Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. D. T. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai) civilinėje byloje Nr. A2-843-964/2017 pagal pareiškėjos S. D. T. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. V. ir O. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

P. S. D. T. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į statinį – trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtumas – 4 proc., užstatytas plotas 712 kv.m., tūris – 214 kub. m. Nurodė, kad ji yra žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė kartu su J. V. ir O. K.. Jai priklauso 560/1031 dalys, J. V. – 236/1031, O. K. – 235/1031 dalys šio sklypo. Jai priklausančioje žemės sklypo dalyje yra statinys – trąšų sandėlis, kurį valdo daugiau nei 10 metų, t.y. nuo 2002 m., kai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra šis statinys. Jį šį statinį įgijo sąžiningai, niekas kitas neturi daugiau teisių į jį ir nėra jokių kitų kliūčių šį pastatą įgyti nuosavybės teise.Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė, kad S. D. T. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į trąšų sandėlį.J. V., žemės sklypo bendraturtis, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, prašė atnaujinti procesą šioje byloje, panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, D. T. pareiškimą atmesti. Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartimi procesą atnaujino.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu, atnaujinęs procesą byloje, Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, D. T. pareiškimą nustatyti pripažinti nuosavybės teises į trąšų sandėlio pamatus atmetė.Teismas nustatė, kad ginčo objektas nors ir yra D. T. nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje, byloje nėra jokių duomenų, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalintas. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad jis J. V., O. K. ir Stasei D. T. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (b.l.4-6), tik Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-430-567/2010 nustatyta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarka. Nors ginčo, kad pareiškėjai nustatytoje naudotis žemės sklypo dalyje yra ginčo pamatai nėra, tačiau naudojimosi žemės sklypu tvarka įsiteisėjo tik nuo 2010 m. gegužės 13 d. Iki to laiko jokia naudojimosi sklypu tvarka nebuvo įforminta, dėl jos tarp bendraturčių kilo ginčai, ginčas išspręstas tik teisme. Teismas konstatavo, kad bendrasavininkiai sklypą naudojo bendrai. Nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką, jai skirta dalimi, taigi ir dalimi, kur yra ginčo pamatai, S. D. T. naudojosi tik 7 metus (CK 4.68 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad naudojimosi žemė sklypu tvarka nustatyta tik 2010-05-13, iki tol pareiškėja negalėjo laikyti save pamatų neatidalintame sklype savininke. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp jos ir J. V. nuo seno buvo ginčas dėl pamatų, nes jai kreipiantis į pastarąjį dėl pamatų, J. V. sutikimo nedavė (pamatus įvardinęs kaip klojimo, tačiau turėjęs omenyje tuos pačius pamatus kaip ir ginčo objektas šioje byloje) (b.l. 91). Be to, pareiškėja, žinodama apie J. V. nesutikimą dėl ginčo pamatų priklausymo jai, neįtraukė pastarojo į bylą, pateikdama pareiškimą Molėtų rajono apylinkės teismui dėl fakto jog ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), nustatymo, dėl ko vėliau teko procesą atnaujinti. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra visų sąlygų, būtinų konstatuoti faktui, kad pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į trąšų sandėlį (jo pamatus), adresu (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl S. D. T. pareiškimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu S. D. T. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir jos pareiškimą tenkinti, nustatant, kad S. D. T. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į trąšų sandėlio pamatus, esančius (duomenys neskelbtini) Pateikė naujus rašytinius įrodymus ir prašo juos prijungti prie bylos.Nurodo, kad nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas nors ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai jas vertino.Apeliantės nuomone, teismas netinkamai nustatė trąšų sandėlio valdymo pradžią, nurodydamas, kad ieškovė jį valdo tik 7 metus. Ginčo objektas - sandėlis visą laiką buvo numatytas pareiškėjai priklausančioje žemės sklypo dalyje (tiek pagal J. V. projektą, tiek pagal S.D. T. projektą). 