Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-33-307/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-12-23
Bylos Nr.: 1A-33-307/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-33-1-00811-2013-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis (pran.), Linas Žukauskas, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: D. P.
Nukentėjusysis: R. G.
Advokatai: Donatas Lengvinas

Kategorijos

1.2.4.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-307/2016Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00811-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.4.2.3; 1.2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teisėjų Violetos Ražinskaitės ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Martynai Paušaitei, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,gynėjui advokatui Donatui Lengvinui,nuteistajam D. P. ,nukentėjusiajai R. G. ,ekspertui Rimantui Petrui Pečkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 11 638,89 Lt (3370,85 Eur) išlaidų nukentėjusiosios R. G. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

Laikinas D. P. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą paliktas iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio mėnesį tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip 24 dieną, apie 21.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiu smogė sugyventinei R. G. į veidą, nuo ko ši nugriuvo, ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

1.1. D. P. taip pat nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2013 m. gegužės 11 d. apie 15.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), supykęs, kad jo sugyventinė R. G. , su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, vartoja alkoholį, tyčia ne mažiau kaip keturis kartus kumščiu smogė jai į galvą (kaktą, kairės akies sritį, nosį, apatinio žandikaulio dešinę pusę), dėl ko padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą su daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, muštine žaizda kairio antakio srityje ir poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžimu ir kraujosruvomis dešinės akies vokuose bei apatinio žandikaulio lūžimu dešinio kampo srityje ir poodinėmis kraujosruvomis bei minkštųjų audinių patinimu žandikaulio dešinės šakos projekcijoje, dėl ko išsivystė ūmaus periodo vidutinio sunkumo trauminė smegenų liga, su smegenų sumušimo židiniu dešinėje kaktinėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje, lydimu smegeninės komos, taip sunkiai sužalojo R. G. .

2. Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir, nesant pakankamo pagrindo, pripažino apeliantą kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

Šalies argumentai

2.1. Apeliantas nurodo, jog teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai ir vienpusiškai, o teismo padarytos išvados nepagrįstos, neteisingos, nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Anot apelianto, byloje nėra jokių rašytinių duomenų apie tai, kad 2012 m. gruodžio mėnesį D. P. būtų smurtavęs prieš R. G. , teismas rėmėsi tik dviejų suinteresuotų asmenų parodymais: liudytojai D. G. ir S. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. gruodžio mėnesį (tikslios dienos nepamena) matė kaip D. P. smogė R. G. . Anot apelianto, vertindamas šiuos liudytojų parodymus teismas pažymėjo tik tai, kad D. P. kumščiu smogė nukentėjusiajai į veidą ir ji nuo smūgio nukrito, tačiau, perskaičius liudytojo D. G. apklausos protokolą, matyti, jog jis tiesiogiai nematė, kaip tiksliai buvo smogta, išvadą apie smūgio stiprumą padarė dėl to, kad jo sesuo R. G. apvirto. Apelianto teigimu, teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, turėjo atsižvelgti į tai, kad jis asmeniškai yra nusistatęs prieš apeliantą ir siekia jį nepagrįstai apkaltinti. Tokią išvadą apeliantas daro atsižvelgdamas į liudytojo parodymus, kad jis su kaltinamuoju stengiasi nebendrauti, norėtų, kad jo sesuo ir kaltinamasis nebūtų kartu, apie jų asmeninius santykius šiuo metu nieko nežino, nesikiša į jų gyvenimą. Be to, anot apelianto, liudytojo teiginys, jog į sesers ir apelianto gyvenimą nesikiša ir apie asmeninius jų santykius nieko nežino, patvirtina, jog daugelį smurto aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu jis papasakojo ne kaip paties matytus faktus, bet iš kitų asmenų išgirstas ir savaip įvertintas aplinkybes. Tokius parodymus, apelianto teigimu, teismas turėjo vertinti kritiškai.

2.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su liudytojos S. M. parodymų vertinimu atkreipdamas dėmesį į tai, kad ji yra liudytojo D. G. sugyventinė, dėl to taip pat yra nusistačiusi prieš apeliantą ir suinteresuota jį melagingai apkaltinti. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šie liudytojai, neva matę apelianto suduotą smūgį, tuo metu nekvietė policijos ir nesikreipė į kitas institucijas dėl smurto artimoje aplinkoje. Priešingai, liudytojas D. G. nurodė, kad apie šį įvykį teisėsaugos institucijų neinformavo, nes nereikėjo kreiptis į ligoninę. Apeliantas pažymi ir tai, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojų D. G. ir S. M. parodymų matyti, jog jie abu patvirtina, kad tuo metu įvyko konfliktas, tačiau susiklosčiusių aplinkybių jie neįvardija kaip fizinio skausmo sukėlimo. Esant šioms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, jis turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) požymių.

2.3. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, apeliantas nurodo, jog nukentėjusiajai R. G. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas ne dėl apelianto veiksmų, o nelaimingo atsitikimo metu - po buitinio konflikto R. G. paslydo ant drėgnų grindų ir griūdama smakru dešiniuoju žandikauliu atsitrenkė į virtuvės spintelės kampą. Apeliantas pažymi, jog tyrimo metu nustatyta, kad R. G. kraujyje, paimtame 2013 m. gegužės 11 d. 17.05 val., rasta 3,95 promilės etanolio koncentracijos, t. y. nustatytas sunkus girtumas. Apelianto teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiajai nustatytą girtumo laipsnį ir į eksperto Rimanto Petro Pečkaus paaiškinimą, kad nukentėjusiąją koma galėjo ištikti dar ir dėl to, kad ji vartojo alkoholį. Pasak apelianto, esant mirtinai alkoholio dozei nukentėjusiosios kraujyje, ją ir be patirtų sužalojimų galėjo ištikti koma. Būtent tokią jos būseną užfiksavo atvykusi greitosios medicinos pagalbos darbuotoja O. G. .

