Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį devyniasdešimties parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Bylos esmė

1. V. G. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus spyrė mažamečiui L. S., gim. (duomenys neskelbtini), pataikydamas į kairę ranką ir kairį šoną, po ko vaikui pabėgus, jį pasivijo ir kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), spyrė vieną kartą į dešinę ranką, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam mažamečiui L. S. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteisė V. G. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nustatęs, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia du kartus spyrė mažamečiui L. S., pataikydamas į kairę ranką ir kairį šoną, po ko vaikui pabėgus, jį pasivijo ir dar kartą spyrė į dešinę ranką, tokiais veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad teismas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suteikdamas prioritetą nepilnamečio nukentėjusiojo ir liudytojų R. M. bei S. V. parodymams, neatsižvelgė į šių asmenų parodymų nenuoseklumą, prieštaravimus ir jų nepašalino, kas lėmė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias teismo išvadas dėl jo kaltės sukėlus fizinį skausmą mažamečiui.

3. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi vidiniam įsitikinimui susiformuoti būtina sąlyga – išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinktais įrodymais, teisiamojo posėdžio protokolu ir apkaltinamajame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pagrindinių įvykio liudytojų R. M. ir S. V. parodymai nebuvo nuoseklūs, nes teisiamojo posėdžio metu, nors ir sutiko su teisėjos pagarsintais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau pasakodami įvykio aplinkybes, aiškiai švelnino parodymus nuteistojo naudai, neigdami matę suduotus smūgius nukentėjusiajam. Nukentėjusysis L. S., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, painiojo smūgių sudavimo vietą, pobūdį ir laiką. Teismas šių akivaizdžių prieštaravimų nepašalino, neatliko lyginamosios įrodymų analizes, neįvertino jų visumos, o vertino tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus. Tokiu būdu nuteistajam kilo pagrįstos abejones nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. Siekdamas pašalinti minėtus prieštaravimus ir abejones, apeliacinės instancijos teismas dar kartą atliko įrodymų vertinimą.

5. Nuteistasis viso proceso metu neigė padaręs nusikaltimą, parodė, jog jis L. S. nespyrė, o tik sugriebė ranka už vaiko dešinės rankos ir kito smurto nevartojo. Paaiškino, kad sugriebęs už dešinės rankos, vaiką įstūmė į kambarį, nes jis buvo paėmęs telefoną ir kažkam skambino pranešti, kad jis (V. G.) vartoja alkoholinius gėrimus. L. S. apšaukė ir griežtai pasakė, kad daugiau neimtų telefono. Šūkavo, nes vaikas neklausė. Tačiau tokie V. G. parodymai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas, nes juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

6. Ikiteisminio tyrimo metu, sekančią dieną po įvykio, tiesioginiai įvykio liudytojai R. M. ir S. V. parodė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini). 2022 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.30 val. S. V., norėdamas parsivesti ožką, ėjo link pievos, kur ji ganėsi, o R. M. tuo metu tvarte melžė karvę. Prie S. V. pribėgo ir lydėjo kaimynų vaikai L. ir J. S. V. detaliai papasakojo įvykio aplinkybes – kad jis eidamas pro sodybos (duomenys neskelbtini)ūkinį pastatą, pro krūmuose esantį tarpą pamatė link jo ir vaikų atbėgantį V. G.. Iš karto suprato, kad V. G. įpykęs, nes šaukė L.: „ateik, aš tave užplaksiu dabar“. Abu vaikai labai išsigando, L. susigūžė. V. G., pribėgęs prie L., du kartus spyrė, pataikydamas į kairę ranką ir kairį šoną. Tai pamatęs, pradėjo šaukti ant V. G., klausdamas: „Ką darai?“. Po smūgio L. verkdamas nubėgo link jo (S. V.) namų, o V. G. nusivijo jį. Kartu su mergaite bėgo iš paskos, matė kaip V. G. kieme ieškojo L., bet nerado. V. G. kiek paieškojęs, išėjo namo, tuomet pasirodė L., kuris buvo pasislėpęs už ūkinio pastato. L. buvo išsigandęs, drebėjo, skundėsi, kad jam skauda kairę ranką, kairį šoną. Pats matė paraudimą ant vaiko kairės rankos (1 t., b.l. 100-101.). Tokius pačius parodymus S. V. davė ir antros apklausos metu 2022 m. lapkričio 9 d. (1 t., b.l. 102-103), parodymų patikrinimo vietoje metu manekeno pagalba pademonstravo V. G. koja suduotus smūgius L. į kairę ranką ir kairį šoną (1 t., b.l. 104-112).

