- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-20
- Bylos Nr.
- e2A-20-569/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00560-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- M. A.
- Ieškovas
- Radviliškio rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- G. G.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos ieškinį (skundą) atsakovui M. A., trečiasis asmuo G. G., dėl įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Radviliškio rajono savivaldybės administracija prašė įpareigoti viešosios informacijos rengėjui ir valdytojui M. A. paneigti (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) publikacijos antraštėje „(duomenys neskelbtini)“, nurodytą informaciją: 1. <...> „į motinos dedamas pastangas dėl sunkiai traumuotos mergaitės valdininkai iš pradžių nelabai kreipė dėmesį“, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės; 2. <...> „ Į raštu pateiktą prašymą dėl išmokos skyrimo ir pateikus dokumentus, anot G. G. artimų asmenų, socialinės paramos skyrius sureagavo labai skeptiškai. Po kelių dienų žodžiu buvo pasakyta, kad išmoka nebus skirta. Maža to, nebuvo net nurodytos atsisakymo skirti išmoką priežastys ir apie tai šeima nebuvo informuota raštu“ taip pat neatitinka tikrovės. 3. <...> „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“ yra melagingas, nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Ieškovė reikalauja: 1. Pripažinti, kad atsakovas M. A. nepagrįstai atsisakė paskelbti tikrovės neatitinkančių duomenų, žeminančių ieškovės garbę ir orumą, paneigimą; 2. Įpareigoti atsakovą M. A. per septynias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos parengtą paneigimo tekstą paskelbti internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini), o nuorodą į paskelbtą straipsnį paviešinti M. A. asmeninėje Facebook paskyroje; 3. Iš M. A. ieškovei Radviliškio rajono savivaldybės administracijai priteisti 135,66 Eur turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2020 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) atsakovo M. A. paskelbta tezė „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“ neatitinka tikrovės. Įpareigojo atsakovą M. A. per septynias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tezę „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, paskelbiant ją internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini). Iš M. A. ieškovei Radviliškio rajono savivaldybės administracijai teismas priteisė 135,66 Eur turtinę žalą. Kitą dalį skundo atmetė.
Šalies argumentai
3. Teismas vertino, kad prašomi paneigti teiginiai <...> „į motinos dedamas pastangas dėl sunkiai traumuotos mergaitės valdininkai iš pradžių nelabai kreipė dėmesį“ ir „ Į raštu pateiktą prašymą dėl išmokos skyrimo ir pateikus dokumentus, anot G. G. artimų asmenų, socialinės paramos skyrius sureagavo labai skeptiškai. Po kelių dienų žodžiu buvo pasakyta, kad išmoka nebus skirta. Maža to, nebuvo net nurodytos atsisakymo skirti išmoką priežastys ir apie tai šeima nebuvo informuota raštu“ yra konkretūs, juos vartojamas žodžių junginys „nelabai kreipė dėmesį“ ir „sureagavo labai skeptiškai“ nusako, kad subjektas nėra suinteresuotas, vangus ir net abejingas išsakytai problemai. Atsakovui žinoma, kad pateiktam trečiojo asmens prašymui išnagrinėti yra nustatytas griežtas terminas, todėl kategoriškai teigti, kad į prašymą buvo žiūrima abejingai, nebuvo jokio pagrindo, šiems teiginiams gali būti pritaikytas tiesos kriterijus, t. y. jo teisingumą galima patikrinti objektyviais duomenimis. Taigi ginčijami teiginiai laikytini žinia.
Žemesnės instancijos teismas
4. Taip pat teismas vertino, kad žinia laikytinas ir teiginys „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, nes jame kategoriškai paminėta sąlyga ir iš jos sekęs rezultatas: teigiama, kad 300 Eur paramos skyrimo priežastimi buvo kilęs ažiotažas. Straipsnio autorius nenurodo savo samprotavimų ar prielaidų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis priėjo prie tam tikros išvados, ir straipsnio skaitytojas suprastų skaitantis išvestines autoriaus mintis. Visi šie teiginiai pateikti taip, tarsi jie autoriui jau būtų tiksliai žinomi, o jų tikrumas patikrintas, todėl teismo vertinimu jos laikomos žiniomis.