2.4. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus dėl nukentėjusiosios galvos sutrenkimo guldant ją ant neštuvų, nors iš liudytojos O. G. parodymų matyti, kad guldant nukentėjusiąją ant neštuvų ji girdėjo trinktelėjimą į grindis, jos nuomone, galėjo būti trinktelėta pakaušiu. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas akcentavo tik tuos liudytojų parodymus, kurie gali įtikinti, jog apeliantas nuolat smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau nutylėjo gynybai reikšmingus parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas liudytojas byloje nepatvirtino savo akimis matę apeliantą mušant R. G. . Kaimynai S. G. ir A. G. nurodė nieko nežinantys apie apelianto ir nukentėjusiosios santykius, nukentėjusiosios mama R. G. parodė, kad dėl jų tarpusavio santykių dukra niekada nesiskųsdavo, nukentėjusiosios sesuo L. G. parodė, kad jai neteko matyti, kaip apeliantas smurtauja prieš nukentėjusiąją. Anot apelianto, teismas akcentuoja tik tuos liudytojų parodymus, kuriuose jie išreiškia įtarimus dėl galimai prieš R. G. panaudoto smurto, nes matydavo ją su sumušimais. Anot apelianto, teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus, kad anksčiau buvo susimušusi su kažkokia mergina, o ne su sugyventiniu. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjusioji R. G. dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus. Tai patvirtino patys artimiausi jos šeimos nariai (mama, sesuo) bei kaimynai. Apeliantas pažymi, jog pavartojus alkoholio žmogaus elgesys pakinta, sutrinka koordinacija, o šios aplinkybės lemia, jog padidėja nelaimingų atsitikimų, buitinių traumų tikimybė, taigi liudytojai galėjo R. G. matyti su sumušimais, atsiradusiais būtent dėl nukentėjusiosios neatsargumo jai esant neblaiviai. Pati nukentėjusioji nėra sakiusi, kad sugyventinis ją muša. Tai patvirtino ir nukentėjusiosios motina, ir brolis D. G. . Apeliantas nurodo, jog pasakoti pašaliniams asmenims apie traumas, patirtas apsvaigus nuo alkoholio, nėra malonu, o tai tik sustiprina aplinkinių vaizduotę, nes niekas tiesiogiai nematė, kad nukentėjusioji būtų mušama. Apelianto teigimu, barniai ir šūkavimai bute taip pat galėjo būti iššaukti apsvaigimo, bet niekas nematė, ar tų barnių metu buvo mušamasi. Taigi, anot apelianto, aplinkiniai nepatvirtina, kad būtų tiesiogiai matę mušamą nukentėjusiąją, tačiau pastebėję traumas ant jos veido patys padarė išvadas, kad ji yra mušama. Liudytojos O. S. nurodytos aplinkybės, kad ji matė, kaip apeliantas laiptinėje mušė ir tempė R. G. nepagrįstos objektyviais duomenimis, nes nenurodoma data, laikas, aplinkybės, nebuvo kviesti policijos pareigūnai, niekur nefiksuoti jokie pranešimai apie šį įvykį, pati R. G. tokio įvykio nepamena.

2.5. Apeliantas atkreipia dėmesį į nuo 2011 m. gruodžio 15 d. įsigaliojusį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuriuo siekiama apginti asmenis, patiriančius smurtą artimoje aplinkoje. Šio įstatymo teikiamomis galimybėmis nepasinaudojo nei nukentėjusioji, kuri neva pastoviai buvo mušama, nei jos artimi giminaičiai. Tai, apelianto įsitikinimu, patvirtina, kad nukentėjusioji iš tikrųjų nebuvo mušama.

2.6. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo aplinkybes, sąlygojusias jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, skirtumus. Apeliantas pažymi, jog niekada neneigė, kad 2013 m. gegužės 11 d. konflikto metu sudavė nukentėjusiajai R. G. , tačiau būdamas streso ir įtampos būsenoje negalėjo įvardyti visų bylai svarbių aplinkybių. Be to, jis pirmą kartą gyvenime buvo apklausiamas pareigūnų. Apeliantas nurodo teisiamajame posėdyje paaiškinęs, kad jo parodymai keitėsi, nes pirmos apklausos metu apie įvykį pasakojo ne pats, o atsakinėjo į tyrėjos klausimus, tuo metu buvo blogos savijautos, gėrė vaistus, antros apklausos metu kita tyrėja liepė sakyti teisybę, grasino, kad uždarys į kamerą, buvo išsigandęs, todėl pasakė tą patį, ką ir pirmą kartą. Apeliantas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausose nedalyvavo gynėjas, todėl prieš jį galimai buvo naudojama psichologinė prievarta, todėl jis nesuvokė klausimų esmės ir pasakė tai, ką norėjo išgirsti tyrėjai. Tik nusiraminus ir praėjus kuriam laikui po įvykio, apelianto teigimu, jis pradėjo suvokti, kokios svarbios ir reikšmingos yra nutylėtos įvykio detalės, tačiau bijodamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai naujai pateiktus parodymus interpretuos kaip pastangas išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės, išsamiai apie 2013 m. gegužės 11d. įvykį papasakojo tik teisiamojo posėdžio metu. Be to, anot apelianto, nėra pagrindo teigti, kad jis keitė parodymus, nes teisiamajame posėdyje parodymus patikslino nurodydamas visas įvykio detales ir aplinkybes.

2.7. Apelianto teigimu, jis davė teisingus ir sąžiningus parodymus. Pagrįsdamas šį teiginį apeliantas nurodo, jog yra dešiniarankis, todėl negalėjo padaryti tokio pobūdžio ir sunkumo sužalojimų dešinėje R. G. veido pusėje (dešiniojo žandikaulio lūžio). Dešiniarankis, anot apelianto, tokius sužalojimus galėjo padaryti tik priešingoje, t. y. kairėje veido pusėje. Apelianto vertinimu, jo parodymų patikimumą patvirtina ir liudytojo M. Z. parodymai, pagal kuriuos, jam su D. P. grįžus į namus, R. G. buvo labai girta, susižalojusi nosį ir antakį. Be to, 2013 m. gegužės 13 d. specialisto išvadoje Nr. G 938/13(03) konstatuota, kad apeliantui nustatyti prieš dvi paras padaryti odos nubrozdinimai kairiojo kelio sąnario srityje, ant jo rankų, plaštakų, krumplių nėra fiksuota jokių sužalojimų. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai D. G. ir L. G. davė gandais ir apkalbomis pagrįstus parodymus, kad neva apeliantas, pasak jų vaikų, metė R. G. į galvą televizorių, po ko, ji „gulėjo išsižiojusi“. Tai patvirtina, kad dauguma nuosprendyje nurodytų aplinkybių tėra įrodymais nepagrįstos prielaidos.

