- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-17
- Bylos Nr.
- e2A-946-796/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kristina Domarkienė, Erika Misiūnienė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. G., Z. B., D. R., A. J. G., V. G., Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta, jį patikslinęs, teismo prašė: 1) įpareigoti atsakovę pagal posūkio taškų koordinates: 1 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini), 2 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini), 3 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini), 4 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini) suformuoti ir įregistruoti 0,1162 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; 2) pripažinti sudaryta ir galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas įsigijo iš valstybės 0,1162 ha žemės sklypą, kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, privačion nuosavybėn už jį 1992 m. rugpjūčio 11 d. tinkamai atsiskaityta ir jis valdomas, esantį šalia (duomenys neskelbtini), jo posūkio taškų koordinatės: 1 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini), 2 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini), 3 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini), 4 taško x-(duomenys neskelbtini) y-(duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 1992 metais ieškovas kreipėsi į Klaipėdos rajono valdybą su prašymu parduoti jam privačion nuosavybėn valstybei priklausantį 0,15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Investiciniais čekiais ir rubliais atsiskaitęs už 0,15 ha žemės sklypą, ieškovas juo naudojosi ir valdė, mokėjo žemės mokesčius. 1995 m. spalio 4 d. žemės sklypo naudotojai rašytiniu susitarimu susitarė, kokiomis dalimis jie pirks 0,7456 ha faktiškai valdomą namų valdos žemės sklypą, buvo susitarta, kad ieškovui atiteks 0,2126 ha namų valdos žemės sklypo dalis. Vis dėlto 1996 m. kovo 4 d. ieškovui sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, žemės sklypo plotas buvo nurodytas ne 0,2126 ha, o 0,0964 ha. Ieškovui buvo paaiškinta, kad dėl likusios 0,1162 ha žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta vėliau. Nesulaukęs iš valstybinių institucijų kvietimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl likusios sklypo dalies, ieškovas ne kartą kreipėsi į valstybines institucijas dėl sutarties sudarymo, tačiau ją visą laiką buvo atsisakoma sudaryti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad pasirašydamas 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas sutiko su sutartyje nurodyta įgyjama žemės sklypo dalimi, ši sutartis teismine tvarka nėra nuginčyta ir yra galiojanti. Atsakovė taip pat nurodė, jog nėra teisinio pagrindo ieškovo nuosavybėn neatlygintinai perleisti 0,1162 ha valstybinės žemės sklypo plotą. Ieškovas šio ploto įsigyti ne aukciono tvarka taip pat negali. Atsakovė pažymėjo, kad šis ginčas ne vienerius metus buvo nagrinėjamas įvairiose valstybinėse institucijose, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2019 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl 0,1162 ha valstybinės žemės sklypo dalies, t. y. 1996 m. kovo 4 d. šalims sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, žemės sklypo plotas buvo nurodytas ne 0,2126 ha, o 0,0964 ha, todėl, ieškovo teigimu, su juo liko nesudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis dėl likusios 0,1162 ha žemės sklypo dalies, už kurios išpirkimą ieškovas atsiskaitė dar 1992 metais.
6. Įvertinęs ginčo objektą, teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė valstybinės žemės naudojimo ir teisės ją įsigyti teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje taikytinos 1992–1996 metais galiojusios specialiosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą.
7. Teismas nustatė, jog teisės aktuose, galiojusiuose tuo metu, kai buvo sudaryta 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, buvo nustatyti tik valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai (vienas iš jų – valstybinės žemės pardavimas), tačiau piliečių teisės pirkti valstybinę žemę įgyvendinimo tvarka detaliau nereglamentuota. Šią tvarką įstatymų buvo pavesta nustatyti Vyriausybei.
8. Teismas nurodė, jog asmens teisė pirkti valstybinę žemę nėra prigimtinė ar absoliuti, todėl būtina nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, ar valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo santykių subjektas yra asmuo, kuriam nustatyta tvarka suteikta teisė pirkti žemės sklypą ir kuris šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovo subjektinė teisė įsigyti valstybinės žemės sklypą galėjo atsirasti tik nuo 1994 m. gruodžio 28 d., kai ieškovas dovanojimo sutarties pagrindu tapo 16/100 dalies sklype esančio pastato-gyvenamojo namo bei 1/2 dalies pastato-garažo savininkas, o ne nuo tada, kai ieškovas sumokėjo už namų valdos žemės sklypą. Pažymėjo, kad privatizuojant valstybinės žemės sklypus, valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pardavimas turėjo atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl nuo 1994 m. gruodžio 28 d. galimam valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties įforminimui, t. y. teisiniam santykiui dėl valstybinio žemės sklypo įgijimo, turėjo būti visa reikalinga juridinių faktų sudėtis.
10. Teismas nustatė, kad ieškovui įgijus nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto – į pastatus, buvo surašytas antras žemės sklypo įkainojimo aktas. Teismas sprendė, kad nors antras įkainojimo aktas byloje nėra datuotas, tačiau pagal kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. 1995 metų mokėjimo pranešime nurodytą perkamo žemės sklypo kainą, kuri sutampa su įkainojimo akte nurodyta kaina, padarė išvadą, kad antrojo įkainojimo akto surašymo data yra 1995 metai.
11. Teismas nusprendė, kad byloje esantis 1995 m. spalio 4 d. susitarimas pirkti žemės sklypą patvirtina, kad pirkėjai O. G., A. G., Z. B., J. G., J. G. ir R. B. susitarė pirkti 0,7456 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Susitarime numatytos kiekvieno pirkėjo dalys, iš kurių ieškovui numatyta 0,2126 ha sklypo dalis. Teismas nurodė, kad jau susitarimo pasirašymo metu buvo susitarta, kad 1162 kv. m sklypo dalis bus nuomojama, tai patvirtina ir susitarime esantis įrašas: „(1162 m NUOM.)“. Be to, bendraturčiai susitaria ne dėl to, kokiomis dalimis iš valstybės bus įsigyta žemė, o tik kaip bus naudojamasi žemės sklypo dalimis.
