimą. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo pardavimas atitiko įstatymo leidėjo valią, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis parduotas netinkamu būdu ar atliktas neteisėtai. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2014-10-09 nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 173-6398) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktams. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė, kad galimos ir tokios situacijos, kai atitinkami valstybinės žemės plotai ribojasi ne tik su privačiais žemės sklypais, bet ir su kelio (gatvės) užimta žeme. Pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog situacija, kai atitinkamas valstybinės žemės plotas yra įsiterpęs tik tarp privačių žemės sklypų, nuo situacijos, kai šis plotas yra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų (privataus žemės sklypo) ir kelio (gatvės), iš esmės skirtųsi pagal galimybes šį žemės plotą suformuoti kaip savarankišką žemės sklypą ir racionaliai naudoti. Taigi, šiuo atveju, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, taip pat į įsiterpusiam žemės sklypui apibrėžti taikomus kriterijus, nėra pagrindo teigti, jog vien tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu perleistas žemės sklypas ribojosi su gatvėmis, jis negali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu.Nagrinėjamu atveju detaliajame plane ginčo žemės sklypas buvo formuojamas kaip įsiterpęs žemės sklypas ir buvo numatoma jį sujungti su žemės sklypu, unikalus Nr. 0101-0055-0004, Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) g., o tai vėliau ir buvo padaryta, arba žemės sklypu, detaliajame plane pažymėtu Nr. 1 (Kelių direkcijos sklypas). Pažymėtina, kad apeliantai skunduose nepasisako dėl detaliojo plano teisėtumo ar neteisėtumo, šio detaliojo plano neginčija, nors būtent jame buvo numatyta, kad ginčo žemės sklypas yra laikomas įsiterpusiu valstybinės žemės plotu ir numatoma jį sujungti su kaimyniniais žemės sklypais. Apeliantų argumentai, kad šis žemės sklypas neatitiko įsiterpusiam žemės sklypui keliamų reikalavimų yra neįrodyti ir paneigti oficialiu rašytiniu įrodymu – savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintuoju detaliuoju planu. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog ieškovė, reikalaudama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, pirmiausia turėjo nuginčyti detalųjį planą, kurio pagrindu toks sandoris buvo sudarytas ir priimtas ginčijamas įsakymas. Nagrinėjamu atveju nekvestionuojant detalaus plano sprendinių teisėtumo, nėra pagrindo teigti, jog ginčo žemės sklypas suformuotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Apeliantės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentas, kad detalusis planas yra tik rekomendacinio pobūdžio, neatitinka teisinio reguliavimo. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2014-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-616/2014, priešingai nei teigia apeliantė, patvirtina pirmosios instancijos argumentus dėl detaliojo plano sprendinių reikšmės. Šioje nutartyje išaiškinta, kad vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti; taip pat nurodyta, kad tokios subjektinės teisės atsirastų, jei pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei tokios sutarties pagrindu įgytas daiktines teises įregistruotų viešajame registre. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta - detaliojo plano parengimas ir patvirtinimas sukūrė G. D. procesines prielaidas ginčo sklypui įsigyti, o pats ginčo sklypas buvo įgytas 2003-03-12 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad formuojant ginčo žemės sklypą ir rengiant detalųjį planą, jokie besiribojančiuose žemės sklypuose servitutai, suteikiantys teisę naudotis ginčo žemės sklypu, nebuvo suprojektuoti (žr. Vilniaus miesto valdybos 2000-11-09 sprendimą Nr. 2158V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“). Atsižvelgiant į tai, apeliantės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentai, kad į įsiterpusį žemės sklypą šiuo metu galima būtų patekti nustačius servitutus besiribojančiuose žemės sklypuose, nepagrindžia ginčo įsakymo ir jo pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju teisinis reguliavimas neįpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją siekti, kad ginčo žemės sklypas liktų valstybės nuosavybėn, bei ieškoti to tikslo įgyvendinimo būdų. Nustačius, kad teisinis reguliavimas leido parduoti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priėmusi 2002-12-24 