2.8. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas akcentavo tik tai, kad keitėsi jo parodymai, tačiau visiškai nekreipė dėmesio į liudytojų parodymų pasikeitimus ir vertino tik tuos parodymus, kurie suponavo apelianto kaltę. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. G. parodė, kad asmeniškai apelianto vartojamą smurtą prieš R. G. matė vieną kartą - 2012 m. gruodžio mėnesį pas save bute, tuo tarpu duodama parodymus teisiamajame posėdyje nurodė, kad savo akimis neteko matyti, kaip D. P. smurtauja prieš nukentėjusiąją, 2012 m. gruodžio mėnesio įvykio nematė, nes tuo metu buvo kambaryje, o viskas vyko koridoriuje. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek jo, tiek liudytojos L. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu surašė ta pati tyrėja. Pasak apelianto, tokiu netiksliu parodymų fiksavimu tyčia galėjo būti siekiama konkretaus rezultato, t. y. apkaltinti D. P. smurtu artimoje aplinkoje. Dėl to tikslinga būtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apklausti tyrėjus, kurie ikiteisminio tyrimo metu apklausė apeliantą.

2.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai neatsižvelgė į eksperto Rimanto Petro Pečkaus, surašiusio specialisto išvadą Nr. G 1256/13(03), paaiškinimus, duotus teisiamajame posėdyje. Ekspertas nurodė, jog trauma atsiranda smūgiuojant kietu buku daiktu arba atsitrenkus į panašų daiktą. Nukentėjusioji galėjo eidama į kambarį užkliūti už slenksčio ir nukritusi susižeisti nosį. Anot eksperto, kraujosruva galėjo atsirasti ir dėl žandikaulio lūžimo, dėl pakenktų kraujagyslių lūžio vietoje ji galėjo išryškėti kampo srityje. Traumą nukentėjusioji galėjo patirti atsitrenkusi į spintelę, kuri yra užfiksuota fotolentelėje, jeigu nebuvo praslydimo. Apelianto teigimu, teismas šiuos eksperto paaiškinimus nutylėjo pabrėžtinai akcentuodamas tai, kad neįtikėtina, jog sužalojimus, išvardytus specialisto išvados Nr. G 1256/13(03) pirmame punkte, R. G. būtų patyrusi keletą kartų delnu sudavus į veidą, kaip kad aiškina D. P. . Toks pasisakymas, apelianto įsitikinimu, akivaizdžiai parodo teismo neobjektyvumą vertinant įrodymus. Apeliantas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo paskirta teismo medicininė ekspertizė, tačiau teismas į šios ekspertizės išvadas ir eksperto duotus parodymus visiškai neatsižvelgė. Dėl šios priežasties, pasak apelianto, apeliacinės instancijos teisme būtina atlikti įrodymų tyrimą bei papildomai apklausti specialisto išvadą ir ekspertizės aktą surašiusį ekspertą Rimantą Petrą Pečkų, siekiant patvirtinti arba paneigti nukentėjusiosios ir apelianto nurodytas aplinkybes, kad sunkų sveikatos sutrikdymą R. G. patyrė besitraukdama nuo D. P. paslydusi ant slidžių aplaistytų grindų plytelių bei griūdama smakru, dešiniuoju žandikauliu atsitrenkdama į virtuvės spintelės kampą. Ekspertizės akto išvados nuosprendyje, apelianto įsitikinimu, pacituotos neteisingai. Anot apelianto, iš specialisto išvados Nr. EG 935/14(03) matyti, jog muštinę žaizda kairiojo antakio srityje su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžimu R. G. galėjo patirti tiek smūginio trauminio poveikio pasekoje, tiek ir užkliuvusi už slenksčio virsdama bei atsitrenkdama kairiuoju antakiu ir nosimi į grindis, dengtas laminatu, tačiau negalima atmesti galimybės, kad šiuos sužalojimus ji galėjo patirti paslysdama koridoriuje ir atsitrenkdama smakru į spintelės kraštą ar kampą.

2.10. Pasak apelianto, ekspertas nepaneigė apelianto ir nukentėjusiosios parodymų, o kaip tik ekspertizės akte akcentavo, kad negali atmesti galimybės, jog nukentėjusioji traumą patyrė paslydusi ir atsitrenkusi į spintelės kraštą ar kampą. Eksperto išvadoje minima, kad galvos smegenų sužalojimą, lydimą smegeninės komos, bei apatinio žandikaulio dešinės šakos lūžimą R. G. galėjo patirti tiek nuo stipraus traumuojančio poveikio kietu buku daiktu į apatinio žandikaulio dešinio kampo sritį, tiek ir atsitrenkus šia sritimi į kietą buką/bukabriaunį daiktą. Taigi, anot apelianto, ekspertas patvirtina, kad jo duoti parodymai yra realūs, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

2.11. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas žmogus skirtingai suvokia žodžių „trenkiau“, „primušiau“, „susipliekė“ reikšmę, juo labiau, kai tie žodžiai pasakomi susijaudinus ar esant streso būsenoje. Apeliantas teigia mylintis savo sugyventinę R. G. , todėl po buitinio konflikto metu suduotų smūgių delnu jai per veidą, matydamas, kad ji paslydo ir krisdama susižalojo, nesigilino, kaip tai atsitiko. Tuo metu, baimindamasis dėl R. G. sveikatos, jis gailėjosi dėl įvykusio konflikto ir itin sureikšmino savo smūgius, nors tikrosios pasekmės nukentėjusiosios sveikatai atsirado ne dėl jo suduotų smūgių. Teismas, apelianto teigimu, į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė. Apelianto įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai taip pat sistemingai uždavinėjo klausimus, kad privestų jį iki psichologinės savigraužos stadijos, kuomet save pradedama kaltinti nesuvokiant realios įvykių padėties.