12. Teismas nurodė, jog į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo suformuotas ir įregistruotas ieškovo ieškinyje nurodyto dydžio žemės sklypas, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo suformuotas žemės sklypas, kurio plotas yra 0,6294 ha, o ne 0,7456 ha.
13. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nors ieškovo valia buvo įsigyti didesnio ploto žemės sklypą, tačiau valstybės valia parduoti žemės sklypą yra akivaizdžiai ir aiškiai išreikšta 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje, kurią ieškovas pats pasirašė. Teismas nusprendė, kad tos aplinkybės, jog 1992 m. liepos 24 d. Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu Nr. 375-v „Dėl preliminarių žemės sklypų įkainavimo aktų patvirtinimo ir leidimo apmokėti už šiuos sklypus“ ieškovui buvo leista sumokėti už 0,15 ha esamos namų valdos žemės sklypo plotą, nuo ieškovo bei jo sutuoktinės investicinių sąskaitų 1992 metais buvo nurašyti iš viso 7 302 investiciniai čekiai, ieškovui už žemę papildomai sumokant 24,35 rublius, nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškinį ir įpareigoti atsakovę su ieškovu sudaryti papildomą 0,1162 ha ploto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.
14. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog 1995 m. birželio 29 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 30 ieškovui leista įsigyti 0,2126 ha žemės sklypo plotą, už kurį, kaip nurodo ieškovas, atsiskaitė 1995 ir 1992 metų mokėjimais, kad 1995 m. liepos 3 d. buvo patvirtintas 7 456 kv. m namų valdos žemės sklypo plotas, o jo ir kitų bendraturčių bendru susitarimu buvo pasidalytas 7 456 kv. m namų valdos žemės sklypo plotas, galėtų būti svarbios tik tokiu atveju, jeigu teisme būtų pareikšti ir nagrinėti reikalavimai tiek dėl 1996 m. sausio 30 d. Klaipėdos rajono mero potvarkio Nr. 63, kuriuo buvo patvirtintos R. B. žemės sklypo ribos ir dydis, tiek dėl 1996 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 126, kuriuo R. B. buvo suteikta ir leista pirkti 964 kv. m žemės sklypo plotą, tiek dėl 1996 m. kovo 4 d. tarp R. B. ir Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P55/96-633 panaikinimo, pakeitimo ar sąlygų modifikavimo. Šioje byloje tokie reikalavimai nebuvo reiškiami, o teismui, nekonstatavus viešojo intereso pažeidimo, nėra jokio pagrindo išeiti už pareikšto ieškinio ribų.
15. Teismas nurodė, kad ieškovas apie tai, kad su juo yra sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ne dėl viso jo prašomo žemės sklypo ploto, o tik dėl 0,0964 ha, sužinojo 1996 m. kovo 4 d., t. y. sudarydamas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, todėl šiuo atveju taikytinas valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sudarymo metu galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 1999 m. kovo 4 d. Teismas nusprendė, kad ieškinio senaties termino pabaiga, kuri šiuo atveju yra suėjusi iki ieškinio pareiškimo, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nepareiškė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. (toliau – apeliantas) prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Teismas netinkamai taikė valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančius teisės aktus, atmesdamas ieškinį nepagrįstai rėmėsi klaidingais valstybės tarnautojų sprendimais, kurie ir sukliudė ieškovui laiku išsipirkti žemę.
16.2. Teismas dėl ieškovo, kaip tinkamo subjekto įsigyti valstybinę žemę, iš esmės nepasisakė, tik užsiminė, kad įmokos už žemę 1992 metais investiciniais čekiais sumokėtos iki tol, kol ieškovas įgijo dalį statinių, t. y. iki subjektinės teisės įsigyti žemę apskritai įgijimo. Iš šio teismo argumento galima daryti išvadą, kad teismas sutiko su tuo, kad ieškovas yra tinkamas subjektas įsigyti namų valdos žemės sklypo dalį, taip pat ir ginčo žemę.
16.3. Aplinkybė, kad už išperkamą žemę įmokos buvo sumokėtos 1992 metais, nėra kliūtis tenkinti ieškinį ir apskritai negali būti laikoma teisine problema. Įstatymai nedraudė avansinių mokėjimų iki subjektinės teisės įgijimo. 1992 m. mokėjimai negalėjo tapti kliūtimi tenkinti ieškovo ieškinį pripažįstant, kad už ginčo žemę jis yra tinkamai atsiskaitęs. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta po to, kai ieškovas 1994 m. gruodžio 28 d. įgijo subjektinę teisę išsipirkti valstybinę žemę. Jeigu būtų buvę atvirkščiai ir ieškovas būtų išpirkęs žemę neturėdamas tokios teisės, tada būtų galima laikyti, kad buvo pažeista pirmosios instancijos teismo nurodoma imperatyvi žemės išpirkimo tvarka.
16.4. Teismas apsiribojo dokumentuose nurodytų duomenų analize, tačiau nevertino, ar juose užfiksuotos aplinkybės gali trukdyti patenkinti ieškinį, ar tokios aplinkybės paneigia pamatines ginčo aplinkybes, t. y. kad ieškovas yra tinkamas subjektas įsigyti valstybinę žemę, o žemė, į kurią jis pretenduoja, yra tinkamas pirkimo– pardavimo objektas.
