- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-13
- Bylos Nr.
- eI2-14919-394/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04710-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Rasos Milvydaitės ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja T. S. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) Nr. 24S186840, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taip pat priteisti iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėja nurodė, kad leidimas nuolat gyventi Nr. LT7491358 jai buvo išduotas 2019-10-29 Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu. 2024-07-15 ji atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu. 2024-07-16 per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėja buvo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos nuo 2020-01-03 iki 2021-03-10. Atsakydama pareiškėja nurodė, kad nuo 2020-02-21 iki 2021-03-16 ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl COVID–19 pandemijos. Atsakovas, nagrinėdamas asmens dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1989 m. adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2020-02-21 išvyko iš Europos Sąjungos teritorijos per Latviją, o atgal į Europos sąjungos teritoriją (į Lietuvos Respubliką) sugrįžo 2021-03-10, t. y. pareiškėja ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Įvertinęs asmens vykimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją dažnumą ir buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, atsakovas padarė išvadą, kad ir po 2021-03-10 pareiškėja Lietuvoje nuolat negyveno, nes iš Baltarusijos į Lietuvą atvykdavo tik kartą ar du per mėnesį vienos ar keleto dienų vizitams. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis UTPĮ 54 str. 1 d. 3 punktu atsakovas panaikino leidimą nuolat gyventi, išduotą pareiškėjai. Į atsakovo 2024-07-16 paklausimą pareiškėja nurodė, kad nuo 2020-02-21 iki 2021-03-16 buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl COVID–19 pandemijos, nes tuo metu asmenų judėjimas iš šalių į kitas šalis, buvo apribotas. Tokia susidariusi situacija prilygintina Force Majeure aplinkybėms, todėl šiuo atveju taikyti UTPĮ 54 sraipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas būtų neteisinga ir nepagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėja nuolat vykdavo į Baltarusijos Respubliką, nes ten gyvena jos tėvai, kuriems reikia nuolatinės priežiūros ir pagalbos.
Pareiškėjai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. LT7491358 buvo išduotas 2019-10-29 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024-10-29. 2024-07-15 pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu. 2024-07-16 per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėja buvo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos nuo 2020-01-03 iki 2021-03-10. Atsakydama pareiškėja nurodė, kad nuo 2020-02-21 iki 2021-03-16 ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl COVID-19 pandemijos.
Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445, 90 p., pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutrauktas 2024-09-04 sprendimu Nr. 24S202617. Aprašo 90 p. numato, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas Aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos leidimas nuolat gyventi panaikintas, jos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutrauktas Migracijos departamento sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečiui pasekmes sukelia sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi (sprendimas nutraukti prašymo pakeisti leidimo nuolat gyvento nagrinėjimą yra išvestinis ir iš esmės procedūrinis sprendimas), jis įforminamas sisteminiu sprendimu Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS).
Migracijos departamentas, nagrinėdamas asmens dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nustatė, kad asmuo yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Rusijoje. Asmens gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1989 m. Nustatyta, kad pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1993 m. Nustatyta, kad asmens sutuoktinis G. S. (gim. 1944-03-11, miręs 2023-07-02), buvo Rusijos Federacijos pilietis, kuris turėjo leidimą nuolat gyventi. Asmens duktė N. V., gim. 1978-05-13, yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri nuo 2018 m. yra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini). Yra duomenų apie tai, kad asmuo nuo 1993-09-01 iki 2009-01-05 Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos.
Asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1989 m. yra deklaruojama Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Remiantis VSATIS duomenimis, asmuo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: išvyko 2019-09-06, atvyko 2020-01-03, išvyko 2020-01-03, atvyko 2021-03-10, atvyko 2021-08-09, išvyko 2021-09-03, atvyko 2021-09-03, išvyko 2021-09-06, atvyko 2021-10-26, išvyko 2021-11-16, atvyko 2022-02-26, išvyko 2022-03-04, atvyko 2022-05- 14, išvyko 2022-05-21, atvyko 2022-06-19, išvyko 2022-06-22, atvyko 2022-07-17, išvyko 2022-07-18, atvyko 202208-07, išvyko 2022-08-08, atvyko 2022-08-11, išvyko 2022-08-11, atvyko 2022-09-01, išvyko 202209-01, atvyko 2022-09-15, išvyko 2022-09-15, atvyko 2022-11-09, išvyko 2022-11-10, atvyko 202212-02, išvyko 2022-12-03, atvyko 2023-01-30, išvyko 2023-01-30, atvyko 2023-02-07, išvyko 202302-08, atvyko 2023-03-23, išvyko 2023-03-24, atvyko 2023-03-25, išvyko 2023-03-25, atvyko 202305-12, išvyko 2023-05-14, atvyko 2023-05-20, išvyko 2023-05-20, atvyko 2023-05-22, išvyko 202305-23, atvyko 2023-06-08, išvyko 2023-06-08, atvyko 2023-06-09, išvyko 2023-06-09, atvyko 2023-06-27, išvyko 2023-06-27, atvyko 2023-06-28, išvyko 2023-06-28, atvyko 2023-07-09, išvyko 2023-07-12, atvyko 2023-07-24, išvyko 2023-07-26, atvyko 2023-08-07, išvyko 2023-08-10, atvyko 2023-08-14, išvyko 2023-08-17, atvyko 2023-09-24, išvyko 2023-09-30, atvyko 2024-01-06, išvyko 202401-14, atvyko 2024-02-12, išvyko 2024-02-18, atvyko 2024-03-31. Remiantis asmens senajame pase Nr. 51 6933489 (išduotas 2019-05-20, galiojo iki 2024-05-20) esančiais valstybių sienų spaudais, asmuo 2020-02-21 išvyko iš Europos Sąjungos teritorijos per Latviją, o atgal į Europos sąjungos teritoriją (į Lietuvos Respubliką) sugrįžo 2021-03-10. Migracijos departamentas, įvertinęs asmens pateiktą paaiškinimą ir visus turimus duomenis, padarė išvadą, kad išvykęs iš Europos Sąjungos teritorijos į Baltarusiją 2020-02-21, atgal jis sugrįžo tik 2021-03-10, t. y. asmuo ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Įvertinus asmens vykimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją dažnumą ir buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, galima daryti išvadą, kad ir po 2021-03-10 asmuo Lietuvoje nuolat negyveno, nes iš Baltarusijos į Lietuvą jis atvykdavo tik kartą ar du per mėnesį vienos ar keleto dienų vizitams.