5. Teismas konstatavo, kad atsakovas rėmėsi nepatikrintais duomenimis, pagrįstais vien trečiojo asmens supratimu, galimai klaidingu suvokimu, kad parama nebus skiriama, nesiėmė aktyvių veiksmų aiškinantis, ar parama iš tiesų neskirta ir nebus skirta, asmeniškai nesikreipė nei į Socialinės paramos skyrių, nei į žiniasklaidos atstovą, tikslu patvirtinti gautą informaciją, nesuėjus jam žinomam 20 dienų terminui paskelbė žinias, kurios neatitiko tikrovės, t. y. nurodė kitokias aplinkybes, nei buvo iš tikrųjų.
6. Teismas sprendė, kad atsakovas rėmėsi tik trečiojo asmens paaiškinimais, kurie nėra oficialus šaltinis, todėl prieš skelbdamas straipsnį atsakovas privalėjo patikrinti informaciją, t. y. atlikti pakankamą žurnalistinį tyrimą, o to nepadaręs pažeidė visuomenės informavimo principus.
7. Teismas nurodė, kad viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės ir jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės, negu privataus asmens atveju, bei vertino, kad ieškovė yra viešasis juridinis asmuo, todėl turi pakęsti ir toleruoti jos atžvilgiu skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimas.
Šalies argumentai
8. Teismas vertino, jog ginčijamuose teiginiuose „į motinos dedamas pastangas dėl sunkiai traumuotos mergaitės valdininkai iš pradžių nelabai kreipė dėmesį“ ir „ Į raštu pateiktą prašymą dėl išmokos skyrimo ir pateikus dokumentus, anot G. G. artimų asmenų, socialinės paramos skyrius sureagavo labai skeptiškai. Po kelių dienų žodžiu buvo pasakyta, kad išmoka nebus skirta. Maža to, nebuvo net nurodytos atsisakymo skirti išmoką priežastys ir apie tai šeima nebuvo informuota raštu“, yra išreikštos tam tikro pobūdžio vertinamosios sąvokos, iš kurių aišku, kad straipsnio autorius kritikuoja valstybės tarnautojų veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas vertino, kad parašymas „nelabai kreipė dėmesį“ tai ir atspindi, kad ištikus nelaimei į ją nebuvo labai greitos reakcijos, kita vertus, pats žodis „nelabai“ rodo neapibrėžtumą, abstraktumą, kurio neįmanoma pamatuoti, ir sukuriama prielaida skaitytojo vertinimui. Antroje tezėje pareigūnų skeptišką reakciją autorius pagrindžia nurodomu šaltiniu: „anot G. G. artimų asmenų“, ir tuo skaitytojui leidžia suprasti, kad „artimieji asmenys“ nurodė pajutę valstybės tarnautojų skepticizmą. Teismas sprendė, kad, nors ši informacija yra neparanki ieškovei, kuri pavaizduojama nepalankiai, kaip biurokratinė, lėta ir žmogui neatjauti institucija, šios žinios juridiniam asmeniui laikytinos kritika, pareikšta leistinose ribose.
10. Teismas vertino, kad ginčijamame straipsnyje nurodyta formuluotė „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, aiškiai suponuoja žinią, kad ieškovė skyrė 300 Eur išmoką tik dėl to, kad kilo ažiotažas bei visuomenės pasipiktinimas. Teismo nuomone toks straipsnio autoriaus teiginys niekuo nepagrįstas ir paneigtas byloje apklaustų liudytojų parodymais. Taip pat vertino, kad tokia formuluotė yra žeminanti ieškovės dalykinę reputaciją, leidžia skaitytojui suprasti, kad ieškovė sprendimus priima veikiama aplinkinių spaudimo, taip pat pasakymas „nebuvo kur trauktis“ menkina ieškovės įvaizdį, melagingai parodo, kad ieškovė norėjo, siekė išvengti paramos išmokėjimo, tačiau žiniasklaidos pagalba buvo priverstas priimti trečiajam asmeniui palankų sprendimą. Teismas vertino, kad atsakovas, šioje pastraipoje paskleisdamas melagingą, ieškovę šmeižiančią žinią, pakenkė jos įvaizdžiui.