16.5. Ginčo sklypo dalies planuose bei kituose dokumentuose ginčo žemės nurodymas kaip nuomojama žemė buvo valstybės ir savivaldybės tarnautojų padaryta klaida, po kurios sekė kiti neteisėti veiksmai ir sprendimai, dėl to ieškovui nebuvo parduota visa 0,2126 ha ploto žemė, už kurią jis buvo visiškai atsiskaitęs. Vietoje to, kad būtų pripažinęs neteisėtais pareigūnų veiksmus žemę priskiriant nuomojamai, teismas šią klaidą panaudojo kaip pagrindą ieškiniui atmesti. Savo sprendimą teismas gali motyvuoti tik teisėtais įrodymais, tuo tarpu neteisėtais įrodymais grindžiamas teismo sprendimas leidžia teigti apie esminių procesinių klaidų vertinant įrodymus padarymą.
16.6. Teismas nevertino 2008 m. kovo 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašte išdėstytos pozicijos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 nuostatų ir savo sprendime dėl to nepasisakė.
16.7. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad valstybės valia buvo parduoti tik 0,0964 ha žemės sklypo dalį. Iš teismo sprendimo motyvų išplaukia išvada, kad teismas faktiškai pagrindiniu ieškinio atmetimo argumentu laikė būtent tai, kad ginčo žemės sklypo dalis buvo pažymėta kaip nuomojama žemė, tačiau šis Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Klaipėdos rajono žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko sprendinys negali būti pagrindu atmesti ieškinį, nes teismas sprendimą gali grįsti tik teisėtais būdais gautais įrodymais.
16.8. Teismas nevertino, kad 1996 m. namų valdos plane kaip nuomojama žemė buvo pažymėta ne tik ieškovui, bet ir bendraturtei Z. B. (plane pažymėta indeksu „C“ 264 kv. m), o bendra nuomojama žemė nurodyta 0,1426 ha Pradiniuose namų valdos brėžiniuose, sudarytuose iki 1995 m., minėta „C“ indeksu pažymėta sklypo dalis nebuvo priskirta namų valdos sklypui. Žemės išpirkimo proceso metu prie namų valdos sklypo buvo papildomai prijungtas žemės plotas, pažymėtas indeksu „C“ 264 kv. m, kurį pageidavo įsigyti Z. B., taip pat buvo prijungtas ieškovo pageidaujamas išsipirkti 0,1162 ha sklypo plotas. Abu papildomi plotai buvo pažymėti žyma „Nuoma“, o bendras nuomos plotas nurodytas 1 426 kv. m. Vėliau 264 kv. m ploto sklypo dalyje plane žodis „Nuoma“ užtušuotas bei bendraturtei Z. B. buvo leista šį papildomą žemės plotą įsigyti, tuo tarpu analogiškas ieškovo pageidavimas nebuvo išpildytas ir jam neleista įsigyti 0,1162 ha papildomo sklypo ploto.
16.9. Teismas sprendime akcentavo aplinkybę, kad namų valdos žemės sklypas VĮ Registrų centre buvo įregistruotas ne 0,7456 ha, o 0,6294 ha ploto, be to, toks plotas nurodomas 1996 m. administraciniuose aktuose. Apelianto teigimu, duomenys VĮ Registrų centre yra prieštaringi. Pagal Nekilnojamojo registro išrašą matyti, kad buvo įregistruotas 0,6294 ha ploto žemės sklypas, tačiau pagal kadastro žemėlapio duomenis matyti, kad iki pat 2015 m. rugsėjo 29 d. buvo įregistruotas žemės sklypas, kurio plotas 0,7456 ha, t. y. sklypo ribos įregistruotos su ginčo 0,1162 ha ploto dalimi. Dėl to yra pagrindas manyti, kad registruojant sklypą buvo padaryta klaidų, nes teisės aktai nenumato galimybės registruojant nekilnojamąjį daiktą įregistruoti ne visą, o tik jo dalį. Šios klaidos ir registro duomenų prieštaravimai nuo ieškovo visiškai nepriklausė, todėl negali tapti kliūtimi užbaigti likusio žemės ploto išpirkimo procedūrą.
16.10. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2008 m. kovo 26 d. atsakyme Nr. 3B-(7.5)-B-99-386 nurodyta, kad 1996 m. vasario 15 d. buvo patvirtintas 0,7456 ha ploto namų valdos žemės sklypas, tačiau toks planas neatitiko prieš tai Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 3 patvirtinto 0,6294 ha sklypo dydžio. Ieškovui dėl Valstybės ir savivaldybės tarnautojų tarpusavyje nesuderintų, prieštaringų sprendimų ir klaidų, buvo sukliudyta laiku įsigyti visą pageidaujamą žemės plotą, nors šiose administracinėse procedūrose nėra ieškovo kaltės.
16.11. Priešingai nei sprendė teismas, valstybės valia parduoti 0,2126 ha žemės plotą buvo išreikšta 1995 m. birželio 29 d. apskrities valdytojo įsakyme leidžiant tokio dydžio žemės plotą išsipirkti. Teismas nevisapusiškai išanalizavo bylos duomenis bei padarė klaidingas išvadas dėl tikrosios valstybės valios. Bylos duomenys patvirtina, kad valstybės valia dėl žemės padavimo ieškovui vis dėlto buvo kitokia, nei konstatavo teismas. Valstybė nuosekliai kelerius metu laikėsi pozicijos parduoti ieškovui didesnio ploto žemės sklypą, t. y. dar 1992 metais valstybė leido ieškovui išsipirkti 0,15 ha ploto sklypą. Valstybė tą pačią valią pakartojo 1995 metais, leisdama ieškovui išsipirkti ne 0,0964 ha, o būtent 0,2126 ha ploto žemės sklypą. 1996 m. birželio 29 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos įsakymas Nr. 30, kuriuo ieškovui leista išsipirkti 0,2126 ha žemės sklypą, iki šiol yra galiojantis, nepakeistas ir nepanaikintas. 1996 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities valdytojo įsakymas dėl 0,0964 ha ploto žemės pardavimo nepanaikina ir nepakeičia minėto įsakymo, tik iš dalies jį įgyvendina.