įsakymą, kuriuo nusprendė parduoti įsiterpusį žemės sklypą atsakovui G. D., o ne siekė gretimuose esančiuose sklypuose nustatyti servitutą, t. y. tokio rezultato, kurio apeliantė pageidauja praėjus daugiau nei 10 metų nuo ginčijamo įsakymo priėmimo ir sandorio sudarymo, pasielgė neteisėtai. Apeliantės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde nurodomas servitutas žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytas tik 2007-08-22 apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-8484-01 (žr. Nekilnojamojo turto registro centro išrašą Nr. 44/167102), t. y. jau tuo metu, kai Vilniaus apskrities viršininko 2004-03-03 įsakymu Nr. 2.3-1286-01 buvo sujungti 1 019 kv. m ir 910 kv. m žemės sklypai į vieną bendrą 1 929 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jame nustatant pėsčiųjų tako servitutą. Taigi šis juridinis faktas, įvykęs praėjus penkiems metams po Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-24 įsakymo priėmimo ir 2003-03-12 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepagrindžia ginčijamų administracinio akto ir sandorio neteisėtumo.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo žemės sklypo pardavimas atsakovui G. D. pažeidė imperatyvias valstybinės žemės sklypo pardavimą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl valstybinės žemės sklypo kainos
Kaip minėta, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta (akto redakcija, galiojusi 2002-07-24–2004-02-21), kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, priskirtus privatizuojamiems objektams, parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams, pardavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.1 punkte nurodyta, kad šiuo nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo metodika taikoma apskaičiuojant parduodamos valstybinės žemės vertę. Apeliantės ginčo valstybinės žemės sklypo perleidimo neteisėtumą taip pat grindžia maža sklypo pardavimo kaina, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į šią aplinkybę neatsižvelgė.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimu Nr. 761V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį“ patvirtinta ginčijamo žemės sklypo kaina buvo 121 534 Lt (35 630,79 Eur). Atsakovas, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės ir žemės sklypo pirkėjo susitarimą dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, sumokėjo dar 123 026 Lt sumą (t. 1, b. l. 110), skirtą teritorijai įsavinti ir miesto inžinerinei infrastruktūrai plėtoti. Taigi realiai už žemės sklypą G. D. sumokėjo 244 560 Lt sumą.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad žemės sklypo vertės nustatymo procedūra atitiko teisės normų nustatytą tvarką (t. 1, b. l. 69-70, 83-86, 87). Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimo Nr. 761V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį“ teisėtumo ieškovė neginčija. Apeliantai nenurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ taikytas netinkamai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo žemės sklypo pardavimo kainos G. D. teisėtumo laikytina pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantai, jų, nurodoma aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2002-12-17 raštu Nr. 03 D-06-2533 „Dėl papildomai priskirtų laisvos valstybinės žemės plotų pardavimo“ informavo, jog atsisako perskaičiuoti minėto žemės sklypo pardavimo kainą, nesuteikia pagrindo manyti, kad ginčo žemės sklypo pardavimo kaina neatitiko galiojusio reglamentavimo. Priešingai, ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo žemės sklypo 121 534 Lt kaina pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta pagrįstai. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2002-12-17 rašte Nr. 03 D-06-2533 „Dėl papildomai priskirtų laisvos valstybinės žemės plotų pardavimo“ (t. 1, b. l. 137-138) nurodė, kad 2002 m. spalio 15 d. įsigaliojus taisyklių pakeitimams, perskaičiuoti papildomai priskirtų valstybinės žemės plotų pardavimo kainas, pripažinti netekusiais galios savivaldybės ir žemės pirkėjų pasirašytus susitarimus dėl lėšų miesto inžinerinei infrastruktūrai plėtoti bei pakeisti kitas pirkėjams nustatytas žemės įsigijimo sąlygas, kai savivaldybės valdybos sprendimai dėl žemės sklypų suformavimo, pardavimo kainų ir sąlygų patvirtinimo priimti iki 2002 spalio 15 d., nėra pagrindo. Tokį savo sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės meras motyvavo atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo praktiką ir laikantis principo, kad teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, bus laikomi teisėtais ir tęsiami. Taigi Vilniaus savivaldybės meras šiame rašte pabrėžė, jog nėra pagrindo perskaičiuoti žemės sklypo pardavimo kainą, kuri buvo nustatyta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais.Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, teigdama, jog žemės sklypas buvo parduotas už žymiai mažesnę nei jo rinkos kaina, nepateikė šiems argumentams pagrįsti įrodymų.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė į bylą yra pateikusi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016-09-22 raštą, kuriame nurodyta, kad Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2003-02-12 buvo 127 493 Eur (440 208 Lt) (t. 1, b. l. 27). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijas teismas, šių duomenų patikimumas paneigtas kitu VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017-05-17 raštu, kuriame nurodyta, kad pirmą kartą ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo apskaičiuota ir įrašyta 2003-09-04 Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 1/45462 (t. 2, b. l. 57-58) ir kad vidutinė rinkos vertė šiame registre 2003-03-12 įrašyta nebuvo. Taigi viešajame registre duomenų apie ginčo sklypo rinkos vertę ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo. Be to, akcentuotina, kad VĮ Registrų centras, nustatydamas ginčo žemės sklypo vertę vadovaujasi tik masinio vertinimo nustatyta vidutine rinkos verte, neatsižvelgiant į individualias turto savybes.Nagrinėjamoje byloje yra pateikti Valstybės parduodamo, nuomojamo arba perduodamo neatlygintinai piliečių nuosavybės ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) žemės sklypo vertės apskaičiavimai. Vienas iš šių apskaičiavimų yra Vilniaus miesto valdybos sprendimo priedas, parengtas 2002-03-07, kuriame nurodoma, kad patikslinta žemės sklypo vertė yra 98 532 Lt (28 536,84 Eur), o pridėjus vertės priedą dėl inžinerinių tinklų ir išlaidas detaliajam planui ir žemės sklypo planui rengti, galutinė nustatyta ginčo žemės sklypo pardavimo kaina buvo būtent 121 534 Lt (35 198,68 Eur) (t. 1, b. l. 87-88). Antruoju vertės apskaičiavimu, atliktu 2002-05-23, buvo nustatyta dar mažesnė ginčo žemės sklypo vertė (be priedo dėl inžinerinių tinklų ir išlaidų detaliajam planui rengti) – 58 465,13 Lt (16 932,67 Eur) (t. 1, b. l. 69-70). Taigi konstatuotina, kad atsakovas G. D., už šį žemės sklypą sumokėjęs 244 560 Lt (70 829,47 Eur), sumokėjo dvigubai daugiau nei buvo nustatyta šio žemės sklypo vertė.Be to, byloje yra pateikta 2002-02-27 apžiūrėjimo ir vertės nustatymo akto bei turto vertės nustatymo pažymos kopijos (t. 1, b. l. 89-90), iš kurių matyti, kad ginčo žemės sklypo vertė – 224 000 Lt. Kaip minėta, atsakovas G. D. sumokėjo 244 560 Lt. Ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad šie įrodymai nepatvirtina turto rinkos vertės, nes nepateikta turto įvertinimo ataskaita, nėra pagrindas daryti išvadą, kad 244 560 Lt žemės sklypo kaina, kurią sumokėjo atsakovas G. D., buvo nepagrįstai maža. Pirma, atsakovas sumokėjo daugiau, nei pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina. Antra, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-04-11 sprendimo Nr. 761V, kuriuo nustatyta 1 019 kv. m valstybinės žemės sklypo dalies pardavimo kaina – 121 534 Lt, ieškovė neginčija, todėl jis laikytinas pagrįstu ir teisėtu (be to, nuo jo priėmimo praėjo daugiau kaip dešimt metų). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, jog byloje nėra pateikto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo akto bei turto vertės nustatymo pažymos priedo – turto įvertinimo ataskaitos, nesant byloje įrodymų, jog 244 560 Lt sumokėta kaina už ginčo žemės sklypą buvo nepagrįstai maža, nėra pakankamas pagrindas naikinti ginčo sandorį ar administracinį aktą.Remdamasi išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniuose skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo skundžiamus sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.Atsakovas G. D. pateikė įrodymus, kad 2017-08-01 atstovui advokatui sumokėjo 1 452 Eur už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą ir surašymą. Šios išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą dydį, todėl iš ieškovės atsakovo G. D. naudai priteistina 1 062,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, (į. k. 191884691) atsakovo G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 062,88 Eur (tūkstantį šešiasdešimt du eurus 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.