7. S. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir papildo R. M. parodymai. Pirmosios apklausos metu 2022 m. rugpjūčio 10 d. ji nurodė, kad tvarte melžiant karvę, išgirdo kieme rėkimą, šaukimą, vaiko verksmą, todėl skubiai išėjo į kiemą pažiūrėti kas vyksta. Kieme pribėgo L. šaukdamas: “teta gink, teta gink“. Tuo metu prie L. pribėgo V. G. ir, jai matant, spyrė L. vieną kartą į dešinę ranką. Liepė V. G. liautis, o L. užlindo už jos. Tuo metu V. G. toliau bandė sugauti L., bet ji (R. M.) neleido, užstodama savo kūnu. Tada L. nubėgo už ūkinio pastato ir pasislėpė. V. G. išėjus namo, atėjo L., kuris buvo išsigandęs, drebėjo, verkė, sakė, kad skauda sumuštą kairę ranką, šoną. Matė ant L. kairės rankos paraudimą. Dėl įvykio iškvietė policiją (1 t., b.l. 88-89). Tokius pačius parodymus R. M. davė ir antros apklausos metu 2022 m. lapkričio 9 d. (1 t., b.l. 90-91), parodymų patikrinimo vietoje metu manekeno pagalba pademonstravo V. G. suduotą smūgį koja L. į dešinę ranką (1 t., b.l. 104-112).

8. Iš šių įrodymų matyti, kad abiejų liudytojų parodymai nėra identiški – jie abu nuosekliai po du kartus papasakojo ir parodė parodymų patikrinimo vietoje metu skirtingus įvykio momentus. S. V. matė ir papasakojo apie V. G. suduotus vaikui du smūgius koja į kairį šoną ir kairę ranką prie ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), o R. M. papasakojo apie V. G. suduotą smūgį koja į dešinę L. ranką prie tvarto, esančio (duomenys neskelbtini). Tokie jų parodymai paaiškinami tuo, kad R. M., būdama tvarte, negalėjo matyti L. suduotų pirmųjų dviejų smūgių. Gi S. V. galėjo nematyti V. G. smūgio koja L. į dešinę ranką prie tvarto, esančio (duomenys neskelbtini), nes tuo metu V. G. buvo nusivijęs L. link jo namų, o S. V. su mergaite bėgo iš paskos.

9. Teisiamojo posėdžio metu, atsakydami į teisėjos klausimą, abu liudytojai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau pasakodami įvykio aplinkybes, stengėsi švelninti nuteistojo teisinę padėtį. R. M. teigė: „Kaip ir norėjo suduoti G. vaikui, nelabai kreipiau dėmesio, gerai nemačiau, nes vienas vaikas buvo iš vienos pusės, kitas - iš kitos pusės. Gal ir buvo užsimojęs spirti, gerai nemačiau“. S. V. teisiamojo posėdžio metu ne tik paneigė, kad tiesiogiai matė smūgius, bet ir kitokią prasmę suteikė parodymų patikrinimo vietoje metu duotiems parodymams, atseit jis demonstravo ne tai kaip V. G. sudavė vaikui smūgius – jis rodė kaip V. G. taikė vaikui į šoną, bet nespyrė.

10. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-33-307/2016).

11. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu R. M. ir S. V. duotus parodymus patvirtina ir atitinkamai paneigia šių liudytojų parodymus teisme kiti byloje esantys įrodymai. Bylos duomenimus R. M. dėl įvykio skambino Bendram pagalbos centrui (toliau – BPC). Apeliacinės instancijos teismas išklausė garso įrašą, kuriame užfiksuota kaip R. M. susijaudinusi ir verksmingu balsu aiškiai pasakė, kad girtas V. G. muša vaiką. Tai, kad vaikas buvo mušamas V. G., R. M. pasakė ir policijos pareigūnams – tai užfiksuota Body kameros vaizdo įraše (1 t., b.l. 149-153) bei vyresniojo tyrėjo D. L. tarnybiniame pranešime (1 t. b.l. 9-10). Toks R. M. elgesys paaiškinamas tik tuo, kad ji ir jos sugyventinis tiesiogiai matė kaip V. G. mušė mažametį L. S.. Priešingu atveju, jei liudytojai nebūtų matę V. G. suduotų smūgių, akivaizdu, kad jiems nebūtų kilusi mintis kviesti policijos pareigūnus ir jiems pasakoti išgalvotus ir tarpusavyje suderintus dalykus apie matytus kaimyno smūgius, suduotus koja mažamečiui vaikui. Pirminius šių liudytojų parodymus patvirtina ir tai, kad po V. G. suduotų smūgių L. kairė ranka buvo paraudusi – tai matė ne tik liudytojai R. M. ir S. V., bet ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai D. L. ir V. B.. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, policijos pareigūnai sužalojimo ant vaiko kūno nefiksavo nufotografuodami, tačiau jų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti. Aptartų įrodymų visuma teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingi ir išsamūs buvo ikiteisminio tyrimo metu duoti R. M. ir S. V. parodymai, o jų sprendimas teisiamojo posėdžio duoti nuteistajam palankesnius parodymus nagrinėjamu atveju yra įtakoti nenoru pyktis su išgeriančiu ir emocijų nevaldančiu kaimynu, su kuriuo neišvengiamai kiltų konfliktas. Šią aplinkybę patvirtina ir V. G. elgesys, kai jis, sulaikomas policijos pareigūnų, nedviprasmiškai įspėjo S. V.: „aš sugrįšiu...“, kas vertintina kaip akivaizdus poveikis šiam liudytojui neduoti parodymų prieš V. G..

12. Kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo mažamečio L. S. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui apie įvykio aplinkybes nerišlūs, jis painiojo ir smūgių sudavimo vietą, laiką ir pobūdį, tačiau tai paaiškinama mažamečio patirtu stresu, susijaudinimu. Jis, pasakodamas apie byloje nagrinėjamas aplinkybes, įpindavo kitus atvejus, kai buvo mušamas ryte 7-8 val., kai buvo suduota į pilvą ir kt. Tačiau vertinant mažamečio parodymus, svarbu yra tai, kad šis aptariamas smurto panaudojimo atvejis yra nevienkartinis – tai patvirtina ne tik vaiko pasakojimas, kad „buvo daug kartų“, bet ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaimynas S. V., kuris 2022-08-02 apie 15.00 val. buvo nuėjęs pas V. G. išgerti alaus ir matė kaip jis ne mažiau kaip 2 kartus spyrė L. į abu šonus. Vaiko šeimoje pastoviai patiriamą nuteistojo smurtą patvirtina ir eilė netiesioginių įrodymų – tai L. S. atstovės pagal įstatymą J. Č., Vaiko teisių apsaugos darbuotojų E. A. ir I. J. parodymai apie L. S. jiems papasakotas aplinkybes. Akivaizdu, kad vaikas, neišmanydamas teisinių dalykų, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasakojo suaugusiems, kuriais pasitiki ir tikisi apsaugos, viską, ką prisiminė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingas aplinkybes geriau atspindi L. S. parodymai policijos pareigūnams iškarto po įvykio. Policijos pareigūnams D. L. ir V.B. L. S. pasakė, kad V. G. spyrė į karę ranką. Vaikas buvo susijaudinęs, verkė, bijojo. Apžiūrėję ranką, policijos pareigūnai matė paraudimą. Nors vaikas policijos pareigūnams paminėjo ne visus smūgius, tačiau tai paaiškinama dideliu jo susijaudinimu ir išgąsčiu psichologiškai gan sudėtingoje mažamečiui situacijoje, juolab kad V. G. ir atvykus policijos pareigūnams nesiliovė demonstruoti agresiją berniuko atžvilgiu, koneveikė jį ir grasino.

13. Apeliacinės instancijos teismas, pats atlikęs byloje surinktų įrodymų analizę ir pašalinęs byloje esančius prieštaravimus, daro išvadą, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti R. M. ir S. V. parodymai yra teisingi, išsamūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių V. G. versiją dėl įvykio aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismui neliko abejonių, kad nuteistasis V. G. atliko visus jam inkriminuotus veiksmus, t.y. tyčia du kartus spyrė mažamečiui L. S. į kairę ranką ir kairį šoną ir vieną kartą spyrė į dešinę ranką.

14. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad apžiūros metu objektyvių duomenų apie L. S. patirtus sužalojimus nenustatyta, tačiau remiantis nurodytomis įvykio aplinkybėmis L. S. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 51-52). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl realaus fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Apeliantas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie kokius nors sužalojimus ant nukentėjusiojo L. S. kūno, todėl nėra aišku pagal ką specialistas R. Ž. darė tikėtiną išvadą dėl nukentėjusiajam L. S. galimai sukelto fizinio skausmo.