16.12. Tikrąją valstybės valią parduodant ieškovui žemę patvirtinta ir tai, kad valstybė priėmė mokėjimus ne už 0,0964 ha plotą, o už visą 0,2126 ha dydžio sklypą. Jeigu valstybė, kaip teigia teismas, būtų išreiškusi valią parduoti tik 0,0964 ha žemės, tai atitinkamai už šią dalį ir būtų priėmusi mokėjimus iš ieškovo.
Žemesnės instancijos teismas
16.13. Teismas nurodė, kad aplinkybės dėl 1995 m. birželio 29 d. leidimo išsipirkti 0,2126 ha žemės plotą būtų reikšmingos, jeigu būtų pareikštas reikalavimas dėl 1996 m. sausio 30 d. Klaipėdos rajono mero potvarkio Nr. 63, 1996 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 126 ir 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, panaikinimo, pakeitimo ar sąlygų modifikavimo, tačiau su tokia pozicija apeliantas nesutinka. Savo esme ieškovo ieškinys yra dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių modifikavimo, įforminant likusio žemės ploto pirkimą–pardavimą. Ieškovas neginčija 1996 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties, nes dėl parduoto 0,0964 ha žemės ploto jis pretenzijų nereiškia, o siekia užbaigti likusios žemės išpirkimo procedūrą. Be to, ieškovas nemato pagrindo ginčyti 1996 m. sausio 30 d. ir 1996 m. vasario 20 d. administracinius aktus, nes šie administraciniai aktai iš dalies įgyvendino 1995 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 30, liko tik neįgyvendinta šio įsakymo dalis, dėl kurios turėjo būti priimti papildomi administraciniai aktai, o to nepadarius, ieškovas siekia ginčą išspręsti teismine tvarka.
16.14. Nesutiktina su teismo argumentu, kad 1999 m. kovo 4 d. suėjo senaties terminas ieškiniui pareikšti. Teismas netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatą. Apeliantas nurodė, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, atsakovė neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl neveikimo prasideda kiekvieną dieną. Priėmus 1995 m. birželio 29 d. Klaipėdos apskrities valdytojo įsakymą Nr. 30 bei priėmus iš ieškovo visą žemės sklypo kainą, atsakovei atsirado pareiga veikti ir įforminti žemės sklypo pardavimą iki galo. Įgyvendinusi dalį valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio, gavusi visą kainą, valstybė turėjo veikti toliau ir užbaigti šį procesą tinkamai įgyvendindama Žemės reformos įstatymo bei jį lydinčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatas ir įpareigojimus, tačiau to nedarė, į daugybę ieškovo skundų iki šiol niekaip nereagavo, todėl tai kvalifikuotina kaip neveikimas, o tai pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį laikytina tęstiniu pažeidimu, dėl kurio senaties terminas nėra suėjęs ir ieškovas jo nėra praleidęs.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
17.1. Ieškovo 1992 m. gegužės 29 d. prašyme aiškiai nurodyta, kad jis pageidauja įsigyti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris skirtas namų valdai, t. y. gyvenamajam namui ir jo priklausiniams eksploatuoti. Atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, prašymas pirkti namų valdos žemės sklypą galėjo būti paduotas tik tos namų valdos savininko. Ieškovo 1992 m. gegužės 29 d. prašymas negalėjo būti įgyvendintas, nes jis tik po 1994 m. gruodžio 28 d. sudarytos dovanojimo sutarties įgijo nuosavybės teisę į dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Klaipėdos rajono Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba tik po 1995 m. sausio 10 d. galėjo svarstyti ieškovo prašymą, kai Nekilnojamojo turto registre įsigaliojo įrašas apie sudarytą dovanojimo sutartį. Darytina išvada, kad ieškovo 1992 m. gegužės 29 d. prašymas nupirkti 0,15 ha žemės sklypą negali būti laikomas teisėtu. Vėliau priimti dokumentai, t. y. 1992 m. liepos 24 d. Klaipėdos rajono valdybos potvarkis Nr. 3 75-v „Dėl preliminarių žemės sklypų įkainavimo aktų patvirtinimo ir leidimo apmokėti už šiuos sklypus“, 0,15 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktas, 1992 m. rugpjūčio 11 d. Klaipėdos rajono valdybos mokėjimo pranešimas, taip pat nėra teisėti, todėl visi mokėjimai pagal šį pranešimą atlikti be teisinio pagrindo.
17.2. Nuo 1999 m. sausio 1 d. valstybės vienkartinės išmokos kaip atskiri civilinių teisių objektai buvo išimti iš civilinės apyvartos ir neteko galios. Darytina išvada, kad nuo ieškovo investicinės sąskaitos nurašytos lėšos negalėjo būti grąžintos į tą pačią sąskaitą po 1998 m. gruodžio 31 d., negalėjo būti išmokėtos grynaisiais pinigais.
17.3. Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 3 buvo nustatytas parduodamo ginčo žemės sklypo plotas – 6 294 kv. m, iš jo ieškovui parduodamo žemės sklypo dalis sudarė 964 kv. m. Šis ginčo žemės sklypo dydis patvirtintas 1996 m. vasario 15 d. Klaipėdos apskrities valdytojo įsakymo Nr. 126 priede. Ginčo žemės sklypo dydis bei šio žemės sklypo ieškovo perkama dalis nurodyta ir 1996 m. kovo 4 d. sudarytoje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P 55/96-633. Su tokia sutartyje nurodyta žemės sklypo dalimi ieškovas sutiko, pasirašydamas minėtą sutartį. Ši sutartis teismine tvarka nėra nuginčyta ir yra galiojanti.