2.12. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog R. G. , atlikdama reabilitaciją Palangoje, savo broliui ir seseriai pasakė, kad krito paslydusi. Apklausti teisme šie liudytojai nurodė, kad R. G. apie sužalojimo aplinkybes nepasakojo, teigdama, jog nieko neprisimena. Šiais parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, nes ekspertas Rimantas Petras Pečkus parodė, kad įtakos nukentėjusiosios atminčiai turėjo alkoholis, atmintis stabilizuojasi po pilno gydymo, reabilitacijos, tačiau aplinkybės gali būti nurodomos netiksliai.

2.13. Apibendrindamas apeliantas nurodo, jog teismas nebuvo objektyvus, neteisingai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į 2014 m. gegužės 13 d. ekspertizės akte Nr. EG 935/14(03) nurodytas išvadas ir kitus apeliantą teisinančius duomenis, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Anot apelianto, konflikto metu jis nukentėjusiajai R. G. sudavė keletą smūgių delnu į veidą, todėl galėjo jai sukelti tik fizinį skausmą, o ne sunkų sveikatos sutrikdymą. Netinkamai įvertinęs šias aplinkybes teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. D. P. veika, padaryta 2013 m. gegužės 11 d., kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija). Kadangi nukentėjusioji R. G. pirmos instancijos teisme sutiko dėl BK 38 straipsnio taikymo, apeliantas, jo įsitikinimu, turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius.

2.14. Apeliantas taip pat nurodo, jog jis su R. G. yra oficialiai neįregistravę santuokos, kartu gyvena jau dešimt metų, turi du mažamečius vaikus, jis vienintelis šeimoje dirba, iš gaunamo darbo užmokesčio išlaiko šeimą, anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, Vaikų teisių apsaugos tarnybos bei darbovietės UAB (duomenys neskelbtini) charakterizuojamas teigiamai. Apelianto teigimu, dėl nepagrįsto ir neteisėto Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio nukentės ne tik jis, bet ir visa jo šeima.

2.15. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. P. prašo atlikti įrodymų tyrimą ir išnagrinėjus bylą pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendį: išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, o 2013 m. gegužės 11 d. veiką, kurią pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikuoti į nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) ir pritaikius BK 38 straipsnį atleisti D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš D. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 11 683,89 Lt (3370,85 Eur); panaikinti laikiną D. P. nuosavybės teisės apribojimą į jam priklausantį turtą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. P. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, jog Klaipėdos apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik siekiančių jį apkalbėti liudytojų parodymais, be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nepagrįstai jo 2013 m. gegužės 11 d. veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl D. P. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

4.2. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant ir pan.

4.3. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliaciniame teismuose D. P. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį padarymo neigė ir nurodė, kad kaltinime nurodytu metu jis nebuvo L. G. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kumščiu nesmogė sugyventinei R. G. į veidą. Nukentėjusioji R. G. pirmosios instancijos ir apeliaciniame teismuose paaiškino, kad nepamena tokio atvejo, jog D. P. jos sesers L. G. namuose jai būtų smogęs kumščiu į veidą. Apeliaciniame teisme apklausta liudytoja S. G. (M.) patvirtino, kad matė kaip D. P. smurtavo prieš R. G. . Tai įvyko 2012 m. prieš Kūčias, L. G. namuose. Visi kartu sėdėjo prie bendro stalo, o vėliau S. G. (M.) su D. G. išėjo pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo metu sulaukė skambučio iš L. G. vaiko, kuris nurodė, kad D. P. smurtauja, daužo stiklines. Sugrįžę į butą, jie matė kaip D. P. vieną kartą kumščiu trenkė R. G. į veidą. Nuo smūgio R. G. pargriuvo. Viskas vyko koridoriuje, prie įėjimo į butą. Po to, kai R. G. pargriuvo, S. G. (M.) iškart šoko priešais D. P. ir ėmė sakyti, kad R. daugiau nemuštų. Daugiau D. P. nesmurtavo. Tiek jis, tiek ir R. G. įvykio metu buvo neblaivūs. Prieš suduodamas R. G. , D. P. smurtavo prieš miegantį L. G. sugyventinį (t. 2, b.l. 184). Liudytojas D. G. taip pat patvirtino, jog matė, kaip D. P. L. G. buto koridoriuje kumščiu vieną kartą sudavė R. G. į veidą, nuo ko ji pargriuvo ir gulėjo apie pusę minutės ar minutę. D. P. nepaaiškino, kodėl smurtauja, jis buvo įtūžęs ir elgėsi agresyviai, o prieš smogdamas R. G. dar bandė sumušti miegantį L. G. sugyventinį A. Akivaizdžiai matėsi, jog D. P. buvo neblaivus (t. 2, b.l. 185). Liudytoja L. G. apeliaciniame teisme nurodė, kad 2012 m. gruodžio mėn. jos buto koridoriuje D. P. sudavė R. G. ir ši nuo smūgio pargriuvo (t. 2, b.l. 148). Liudytojai S. G. (M.), D. G. ir L. G. patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. 2013 m. liepos 24 d. apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėjos liudytoja S. G. (M.) paaiškino, kad būdama L. G. bute ji matė kaip D. P. nieko nesakęs kumščiu trenkė R. G. į veidą ir ši pargriuvo. Agresyviai nusiteikęs D. P. taip pat kėsinosi sumušti ir L. G. sugyventinį A. (t. 1, b.l. 63-64). Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. rugsėjo 18 d. apklaustas liudytojas D. G. nurodė, kad jo akivaizdoje D. P. smogė R. G. kumščiu į veidą ir ji nuo stipraus smūgio pargriuvo. D. P. puolė L. G. sugyventinį A., tačiau D. G. jį sulaikė (t. 1, b.l. 61). Liudytoja L. G. 2013 m. liepos 23 d. ikiteisminio tyrimo apklausoje paaiškino, kad 2012 m. gruodį pas ją svečiuose neblaivus D. P. kumščiu smogė R. G. į veidą, po to puolė jos miegantį sugyventinį A., tačiau D. G. jį sulaikė (t. 1, b.l. 62). Liudytojų S. G. (M.), D. G. ir L. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kaip ir jų parodymai, duoti pirmosios instancijos ir apeliaciniame teismuose, yra nuoseklūs, neprieštaringi ir iš esmės sutampa. Pažymėtina, kad visi trys liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. P. kitą dieną po įvykio savo veiksmų neprisiminė. D. G. paaiškino, kad kitą dieną po įvykio D. P. jam skambino ir atsiprašė už savo veiksmus, teigė, jog nieko neprisimena (t. 1, b.l. 61).