15. Fizinis skausmas yra minimali nusikalstama veika padarytos žalos sveikatai riba. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017, Nr. 2K-128-895/2019).

16. Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, teismo medicinos ekspertizės išvada dėl mažamečiui sukelto fizinio skausmo yra tikėtina. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Pagal bylos nustatytas aplinkybes, V. G. buvo labai supykęs ant L. S., bėgo link jo grasindamas užplakti. Po jo suduotų smūgių mažametis verkė, drebėjo skundėsi R. M. ir S. V., kad jam skauda, rodė paraudimą ant kairės rankos, tą patį vaikas pakartojo ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Šių byloje surinktų įrodymų visuma kartu su ekspertizės išvada nekelia jokių abejonių dėl mažamečiui sukelto fizinio skausmo.

17. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad V. G. veiksmai kvalifikuoti teisingai ir jie atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl tenkinti apeliacinio skundą prašymą panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes teismas nuosprendyje pakeitė iš esmės skirtingomis, tuo pakeisdamas kaltinimą, pagal kurį buvo atiduotas teismui. Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. G. nukentėjusiajam L. S. spyrė du kartus į kairę ranką ir kairį šoną, tuo tarpu nuosprendyje teismas konstatuoja, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad V. G. sudavė smūgius, spirdamas mažamečiui L. S., pataikydamas į kairę ranką ir šonus. Tokiu būdu buvo pažeistas BPK 256 straipsnis ir jo teisę į gynybą. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus, kadangi tiek kaltinamajame akte pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas, tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintos įvykio aplinkybės yra vienodos, teismas jų nepakeitė. Abiejuose bylos procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad V. G. 2022 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus spyrė mažamečiui L. S., gim. (duomenys neskelbtini), pataikydamas į kairę ranką ir kairį šoną, po ko vaikui pabėgus, jį pasivijo ir kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), spyrė vieną kartą į dešinę ranką, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam mažamečiui L. S. fizinį skausmą. Tačiau nuosprendžio dalyje, kurioje dėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, nurodyta: „neginčijamai nustatyta, kad V. G. sudavė smūgius spirdamas mažamečiui L. S., pataikydamas į kairę ranką ir šonus”. Tai laikytina technine klaida, kuria nebuvo pažeistas BPK 256 straipsnis, klaida taip pat neturėjo įtakos nuteistojo teisėms į gynybą.

19. V. G. apeliaciniu skundu neprašė keisti nuosprendžio dalies, kuria paskirta bausmė, tačiau nurodė bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tai, kad dirba, gauna pastovias pajamas iš kurių išlaiko sutuoktinę ir du jos nepilnamečius vaikus, materialiai padeda savo neįgaliai motinai. Prie skundo pridėjo minėtas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas advokatas V. K. prašė svarstyti klausimą apie bausmės sumažinimą, jei kolegija manytų, kad skundo prašymas išteisinti nuteistąjį yra nepagrįstas.

20. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

21. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

22. Patikrinęs šią nuosprendžio dalį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė. Teismas, skirdamas V. G. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsniu, kuris įpareigoja teismą atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

23. Teismas įvertino tai, kad V. G. padarytas tyčinis nusikaltinas priskiriamas nesunkų nusikaltimą kategorijai, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 13 punktas) ir apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 9 punktas). Teismas atsižvelgė į tai, kad V. G. teisiamas šeštą kartą, metų bėgyje eilę kartų baustas administracine tvarka. Už smurto naudojimą prieš šeimos narį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teistas 2021 m. liepos 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau teismo skirtos baudos nesumokėjo – ji yra išieškoma pagal išduotą vykdomąjį raštą. Įvertinęs tai, kad nuteistasis charakterizuojamas išimtinai neigiamai, kad yra net dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, teismo paskirta devyniasdešimties parų arešto bausmė, negali būti laikoma aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, švelninti ją gynėjo apeliacinės instancijos teisme pateiktais argumentais apie nuteistojo darbą bei išlaikomus asmenis nėra teisinio pagrindo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sutuoktinės du mažamečiai vaikai, kuriuos, neva, išlaiko V. G., yra paimti iš šeimos kaip nesaugios aplinkos, taigi vaikai su juo negyvena ir jis vaikų neišlaiko.

24. Remiantis tuo, kas išdėstyta naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.