17.4. Papildomą žemės sklypą (0,1162 ha) prie nuosavybės teise turimos namų valdos įsigyti galima pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Pažymėtina, kad 0,1162 ha ploto žemės sklypą, kurį ieškovas siekia teismo sprendimu pripažinti kaip įsigytą nuosavybėn, remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 12VĮ-690- (14.12.2.) „Dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme žemės ūkio veiklai vykdyti“, ieškovui leista naudoti (0,12 ha, iš jo ir 0,1162 ha dalis).
17.5. Ieškovas 0,12 ha naudojamajame žemės sklype neturi žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ir (ar) įrenginių, žemė nebuvo suteikta kaip asmeninio ūkio žemė, o šis žemės plotas nelaikytinas įsiterpusiu žemės plotu, nes ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, todėl ieškovas įsigyti šios žemės privačion nuosavybės ne aukciono tvarka negali.
17.6. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei ieškovo duotus paaiškinimus, todėl senaties termino skaičiavimo pradžią nustatė nuo 1996 m. kovo 4 d., kai su ieškovu buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. kovo 4 d.
Atsiliepimas
18. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo R. B. ieškinys dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos
22. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.
23. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).
24. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad toks procesinis šalies elgesys pateisinamas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant civilinio proceso principų laikymąsi, byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014).
25. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – tris namų valdos žemės sklypų kopijas. Nurodo, jog būtinumas pateikti šiuos planus iškilo reaguojant į teismo argumentus dėl valstybės valios išreiškimo bei ginčo žemės sklypo ploto priskyrimo nuomojamai. Teigia, jog šiais argumentais ieškovas neginčija Z. B. papildomo sklypo ploto įsigijimo, su tuo visiškai sutinka, tačiau nori atkreipti dėmesį, kad vienam žemės sklypo bendraturčiui papildomą plotą leista išsipirkti ir prierašas „Nuoma“ tam visiškai nebuvo kliūtis, tuo tarpu ieškovui analogiškomis aplinkybėmis papildomas žemės plotas parduotas nebuvo.
26. Įvertinusi apelianto nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti ir vertinti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pateikti ir prašomi pridėti rašytiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje jau yra, jie buvo pateikti ieškovo kartu su ieškiniu (t. 1, e. b. l. 26, 43, 47). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako prie bylos pridėti apelianto pateiktus įrodymus, kaip neatitinkančius naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.
Faktinės bylos aplinkybės
27. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl 0,1162 ha valstybinės žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, 1996 m kovo 4 d. ieškovui ir atsakovei sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, perkamo žemės sklypo plotas buvo nurodytas 0,0964 ha, nors turėjo būti 0,2126 ha, todėl su ieškovu liko nesudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis dėl likusios 0,1162 ha valstybinės žemės sklypo dalies, už kurios išpirkimą, kaip teigia ieškovas, jis yra visiškai atsiskaitęs dar 1992 metais.
28. Byloje nustatyta, kad ieškovas 1992 metais pateikė prašymą pirkti 0,15 ha valstybinės žemės sklypą. 1992 metais surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas, kuriame nurodyta, kad parduodamo 0,15 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo kaina yra 7 326 investiciniai čekiai. Akte nurodytas ir 300 rublių mokestis už dokumentų parengimą, kurį ieškovas apmokėjo, pagal mokėjimo kvitą (t. 1, e. b. l. 7, 31). Byloje taip pat nustatyta, kad Klaipėdos rajono valdybos 1992 m. liepos 24 d. potvarkiu Nr. 375-v „Dėl preliminarių žemės sklypų įkainavimo aktų patvirtinimo ir leidimo apmokėti už šiuos sklypus“ bei šio potvarkio priedėliu Nr. 2, vadovaujantis preliminariu įkainojimo aktu, ieškovui R. B. leista apmokėti už 0,15 ha esamos namų valdos žemės sklypo plotą 7 326 investiciniais čekiais. To paties akto 2 punkte nurodyta žemės pirkimo– pardavimo sutartį sudaryti ir nuosavybės teisės aktus išduoti atlikus sklypų tikslinius matavimus bei pagal juos patikslinus įkainojimo aktus Vyriausybės nustatyta tvarka (t. 1, e. b. l. 9–10). Iš 1992 m. rugpjūčio 11 d. mokestinio pranešimo nustatyta, kad ieškovo perkama individualios namų valdos pardavimo kaina pagal įkainojimo aktą yra 7 326 investiciniai čekiai, iš ieškovo ir jo sutuoktinės N. B. investicinių sąskaitų buvo nurašyti iš viso 7 302 investiciniai čekiai (t. 1, e. b. l. 8, 31; 41–42). Iš mokėjimo kvito nustatyta, kad ieškovas už žemę 1992 metais sumokėjo 24,35 rublius (t. 1, e. b. l. 31).
29. Iš 2018 m. kovo 15 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad ieškovas 1994 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutarties Nr. 15789 pagrindu įgijo 16/100 pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalį pastato-garažo (t. 1, e. b. l. 32–39).
