- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-14
- Bylos Nr.
- 1S-71-366/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Advokatai
- Karolis Gerbauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. R. atstovo advokato Karolio Gerbausko skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas dėl padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. R. Panevėžio miesto liaudies teismo 1981 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 1961 m. BK (toliau – BK, 1961 m. redakcija) 90 straipsnio 2 dalį, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Vadovaujanti BK (1961 m. redakcija) 471 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.
2. Be to, Panevėžio miesto liaudies teismo 1982 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu A. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (BK, 1961 m. redakcija). Jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 43 straipsniu (BK 1961 m. redakcija), šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto liaudies teismo 1981 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant galutinę 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
3. 2025 m. gegužės 13 d. Panevėžio apylinkės teisme buvo gautas A. R. gynėjo advokato prašymas, kuriuo prašė A. R. padarytas veikas pagal BK 1961 metų redakciją perkvalifikuoti pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) redakcijos nuostatas. Kadangi A. R. reikalingas teisėto darbo su vaikais kodas (QR kodas).
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 10 d. nutartimi A. R. atstovo advokato prašymas buvo atmestas, konstatavus, kad A. R. teistumas yra išnykęs ir jis yra laikomas neteistu, todėl minėtas nuosprendis, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nebegali būti peržiūrimas ir asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas. Be to, nurodė, kad A. R. konkrečias teisines pasekmes sukelia ne pats jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, o sprendimas neišduoti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų pagrindu suformuoto teisėto darbo su vaikais kodo, todėl nagrinėjamoje situacijoje baudžiamosios teisės normų taikymas prieštarautų baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės paskirčiai ir bendriesiems principams.
Šalies argumentai
5. Nesutikdamas su nutartimi A. R. atstovas advokatas pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir tenkinti A. R. atstovo advokato K. Gerbausko prašymą ir perkvalifikuoti A. R. nusikalstamas veikas, dėl kurių jis 1981 m. rugpjūčio 25 d. nuteistas pagal 1961 m. BK 90 straipsnio 2 dalį dėl valstybės turto pasisavinimo vagystės būdu (juostinio magnetofono vagystės), o 1982 m. gegužės 21 d. nuteistas pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį dėl chuliganizmo (muštynių).
5.1. Nurodoma, jog susipažinus su skundžiama nutartimi ir joje cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi Nr. 1S-135-478/2025, kurioje formuojama praktika rėmėsi apylinkės teismas, matyti, kad toks grįžtamąją galią turinčio veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančio baudžiamojo įstatymo taikymo ribų aiškinimas prieštarauja BK 3 straipsnio 2 daliai, o taip pat pažeidžia baudžiamojoje teisėje taikomus teisės aiškinimo principus.
5.2. Priešingai, nei nurodė apylinkės teismas, BK 3 straipsnio 2 dalyje nėra nurodoma, kad įstatymas taikomas tik asmenims, „kurių bylos dar tebenagrinėjamos instancine tvarka“. Kaip matyti, BK 3 straipsnio 2 dalyje numatomos trys grupės asmenų, kuriems toks įstatymas taikytinas: 1) iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems, 2) atliekantiems bausmę, 3) turintiems teistumą asmenims.
5.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo BK straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Taigi, ir ši nuostata neriboja asmens padėtį švelninančio įstatymo taikymo ir nesieja šios nuostatos taikymo ribų su teistumo išnykimu. Todėl skundžiamoje nutartyje pateiktas aiškinimas iš esmės sunkina A. R. teisinę padėtį, o teisės aiškinimo abejonės buvo traktuojamos jo nenaudai, kas baudžiamojoje teisenoje yra draudžiama.
5.4. Teigiama, kad A. R. dirba su vaikais, todėl jis privalo darbdaviui pateikti QR kodą. Tačiau Informatikos ir ryšių departamentas atsisakė išduoti jam QR kodą, nurodydamas, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre buvo tvarkomi duomenys apie A. R. priimtą Panevėžio miesto teismo 1982 m. gegužės 21 d. nuosprendį pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį, kurie buvo perduoti Lietuvos ypatingajam archyvui.