2010-05-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimu sklypo naudojimosi tvarka buvo nustatyta atsižvelgiant į faktinę naudojimosi juo tvarką. Tokiu būdu, nors žemės sklypo naudojimosi tvarka ir patvirtinta tik 2010-05-13, tačiau taip įteisinti jau susiformavusieji žemės sklypo naudojimosi santykiai. Teismas ne nustatė, o tik patvirtino nuo 2002 m. susidariusią situaciją. Pareiškėja savo žemės sklypo dalį valdė dar iki teismo sprendimo.J. V., vykstant ginčui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nesiėmė jokių priemonių, kad žemės sklypo dalis su sandėliu atitektų jam ar kitu būdu, būtų apginta jo valdymo teisė. Jis niekada nebuvo šio daikto valdytoju ir jo nevaldė.Aplinkybė, kad žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems bendraturčiams, sprendžiant klausimą dėl faktinio statinio valdymo įgyjant nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį reikšmės neturi. Pareiškėja teigia, kad jos valdymas buvo sąžiningas. Suinteresuotas asmuo ne tik nereiškė jokių pretenzijų, bet norėjo ir valdė žemę visai kitoje vietoje, greta savo sodybos. Ginčas tarp pareiškėjos ir J. V. kilo tik 2017-06-03, kuomet pareiškėja paprašė leidimo rekonstruoti jai priklausantį ir jau įregistruotą ginčo statinį. Iki to laiko ginčo nebuvo. Nurodo, kad J. V. neįtraukė į bylos nagrinėjimą 2015 m. dėl įgyjamosios nuosavybės nustatymo, nes, jos nuomone, ginčas buvo aiškus, buvo pateikti rašytiniai įrodymai. Ji taip pat į bylos nagrinėjimą neįtraukė ir VĮ Turto bankas, kadangi jų pozicija dėl ginčo statinio buvo aiški.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl kito objekto. Todėl teismo nustatyta aplinkybė, kad tarp šalių yra ginčas dėl objekto, nepagrįsta.Suinteresuotas asmuo O. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo neprieštarauja.Nurodo, kad byloje yra minimi skirtingi statiniai: ginčo objektas – trąšų sandėlio pamatai, esantys sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ir rūsys, esantis sklype Nr. (duomenus neskelbtini).Sprendime ir apeliaciniame skunde neteisingai minima tik J. V. nuosavybė į rūsį, nes pagal paveldėjimo teisės liudijimą visą tėvų turtą, tame tarpe ir rūsį, paveldėjo J. V. ir O. K.. Taigi rūsys, esantis sklype Nr. (duomenus neskelbtini), lygiomis dalimis priklauso J. V. ir O. K..Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. V. prašė Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nurodė, kad teismas pagrįstai nenustatė atviro ir nepertraukiamo nekilnojamojo daikto valdymo ilgiau nei 10 metų, nes 2015-05-05 viešame registre įregistruoto trąšų sandėlio pamatų valdymas, neišviešinus daiktines teises, neegzistuoja, o sklypo naudojimasis nuosavybės teisių į bešeimininkį statinį savaime nepatvirtina. Tik 2010-05-13 sprendimu buvo patvirtinta žemės sklypo naudojimosi tvarka, iki tol sklypu, tame tarpo ir ginčo statiniu bendrasavininkai galėjo naudotis bendrai.Pareiškėja, netraukdama į bylą J. V., elgėsi nesąžiningai. Apelianto nuomone, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jam yra grąžinti ginčo pastatai, todėl negalima laikyti, kad apeliantė statinį valdė sąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.). CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pateikti ieškovės įrodymai patvirtina apeliacinio skundo argumentus, teismas jais rėmėsi priimdamas sprendimą, pateiktus naujus įrodymus priima bei juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Tai Molėtų rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimai ir J. V. priešieškinis dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu.Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį visų sąlygų buvimo įgyjamosios senaties faktui patvirtinti.Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4. 58–4. 71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4. 47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.Byloje nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2002 metų priklauso J. V., O. K. ir S. D. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise. 2010 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-430-567/2010 nustatyta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarka. Suteikiant žemės sklypą jokių duomenų apie tai, kad jame yra ginčo statinys, nebuvo.Ginčo objektas – trąšų sandėlis, yra D. T. nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje, todėl, apeliantės nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ji nuo 2002 m. valdo ginčo objektą, o ne, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuo 2010 m., kuomet buvo nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu.CK 4. 80 straipsnyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o CK 4. 81 straipsnyje – naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka. Šalys yra bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiai.Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.Dėl bendrąja daline nuosavybe esančio daikto naudojimosi tvarkos nustatymo reikšmės ir įtakos bendraturčių teisėms į bendrą daiktą kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau bendraturtis savo nuožiūra gali naudotis ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).Nors apeliantė teigia, kad ir iki 2010-05-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuomet buvo nustatyta sklypo naudojimosi tvarka, ginčo dėl jos valdomos sklypo dalies nebuvo, todėl turi būti laikoma, kad ji ginčo statinį valdo nuo 2002 metų, bet vargiai ar taip buvo. Kai turto naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nenustatyta, nėra žinoma, kokiu konkrečiu turtu (jo dalimi) gali kiekvienas atskirai laisvai naudotis žinant, kad į tą daiktą niekas daugiau teisių neturi.