Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Albinos Rimdeikaitės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ir atsakovės I. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5362-924/2013 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei I. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, bei pagal atsakovės I. S. priešieškinį ieškovui V. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo sutuoktinei priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kai jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas šiuo klausimu yra nurodęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik leistinais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tose stadijose, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami įrodymai, o šalys savo pozicijoms pagrįsti gali teikti naujai sužinotus ar išreikalautus įrodymus, jeigu šia savo teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 10 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-46/2010). Ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl ieškovo prie apeliacinio skundo pateikti rašytiniai įrodymai priimami į bylą ir vertintini atsižvelgiant į visumą įrodymų (CPK 185 str.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų

Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota CK 3.192 straipsnyje. Vadovaujantis CPK 3.912 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto dukros Mildos išlaikymui po 1000 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 str. 1 d.), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013). Tačiau vaiko išlaikymui reikalinga ne mažesnė kaip 1 MGL (teismo sprendimo priėmimo metu nustatyta 1000 Lt) suma negali būti absoliutinama ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu teismo sprendimu iš ieškovo priteistas išlaikymo vaikui periodinių išmokų dydis – 1000 Lt/mėn. atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo pripažinta reikalinga užtikrinti būtinus vaiko poreikius 1500 Lt suma bei rašytinius įrodymus apie vaiko sveikatą bei amžių (1,5 metų) vertintina kaip atitinkanti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus ir pakankama būtiniems vaiko poreikiams patenkinti. Pirmosios instancijos teismas nors nedetalizavo vaiko poreikių, tačiau atsižvelgė ir įvertino abiejų tėvų turtinę padėtį, tyrė ir vertino atsakovės priešieškinyje pateiktus paskaičiavimus (1 t. b. l. 103), nustatė, jog būtiniems vaiko poreikiams pakanka 1500 Lt kas mėnesį. Iš byloje esančių duomenų apie abiejų tėvų turtinę padėtį, matyti, kad ieškovas daugiau nei 7 metus gyvena ir dirba Norvegijoje, jo gaunamas darbo užmokestis apie 10000 Lt/mėn., nekilnojamojo turto neturi, atsakovė su vaiku gyvena jai asmeninės nuosavybės teise priklausiančiame bute, nedirba, nes augina vaiką iki 3 metų amžiaus, grąžina dalimis būsto kreditą bankui, gyvena iš santaupų, todėl apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės turtinė padėtis yra blogesnė nei ieškovo.

Sutiktina su atsakovės atsiliepimo argumentu, jog apeliantas (ieškovas) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kokia vaiko išlaikymui skirtina suma būtų pagrįsta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas 2012 m. spalio – 2013 m. gegužės mėn. laikotarpiu vaiko išlaikymui siuntė apie 1300 Lt. Apeliantas byloje išreiškė poziciją, kad sutiktų teikti ir 1000 Lt dydžio išlaikymą. Nors apeliantas nurodo, kad vaiko išlaikymui atsakovės paskaičiuotų išlaidų suma yra per didelė, tačiau nekonkretizuoja, kokia suma būtų pakankama vaiko poreikių patenkinimui. Teisėjų kolegijos nuomone, 1500 Lt išlaidų dydis galėtų užtikrinti tokio amžiaus vaiko būtinus poreikius maistui, aprangai, avalynei, higienai, ugdymui, sveikatos priežiūrai, lavinimosi priemonėms, kurių dalis galėtų būti skiriama esant poreikiui samdyti auklę ir nenumatytiems atvejams. Apylinkės teismo iš ieškovo priteistas išlaikymo dydis sudaro apie 2/3 dalis vaiko poreikiams reikalingų lėšų, kita dalis - apie 1/3 dalis tenka atsakovei. Atsižvelgiant į ieškovo pajamų dydį, priteisto išlaikymo dalis tesudaro apie 15 procentų jo pajamų (nuo vidutiniškai gaunamų kas mėnesį, atskaičius mokesčius), todėl protingai paskirsčius, jų pakanka tiek ieškovo poreikių tenkinimui, tiek ir vaiko poreikių dalies patenkinimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovei tenka ir kasdieninis rūpinimasis mažamečiu vaiku, jo auginimas bei auklėjimas, todėl jai tenkanti vaiko išlaikymui reikalingų išlaidų dalis pinigine išraiška yra daug didesnė nei 500 Lt. Atsakovė nedirba dėl vaiko auginimo, ieškovo turtinė padėtis objektyviai leidžia teikti didesnį nei 500 Lt išlaikymą, jis kitokiu būdu neprisideda prie vaiko išlaikymo, gyvena Norvegijoje.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis neatitinka proporcingumo bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų.