4.4. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą. Nors viso bylos proceso metu tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji neigė, jog D. P. smogė kumščiu į veidą R. G. , taip sukeldamas jai fizinį skausmą, šią versiją paneigia pirmiau aptarti nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų parodymai. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojai R. G. giminaičiai S. G. (M.), D. G. ir L. G. bylos proceso metu davė nepatikimus parodymus ir siekė nuteistąjį apkalbėti. Šioje byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nustatant faktines nusikaltimo aplinkybes liudytojai S. G. (M.), D. G. ir L. G. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį D. P. , norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Iš liudytojų parodymų matyti, jog jie bendravo su D. P. : aplankydavo jį ir R. G. , kviesdavo juos abu į svečius. Tačiau vėliau, reaguodami į tai, jog D. P. ne vieną kartą smurtavo prieš R. G. , liudytojai nusprendė vengti su juo bendrauti. D. P. smurtinį elgesį liudytojai nurodė kaip vienintelę priežastį, kodėl jie nenorėtų, kad jis toliau bendrautų su R. G. . Ši priežastis nepaneigia liudytojų parodymų patikimumo ir nuoseklumo. Aplinkybę, jog D. P. ne kartą panaudojo smurtą prieš R. G. nurodė ir kiti pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. D. P. ir R. G. kaimynė O. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, ji ne kartą kvietė policijos pareigūnus, kad šie juos nuramintų. Liudytoja pati matė kaip laiptinėje D. P. vilko R. G. laiptais, smūgiavo jai kumščiu (t. 2, b.l. 31). Liudytoja D. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė kaip D. P. pastūmė besilaukiančią R. G. ir ji pargriuvo (t. 2, b.l. 43). Kita kaimynė – I. G. – paliudijo, jog D. P. ir R. G. nuolat konfliktuoja, triukšmauja, jos manymu, D. P. smurtauja prieš R. G. (t. 2, b.l. 42).

4.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. P. pažymi, kad jo ir nukentėjusiosios konfliktą matę S. G. (M.) ir D. G. duodami parodymus teismo posėdyje nenurodė, kad jis R. G. sukėlė fizinį skausmą. Apeliaciniame teisme apklausta liudytoja S. G. (M.) paaiškino, kad negali vertinti ar R. G. patyrė fizinį skausmą. Liudytoja taip pat nurodė, kad R. G. dėl įvykusio konflikto niekam pretenzijų neturėjo. Atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pagal liudytojų parodymus, R. G. niekada niekam nesiskųsdavo, kad sugyventinis prieš ją smurtauja, ir nesikreipdavo į teisėsaugos institucijas, nors ant jos veido būdavo matomi sumušimai. Todėl ir šį kartą sumušta ji niekam nesiskundė, jog nuo D. P. smūgio kumščiu į veidą jautė fizinį skausmą, niekam nesakė. Liudytoja S. G. (M.) apeliaciniame teisme patvirtino, kad dėl įvykusio konflikto, jos nuomone, buvo pagrindas kviesti policijos pareigūnus, D. G. prašė juos iškviesti, tačiau ji pati stengėsi nuraminti D. P. , kuris gan greitai išėjo iš buto. Būdamas fiziškai stipresnis D. P. sugyventinei R. G. kumščiu trenkė į vieną iš gyvybiškai svarbiausių kūno dalių – galvą. Smūgis buvo toks stiprus, jog R. G. iš karto pargriuvo ir kurį laiką liko gulėti ant grindų. Pažymėtina, kad liudytojai kategoriškai paneigė versiją, jog iki šio smūgio ir po jo R. G. dar kartą buvo pargriuvusi. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokio pobūdžio ir intensyvumo fiziniu poveikiu R. G. buvo sukeltas fizinis skausmas.

4.6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas apeliantą kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje nepagrindė apelianto kaltės pakankamais ir leistinais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl D. P. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą

4.7. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas remiantis specialisto išvada. Sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine tyčia ir netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalys).