30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, jog tarp šalių susiklostė valstybinės žemės naudojimo ir teisės ją įsigyti teisiniai santykiai. Teismas padarė išvadą, kad nors ieškovo valia ir buvo įsigyti didesnio ploto valstybinės žemės sklypą, tačiau valstybės valia parduoti žemės sklypą buvo aiškiai išreikšta 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, kurią pats ieškovas pasirašė. Teismo nuomone, aplinkybės, kad Klaipėdos rajono valdybos 1992 m. liepos 24 d. potvarkiu Nr. 375-v „Dėl preliminarių žemės sklypų įkainavimo aktų patvirtinimo ir leidimo apmokėti už šiuos sklypus“ ieškovui buvo leista sumokėti už 0,15 ha esamos namų valdos žemės sklypo plotą, iš ieškovo bei jo sutuoktinės investicinių sąskaitų 1992 metais buvo nurašyti iš viso 7 302 investiciniai čekiai, ieškovui už žemę papildomai sumokant 24,35 rublius, nėra pakankamas pagrindas tenkinti šioje byloje pareikštą ieškinį.
31. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė teisės taikymo klaidų, nesivadovavo teisingumo principu, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovo nurodytų argumentų.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo
33. Apeliantas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad atmesdamas ieškinį teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog ginčo objektu esanti 0,1162 ha ploto žemės sklypo dalis buvo numatyta kaip nuomojama valstybinė žemė ir dėl to negalėjo būti privatizuota. Apelianto teigimu, ši aplinkybė ir buvo atitinkamų institucijų darbuotojų padaryta klaida, dėl kurios ieškovui nebuvo parduota minėta žemės sklypo dalis. Įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, taip pat byloje kilusio ginčo esmę, teisėjų kolegija mano, jog vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl to, kokio dydžio valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo (turėjo būti) sudaryta su ieškovu.
34. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1996 m. spalio 16 d.) 24 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių valdytojai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sudarant valstybinės žemės sklypų pirkimo– pardavimo, nuomos ir panaudos sutartis, valstybei atstovauja apskrities valdytojas arba jo įgaliotas apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos vadovas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 2 punkte buvo nustatyta, kad parduodant arba kitaip perleidžiant valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai, valstybei atstovauja atitinkamos apskrities valdytojas arba jo įgaliotas apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas. Apskrities valdytojas savo sprendimu leidžia parduoti arba kitaip perleisti žemės sklypą. Tos pačios tvarkos 6 punkte buvo nurodyta, kad naudojami privačių namų valdų žemės sklypai parduodami ar išnuomojami, kai rajono žemės ūkio valdyba arba miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba patvirtina jų dydį, o kiti naudojami ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirties žemės sklypai – kai jų dydis patvirtinamas mero (valdybos) potvarkiu. Naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima juridiniams ir fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, taip pat žemės sklypai, kuriuose pastatyti valstybinės nuosavybės objektai, ir žemės sklypai, naudojami įmonių, organizacijų ar kitų juridinių asmenų. Sprendimas dėl naudojamo žemės sklypo dydžio priimamas įvertinus teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, patikrinus sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, tai, ar faktinis žemės sklypo naudojimas atitinka nustatytą gamybos ar kitos veiklos paskirtį, projekte skirtą statiniams, ir tam nepanaudotą žemės sklypo plotą. Sprendimo pagrindu vėliau sudaromas parduodamo ar nuomojamo žemės sklypo brėžinys.
35. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 1994 m. gruodžio 28 d. sudarytos dovanojimo sutarties Nr. 15789 pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į 16/100 dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį pastato-garažo. Ieškovo nuosavybės teisė į minėtus nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1995 m. sausio 10 d. Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 63, be kita ko, buvo patvirtintos parduodamų žemės sklypų ribos ir dydžiai. Minėto potvarkio priede nustatyta, kad ieškovui R. B. parduodamo žemės sklypo dalies plotas sudaro 964 kv. m (t. 1, e. b. l. 115–117). Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 126 priede nustatyta, kad bendras parduodamo (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo plotas yra 6 294 kv. m, ieškovui R. B. buvo suteikta ir leista pirkti 964 kv. m žemės sklypo plotą (t. 1, e. b. l. 113–114). 1996 m. kovo 4 d. tarp ieškovo R. B. ir Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P55/96-633, pagal kurią ieškovas R. B. nupirko 0,0964 ha dalį žemės sklypo prie privačios namų valdos, esantį (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 0,6294 ha. Pirkimo–pardavimo sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad ši sutartis sudaryta remiantis Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 126 (t. 1, e. b. l. 17–18). Iš byloje esančios medžiagos taip pat nustatyta, kad Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre buvo įregistruoti ginčo žemės sklypo bendraturčiai ir jų nuosavybės teisės dalys, t. y. ieškovas R. B. (žemės sklypo dalis 964/6294), J. G. (žemės sklypo dalis 611/6294), J. G. (žemės sklypo dalis 1145/6294), Z. B. (žemės sklypo dalis 1067/6294), O. G. (žemės sklypo dalis 1323/6294), A. J. G. (žemės sklypo dalis 1184/6294), bendras žemės sklypo plotas – 0,6294 ha (t. 1, e. b. l. 19).
36. Anksčiau aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 2 ir 6 punktų reikalavimus, Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 126 ieškovui buvo leista įsigyti 964 kv. m, t. y. 0,0964 ha ploto, valstybinės žemės sklypą, kurio ribos ir dydis buvo patvirtinti Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 63. Atitinkamai 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P55/96-633 pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į 0,0964 ha dalį žemės sklypo prie privačios namų valdos, esantį (duomenys neskelbtini).