Prie apeliacinio skundo apelianto pateikti nauji įrodymai: 2013 08 05 darbdavio pranešimas dėl darbo trūkumo 2 mėnesius bei 2013 08 07 NAV biuro pažyma, kurioje be kita ko nurodoma, kad jis turi geras galimybes susirasti darbą (2 t. b. l. 50-51, 54) nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad ieškovas Norvegijoje gyvena daugiau nei 7 metus, turi nuolatinį darbą ir iš jo gauna apie 10 000 Lt/mėn. pajamas.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad vaiko motina yra nepajėgi pasirūpinti vaiku ar jos elgesys prieštarautų vaiko interesams, tarp šalių nebuvo ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina I. S., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės priešieškinio šį reikalavimą patenkino. Apeliantas apeliaciniame skunde pareiškė naują reikalavimą – mažametės dukros gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu V. S., šis reikalavimas nebuvo pareikštas, apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako (CPK 312 str.).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo.

LR Civilinio kodekso (CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoka, turi atsižvelgti į nurodytas teisės normose sąlygas bei į tai, kuris iš sutuoktinių įrodė kito kaltę. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių. Dėl to teismas, vertindamas santuokinę neištikimybę kaip santuokos iširimą lemiančią priežastį, kiekvienu atveju turi nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad vienas iš sutuoktinių buvo neištikimas, bet ir tai, kokie buvo sutuoktinių santykiai iki tol, ar vėliau neištikimas sutuoktinis stengėsi išsaugoti, atkurti santuokinius ryšius, taip pat kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, o ieškovas ieškinyje nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės.

Atsakovė priešieškiniu reikalaudama santuoką nutraukti dėl ieškovo neištikimybės nurodė aplinkybes, kad ieškovas nuo 2012 m vasaros, gimus vaikui, pradėjo keistai elgtis, nustojo bendrauti, tapo uždaru, vėliau pareiškė, kad jos nebemyli ir liepė atsakovei grįžti į Lietuvą, nupirko bilietą. Neturėdama pasirinkimo, ji su dukra 2012 m. rugsėjo mėn. grįžo į Lietuvą, o 2013 m. sausio mėnesį ji sužinojo, kad ieškovas gyvena su kita moterimi, tuo buvo sukrėsta, nežiūrint to, ji norėjusi išsaugoti šeimą. Norą išsaugoti šeimą atsakovė išreiškė ir 2013 m. birželio 11 d., 2013 m. liepos 10 d. teismo posėdžiuose, tačiau ieškovas nesutiko (1 t. b. l. 105-108,166-167).