4.8. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. P. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažino iš dalies. Jis paaiškino, kad įvykio dieną su draugu M. Z. grįžo namo. Įėjęs į butą, jis pamatė R. G. , kuri buvo neblaivi ir rankoje laikė butelį sidro. M. Z. , pamatęs, jog R. G. neblaivi, iš buto išėjo, o D. P. priėjęs prie R. G. bandė atimti iš jos sidrą, griebė jai už rankų ir jie susistumdė. Tuo metu D. P. 1-2 kartus dešine ranka sudavė R. G. į veidą. Ši D. P. pastūmė ir jis krito ant kelių. Traukdamasi nuo D. P. R. G. paslydo ant išpilto sidro ir trenkėsi į stalo kampą, o po to dar galva trenkėsi į grindų plyteles. D. P. priėjęs pamatė, kad R. G. iš burnos bėga kraujas. Tuomet jis ją nunešė į lovą, nušluostė veidą, nurengė chalatą, o tada paskambino savo mamai ir paprašė, kad ji atvažiuotų. Po kurio laiko atvykusi jo mama iškvietė greitąją medicinos pagalbą. R. G. pargriuvo ne dėl to, kad D. P. jai sudavė į veidą, o dėl girtumo. D. P. taip pat paaiškino, kad jo ikiteisminio tyrimo pradžioje duoti parodymai ir visiškas prisipažinimas yra neteisingi, tyrėjos juos išgavo panaudodamos prieš jį psichologinį poveikį (t. 2, b.l. 143). Iš esmės tokius pat parodymus D. P. davė ir pirmosios instancijos teisme. 2013 m. rugpjūčio 2 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo D. P. paaiškino, kad R. G. nesudavė. Sugyventiniai susikivirčijo ir R. G. pargriuvo. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai ją išmetė iš neštuvų ir ši galva trenkėsi į asfaltą (t. 1, b.l. 139-140). Visi šie parodymai skiriasi nuo D. P. ikiteisminio tyrimo pradžioje duotų parodymų. 2013 m. gegužės 13 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjos D. P. paaiškino, kad 2013 m. gegužės 11 d. jis grįžo į namus apie 13.00 val. ir įėjęs į butą pamatė, kad vaikai neaprengti, o virtuvėje ant stalo padėti alkoholiniai gėrimai. Iš R. G. elgesio, kalbos ir eisenos D. P. suprato, jog ji yra neblaivi. Priėjęs prie jos D. P. bandė atimti jos laikomą sidro butelį. R. G. rankomis stūmė D. P. nuo savęs ir jis paslydęs suklupo, užsigaudamas kairės kojos kelį. Tada D. P. atsistojo ir susinervinęs kumščiu tris kartus sudavė R. G. į veidą, nuo ko ji pargriuvo ant žemės, galva atsirenkdama į grindis. Po to ji stojosi, bet neišlaikiusi pusiausvyros vėl griuvo ant žemės susitrenkdama galvą. D. P. trūko kantrybė dėl to, kad jo sugyventinė vartojo alkoholį, nesirūpino vaikais. Dėl pareikšto įtarimo D. P. kaltu prisipažino visiškai (t. 1, b.l. 101). Papildomos apklausos metu 2013 m. liepos 22 d. D. P. ikiteisminio tyrimo tyrėjai nurodė, jog po to, kai R. G. jį pastūmė, jis atsistojo, supykęs paėmė jai už marškinėlių ir dešiniu kumščiu du-tris kartus trenkė į veidą. Galėjo pataikyti į bet kurią veido vietą, nes ji blaškėsi. Viskas vyko greitai. Po to, kai sudavė sugyventinei smūgius, D. P. ją paleido, o nuo jo smūgių R. G. pargriuvo ant grindų, išklotų plytelėmis, tačiau kraujo jis tuo metu nematė. Ji stojosi, tačiau vėl kaire veido puse griuvo ant grindų. D. P. tada pamatė, jog jai iš burnos bėga kraujas. Daugiau jis prieš ją nesmurtavo (t. 2, b.l. 109-110).

4.9. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Todėl labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų visumos pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys.

4.10. D. P. 2013 m. gegužės 13 d. ir 2013 m. liepos 22 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjoms duotuose parodymuose nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės atitinka kitus bylos medžiagoje esančius duomenis. Iš VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties pateiktos kvietimo kortelės matyti, kad iškvietimas į (duomenys neskelbtini) priimtas 16.27 val., greitosios medicinos pagalbos automobilis į įvykio vietą išvyko 16.30 val., nuvyko 16.40 val., o grįžo — 17.43 val. Iškvietimo priežastis: sumušta moteris, kraujuoja iš burnos. Nurodyta, kad moterį prieš dvi valandas sumušė vyras, neaišku, kiek laiko ji buvo be sąmonės (t. 1, b.l. 15-16). VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties pateiktame greitosios medicinos pagalbos iškvietimo garso įraše užfiksuota, jog paskambino moteris, kuri pranešė, kad (duomenys neskelbtini) „tarpusavyje susimušė jauni žmonės, vaikai, vienu žodžiu“. Į klausimą, kas sumušta, moteris atsakė: „Jinai sumušta, jinai prigėrusi yra, girta... ji nesupranta, nereaguoja, kraujas eina iš burnos“ (t. 1, b.l. 17-18). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės ir iškvietimo garso įrašo turinys rodo, kad greitosios medicinos pagalbos buvo kreiptasi dėl R. G. sumušimo, o ne dėl jos pargriuvimo ir atsitrenkimo į stalo ar spintelės kampą. Liudytoja D. P. ir R. G. kaimynė A. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio dieną I. P. atėjo prašyti jos vyro S. pagalbos, nes reikėjo padėti išnešti sužalotą R. G. . I. P. A. G. paaiškino, kad D. P. ir R. G. „susipliekė“. Iš šio pasakymo ji suprato, kad jie tarpusavyje susimušė. Liudytoja O. G. , tuo metu dirbusi greitosios pagalbos bendruomenės slaugytoja, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad atvykusi į įvykio vietą pamatė ant lovos gulinčią sužalotą moterį. Šalia buvo vyras, kurio O. G. paklausė, kas ją sumušė. Vyras atsakė, jog moterį sumušė jis. Guldant nukentėjusiąją į neštuvus, ji pakaušiu galėjo trenktis į grindis. Nešant nukentėjusiąją, ji negalėjo būti sužalota. Butas buvo tvarkingas. Liudytoja nenurodė, kad ant grindų buvo išpiltas alkoholis, nors tiek D. P. , tiek ir nukentėjusioji R. G. apeliaciniame teisme teigė, jog konflikto metu ant koridoriaus grindų buvo išlietas sidras, dėl kurio R. G. paslydo ir pargriuvusi patyrė sužalojimus. Liudytojai O. G. D. P. nenurodė, kad sužalojimus R. G. patyrė atsitrenkusi į spintelės ar stalo kampą. Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. gegužės 30 d. ir 2013 m. liepos 22 d. apklausta liudytoja I. P. paaiškino, kad 2013 m. gegužės 11 d. apie pietus jai į mobiliojo ryšio telefoną paskambino sūnus D. ir pasakė, kad įvyko nelaimė – jis susimušė su sugyventine R. - ir daugiau nieko neaiškino. Iš sūnaus balso I. P. suprato, kad jis yra susijaudinęs. Ji greitai nuvažiavo į D. P. namus ir didžiajame kambaryje pamatė gulinčią R. G. , kuri buvo kruvinu veidu. Nuo jos sklido stiprus alkoholio kvapas. D. P. buvo pasimetęs ir pasakė, kad jie tarpusavyje susistumdė. I. P. iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir R. G. buvo išvežta į ligoninę. D. P. įvykio metu buvo blaivus. Jis I. P. pasakojo, kad grįžęs namo rado R. G. neblaivią ir tebegeriančią sidrą. Jis norėjo atimti butelį, o ji nenorėjo atiduoti, dėl to jie susistumdė, D. P. suklupo, o atsistojęs porą kartų ranka sudavė R. G. į veido sritį, ji pargriuvo ant žemės. Kiek kartų sudavė R. G. , D. P. nesakė. Butas buvo tvarkingas (t. 1, b.l. 66, 67).