Migracijos departamentas akcentavo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar nacionalinės, ar Šengeno vizos išdavimo, teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu asmuo atitinka Įstatymo numatytas sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėjos skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 24S186840, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas, ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 1 d.) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas).
Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. LT7491358, galiojusį iki 2024 m. spalio 29 d., nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2024 m. liepos 15 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Migracijos departamentas pareiškėjos paprašė pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu nuo 2020-01-03 iki 2021-03-10. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2020-02-21 iki 2021-03-16 ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti dėl Covid-19 pandemijos. Pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1989-12-21 deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) Pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę.
Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas.
Įstatymo 54 straipsnis reglamentuoja leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus, o pagal šios straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Tvarkos aprašo 83 punktas numato, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, privalo patikrinti, ar nėra Įstatymo 54 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, o jeigu nustatomas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas – priimti sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus, nustatė, kad pareiškėja, turėdama jai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2019-10-29 iki 2024-10-29, skirtingais laikotarpiais nuo 2019-09-06 iki 2024-03-31 daugiau kaip 30 kartų buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir negyvendavo Lietuvoje po keletą savaičių ar mėnesių, o laikotarpiu nuo 2020-02-21 iki 2021-03-10 negyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 12 mėnesių. Teikdama paaiškinimą pareiškėja nurodė, kad Lietuvoje nebuvo metus ir vieną mėnesį, nes negalėjo grįžti dėl Covid-19 pandemijos.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, vertintinas kaip formalus, priimtas neįvertinus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, be kita ko, susijusių su pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į situaciją, jog pareiškėja negalėjo grįžti į Lietuvą dėl Covid-19 pandemijos, nes tuo metu asmenų judėjimas tarp šalių buvo apribotas.
Teisėjų kolegija tokį pareiškėjos argumentą pripažįsta pagrįstu. Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023, 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024).
Pažymėtina, kad Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis, priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms buvo rekomenduota ypatingai saugotis.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis (2020 m. vasario 21 d.) sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėją su Lietuva sieja pakankamai glaudūs socialiniai ryšiai: pareiškėjos sutuoktinis turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjos dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuo 2018 m. deklaravusi savo išvykimą į (duomenys neskelbtini), pareiškėja nuo 1993-09-01 iki 2009-01-05 Lietuvos Respublikoje buvo įdarbinta ir gavo draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1989 m. deklaruota Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja į bylą pateikė dokumentus, iš kurių matosi, kad jai nuo 2024 m. balandžio mėn. Lietuvoje teikiamos medicininės paslaugos ir gydymas, rekomenduojama vengti streso, kraustymosi į kitą šalį. Šios aplinkybės neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, leidimą nuolat gyventi atsakovas panaikino 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, nors nustatė, kad pareiškėja ilgiau kaip 12 mėnesių Lietuvoje negyveno laikotarpiu nuo 2020-02-21 iki 2021-03-10, t.y., praėjus daugiau kaip 3 metams po jos grįžimo į Lietuvą, o tai taip pat neatitinka gerojo administravimo principo.
Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino Covid-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, taip pat turimus socialinius ryšius Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje, santykyje su pilnamete dukra). Analogiškos nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtos bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), o Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėja pateikė duomenis, kad sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma priteistina pareiškėjai iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 3 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. S. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 24S186840 ir pareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.
Priteisti pareiškėjai T. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur žyminio mokesčio.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.