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo yra bendrosios dalinės nuosavybės savininkai. Atsakovas teismo posėdyje teigė, kad jis vienas iki ginčo išsprendimo naudojosi visu žemės sklypu, jį apšienaudavo, o ieškovė to neneigė. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, negalima nustatyti, kad ieškovė tik viena naudojosi jai tekusio sklypo dalimi, taigi ir jame esančiais pamatais.Tik nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką, galima teigti, kad ieškovė pradėjo valdyti ginčo pastatą, nes kol naudojimosi bendru daiktu tvarka nebuvo nenustatyta, nebuvo aišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu gali naudotis bendraturčiai. Be to, sprendžiant dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, sklypuose esantys pastatai nebuvo minimi ir nurodomi. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ginčo statinio valdymas nesitęsė CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą t.y. 10 metų, jis nebuvo suformuotas kaip savarankiškas objektas.Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4. 47 str. 4, 12 p.). Ginčo statinys ieškovės iniciatyva suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas tik 2015 metais. Tie patys statiniai, 2014 m., kuomet ieškovė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nebuvo laikomi nekilnojamojo turto objektu, nes teismo tuomet buvo nustatyta, kad tai yra pavieniai akmenys, nesurišti statybine medžiaga, o esami dokumentai nepatvirtina, kad būtent Molėtų rajono „(duomenus neskelbtini)“ kolūkio sandėlis yra apeliantei priklausančioje sklypo dalyje.Taigi trąšų sandėlis, į kurį pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, tik nuo 2015 m. yra laikomas nuosavybės objektu kaip statinys. Iki tol, jis neatitiko nekilnojamojo daikto požymio, nebuvo kaip nekilnojamojo turto objektas suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka.Kasacinio teismo pažymėta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Sąžiningas valdymas yra toks, kai valdyti pradedantis asmuo (tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi) yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Valdymas taip pat turi būti teisėtas – įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis).Valdymo atvirumo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinama kaip nustatytina nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Toks kasacinio teismo išaiškinimas padarytas, atsižvelgus į specialiųjų įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančių teisės normų pobūdį, perspektyvas plėtoti šį civilinės teisės institutą, kartu nepaneigiant galimybės pagal CK 4.27 straipsnį 2 dalį daikto valdymą, kaip savarankišką teisę, registruoti, siekiant apsaugoti valdytojo teises, jų nesiejant su tikslu įgyti valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu. Čia kalbama apie valdymo fakto įregistravimą, bet ne apie nekilnojamojo daikto suformavimą.Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė, kreipdamasis į teismą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, į bylos nagrinėjimą neįtraukė žemės sklypo bendraturčio - atsakovo. Ieškovės teigimu, viskas buvo aišku todėl, kad ginčo statiniai yra jai priklausančioje sklypo dalyje. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ji iš bendraturtės O. K., su kuria ginčo nėra, gavo rašytinį patvirtinimą, kad ji į ginčo statinį nepretenduoja, o atsakovo su kuriuo, vyko ginčai, apie savo ketinimus neinformavo bei į bylos nagrinėjimą neįtraukė. Šie jos veiksmai patvirtina, kad ji nebuvo sąžininga valdytoja, nes teismui nurodė tik vieną bendraturtį ir pateikė tik jo vieno rašytinį sutikimą. Kaip minėta ankščiau, pareiškėja pateikė tik dalį ginčo pastato kadastrinės bylos. Iš pateiktų kadastro duomenų negalima nustatyti, kurioje konkrečioje žemės sklypo vietoje yra sandėlio pamatai. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ŽŪB buvo pastačiusi trąšų sandėlį 100 tonų talpos, o pateiktame kadastrinių duomenų išrašę nurodyta, kad trąšų sandėlis yra 214 kv.m. ploto. J. V. teigimu, šis sandėlis, kurį jis įvardijo kaip klojimą, buvo jam Molėtų rajono žemės ūkio bendrovės „duomenys neskelbtini“ 2001 m. birželio 9 d. perdavimo-priėmimo aktu perduotas už pajus. Jis yra įsitikinęs, kad pastatas priklauso jam, taigi konstatuotina, kad dėl šių pastatų tarp šalių yra iškilęs ginčas.Kolegijos nuomone, pareiškėjos elgesys patvirtina, kad ji negalėjo būti įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į ginčo pastatus, todėl, suprasdama, kad byloje gali kilti ginčas, stengėsi nuo bendraturčio savo ketinimus įteisinti ginčo statinį nuslėpti - savo iniciatyva padarydama kadastrinius matavimus bei kreipdamasi į teismą neįtraukdama bendraturčio, taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės sąžiningo ir atviro valdymo nebuvimo.Tokiu būdu pareiškėjos pareiškimas negali būti patenkintas, nes nenustatytos visos būtinos sąlygos pareiškėjai nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus įgyti įgyjamąja senatimi. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Šalims nepateikus įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93 str. 1 d.). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.