4.11. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas Rimantas Petras Pečkus, kuris atliko R. G. medicininių dokumentų tyrimą ir teismo medicinos ekspertizę bei pateikė specialisto išvadą Nr. G 1256/13(03) ir ekspertizės aktą Nr. EG 935/14(03), paaiškino, kad trenkiantis nukentėjusiosios nurodytu būdu dažniausiai padaromas dinaminis poveikis ir nubrozdinimai. Traumą nukentėjusioji galėjo patirti atsitrenkdama į spintelę, jeigu nebuvo praslydimo. Ekspertas pažymėjo, kad per jo praktiką nėra buvę atvejų, kad žmogus kristų, atsitrenktų į spintelę ir patirtų žandikaulio lūžimą bei komą (t. 2, b. 1. 27). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas Rimantas Petras Pečkus parodė, kad specialisto išvadą ir ekspertizės aktą dėl R. G. padarytų sužalojimų parengė remdamasis jam pateiktais nukentėjusiosios medicininiais dokumentais. Paaiškindamas specialisto išvadą Nr. G 1256/13(03), ekspertas nurodė, kad visi R. G. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius, tiek jai pačiai griūvant ir susižalojant. Eksperto teigimu, labiausiai tikėtina, kad sunkų sveikatos sutrikdymą dėl kraujo išsiliejimo į smegenis nukentėjusiajai sukėlė žandikaulio lūžimas, kuris galėjo įvykti tiek stipraus smūginio kontakto metu, tiek atsitrenkiant į spintelės kampą (t. 2, b. 1. 179-180). Paaiškindamas pirmosios instancijos teismo posėdyje duotus parodymus apie tai, kad trauma galėjo būti padaryta atsitrenkiant į spintelę, jeigu nebuvo praslydimo, ekspertas nurodė, kad jokių atspaudų dėl traumuojančio daikto paviršiaus žandikaulio srityje nebuvo rasta, o išlygą dėl praslydimo galimai padarė todėl, kad teismo posėdžio metu buvo paklaustas, kaip nukentėjusioji kontaktavo - ar pačiuoždama, ar tiesiogiai atsitrenkdama (t. 2, b. 1. 181). Posėdžio metu atsakydamas į klausimą, ar pagal sužalojimų pobūdį galima nustatyti jėgos, kurios poveikio pasėkoje įvyko lūžis, kryptį, ekspertas nurodė, kad po smūgio į žandikaulį viršutinio ir apatinio žandikaulio dantys tarpusavyje kontaktuoja ir gali išsijudinti, išsinarinti, o medicininiuose dokumentuose yra tik vienas įrašas, kad kliba dantys, tačiau neparašyta, kurie, be to, neaprašyta ir kita šioms aplinkybėms nustatyti svarbi informacija (t. 2, b. 1. 181). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad iš nukentėjusiosios gydymo stacionare ligos istorijos matyti, jog ji stacionarizuota su kirstinėmis žaizdomis kairio antakio ir kairės akies vokų srityje (t. 1, b. 1. 21; t. 2, b. 1. 60), tačiau ekspertas pirmajame išvados punkte nurodė, kad tai yra muštinė žaizda (t. 1., b. 1. 22; t. 2, b. 1. 61). Paaiškindamas šį neatitikimą, ekspertas nurodė, kad muštinės ir kirstinės žaizdos skiriasi, bei pripažino, kad išvadoje žaizdos pobūdis nurodytas netiksliai, taip pat nurodė, kad neparašė, jog buvo padaryta kirstinė žaizda akies voko srityje (t. 2, b. 1. 182).

4.12. Atsižvelgdama į teismo posėdyje apklaustų nuteistojo, nukentėjusiosios ir eksperto parodymus ir į tai, kad R. G. padarytų sužalojimų laipsniui ir jų padarymo mechanizmui nustatyti, taip pat kitiems neaiškumams, susijusiems su nukentėjusiajai padarytais sužalojimais, pašalinti reikalingos specialios žinios, apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. sausio 18 d. nutartimi šioje byloje paskyrė naują teismo medicinos ekspertizę. Ekspertizės akte Nr. PEKG 51/2016 (01) konstatuota, jog R. G. po 2013 m. gegužės 11 d. įvykio nustatyti šie sužalojimai: kraujosruvos abiejų smilkinių minkštuose audiniuose, muštinės žaizdos kairio antakio ir akies voko srityje, nosies kaulų lūžis, kraujosruvos abiejų akių vokuose, apatinio žandikaulio lūžis dešinėje pusėje. Šie sužalojimai paaiškinami keturiais trauminiais poveikiais kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir būdingi smūgių sudavimui kumščiais. Bet kuris iš šių keturių sužalojimų galėjo sąlygoti atsiradimą nedidelės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kuri vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nėra objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad R. G. be nurodytų aukščiau sužalojimų patyrė dar ir specialisto išvadoje Nr. G 1256/13(03) ir ekspertizės akte Nr. EG 935/14(03) minimus galvos smegenų sumušimą, smegenų komą, trauminę galvos smegenų ligą, difuzinį galvos smegenų aksonų pažeidimą. Todėl, vertinant sveikatos sutrikdymo mastą, nėra pagrindo taikyti „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ punktus 6.6.2. ir 6.6.3. Visi R. G. padaryti veido sužalojimai būdingi smūgių sudavimui. Versija, kad nukentėjusioji nosies kaulų lūžį galėjo patirti griūdama veidu į grindinį, neatmetama, tačiau visų kitų išvardintų sužalojimų atsiradimas dėl nukentėjusios griuvimo/griuvinėjimo nėra paaiškinamas. Nosies kaulų lūžis vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Galimybė, kad nukentėjusioji patyrė apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje griūnant ir atsitrenkiant į spintelę, esančią kairėje pusėje jos atžvilgiu, atmetama. Šis sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apatinio žandikaulio lūžis dešinio kampo srityje įvyko nuo šoninio (iš dešinės į kairę tiriamosios atžvilgiu) trauminio poveikio. Šis lūžis tiek atskirai, tiek galimame sąryšyje su kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu, vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 3, b.l. 11-16).