11. Teismas pažymėjo, jog nors teismas pripažįsta tik dalį (vieną iš trijų tezių) paskleistos informacijos melaginga, atitinkamai jos paneigimas būtų užėmęs 3 kartus mažiau laikraščio ploto, tačiau akcentavo, kad teismas straipsnį vertina kaip visumą, todėl net ir jo viso paneigimas, užėmęs dar didesnį plotą, būtų nelaikomas per didelėmis sąnaudomis, paneigiant atskirą tezę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
12. Apeliaciniu skundu atsakovas M. A. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 29 d. sprendimą ir skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Dėl teiginio „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“. Su apylinkės teismo vertinimu, kad šiuo teiginiu buvo paskleista žinia, o ne nuomonė, nesutiktina, kadangi kai kurie faktai ir aplinkybės paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu bei nepaneigė atsakovo išsakytos nuomonės apie ieškovės Socialinės paramos skyriaus ir ieškovės direktorės veiksmus trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu, tai yra skiriant vienkartinę išmoką.
12.2. Ieškovė nepaneigė, kad vienkartinės išmokos skyrimas nebuvo susijęs su 2020 m. gruodžio 18 dieną atsakovo asmeninėje Facebook paskyroje paviešintu įrašu.
Atsiliepimas
12.3. Atsakovas neginčija, kad parašė šį teiginį „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, tačiau tai buvo paskelbta kaip atsakovo asmeninė nuomonė apie ieškovės sprendimą, o ne žinia.
12.4. Rašydamas savo nuomonę, atsakovas nežinojo visos informacijos, kurios kaip paaiškėjo, nežinojo ir trečiasis asmuo, todėl galėjo netyčia suklysti. LR įstatymai nurodo, kad žalos atlyginimas privalomas tik tada, jei žala padaryta tyčia.
12.5. LR Visuomenės įstatymo 44 straipsnio nuostatos aiškiai reglamentuoja, kaip turi būti paskelbiami paneigimai dėl paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos. Ieškovės iniciatyva savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskelbta ieškovės pozicija. Teismas nurodo, kad ieškovės patirtos išlaidos turi būti kompensuojamos, nors paskelbtame tekste iš trijų teiginių teismas skundžiamu sprendimu kaip neatitinkantį tikrovės pripažino tik vieną. Šios išlaidos yra perteklinės ir teismas neturėtųjų priteisti iš atsakovo.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Radviliškio rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad tezėje pateikiama jo nuomonė. Ieškovės nuomone, ką sprendimu pripažino teismas, tezėje pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai.
Šalies argumentai
13.2. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad <...> „Ieškovės direktorė J. M. gruodžio 19 dieną pasirašė įsakymą dėl pinigų skyrimo trečiajam asmeniui G. G. tik po to, kai aš savo asmeninėje Facebook paskyroje gruodžio 18 dieną publikavau įrašą (bet ne ginčijamą straipsnį su Ieškovės prašomais paneigti teiginiais)“, neatitinka tikrovės.
13.3. Pažymėtina, kad jokių objektyvių (rašytinių) įrodymų, išskyrus apelianto ir jo pusėje liudijusios A. V. liudijimus, apie tai, kad straipsnio autorius ar jo kolegė telefonu bendravo su Socialinės paramos skyriaus vedėjo pareigas ėjusia R. M. ar kitais skyriaus specialistais, byloje nėra pateikta.
13.4. Nesutiktina su skunde nurodytu argumentu, kad <...> „į bylą pateiktas įrodymas, tai yra Socialinės paramos skyriaus specialistų sudarytos komisijos 2019 m. gruodžio 13 dienos posėdžio protokolas dėl vienkartinių išmokų skyrimo suinteresuotiems asmenims, įskaitant ir trečiąjį suinteresuotą asmenį G. G., yra ranka rašytas ir niekur neužregistruotas, nenurodytas tikslus posėdžio laikas...“.
13.5. Dėl apelianto teiginio, kad <... > „rašydamas savo nuomonę, aš nežinojau visos informacijos, kurios, kaip paaiškėjo, nežinojo ir tretysis asmuo, galėjau netyčia suklysti..“, mano, kad jis, kaip žurnalistas, netinkamai atliko savo pareigą ir pažeidė LR Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškinį dėl įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, pagrįstumo ir teisėtumo.