37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog dėl valstybės institucijų kaltės ginčo žemės sklypo planuose ir kituose dokumentuose 0,1162 ha žemės sklypo dalis buvo nurodyta kaip nuomojama žemė ir dėl šios klaidos ieškovas nepagrįstai įgijo nuosavybės teisę tik į 0,0964 ha, o ne 0,2126 ha sklypo dalį. Iš bylos duomenų matyti, kad 1996 m. vasario 15 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas patvirtino namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą (t. 1, e. b. l. 26). Šiame plane nurodytas namų valdos žemės sklypo plotas – 7 456 kv. m, iš jo 1 162 kv. m sklypo dalis plane nurodyta kaip nuomojama. Byloje esančiame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. kovo 26 d. rašte Nr. 3B-(7.5)-B-99-386 pripažįstama, kad Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas neturėjo tvirtinti minėto namų valdos plano, nes nuomojamas 1 162 kv. m ploto žemės sklypas neturėjo būti įtrauktas į namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat dėl to, jog šis planas neatitiko Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 63 patvirtinto namų valdos sklypo ploto. Minėtame 2008 m. kovo 26 d. rašte taip pat nurodoma, kad ši klaida lėmė ir netikslumus registruojant ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, nes bendras žemės sklypo plotas registre nurodytas 0,6294 ha, o sklypo ortofotografinis žemėlapis nurodytas su tokiomis ribomis, kurios nurodytos 1996 m. vasario 15 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko patvirtintame namų valdos žemės sklypo plane, t. y. 0,7459 ha.
38. Taigi nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad 0,1162 ha ploto nuomojama valstybinė žemė namų valdos plane negalėjo būti viename sklype su parduodama namų valdos žeme, tačiau nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo nuosavybės teisės įgijimo į 0,1162 ha valstybinės žemės sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko sprendimo patvirtinti minėtą namų valdos planą teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos dalykas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tai, jog nuomojama 1 162 kv. m ploto žemės sklypo dalis plane neturėjo būti įtraukta į namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), galėtų būti vertinama kaip namų valdos plano trūkumas. Vis dėlto, nesant atskiro Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos sprendimo leisti pirkti šią sklypo dalį, vien galbūt padarytos anksčiau aptartos klaidos tvirtinant namų valdos planą savaime negali būti vertinamos kaip patvirtinančios ieškovo nuosavybės teisę į ginčijamą 0,1162 ha sklypo dalį.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nuosavybės teisės į ginčo 0,1162 ha sklypo dalį nepatvirtina ir apelianto nurodomas Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 30. Šio įsakymo 1 punktu buvo nutarta leisti susimokėti avansu už perkamus privačių namų valdų bei individualių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypus, nurodytus įsakymo prieduose Nr. 1-11 nurodytiems asmenims. To paties įsakymo 2 punkte nurodyta, kad nominali žemės sklypo kaina indeksuojama pagal apmokėjimo metu nustatytą žemės kainos indeksą. Minėto įsakymo priede Nr. 11 nurodyta, kad ieškovui R. B. leista susimokėti avansu už 0,0626 ha žemės sklypą 124,57 Lt, o už 0,15 ha žemės sklypą – 73,02 Lt (t. 1, e. b. l. 12–15). Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 30 reglamentuoja avansinio apmokėjimo už privačių namų valdų bei individualių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypus klausimus. Šis administracinis aktas negali būti vertinamas kaip Klaipėdos apskrities valdytojo sprendimas leisti parduoti arba kitaip perleisti valstybinės žemės sklypą bei nustatyti parduodamo sklypo dydį, nes šiais klausimais buvo priimti atskiri administraciniai aktai, t. y. Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkis Nr. 63 ir Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. 126, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 2 ir 6 punktų nuostatos. Kadangi Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 30 iš esmės buvo reguliuojami tik atsiskaitymo už įsigyjamus žemės sklypus klausimai, šis administracinis aktas negali būti aiškinamas kaip suteikiantis ieškovui teisę įsigyti ieškovo nurodyto dydžio valstybinės žemės sklypą.
40. Apeliantas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia ir tuo aspektu, kad valstybė išreiškė savo valią parduoti ieškovui ne 0,0964 ha, bet 0,2126 ha ploto žemės sklypą, nes priėmė ieškovo atliktus mokėjimus už 0,2126 ha ploto žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
41. Visų pirma byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog ieškovas 1992 ir 1995 metais atliko avansinius mokėjimus už perkamą valstybinę žemę. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje nustatyta, kad ieškovas 1992 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono valdybą su prašymu parduoti 0,15 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1992 metais surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas, kuriame nurodyta, kad parduodamo 0,15 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo kaina yra 7 326 investiciniai čekiai. 1992 m. liepos 24 d. Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu ieškovui leista apmokėti už 0,15 ha esamos namų valdos žemės sklypo plotą investiciniais čekiais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iš ieškovo ir jo sutuoktinės investicinių sąskaitų buvo nurašyti iš viso 7 302 investiciniai čekiai, ieškovas už žemę 1992 metais taip pat sumokėjo 24,35 rublius. Ieškovui įgijus nuosavybės teisę į dalį ginčo sklype esančių statinių, buvo surašytas antras žemės sklypo įkainojimo aktas, iš kurio nustatyta, kad ieškovui R. B. parduodamo 0,0964 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaina 124,57 Lt, žemės sklypo kaina pritaikius indeksavimo koeficientą – 4 982,96 Lt. 1995 m. gegužės 16 d. Klaipėdos rajono valdybos mokėjimo pranešime perkamo žemės sklypo kaina nurodyta 4 982,96 Lt, mokama suma – 124,57 Lt, kuri nurašyta nuo ieškovo nebalansinės sąskaitos.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu valstybinės žemės pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentavusios teisės normos nenumatė, kad nuosavybės teisės į perkamą valstybinę žemę įgijimas būtų išimtinai siejamas vien su apmokėjimu už šią žemę. Anksčiau aptartų valstybinės žemės pardavimą reglamentavusių teisės aktų analizė suponuoja išvadą, kad mokėjimas už perkamą valstybinę žemę buvo tik viena iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisei įgyti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisei į perkamą valstybinę žemę įgyti buvo būtina juridinių faktų visuma, iš jų ir subjektinės teisės pirkti valstybinę žemę turėjimas, apskrities valdytojo sprendimas leisti parduoti arba kitaip perleisti žemės sklypą, atitinkamų institucijų priimti administraciniai aktai dėl privatizuojamo valstybinės žemės sklypo dydžio ir ribų.
43. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (redakcija, galiojusi nuo 1992 m. gegužės 21 d. iki 1992 m. birželio 21 d.) 4.1.1 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami privačių namų valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už šio nutarimo 7.7 punkte nurodytus maksimalius. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 6.1 punkte. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki 1994 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutarties Nr. 15789 sudarymo, pagal kurią ieškovas įgijo nuosavybės teisę į 16/100 dalį pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį pastato-garažo, ieškovas nebuvo žemės sklype esančių statinių savininkas, todėl neturėjo teisės pasinaudoti namų valdos savininkams suteikta teise pirkti valstybinės žemės sklypą, reikalingą namų valdai eksploatuoti. Vadinasi, iki 1994 m. gruodžio 28 d. ieškovui apskritai neturint teisės privatizuoti žemės sklypą namų valdai eksploatuoti, kaip to buvo prašoma ieškovo 1992 m. gegužės 29 d. pateiktu prašymu, nėra pagrindo daryti išvados, jog vien tik atlikdamas avansinius mokėjimus už žemę, ieškovas įgijo teisę pirkti 0,2126 ha ploto žemės sklypą.
44. Be to, kaip jau anksčiau buvo nurodyta šioje nutartyje, Klaipėdos rajono mero 1996 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 63 buvo patvirtintos parduodamų žemės sklypų ribos ir dydžiai, potvarkio priede nustatyta, kad ieškovui parduodamo žemės sklypo dalies plotas sudaro 964 kv. m. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 126 priede nustatyta, kad bendras parduodamo (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo plotas yra 6 294 kv. m, ieškovui R. B. buvo suteikta ir leista pirkti 964 kv. m. žemės sklypo plotą. Vadovaujantis Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 126 buvo sudaryta 1996 m. kovo 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas nupirko 0,0964 ha dalį žemės sklypo prie privačios namų valdos, esantį (duomenys neskelbtini), jo bendras plotas 0,6294 ha. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog vien ieškovo atlikti mokėjimai už žemę, nenustačius kitų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisei į 0,1162 ha ploto valstybinę žemę įgyti, nesudaro pakankamo pagrindo tenkinti ieškovo pareikštą ieškinį.
45. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad žemės sklypo bendraturtei Z. B. buvo leista įsigyti papildomą žemės sklypo plotą, kuris taip pat, kaip ir ieškovo atveju, sklypo plane buvo pažymėtas kaip nuomojamas, tuo tarpu analogiškas ieškovo reikalavimas nebuvo įgyvendintas ir jam nebuvo leista papildomai įsigyti 0,1162 ha ploto žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo žemės sklypo bendraturtės Z. B. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nagrinėdamas šią bylą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti Z. B. sudarytos sutarties šalių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo bei šiuo aspektu pasisakyti dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo.
46. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti. Apeliantas nurodo, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes atsakovė neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, t. y. nesudaro likusios 0,1162 ha ploto valstybinės žemės dalies pirkimo–pardavimo sutarties, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl neveikimo prasideda kiekvieną teisės pažeidimo dieną. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
47. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
48. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tai, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
49. 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 84 straipsnyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuriam pasibaigus, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.
50. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus, be kita ko, grindė ieškinio senaties termino pasibaigimu, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną, t. y. 1996 m. kovo 4 d., kai paaiškėjo, jog su juo yra sudaryta sutartis tik dėl 0,0964 ha žemės sklypo ploto, todėl nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas suprato, jog su juo yra sudaroma ne 0,2126 ha, bet 0,0964 ha ploto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Šią aplinkybę ieškovas pripažįsta ir ieškinyje. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog šiuo atveju jo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes atsakovė vengia iki galo įforminti žemės sklypo pirkimą–pardavimą ir dėl to ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atsakovės neveikimo dieną. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas neprašė įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus, kuriuos ji galbūt nepagrįstai atsisako atlikti, t. y. sudaryti 0,1162 ha valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu. Šioje byloje ieškovas patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę pagal ieškinyje nurodytas posūkio taškų koordinates suformuoti ir įregistruoti 0,1162 ha žemės sklypą bei pripažinti sudaryta ir galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas įsigijo iš valstybės 0,1162 ha žemės sklypą. Taigi ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas rodo, jog ieškovas 1996 m. kovo 4 d. šalių sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį vertina kaip sudarytą dėl didesnio sklypo ploto, nei tai yra nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Vadinasi, ieškovo argumentai, jog atsakovė vengia sudaryti sutartį ir tai rodo tęstinį ieškovo teisių pažeidimą, iš esmės prieštarauja paties ieškovo šioje byloje įrodinėjamoms faktinėms aplinkybėms ir jo pasirinktam teisių gynybos būdui.
51. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 1996 m. kovo 4 d. ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie savo galbūt pažeistas teises ir atitinkamai su šiuo momentu sietina ieškinio senaties termino eigos pradžia ieškinio reikalavimui dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta pareikšti. 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. kovo 4 d., ieškinys teismui pareikštas 2018 m. kovo 16 d. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti. Vien tai, kad ieškovas 2007 m. vasario 15 d. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės vyriausiąjį prokurorą dėl neteisėtų Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmų, vėliau kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininką, Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, Žemės ūkio ministeriją, Seimo kontrolierių, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes šie veiksmai buvo atlikti jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta pareikšti ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis).
52. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
53. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
55. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė teismui įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.