- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-09
- Bylos Nr.
- A-3645-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03870-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis ir nesaugiomis kalinimo sąlygomis. Jis buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (vienoje patalpoje buvo laikoma 10 asmenų ir daugiau); nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų; duše nebuvo įrengtų pertvarų; sanitariniai įrenginiai buvo nehigieniški, tupimi unitazai buvo atskirti tik skardine pertvara; nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktų reikalavimus; pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, juose įrengta per mažai sporto inventoriaus; nebuvo suteikta galimybė žaisti futbolą, nors kito gyvenamojo korpuso gyventojams, buvusiems valstybės tarnautojams, tokia galimybė buvo suteikiama; ant Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso langų neteisėtai uždėtos metalinės grotos, pro kurias beveik nepatenka dienos šviesa bei grynas oras, patalpose nuolat drėgna, veisėsi pelėsis, nedžiūvo drabužiai; jo gyvenamajame korpuse buvo įrengti tik 2 taksofono aparatai, kuriais naudojosi 450-500 nuteistųjų, taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas kalbantis telefonu; netinkamai įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai (virtuvėje neįrengta praustuvė, dažnai neveikė šviesos jungikliai, televizorius, šaldytuvas ir kita įranga, žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta, karštas vanduo duše būdavo tik šeštadieniais); jo būryje nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, nors nuteistiesiems, buvusiems valstybės tarnautojams, toks kambarys buvo įrengtas. Pareiškėjas dėl netinkamų ir nežmoniškų laikymo sąlygų patyrė išgyvenimų, pažeminimų, buvo pažeistas jo privatumas, jam teko kreiptis į psichologus, gėrė vaistų nuo depresijos ir pan.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno I-o gyvenamo korpuso 6-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 409. Šios patalpos plotas 27,49 kv. m, joje įrengtos 9 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko apie 3,3 kv. m ploto, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, o patalpose įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Vilniaus PN visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Tuo tarpu lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose būtų įrengti sėdimi unitazai. I-o gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų), kiekviename sanitariniame mazge įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles bei 3 prausyklas, sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolat tvarkomi, tualeto vietos įrengtos kabinose. 2018 m. II pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, tad nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos. Paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skiriamos 4 valandos, t. y. daugiau negu numato teisės aktai. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Teisės aktuose nėra nustatyta, kokio ploto turi būti pasivaikščiojimo kiemelis. Pasivaikščiojimų kiemas dažniausiai būna apytuštis. Visose Vilniaus PN patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Nuteistieji turi galimybę langus atidaryti ir patalpas išvėdinti. Grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose. Vilniaus PN I-e gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka teisės aktų reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti laisvalaikio kambariai-virtuvėlės, kuriose yra elektrinės viryklės maistui ruošti, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika, taip pat televizoriai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., tačiau Vilniaus PN pateiktoje įskaitos kortelėje pažymėta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. lapkričio 23 d., o išvyko 2019 m. rugpjūčio 23 d. Todėl teismas nusprendė vertinti pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN sąlygas, buvusias būtent pastaruoju laikotarpiu.
6. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl per mažo jam tekusio gyvenamųjų bendrabučio tipo patalpų ploto, rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, kuriuose įtvirtinta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 6-409, kurioje pareiškėjas buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, plotas yra 29,73 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų, kiek konkrečiai ginčo laikotarpiu minėtoje patalpoje (Nr. 6-409) gyveno nuteistųjų (nurodė, kad tokių duomenų nekaupia), todėl teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą, atsižvelgė į bendrą patalpų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei nustatė, kad pareiškėjui teko 3,3 kv. m šių patalpų ploto. Teismas nurodė nenustatęs, kad kameroje būtų gyvenę daugiau asmenų, negu joje yra miegamųjų vietų; pareiškėjas taip pat konkrečiai nenurodė, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko kartu su juo minėtose patalpose; be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl perpildytų patalpų ir pan. Teismas priėjo prie išvados, kad nustatytas pareiškėjui tekęs patalpų plotas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigojo pareiškėjo visą parą būti jam skirtoje gyvenamojoje patalpoje; buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku; pareiškėjas dienotvarkėje numatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pataisos namų teritorijoje yra įrengta krepšinio aikštelė, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai ir pan. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla, todėl, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui būtų nežymiai trūkę patalpų ploto, jį iš dalies kompensuotų pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų signalizacijos mygtukų, rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 13.10 ir 16.11 punktais, kuriuose įtvirtinta, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengiama tik drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad nei minėtos taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato, kad minėta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) turėtų būti įrengiama lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose. Todėl teismas nagrinėjamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo privatumo neužtikrinančio dušų patalpų įrengimo, iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų nustatė, kad pareiškėjo gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos yra atskirtos viena nuo kitos pertvaromis (iš abiejų pusių), dušo kabinose yra pakankamai vietos suaugusiam asmeniui patogiai nusiprausti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų stebimas pašalinių asmenų prausiantis. Dėl nurodytų aplinkybių teismas nenustatė pagrindo konstatuoti netinkamo dušų patalpų įrengimo ar pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo neužtikrinančio tualeto patalpų įrengimo, rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), taip pat Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, (toliau – ir Aprūpinimo normos) 7 punktu, kuriame reglamentuojamas laisvės atėmimo vietų prausyklos ir tualeto aprūpinimas baldais ir kitu inventoriumi; šioje normoje, be kita ko, aiškiai nustatyta, kad įrengiamas klozetas gali būti tupimas. Iš to teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodytas tupimo klozeto įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą. Taip pat teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų (be kita ko, ir nuotraukų) nustatė, kad I-o gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte yra įrengti po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Kiekviename sanitariniame mazge įrengtos penkios tualeto vietos (tupimi klozetai su vandens nuleidimo mechanizmais), keturi pisuarai, keturios kriauklės ir trys prausyklos. Teismas taip pat nustatė, kad sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis uždaromis kabinomis, todėl pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas, o priešingi pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Teismas nustatė ir tai, kad sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie yra nuolat tvarkomi, pareiškėjas nėra pateikęs jokio skundo administracijai dėl nešvarių sanitarinių mazgų ir pan., todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ir šiuo aspektu pateiktus pareiškėjo argumentus, kurie, be kita ko, buvo nedetalūs ir nekonkretūs.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelio, rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 5 punktu, pagal kurį paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pareiškėjas, kuris buvo priskirtas paprastajai grupei, pagal Vilniaus PN direktorius 2018 m. patvirtintą Nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore kasdien 4 arba 4,5 valandas (priklausomai nuo mėnesio porinių ir neporinių dienų). Teismas nenustatė, kad minėto pasivaikščiojimo gryname ore grafiko nebūtų laikomasi ar pareiškėjas dėl to būtų reiškęs administracijai kokių nors pretenzijų. Iš to teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore Vilniaus PN buvo užtikrinta. Jis pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, koks konkrečiai turi būti pasivaikščiojimo kiemelio plotas, taip pat kokia konkrečiai sporto įranga ir inventorius juose turėtų būti sumontuotas. Teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatė, kad I‑o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemelis, jis yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė, kitas sporto inventorius. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeista jo teisė naudotis didesniu pasivaikščiojimo kiemeliu, nebuvo sudaryta sąlygų pasportuoti gryname ore ir pan. Teismas nurodė, kad taip pat niekuo nepagrįsti ir pareiškėjo bendro pobūdžio samprotavimai, jog jam nebuvo sudaryta galimybių pažaisti futbolą ar kad jis buvo diskriminuojamas, lyginant su kitais nuteistaisiais.
11. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl ant langų uždėtų grotų, teismas nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Taigi, grotų įrengimas yra numatytas minėtose taisyklėse. Teismas pripažino atsakovo atstovo deklaruojamo grotų sumontavimo tikslo pagrįstumą – nuteistųjų saugumas ir draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevencija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai (dėl sumontuotų grotų) yra išdėstyti abstrakčiai, nedetalizuoti ir nekonkretinti. Teismas nustatė, kad gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą; sumontuoti langai yra tvarkingi, todėl juos nuteistieji turi galimybę atdaryti ir patalpas išvėdinti, ko iš esmės neneigė ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų ar kitų pažeidimų; taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl taksofono aparatų, nustatė, kad Vilniaus PN direktorius privalo užtikrinti, jog nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu, tačiau teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui, pvz., kaip nors specialiai užtikrinti privatumą, įrengiant atskirą kambarį, taip pat nereglamentuoja įrengiamų telefonų (taksofonų) skaičiaus ir pan. Teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys nuteistiesiems galimybę naudotis laidiniu ryšiu; kiekviename I-o korpuso aukšte yra įrengti tvarkingi taksofonai. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui teisės aktuose nustatyta tvarka ir dažnumu paskambinti telefonu. Dėl to pareiškėjas jokių skundų Vilniaus PN administracijai neteikė. Todėl teismas ir šiuo aspektu Vilniaus PK neteisėtų veiksmų nenustatė.