Faktinės bylos aplinkybės
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas M. A. (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) paskelbė publikaciją, publikacijos antraštė „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovė, pastebėjusi, kad viešojoje erdvėje yra paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli, faktais nepagrįsta ir nepatikrinta informacija, 2020-01-08 raštu (duomenys neskelbtini) „Dėl paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo“ pareikalavo atsakovo paneigti straipsnyje pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją. Minėtas raštas su patikslinta informacija apie straipsnyje aprašomą įvykį atsakovui buvo išsiųstas 2020-01-09 internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skiltyje „Kontaktai“ nurodytais el. p. adresais. Atsakovas atsisakė paskelbti tikrovės neatitinkančią informaciją. Ieškovė byloje reikalauja įpareigoti viešosios informacijos rengėją ir valdytoją M. A. paneigti (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) publikacijos antraštėje „(duomenys neskelbtini)“, nurodytą informaciją: 1. <...> „į motinos dedamas pastangas dėl sunkiai traumuotos mergaitės valdininkai iš pradžių nelabai kreipė dėmesį“, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės; 2. <...> „ Į raštu pateiktą prašymą dėl išmokos skyrimo ir pateikus dokumentus, anot G. G. artimų asmenų, socialinės paramos skyrius sureagavo labai skeptiškai. Po kelių dienų žodžiu buvo pasakyta, kad išmoka nebus skirta. Maža to, nebuvo net nurodytos atsisakymo skirti išmoką priežastys ir apie tai šeima nebuvo informuota raštu“ taip pat neatitinka tikrovės. 3. <...> „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“ yra melagingas, nepagrįstas ir neatitinka tikrovės.
Dėl įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Dėl sąvokų „žinia“ ir „nuomonė“ aiškinimo.
17. Vadovaujantis CK 2.24 straipsnio 1 dalimi, asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.
18. Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei (CK 2.24 straipsnio 2 dalis). Jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo tvarką ir terminus tokiu atveju nustato teismas (CK 2.24 straipsnio 4 dalis).
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011). Sprendžiant reikalavimus dėl asmens garbės ir orumo gynimo, pirmiausia turi būti nustatytas žinių paskleidimo faktas, t. y. byloje turi būti nustatyta, kas buvo paskleista – žinia ar nuomonė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016).
20. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Pagal CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpciją, įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas; ieškovas turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).
21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas teiginį „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, nepagrįstai vertino, kad šiuo teiginiu buvo paskleista žinia, o ne nuomonė, kadangi kai kurie faktai ir aplinkybės paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu bei nepaneigė atsakovo išsakytos nuomonės apie ieškovės Socialinės paramos skyriaus ir ieškovės direktorės veiksmus trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu, tai yra skiriant vienkartinę išmoką. Taip pat apeliantas teigia, kad ieškovė nepaneigė, jog vienkartinės išmokos skyrimas nebuvo susijęs su 2020 m. gruodžio 18 dieną atsakovo asmeninėje Facebook paskyroje paviešintu įrašu. Apeliantas neginčija, kad parašė šį teiginį „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, tačiau tai buvo paskelbta kaip apelianto asmeninė nuomonė apie ieškovės sprendimą, o ne žinia.
22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, o nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 ). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos CK nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016).
23. EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecien prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016).
24. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Teismų praktikoje pažymima, kad vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007). Taigi darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).
25. Byloje konstatuota ir atsakovo nepaneigta, kad žinių paskleidimo faktas egzistuoja ir tos žinios yra paskleistos apie ieškovę. Šiuo atveju svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas.