4.13. D. P. ikiteisminio tyrimo tyrėjoms 2013 m. gegužės 13 d. ir 2013 m. liepos 22 d. duoti parodymai yra pakankamai detalūs ir nuoseklūs, taip pat atitinka kitus byloje esančius duomenis – liudytojų parodymus, teismo medicinos ekspertizės išvadas, VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties pateiktus garso įrašus ir iškvietimo korteles. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė D. P. teismo posėdyje duotais pakeistais parodymais ir juos vertino kaip kaltinamojo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, jog D. P. 2013 m. gegužės 11 d. apie 15.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), supykęs, kad jo sugyventinė R. G. , su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, vartoja alkoholį, tyčia ne mažiau kaip keturis kartus kumščiu smogė jai į galvą (kaktą, kairės akies sritį, nosį, apatinio žandikaulio dešinę pusę), dėl ko padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą su daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, muštine žaizda kairio antakio srityje ir poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžimu ir kraujosruvomis dešinės akies vokuose bei apatinio žandikaulio lūžimu dešinio kampo srityje ir poodinėmis kraujosruvomis bei minkštųjų audinių patinimu žandikaulio dešinės šakos projekcijoje, dėl ko nukentėjusiajai po kietuoju smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje išsiliejo kraujas. Tačiau byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo išvadai, jog nukentėjusioji R. G. patyrė ūmaus periodo vidutinio sunkumo trauminę smegenų ligą su smegenų sumušimo židiniu dešinėje kaktinėje skiltyje ir smegeninę komą, todėl šie sužalojimai šalintini iš D. P. pareikšto kaltinimo. Iš kaltinimo pašalinus minėtus sužalojimus, vertinant R. G. sveikatos sutrikdymo mastą nebėra pagrindo taikyti „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 6.6.2. ir 6.6.3. punktus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. G. D. P. veika padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Likusieji kaltinime nurodyti nukentėjusiosios sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas ir D. P. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, pripažįsta esant nustatyta, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, D. P. padarė tokiomis aplinkybėmis: jis, 2013 m. gegužės 11 d. apie 15.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), supykęs, kad jo sugyventinė R. G. , su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, vartoja alkoholį, tyčia ne mažiau kaip keturis kartus kumščiu smogė jai į galvą (kaktą, kairės akies sritį, nosį, apatinio žandikaulio dešinę pusę) ir šiais smūgiais padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą su daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, muštine žaizda kairio antakio srityje ir poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžimu ir kraujosruvomis dešinės akies vokuose bei apatinio žandikaulio lūžimu dešinio kampo srityje ir poodinėmis kraujosruvomis bei minkštųjų audinių patinimu žandikaulio dešinės šakos projekcijoje, dėl ko nukentėjusiajai po kietuoju smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje išsiliejo kraujas, taip nesunkiai sužalojo R. G. . Tokiais veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Dėl bausmės

4.14. Apeliaciniame skunde D. P. prašo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius. Šis nuteistojo prašymas nepagrįstas.

4.15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, pagal BK 38 straipsnį gali būti taikomas esant baudžiamajame įstatyme nurodytų imperatyvių pagrindų visumai: asmuo turi būti padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką; savo noru atlyginęs ar pašalinęs fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitaręs ją pašalinti arba atlyginti; susitaikęs su nukentėjusiuoju (fiziniu asmeniu) arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; palankios kaltininkui bylos aplinkybės (paprastai apibūdinančios kaltininką ir jo padarytą veiką) leidžia manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turi konstatuoti žalos atlyginimo (susitarimo atlyginti žalą) bei susitaikymo faktus ir argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Kiekvienu atveju sprendimas turi būti priimamas įvertinus ne tik BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų buvimą, bet ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Šio klausimo sprendimui turi reikšmę baudžiamosios bylos aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, įvertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565/2012).

4.16. Šioje byloje nenustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, kuri leistų atleisti D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliaciniame teismuose D. P. savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neigė, o savo kaltę dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo pripažino iš dalies, neigdamas, kad nukentėjusiajai R. G. smūgius į veidą sudavė kumščiais, taip pat nurodydamas, kad sužalojimus R. G. patyrė paslydusi ir atsitrenkusi į spintelės kampą. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, negalima vertinti D. P. prisipažinimo kaip visiško ir laikyti jį tinkamu prisipažinimu BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. D. P. nėra atlyginęs Klaipėdos teritorinės ligonių kasos patirtos 11 683,89 Lt (3370,85 Eur) turtinės žalos. Bylos medžiagoje nėra D. P. ir R. G. susitaikymą procesiškai įtvirtinančio dokumento. Nurodytų aplinkybių pakanka išvadai, jog nenustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytų sąlygų visuma ir nėra teisinio pagrindo atleisti D. P. nuo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius.

4.17. Perkvalifikavus vieną iš D. P. padarytų nusikalstamų veikų iš labai sunkaus nusikaltimo į apysunkį nusikaltimą, iš naujo spręstinas klausimas dėl jam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. P. paliktina pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Byloje D. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus D. P. asmenybę (teisiamas pirmą kartą, laikomas nebaustu administracine tvarka, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius, baigtus nusikaltimus, nusikaltimu padarytos žalos iki šiol nėra atlyginęs), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, D. P. skirtina mažesnė už vidurkį laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė iš dalies sudedant bendrintina su bausme, D. P. paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir paskirtina galutinė subendrinta bausmė.

4.18. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Išnagrinėjus bylos aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, manytina, kad bausmės D. P. tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Kaip minėta, D. P. yra neteistas, laikomas nebaustu administracine tvarka, dirba, turi šeimą. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą D. P. pripažintas kaltu, jis būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuosprendžiu D. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą dvejiems metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį dėl D. P. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo pakeisti:

D. P. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir už šią nusikalstamą veiką jam paskirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtą 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, remiantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir galutinę subendrintą bausmę D. P. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) D. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu įpareigoti D. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą. Pagal BK 722 straipsnį paskirti D. P. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įvykdant šią baudžiamojo poveikio priemonę per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisVioleta RažinskaitėLinas Žukauskas