Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas, atsižvelgęs į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. raštą Nr. I-5561-171/2016, patikslino savo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo ir nurodė, kad pasirengimas 2016 m. rugsėjo 6 d. posėdžiui užtruko 2.20 val., dalyvavimas teismo posėdyje – 25 min. Atsižvelgiant į su klientu sulygtą užmokestį už paslaugas, už pasirengimą teismo posėdžiui buvo priskaičiuota 197,63 Eur (su PVM) suma, o už dalyvavimą teismo posėdyje – 35,3 Eur (su PVM) suma. Už pareiškimo dėl prašymo atsisakymo ir prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo parengimą buvo priskaičiuota 169,4 Eur (su PVM) suma, pasirengimas bei dalyvavimas 2016 m. gruodžio 20 d. vykusiame teismo posėdyje užtruko 1 val. ir už pareiškėjo atstovavimą jame buvo priskaičiuota 84,7 Eur (su PVM) suma.

L. K. pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl priteistinų išlaidų už prašymo užtikrinti Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 3R-427(AG-302/04-2015) vykdymą parengimą, būtina įvertinti ne tik paties prašymo apimtį, tačiau ir rengiant tokį prašymą atliktus veiksmus bei suteiktas paslaugas, kurios yra detalizuotos sąskaitoje.

Atkreipė dėmesį, kad po Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 3R-427(AG-302/04-2015), kurio vykdymo užtikrinimo buvo prašoma šioje administracinėje byloje, atsakovo surašytas 2015 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. (9.71.)2-2650 „Dėl mokslinės archeologijos komisijos sprendimo“ įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6016-596/2016 buvo panaikintas. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taigi, įsiteisėjusiame teismo sprendime, kurio atsakovas neskundė, buvo konstatuota, jog minėtu 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. (9.71.)2-2650 atsakovas nebuvo įvykdęs Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 3R-427(AG-302/04-2015), o tai akivaizdžiai įrodo, jog ši byla buvo pradėta ir teismo išlaidos buvo patirtos išimtinai tik dėl atsakovo kaltės. Akivaizdžiai neteisėtas Departamento elgesys lėmė sudėtingos, nestandartinės teisinės situacijos susidarymą, tęstinį pareiškėjo teisių pažeidinėjimą bei ženklių teismo išlaidų jam atsiradimą.

L. K. pažymėjo, kad dėl valstybės institucijų, kurių konstitucinė priedermė yra tarnauti žmonėms ir veikti visuomenės interesais, neteisėtų veiksmų ar neveikimo asmuo negali patirti jokios žalos, įskaitant ir nuostolius, kurie patiriami kvalifikuotai teisinei pagalbai, ginant savo teisėtus interesus. Priešingas situacijos aiškinimas ir asmens, teisėtai ginančio savo subjektines teises, patirtų teismo išlaidų, neviršijančių teisės aktais nustatytų rekomenduojamų priteisti dydžių, mažinimas, formuotų teismų praktiką, neteisėtai ribojančią tokio asmens teisę į pažeistų teisių gynybą, kadangi, net asmeniui ir esant teisiam, jo teisėtų interesų apgynimas teismine tvarka jam atneštų nuostolių, todėl toks asmuo vengtų naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba ar net apskritai nesikreiptų dėl savo pažeistų teisių gynimo.

Departamentas atkreipė dėmesį, kad L. K., prašydamas užtikrinti neva nevykdomą Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3R-427/(AG-302/04-2015), į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2016 m. sausio 14 d. Pažymėjo, kad atsakovas, vykdydamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3R-427/(AG-302/04-2015), atsakymą L. K. pateikė 2015 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. (9.71.)2-2650 „Dėl Mokslinės archeologijos komisijos sprendimo“, o tai reiškia, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos įvykdė minėtą Komisijos sprendimą ir pateikė atsakymą, kurį pareiškėjas skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ir ši 2016 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 3R-24(AG-3/02-2016) L. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 3R-427/(AG-302/04-2015) vykdymo užtikrinimo kreipėsi jau po to, kai į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją kreipėsi dėl atsakovo 2015 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. (9.71.)2-2650, kuris buvo parengtas vykdant Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3R-427/(AG-302/04-2015), priėmimo, o toks L. K. ir jo atstovo elgesys turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovas byloje pripažįsta, jog Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimas buvo įvykdytas, nors ir buvo pakartotinai apskųstas Komisijai, kurios 2016 m. sausio 19 d. sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsakovas pažymėjo, kad L. K. atstovas nutyli, jog po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6016-596/2016, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas tik iš dalies ir Departamentas įpareigotas priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą, atsakovas pakartotinai išnagrinėjo 2015 m. rugpjūčio 27 d. pateiktą prašymą dėl leidimo atlikti archeologinius tyrimus išdavimo ir, nustatęs, kad pateiktas archeologinių tyrimų projektas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, 2016 m. spalio 27 d. raštu Nr. (9.63.)2-2454 „Dėl archeologinių tyrimų projekto svarstymo“ nurodė parengti ir pateikti teisės aktų nuostatas atitinkantį archeologinių tyrimų projektą. Šio Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rašto L. K. neskundė.

Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6016-596/2016 pažymėjo, jog pareiškėjo L. K. pateiktas archeologinių tyrimų projektas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Vietoje to, kad iš karto nustatyta tvarka pataisytų archeologinių tyrimų projektą ir jį patvirtintų, pareiškėjas inicijavo net kelis teisminius ir ikiteisminius ginčų nagrinėjimo procesus, o tai lėmė sudėtingos situacijos susidarymą ir užvilkino teigiamo sprendimo priėmimą bei sukėlė nepagrįstų ir nepateisinamų teismo išlaidų atsiradimą. Tik po atsakovo 2016 m. spalio 27 d. rašto Nr. (9.63.)2-2454 surašymo L. K. pataisė archeologinių tyrimų projektą, kuris 2016 m. lapkričio 2 d. buvo pateiktas Departamentui ir 2016 m. lapkričio 15 d. buvo išduotas leidimas atlikti archeologinius tyrimus Nr. LA-474. Taigi, teismo išlaidų atsiradimo yra kaltas pats pareiškėjas. Atkreipia dėmesį, kad L. K. kreipimasis į teismą dėl Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 3R-427/(AG-302/04-2015) vykdymo užtikrinimo atsakovo veiksmams neturėjo reikšmės, kadangi ginčas buvo išspręstas kitoje administracinėje byloje, todėl ši administracinė byla buvo inicijuota nepagrįstai ir pareiškėjui piktnaudžiaujant savo teisėmis.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nors L. K. nesutiko su atsakovo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu, kuris buvo priimtas vykdant Komisijos sprendimą, ir jį apskundė teismui, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Departamentas nevykdė Komisijos 2015 m. spalio 19 sprendimo ir jo vykdymą reikia užtikrinti. Taigi, pareiškėjo iškelta byla dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymo užtikrinimo yra perteklinė ir parodo, kad pareiškėjas nesuprato sprendimo vykdymo užtikrinimo instituto arba piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Nors atsakovo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas ir Komisijos 2016 m. sausio 19 d. sprendimas teismo sprendimu vėliau buvo panaikinti, sprendžiant teismo išlaidų atlyginimo klausimą nagrinėjamoje byloje, tai neturi reikšmės, nes šioje byloje prašymo dalykas buvo reikalavimas užtikrinti sprendimo vykdymą, o ne panaikinti minėtus sprendimus.

Atskirąjį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo patikslintame prašyme dėl teismo išlaidų priteisimo. Pažymi, kad atsakovui nepriėmus teisės aktų reikalavimų atitinkančio sprendimo, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimas buvo vykdomas ir L. K. nebuvo pagrindo kreiptis dėl jo vykdymo užtikrinimo. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 bei 19 straipsnių nuostatomis, pareiškėjas pažymi, kad jis pagrįstai pasinaudojo įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą dėl nevykdomo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo įvykdymo užtikrinimo. Mano, kad jo veiksmai, pasinaudojant įstatyme nustatytomis teisėmis, negali būti vertinami kaip asmens piktnaudžiavimas teise ar nesąžiningumas, ypač tokiais atvejais, kai atsakovas, akivaizdžiai ignoruodamas priimtus bei vykdytinus sprendimus, tęsia savo neteisėtą neveikimą.

L. K. akcentuoja, kad šioje byloje pradėtas teisminis procesas pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo vertinamas kaip perteklinis. Atkreipia dėmesį, kad jis Departamento 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą (informacinį raštą) teismine tvarka ginčijo vėliau, t. y. po to, kai kreipėsi dėl Komisijos sprendimo įvykdymo užtikrinimo, todėl net ir hipotetiškai svarstant bei vadovaujantis teismo nutartyje dėstomais argumentais, pertekline galėtų būti laikoma nebent administracinė byla Nr. I-6016-596/2016, tačiau šią bylą nagrinėjęs teismas jokio L. K. piktnaudžiavimo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis nenustatė, o priešingai –konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus. Pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-6016-596/2016) teismo priimtas sprendimas nepanaikina įsiteisėjusio Komisijos sprendimo, dėl kurio vykdymo užtikrinimo buvo kreiptasi šioje byloje. Departamentui geranoriškai nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, jo prašymas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymo užtikrinimo šioje byloje būtų buvęs neišvengiamai patenkintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad L. K. atstovas atskirajame skunde šališkai pateikia pareiškėjo ginčų dėl Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo vykdymo eigą ir aplinkybes. L. K. į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Komisijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo vykdymo užtikrinimo kreipėsi 2016 m. sausio 14 d., tačiau Departamento pateiktą 2015 m. lapkričio 17 d. atsakymą ginčijo jau 2015 m. gruodžio 23 d., kai kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją. Pažymi, kad visos pasekmės atsakovui kilo iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6016-596/2016 ir tai nurodė pirmosios instancijos teismas. Akcentuoja, kad po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6016-596/2016, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas tik iš dalies ir Departamentas įpareigotas priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą, atsakovas pakartotinai išnagrinėjo 2015 m. rugpjūčio 27 d. pateiktą prašymą dėl leidimo atlikti archeologinius tyrimus išdavimo ir, nustatęs, kad pateiktas archeologinių tyrimų projektas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, 2016 m. spalio 27 d. raštu Nr. (9.63.)2-2454 „Dėl archeologinių tyrimų projekto svarstymo“ nurodė parengti ir pateikti teisės aktų nuostatas atitinkantį archeologinių tyrimų projektą. Šio Departamento rašto L. K. neskundė.