Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties atsisakyti priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-4796-392/2017 pagal ieškovės V. F. ieškinį atsakovei teisėjai R. P. dėl orumo gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. F. 2017-07-03 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, reikalaudama oficialaus Vilniaus apygardos teismo teisėjo atsiprašymo už ieškovės orumo įžeidimą. Teigia, kad yra nepagrįstai kaltinama tuo, ko ji nėra padariusi, t. y. už pastebėtus kardinaliai skirtingus tą patį darbą dirbančių teisėjų deklaracijose nurodytus duomenis ir jų išviešinimą. Be to, teisėja nepagrįstai informavo prokurorą dėl galimai nusikalstamų ieškovės veiksmų.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-07-04 nutartimi ieškovės V. F. ieškinį atsisakė priimti. Išaiškino, kad jis teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.Teismas nurodė, kad visas civilines bylas pirmąją instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose. Kadangi pareikštas ieškinys nepatenka į išvardintas kategorijas, jį, kaip paduotą pažeidžiant teismingumo taisykles, atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė V. F. atskirajame skunde prašo nagrinėti jos ieškinį iš esmės Lietuvos apeliaciniame teisme, taip pat prašo informuoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl teisėjo V. K. pajamų kilmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismo nutartyje nenurodytas teismas, kuriam ši byla teisminga. Teismas privalėjo šią bylą perduoti teismingam teismui, o ne atsisakyti šį ieškinį priimti. Kadangi kvestionuojamos būtent Vilniaus apygardos teismo teisėjos elgesys, būtent šis teismas, siekdamas apginti teisėją, turėtų nagrinėti šią bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau kreipdamasis į teismą suinteresuotas asmuo turi laikytis įstatymų nustatytos tvarkos, be to, šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 str.). Asmuo, manydamas, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, realizuoti teisę į teisminę gynybą gali tik tokiu atveju, jei kreipdamasis į teismą jis laikosi nustatytų taisyklių, reikalavimų ir tvarkos, galiojančių visiems be išimties teismui teikiantiems ieškinius, pareiškimus bei skundus asmenims (CPK 2 str., 5 str. 1 d., 42 str. 5 d., 111 str., 114 str., 135 str., 306 str.). Taigi kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas civilinio proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, juolab kad nustačius asmens piktnaudžiavimą subjektine teise teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pirmiausia privalo patikrinti, ar yra pagrindas ieškinį priimti ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 str. 1 d.). CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriuos nustačius atsisakoma priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą, vienas iš jų yra įvardijamas 2 punkte – teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent tokį pagrindą atsisakyti priimti ieškinį ir identifikavo, atsisakęs iškelti civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme pagal apeliantės V. F. ieškinį. CPK IV skyriaus normos numato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Remiantis CPK 26 straipsniu, galioja bendroji taisyklė, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus CPK 27-28 straipsniuose numatytas išimtis. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt tūkstančių eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, o taip pat bylas dėl autorinių neturtinių teisinių santykių; dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių; dėl bankroto ir restruktūrizavimo, išskyrus bylas dėl fizinių asmenų bankroto; kurių viena šalis yra užsienio valstybė; pagal ieškinius dėl priverstinių akcijų (dalių, pajų) pardavimo; pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo; dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo; kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos teismai. CPK 28 straipsnyje nustatyta Vilniaus apygardos teismo išimtinė jurisdikcija, šiam teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, priskiriant civilinių bylų nagrinėjimą dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos patentų įstatyme; dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme; dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje; kitų civilinių bylų, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti tik Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjimą.Iš ieškinio turinio matyti, kad apeliantė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti kitą asmenį oficialiai atsiprašyti dėl savo teiginių, kuriais, jos teigimu, buvo įžeistas apeliantės orumas, t. y. dėl asmens orumo gynimo. Kaip minėta, tarp CPK 27 ir 28 straipsniuose įstatymo leidėjo numatytų ginčų, kuriuos pirmąja instancija nagrinėja apygardų teismai, ginčai, susiję su garbės ir orumo gynimu, nepatenka. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį ir jį grąžino apeliantei. Įstatyminis teismų jurisdikcijos reguliavimas yra privalomas tiek proceso šalims, tiek teismams, todėl atskirojo skundo argumentai, kad byla dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos padarytos žalos turėtų būti nagrinėjama tame pačiame apygardos teisme atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina tai, kad ir pati apeliantė savo ieškinį yra adresavusi kitam – Vilniaus apylinkės teismui, tačiau per EPP sistemą jį pateikė Vilniaus apygardos teismui. Akivaizdu, kad apeliantei yra suprantama jos pareiga kreiptis į konkretų apylinkės teismą. Kaip buvo nurodyta pirmiau, proceso dalyviai privalo jiems priklausančiomis teisėmis naudotis sąžiningai, nepažeidžiant proceso tikslų ir paskirties. Vertinant šiuo aspektu apeliantės procesinis elgesys, kai pateikiamas aiškiai neteismingas ieškinys teismui, kuris negalėtų jo išnagrinėti, nėra tinkamas ir sąžiningas. Nustatęs, kad civilinė byla tame teisme negali būti iškelta, teismas ieškinį atsisako priimti, o ne nukreipia ar persiunčia kitam teismingam teismui, taigi ir tokie atskirojo skundo argumentai stokoja pagrįstumo ( CPK 137 str. 3 d.). Atsisakydamas priimti pareiškimą / ieškinį kaip neteismingą tam teismui, teismas savo nutartyje turi nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šią pareigą įvykdė ir skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, jog ieškovė su tokio pobūdžio ieškiniu gali kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Ir nors teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, išsamiau neturi analizuoti ieškinio turinio ir formos, tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti ir kitas pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu. Ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesiniam dokumentui (CPK 110 str. – 115 str.), bei specialiuosius reikalavimus, keliamus ieškiniui (CPK 135 str.), taip pat prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 135 str. 2 d.). Be to, bylose dėl žalos atlyginimo, galimai padarytos neteisėtais teismo ar teisėjo veiksmais (neveikimu), atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, taigi ir į šias nuostatas privalu atsižvelgti. Įstatyme įtvirtinti reikalavimai ieškinio turiniui ir formai yra imperatyvūs, o jų nesilaikymas asmeniui sukelia neigiamų procesinių teisinių padarinių, t. y. civilinė byla neiškeliama tol, kol nepašalinamos visos kliūtys kreiptis į teismą.Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo klausimą išsprendė teisingai, o apeliantės atskirojo skundo argumentai pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį nesudaro.

Dėl apeliantės prašymų

Apeliantė prašo, kad jos pareikštą ieškinį iš esmės išnagrinėtų apeliacinės instancijos teismas. Apeliantei išaiškintina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėja tik apeliacinius ir kitus skundus dėl neįsiteisėjusių apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių civilinėse ir baudžiamosiose bylose, o diskrecijos teisė nagrinėti bylas pirmąja instancija šiam teismui nesuteikta. Todėl samprotavimai, kad pareikštą ieškinį turėtų iš esmės išnagrinėti būtent Lietuvos apeliacinis teismas, prieštarauja įstatymui ir įtvirtintai instancinei teismų sistemai. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo norinti, kad Generalinė prokuratūra tirtų skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo pajamas ir jo neteisėtą praturtėjimą. Lietuvos apeliacinis teismas ir prokuratūra yra skirtingos institucijos, taigi toks prašymas yra aiškiai neprocesinis ir išeina už apeliacinio nagrinėjimo ribų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.