26. Susipažinus su skundžiamu sprendimu bei bylos aplinkybėmis, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino skelbiamos informacijos tikrumą, turinį, formą ir padarinius, analizavo siūlomą pašalinti informaciją, pateikdamas faktinį kiekvieno teiginių pagrindimą, vertino informacijos atitikimą žinios ir nuomonės sąvokai bei, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai prašomą paneigti teiginį „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“ vertino kaip žinią.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas iš trečiojo asmens G. G. sužinojo apie pateiktą prašymą paramai gauti. Atsakovas nurodė, kad pagrindinius teiginius tikrino telefonu, per savo kolegę A. V., kuri nurodė, jog kalbėjosi su R. M. ir jos kolege, tačiau neatsimena ką ši sakė dėl pašalpos skyrimo. Liudytoja R. M. byloje paneigė, kad jai kada nors skambino žurnalistai. Liudytoja J. B. byloje nurodė, kad nėra sakiusi trečiajam asmeniui, jog pašalpa nebus skiriama, bei nurodė, kad prašymas dar neišnagrinėtas, siūlė pasiteirauti socialinės paramos skyriaus. Teisėjų kolegos vertinimu, jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad apeliantas ar jo kolegė telefonu bendravo su socialinės paramos skyriaus darbuotojais, byloje nėra pateikta. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas rėmėsi nepatikrintais duomenimis, rėmėsi tik trečiojo asmens paaiškinimais, kurie nėra oficialus šaltinis, todėl prieš skelbdamas straipsnį atsakovas privalėjo patikrinti informaciją.
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo G. G. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui 2019-12-10 pateikė prašymą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo. Radviliškio rajono savivaldybės sprendimų komisija 2019-12-13 posėdyje dėl piliečių prašymų skirti vienkartinę pašalpą rekomendavo kreiptis į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorių su teikimu dėl 300 Eur vienkartinės pašalpos skyrimo G. G.. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2019-12-18 pateikė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorei teikimą skirti G. G. 300 Eur vienkartinę piniginę pašalpą. 2019-12-19 įsakymas dėl vienkartinės išmokos skyrimo priimtas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto argumentai, jog ieškovė nepaneigė, kad vienkartinės išmokos skyrimas nebuvo susijęs su 2020 m. gruodžio 18 dieną atsakovo asmeninėje Facebook paskyroje paviešintu įrašu, laikytini nepagrįstais.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, straipsnyje pateikta formuluotė „Po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis. Socialinės paramos skyriaus specialistai skyrė 300 eurų vienkartinę išmoką“, nurodo kaip teikiamą informaciją apie esamus faktus, t. y. žinią. Formuluotė nėra išreikšta klausimu ar kaip autoriaus nuomonė, kad galėjo taip būti. Priešingai, yra teigiama, jog po kilusio ažiotažo bei visuomenės pasipiktinimo valdininkai nebeturėjo kur trauktis.
30. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog tokia formuluotė yra žeminanti ieškovės dalykinę reputaciją, leidžia skaitytojui suprasti, kad ieškovė sprendimus priima veikiama aplinkinių spaudimo, taip pat pasakymas „nebuvo kur trauktis“ melagingai parodo, kad ieškovė norėjo ir siekė išvengti paramos išmokėjimo. Todėl atsakovas šioje pastraipoje, paskleisdamas melagingą, ieškovę šmeižiančią žinią, pakenkė jos įvaizdžiui.
31. Taip pat apeliantas teigia, kad LR Visuomenės įstatymo 44 straipsnio nuostatos aiškiai reglamentuoja, kaip turi būti paskelbiami paneigimai dėl paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos. Ieškovės iniciatyva savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskelbta ieškovės pozicija. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės patirtos išlaidos turi būti kompensuojamos, nors paskelbtame tekste iš trijų teiginių teismas skundžiamu sprendimu kaip neatitinkantį tikrovės pripažino tik vieną. Šios išlaidos yra perteklinės ir teismas neturėtųjų priteisti jų iš apelianto. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.
32. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė savo iniciatyva parengė ir Radviliškio rajono savivaldybės vietiniame (rajono) laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) pateikė informaciją apelianto pateiktos informacijos paneigimui, apelianto pateiktos informacijos paneigimui ieškovė patyrė 135,66 Eur išlaidų, t. y. tiesioginius nuostolius. Kurie yra pagrįsti ir protingi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš apelianto ieškovei. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad paskelbtame tekste iš trijų teiginių teismas skundžiamu sprendimu kaip neatitinkantį tikrovės pripažino tik vieną, nepaneigia ieškovės patirtų išlaidų reikalingumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ieškovės išplatintas tekstas buvo tokio paties turinio, kuris buvo pateiktas apeliantui.
33. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pakankamai išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus bei įrodymus (CPK 185 straipsnis), teisingai taikė ir aiškinio materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimą (CK 2.24 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.