13. Taip pat teismas nenustatė jokių Vilniaus PN ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, susijusių su netinkamu ilgalaikių pasimatymų kambario įrengimu.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl laisvalaikio kambario, nustatė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatė, kad kiekviename nuteistųjų būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai-virtuvėlės, kuriuose nuteistiesiems įrengtos elektrinės viryklės maisto ruošimui, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika, taip pat kiekvienoje tokioje patalpoje yra televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiūrėti laisvu laiku; atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas bando klaidinti teismą, jog nuteistųjų būriuose nėra įrengtų laisvalaikio kambarių-virtuvėlių. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į administraciją su skundais dėl laisvalaikio kambario nebuvimo ar draudimo minėtame kambaryje užsiimti leidžiama veikla, nenustatė pagrindo netikėti prieš tai nurodytais atsakovo atstovo teiginiais, todėl nenustatė, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su laisvalaikio kambariu.
15. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, nes pareiškėjas savo teiginius dėl neturtinės žalos iš esmės grindė tik deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Teismas, byloje nenustatęs būtinų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:
16.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie asmenų, laikytų kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje, skaičių. Ši aplinkybė turėjo būti vertinama pareiškėjo naudai, kaip patvirtinanti pareiškėjo teisės į minimalų patalpų plotą pažeidimą. Nurodo, kad gyvenamoji patalpa buvo nuolat pilna, joje stovėjo dviaukštės lovos, jiems nebuvo leidžiama laisvai judėti po lokalinį sektorių, už tai buvo skiriamos nuobaudos.
16.2. Pareiškėją naktimis kamuoja įvairūs skausmai, todėl jam buvo reikalingas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Pareiškėjas teikė dėl to įvairius skundus ir prašymus, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta.
16.3. Pertvaros dušuose buvo įrengtos tik 2019 m., tačiau ir jos nepadėjo pareiškėjui apsaugoti savo privatumo ir orumo, nes nebuvo įrengtos sienelės patalpos viduryje.
16.4. Dėl tupimo tualeto pareiškėjui (duomenys neskelbtini), iš unitazo lįsdavo žiurkės, kiti nuteistieji triukšmaudavo, daužydavo į skardinę pertvarą, sanitariniai mazgai buvo nešvarūs, iš jų sklido nemalonus kvapas.
16.5. Teismui pateiktos pasivaikščiojimo kiemelio nuotraukos darytos blogu oru, tuo tarpu kai oras yra geras, kiemelis būna pilnas, todėl pareiškėjas negali išeiti pasivaikščioti ir pasportuoti.
16.6. Dėl įrengtų grotų į gyvenamąsias patalpas nepatekdavo pakankamai dienos šviesos, todėl pareiškėjui (duomenys neskelbtini).
16.7. Jo pokalbių naudojantis taksofonu klausydavosi kiti nuteistieji ir pareigūnai, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas.
16.8. Dviem būriams buvo įrengtas tik vienas poilsio kambarys-virtuvėlė, dėl vietos stokos nuolat kildavo konfliktų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. neužtikrinimo, atlyginimo.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo pažeista įvairiais aspektais, to nepripažindamas pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į įvairias svarbias aplinkybes.
19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).
20. Atsakant į apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, primintina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atsakovo atstovas Vilniaus PN ir jo pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygos ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl jis neturi teisės į, pareiškėjo teigimu, jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
22. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo (b. l. 1–18) ir jo atsikirtimų (b. l. 94), teiktų pirmosios instancijos teismui, bei apeliacinio skundo (b. l. 134–138) turinį, pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, dėl to, kad jam pareigūnų iškvietimo mygtukas buvo reikalingas, nes ji naktį jausdavo įvairius skausmus; taip pat dėl netvarkos ir triukšmo sanitariniuose mazguose, dėl (duomenys neskelbtini) naudojantis tupimu tualetu. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468‑442/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.
23. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, privatumo dušuose neužtikrinimo, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, grotų ant langų, privatumo naudojantis taksofonu pažeidimo bei poilsio kambario neįrengimo, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų nurodė motyvuotus ir išsamius argumentus. Su šiais argumentais teisėjų kolegija visiškai sutinka ir, vengdama motyvų kartojimo, jų neperrašo.
24. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas pats savo atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą į jo skundą iš dalies sutiko su Vilniaus PN nurodyta informacija apie kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičių (t. y. iš viso devyni asmenys; b. l. 39, 94). Pareiškėjas nė viename savo teiktame procesiniame dokumente nenurodė kartu su juo laikytų asmenų vardų ir pavardžių ar kitų duomenų, kad pagrįstų savo poziciją apie didesnį kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, apskaičiuodamas vienam asmeniui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog lokaliniame sektoriuje buvo taikomi tam tikri judėjimo apribojimai. Tačiau jis šios aplinkybės niekaip nedetalizavo ir nepagrindė jokiais įrodymais, be to, net minėtai aplinkybei ir pasitvirtinus (pažymėtina, kad jos nustatymas nebuvo ginčo objektas), ji nebūtų turėjusi jokios įtakos nustatant, ar pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjui teko 3,3 kv. m bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, pagrįstai nebuvo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai kelia jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo klausimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, kad 2018 m. II pusėje dušų patalpose buvo įrengtos pertvaros (b. l. 27), t. y. jos jau buvo įrengtos visu ginčo laikotarpiu, minėtos pertvaros aiškiai matyti ir pateiktose nuotraukose (b. l. 40–42). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu būtų pažeistas. Pareiškėjas teigia, jog jam buvo reikalinga ir sienelė dušo patalpos viduryje. Sutiktina, kad minėta sienelė užtikrintų dar didesnį besinaudojančių dušu privatumą, tačiau sienelės neįrengimas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, be to, ir teismų praktikoje, įvertinus tai, jog pataisos namuose dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažįstama, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
26. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo aspektu yra išsamūs ir motyvuoti. Priešingi deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai kitokios išvados nesuponuoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo atstovo pateiktos pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukos darytos blogu oru, todėl kiemelis klaidinančiai atrodo erdvus ir pustuštis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš minėtų nuotraukų matyti, jog jos darytos rugpjūčio mėnesį, diena buvo saulėta, kiemelyje vaikšto ar sportuoja vos keli asmenys, kiemelis yra erdvus (b. l. 44–45), todėl vertinami pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus dėl ant gyvenamųjų patalpų langų uždėtų grotų, teigia, jog pro jas nepatenka dienos šviesa, todėl jam (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu pasisakytina, kad pareiškėjas dėl minėtos aplinkybės neteikė jokių skundų nei pataisos namų administracijai, nei Visuomenės sveikatos centrui, todėl, nesant jokių pareiškėjo teiginius patvirtinančių duomenų, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl nepakankamos apšvietos pagrįstumo; be to, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 101–110) matyti, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nesiskundė, todėl vertinami pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
28. Pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis taksofonu pagrįstumas, priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, buvo įvertintas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjas kartoja šiuos teiginius apeliaciniame skunde, tačiau jų niekaip nedetalizuoja ir nesukonkretina, nenurodo, kas, kada ir kokioms aplinkybėms esant, klausėsi jo pokalbių ir galbūt pažeidė jo atitinkamas teises, todėl jie atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo įrengtas tik vienas poilsio kambarys dviem būriams, nors turėjo būti įrengta po vieną poilsio kambarį kiekvienam būriui. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, kad kiekvienam būriui yra įrengti laisvalaikio kambariai, o pareiškėjas šiuo aspektu bando klaidinti teismą (b. l. 30). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė jokio pagrindo netikėti minėta atsakovo atstovo pateikta informacija. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių detalizuotų paaiškinimų ar duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl laisvalaikio kambario neįrengimo, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.
30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. (P. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.