Ginčo dėl to, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėn. šalys kartu nebegyveno ir nevedė bendro ūkio byloje nėra. Byloje ieškovas nepripažino neištikimybės fakto. Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad atsakovė neįrodė sutuoktinio neištikimybės, sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, gal būt buvusio nelojalumo vienas kitam.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Apeliantė teigia, kad ieškovo neištikimybės faktas įrodytas, o ieškovas apsigyvendamas su kita moterimi nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių, dėl to teismas teisiškai nepagrįstai konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais sutinka ir atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, įrodymų visumą, šalių elgesį, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl esminio sutuoktinių pareigų pažeidimo kvalifikavimo laiko nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių santuoka faktiškai nutrūko nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio atsakovei grįžus į Lietuvą. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nepakanka konstatuoti atsakovės nelojalumą sutuoktiniui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija bei jos paaiškinimais pirmosios instancijos teisme dėl jos grįžimo į Lietuvą laikinai gyventi atskirai nuo sutuoktinio. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galimą spręsti apie atsakovės apsisprendimą nutraukti santuokinius ryšius, nepateikta jos kaltės įrodymų, o 2013 m. liepos 10 d. teismo posėdyje ieškovas iš dalies patvirtino atsakovės nurodytas aplinkybes. Aplinkybės, kurioms esant ji išvyko (su vos 6 mėnesių kūdikiu, ieškovo iniciatyva, būdama jo išlaikoma, kurį laiką pabūti atskirai), taip pat ir tolimesnis šalių elgesys, kad atsakovė išvyko neapsisprendusi dėl tolimesnių šalių santykių, o santuoką nutraukti visą tą laiką siekė tik ieškovas, tai leidžia pripažinti ieškovo nelojalumą atsakovei. Tai, kad atsakovė iki 2013 m. sausio mėnesio nežinojo apie atsakovo neištikimybę, nepaneigia šio fakto egzistavimo ir pagrindo konstatuoti ieškovo neištikimybės esmine santuokos išrimo priežastimi (CK 3.60 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad skyrybų procesas prasidėjo pirmiau, nei ieškovas apsigyveno su kita moterimi nepagrįsta, o ieškovo paaiškinimai, neigiant aplinkybę dėl jo neištikimybės bei santuokos iširimo priežasčių vertintina kritiškai, nes prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams: atsakovės paaiškinimams apie jos grįžimo į Lietuvą priežastis, neištikimybės fakto nuo 2013 m. sausio mėn. buvimą. Atsakovės paaiškinimus iš dalies patvirtina liudytojos ieškovo motinos A. Z. paaiškinimai, pastaroji patvirtino, kad ieškovas nuo 2013 m. sausio mėn. gyvena su kita moterimi (1 t. b. l. 172), atsakovė šį faktą sužinojo iš trečiojo asmens, visa tai leidžia pripažinti įrodytomis aplinkybes, kad ieškovas pažeidė lojalumo pareigą ir būdamas santuokoje su atsakove buvo jai neištikimas (CPK 178 str., 185 str.). Ieškovas su ieškiniu kreipėsi 2013 m. vasario 12 d., t. y. po to, kai apsigyveno su kita moterimi, neturėdamas aiškaus atsakovės apsisprendimo nutraukti santuoką, vos po 3 mėnesių atsakovei grįžus į Lietuvą. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose apeliantė išreiškė norą išsaugoti šeimą, tačiau ieškovas su tuo nesutiko, o apsigyvenęs su kita moterimi iki santuokos nutraukimo, atėmė galimybę atkurti santuokinius ryšius, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad santuokos iširimą lėmė ieškovo santuokinė neištikimybė, t. y. santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (CPK 185 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės naikintina, pripažįstant ieškovą kaltu dėl santuokos nutraukimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir iš ieškovo priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

CK 3.70 straipsnio 2 dalis numato, jog kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Neturtinė žala yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, o šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2007). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažinus ieškovą kaltu dėl santuokos nutraukimo yra pagrindas atsakovei reikalauti neturinės žalos atlyginimo. Byloje esantys duomenys: atsakovės, liudytojos V. L. paaiškinimai, mediciniai duomenys patvirtina, kad dėl santuokos iširimo atsakovė patyrė išgyvenimus, stresą, 2013 m. balandžio – liepos mėn. laikotarpiu sirgo depresija, vartojo medikamentus (1 t. b. l. 172, 49, 148). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė pripažino, kad prie ieškovo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą pateikti skelbimų su nuotrauka internete duomenys (2 t. b.l. 71-75) yra jos paviešinti po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl yra pagrindo manyti, kad apeliantės patirti išgyvenimai tolesniam jos gyvenimui ar sveikatai įtakos nepadarė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į santuokos iširimo priežastis, į santuokos trukmę, pasekmes, šalių turtinę padėtį, pripažįsta, jog atsakovei iš ieškovo priteistinas 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl atsakovės reikalavimo priteisti jai išlaikymą iš ieškovo

Pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 500 Lt/ mėn. išlaikymo sutuoktinei iki vaikui sukaks 3 metai, atsakovei neįrodžius išlaikymo reikalingumo. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir šį reikalavimą patenkinti.

CK 3.72 straipsnis yra bendroji norma, reglamentuojanti sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykius. Šio straipsnio 1 dalyje sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama su jo turtine padėtimi, o ne su sveikatos būkle ar kitomis aplinkybėmis.

CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką. CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti sutuoktinio teisės į išlaikymą pagrindai savaime nereiškia, kad jam reikalingas išlaikymas. Esant teisės į išlaikymą pagrindui sutuoktinis neprivalo įrodinėti, kad jam reikalingas išlaikymas. Ši prezumpcija byloje gali būti nuginčyta, t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad sutuoktinis yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-328/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Tuo tarpu CK 3.72 straipsnio 5 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus; to paties straipsnio 6 dalyje nurodytos aplinkybės, kurias nustačius išlaikymo dydis mažinamas ar priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą; straipsnio 11 dalyje įtvirtinta galimybė, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, reikalauti pakeisti priteisto išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą bei tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to pagrįstai netenkino apeliantės (atsakovės) šio priešieškinio reikalavimo (CPK 185 str.). Atsakovė asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris pirktas paimant paskolą iš banko (negrąžinta kredito 2013-04-12 - 35166,73 Lt), duomenų apie įsipareigojimų nevykdymą byloje nėra, atsakovė pripažino, kad turi 10 000 Lt santaupų, draugams nuomoja kambarį, iš to gauna papildomas pajamas, apie kurias konkrečių duomenų teismui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas bus užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Pažymėtina tai, kad ieškovas nekilnojamojo turto neturi, iš jo priteistas 1000 Lt/mėn. išlaikymas vaikui, gyvena Norvegijoje, kur ieškovui deramam gyvenimui reikalingos didesnės išlaidos (būstui, maistui ir kt. būtiniems poreikiams). Nors atsakovė teigia, kad neturi pajamų, tačiau tai, kad ji vaiko poreikiams išleidžia kas mėnesį apie 2000 Lt, neturi įsiskolinimų bankui, byloje naudojasi advokatės pagalba, kuriai moka sulygtą atlyginimą, o ne naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba, leidžia manyti, kad ji turi pakankamai lėšų save išlaikyti, todėl apeliacinio skundo šis reikalavimas atmestinas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas teismo sprendimas keistinas iš dalies, panaikinant sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovės priešieškinio reikalavimai (dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo), šioje dalyje priimamas naujas spendimas – priešieškinio reikalavimai iš dalies tenkintini: pripažįstant ieškovo kaltę dėl santuokos nutraukimo, priteisiant iš V. S. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Atitinkamai perskirstytinos skundžiamu sprendimu priteistos šalims bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str.). Pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 50 Lt žyminis mokestis, 1000 Lt išlaidos už advokato teisinę pagalbą (1 t. b. l.65, 161-162), be to, ji atleista nuo kitos dalies žyminio mokesčio mokėjimo (1 t. b. l. 77-78).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegijai nusprendus atmesti ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių bei valstybei (CPK 93 str. 2 d., 3 d.). Iš byloje pateiktų mokėjimo kvitų bei Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarties (2 t. b . l. 13-14, 40-41) matyti, jog apeliantė (atsakovė) paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, o nuo kitos dalies buvo atleista. Apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo patekinti 1 neturtinis reikalavimas (mokėtinas 144 Lt žyminis mokestis, CPK 80 str. 1 d. 5 p.) ir 2000 Lt turtinių reikalavimų suma (mokėtinas 60 Lt žyminis mokestis, CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Pagal CPK 83 str. 3 p. apeliantė (atsakovė) atleista nuo žyminio mokesčio neturtinės žalos atlyginimo mokėjimo valstybei bei pagal 2013 m. rugsėjo 9 d. teismo nutartį, todėl iš ieškovo valstybės naudai priteistinas 104 Lt dydžio žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo atsakovė atleista (CPK 96 str. 1 d.) bei 100 Lt žyminis mokestis atsakovei (CPK 93 str.). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Lt teisinės pagalbos išlaidų (2 t. b. l. 15-16, 91-93). Todėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (50 proc.), atsakovei iš ieškovo priteistinos 800 Lt turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str., 98 str. 1 d.). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos dėl 180 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą (2 t. b. l. 47) iš priešingos šalies nepriteistinos (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovės I. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013-07-30 sprendimą pakeisti iš dalies taip:

panaikinti sprendimo dalį dėl atmestų atsakovės priešieškinio reikalavimų, kuria nuspręsta panaikinti 2010 m. liepos 13 d. Trakų rajono Civilinės metrikacijos skyriuje padarytą santuokos apskaitos įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruojant V. S. ir I. S. santuoką, sudarytą 2010 m. liepos 10 d. Trakų r., Aukštadvario bažnyčioje, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; atmesti atsakovės I. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: panaikinti 2010 m. liepos 13 d. Trakų rajono Civilinės metrikacijos skyriuje padarytą santuokos apskaitos įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruojant V. S. ir I. S. santuoką sudarytą 2010 m. liepos 10 d. Trakų r., Aukštadvario bažnyčioje, dėl ieškovo V. S. kaltės; iš ieškovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti I. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)

Iš V. S. priteistas 190 Lt bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme I. S. padidinti iki 525 Lt.

Iš V. S. priteistą 259, 72 Lt žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo atsakovė atleista, valstybei padidinti iki 320 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš V. S. priteisti 800 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme I. S. bei valstybei – 104 Lt žyminį mokestį.