Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

6. Pareiškėjas pirmiausia kelia klausimą dėl kalinimo ploto normos pažeidimo.

Be to, vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas reikalavimas dėl nacionalinės teisės nustatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir / ar Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, taip pat žr., pvz., EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Gi nagrinėjamu atveju būtent tokia situacija ir nustatyta. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigojo pareiškėjo visą parą būti jam skirtoje gyvenamojoje patalpoje; buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas dienotvarkės numatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Kaip matyti iš bylos duomenų, pataisos namų teritorijoje yra įrengta krepšinio aikštelė, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai ir pan. Taigi, pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju, net jeigu ir laikant, kad nežymiai trūko patalpų ploto, jį iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.

Atsižvelgiant į išdėstytą, byloje nenustatyta neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, susijusių su pareiškėjui reikiamo ploto užtikrinimu.

7. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas saugumas Vilniaus PN, nes įstaigos karantino, kameros tipo patalpose, gyvenamose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku budinčiam pareigūnui iškviesti.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, ir Taisyklės), 13.10 ir 16.11 punktus prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengiama tik drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose. Tuo tarpu nei šios Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato, kad minėta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) turėtų būti įrengiama lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t.y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (tame tarpe fotonuotraukų) matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Tuo tarpu kitose patalpose, minėta, tokios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos įrengimo teisės aktais nėra numatyta.

Kita vertus, net ir nustačius, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tai nereiškia, jog automatiškai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala; vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, jog jis dėl to patyrė kokią nors žalą; argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Gi nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. V. tik abstrakčiai nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas saugumas, tačiau šių savo teiginių jis niekaip nedetalizuoja, kad jam dėl to būtų kilę kokių nors grėsmių ir pan.

8. Pareiškėjas nurodo, kad duše nebuvo užtikrintas jam privatumas, nebuvo įrengtų pertvarų, kiti asmenys galėjo jį stebėti prausiantis; netinkamai įrengtos dušų kabinos, vietos praustis buvo per mažai ir pan.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – Aprūpinimo normos), 13 punkte nurodyta, kokie baldai ir kitas inventorius turi būti dušo patalpoje. Taip pat Lietuvos higienos normos Nr. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), 28 punkte nustatyti reikalavimai prausimosi patalpoms.

9. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, o sanitariniai įrenginiai buvo nehigieniški. Visose patalpose buvo įrengti tupimi unitazai, kurie buvo atskirti skardine pertvara.

Aprūpinimo normų 7 punkte reglamentuojama laisvė atėmimo vietų prausyklos ir tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi; šioje normoje be kita ko aiškiai nustatyta, kad įrengiamas klozetas, kuris gali būti ir tupiamas.

Tad vien tai, kad tualete nėra sėdimo unitazo, nėra teisės aktų reikalavimų pažeidimo.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų, tame tarpe fotonuotraukų (b. l. 47-50), matyti, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte yra įrengti po du sanitariniai mazgai kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas (tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais), keturi pisuarai, keturios kriauklės ir trys prausyklas. Taip pat matyti, kad sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis uždaromis kabinomis. Tad neabejotina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje. Pareiškėjas realiai nėra pateikęs jokio skundo administracijai dėl nešvarių sanitarinių mazgų ir pan. Tad ir šiuo aspektų pareiškėjo motyvai, kurie nėra detalizuoti ir konkretizuoti, atmestini kaip nepagrįsti.

10. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, pasivaikščiojimų kiemeliuose neužteko ploto, nes tuo pačiu metu buvo išvedama pasivaikščioti daug nuteistųjų ir pan. Taip pat jam nebuvo suteikta galimybė mankštintis gryname ore, nes I-o gyvenamo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje įrengtas tik vienas sporto inventorius, todėl visi nuteistieji per skirtą laiką nespėja juo pasinaudoti; be to, jam nebuvo suteikta galimybė žaisti futbolą, o kito gyvenamojo korpuso gyventojams, buvusiems valstybės tarnautojams, tokia galimybė buvo suteikiama. Mano, kad tokie Vilniaus PN veiksmai yra akivaizdi jo diskriminacija.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK, ir Bausmių vykdymo kodeksas) 73 straipsnio 5 punktą, 74 straipsnio 5 punktą ir 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, lengvajai grupei priskirti nuteistieji – keturias valandas, o drausmės grupei – dvi valandas.

Kadangi pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei, tad jam pagal BVK priklauso kasdien ne mažiau kaip trys valandos pasivaikščiojimo gryname ore.

Iš teismui pateiktų Vilniaus PN duomenų matyti, kad Vilniaus PN direktorius 2018 m. yra patvirtinęs Nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką (b. l. 43), iš kurio matyti, kad nuteistiesiems kasdien gryname ore pasivaikščioti yra skirta 4 arba 4,5 valandos (priklausomai nuo mėnesio porinių ir neporinių dienų). Byloje nenustatyta, kad šio pasivaikščiojimo gryname ore grafiko nebūtų laikomasi. Pareiškėjas administracijai tuo klausimu nėra išreiškęs jokių pretenzijų.

Pagal Taisyklių 18 punktą, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai; ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Tų pačių Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei.

Pažymėtina, kad nei šios Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato, koks konkrečiai turi būti pasivaikščiojimo kiemelio dydis, taip pat kokia konkrečiai sporto įranga, inventorius ir jų kiekis turėtų būti sumontuojamas pasivaikščiojimo kiemeliuose. Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2-7 nuteistųjų būriams) yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas. Iš fotonuotraukų (b. l. 44-45) matyti, kad pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, kitas sporto inventorius nuteistiesiems.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad buvo pažeista jo teisė dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto, galimybės pasportuoti gryname ore ir pan. atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat nieko nepagrįsti ir pareiškėjo bendro pobūdžio samprotavimai, kad jam nebuvo sudarytos galimybės pažaisti futbolą ar kad jis buvo diskriminuojamas, lyginant su kitais nuteistaisiais.

11. Pareiškėjas teigia, kad ant Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso langų neteisėtai uždėtos metalinės grotos, pro kurias beveik nepatenka dienos šviesa bei grynas oras, patalpose nuolat buvo drėgna, veisėsi pelėsis, nedžiūvo drabužiai; toks grotų įrengimas, pasak pareiškėjo, akivaizdžiai blogino jo laikymo sąlygas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Nuteistųjų teisė paskambinti reglamentuojama Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Pagal minėto straipsnio 2 dalį nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita; skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių; kam skambinti, pasirenka nuteistasis; telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. BVK 102 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi pagal šių taisyklių 124 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu; skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija; nuteistųjų, kuriems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse (4 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 125 punktą pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus; su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai; nuteistųjų prašymai su pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno įrašais ir nuteistojo parašu įsegami į specialų segtuvą; nuteistųjų papildomi telefoniniai pokalbiai taip pat registruojami specialiame žurnale arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Įvertinus teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad Vilniaus PN direktorius privalo užtikrinti, jog nuteistiesiems atitinkamai būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu. Tačiau teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui, pvz., kaip nors specialiai užtikrinti privatumą, įrengiant atskirą kambarį, taip pat nereglamentuoja įrengiamų telefonų (taksofonų) skaičiaus ir pan.

13. Pareiškėjas nurodo, kad netinkamai buvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Be to, virtuvėje nėra įrengtos praustuvės. Dažnai neveikė šviesos jungikliai, televizorius, šaldytuvas ir kita įranga, todėl negalėjo paruošti maisto. Žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta, karštas vanduo duše būdavo tik šeštadieniais ir pan.

Ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 28-35 punktai. Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Iš pridėtų fotonuotraukų (b. l. 53-58) ir kitų duomenų matyti, kad kambariuose iš esmės yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, taip pat yra įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai ir pan. Taigi, ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nenustatyta, kad šie kambariai neatitiktų higienos normų reikalavimams.

Kita vertus, net ir nustačius, kad yra tam tikrų neatitikimų teisės aktų reikalavimams, tai savaime nereiškia, jog pareiškėjui atsirado neturtinė žala. Pareiškėjas savo nurodomus nusiskundimus dėl ilgalaikių pasimatymų patalpų nedetalizuoja, t. y. visų pirmiausia nenurodo, kada jis buvo ilgalaikiuose pasimatymuose, kiek jie truko, kas konkrečiai tuo metu neveikė (šviesa, televizorius, šaldytuvas ir pan.), ar dėl to kreipėsi į administraciją, ar buvo reaguojama į tai ir pan. Be to, pareiškėjas konkrečiai nenurodo ir tai, kaip jo minėti trūkumai įtakojo prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą, jos dydį. Tad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas realiai patyrė neturtinę žalą.

14. Pareiškėjas dar teigia, kad jis buvo laikomas 6 būryje, kuriame nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, nors nuteistiesiems, kurie buvę valstybės tarnautojai, toks kambarys buvo įrengtas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui).

Vilniaus PN nurodė, kad kiekviename nuteistųjų būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai – virtuvėlės, kuriuose nuteistiesiems įrengtos elektrinės viryklės maisto ruošimui, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika, taip pat kiekvienoje tokioje patalpoje yra televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiūrėti laisvu laiku; teigia, kad pareiškėjas akivaizdžiai bando klaidinti teismą, jog nuteistųjų būriuose nėra įrengtų laisvalaikio kambarių - virtuvėlių.