5.5. Kaip pažymėjo Informatikos ir ryšių departamentas rašte „Dėl teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo“, įstatyme nėra konkrečiai apibrėžta, pagal kurių metų – 1961 m. BK ar BK redakciją ar pagal kurias baudžiamojo kodekso straipsnių redakcijas nuteistam asmeniui draudžiama dirbti su vaikais, jeigu jis buvo nuteistas dėl tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba dėl analogiškų veikų, nurodytų kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas. Taigi, jei asmuo bet kada įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų, net jei teistumas jam išnykęs, QR kodas jam negali būti išduodamas.
5.6. A. R. padarytos nusikalstamos veikos pagal šiuo metu taikomą BK yra kvalifikuojamos švelniau, nes jos nebėra priskiriamos prie tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. A. R. nusikalstamas veiklas buvo padaręs „iki tokio įstatymo įsigaliojimo“ BK 3 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, pats nusikalstamų veikų sunkumo vertinimo pasikeitimas neabejotinai laikytinas „kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančiu baudžiamuoju įstatymu“, nes vien dėl veikų priskyrimo prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų A. R. neturi teisės gauti QR kodo, nors pagal šiuo metu galiojantį baudžiamąjį įstatymą tokios veikos tokių padarinių nesukelia.
5.7. Atkreipiamas dėmesys, kad A. R. nesiekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ar su ja kylančių teisinių padarinių. Priešingai, A. R. už savo padarytas nusikalstamas veikas buvo nuteistas ir atliko bausmę.
5.8. Nusikalstamų veikų padarymo metu teisės aktai nenumatė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų ar panašių padarinių, todėl tokiu būdu jo padėtį sunkinantis įstatymas buvo priimtas jau po to, kai buvo išnykęs jo teistumas. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatydamas ribojimus dirbti su vaikais, neabejotinai turėjo omenyje šiuo metu šiam laikmečiui būdingą ir būtent šiuo metu visuomenėje vyraujantį ir jos vertybes atitinkantį atitinkamų veiksmų, kaip sunkių ar labai sunkių nusikalstamų veikų, vertinimą. Atskiro įrodinėjimo nereikalaujanti aplinkybė yra tai, kad iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo galioję baudžiamieji įstatymai nemaža dalimi neatitiko šiuo metu galiojančios taikomos baudžiamosios atsakomybės sampratos ir šiuo metu vyraujančių vertybių (buvo nesubalansuota baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių hierarchija, kai už šiandien mažiau saugotinų vertybių pažeidimus buvo baudžiama lygiaverčiai ar netgi griežčiau, nei šiandien labiau saugotinų vertybių pažeidimą, buvo baudžiama už politinio, ideologinio pobūdžio nusikaltinimus, baudžiamoji teisena buvo taikoma ir šiuo metu daugiau civilinio pobūdžio klausimams reguliuoti (pvz., įžeidimą ir pan.) ir kt.). Todėl savaime suprantama, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ribojimus, nesiekė riboti galimybės dirbti su vaikais ir tų asmenų, kurie yra padarę nusikalstamas veikas, kurios šiuo metu nebūtų laikomos sunkiomis ar labai sunkiomis, nors prieš 43 metus taikytus teisės aktus jos tokiomis ir buvo laikomos.
5.9. Teisingumo ir protingumo principui prieštarautų situacija, kad šiuo metu tokias pačias veikas padaręs asmuo, vien dėl tokių veiksmų kvalifikavimo pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, gali gauti QR kodą ir dirbti su vaikais, nors jo teistumas ir nėra išnykęs, tuo tarpu prieš daugiau nei 40 metų tokias pačias veikas padaręs asmuo, kurio teistumas jau išnykęs ir kuris per 40 metų nedarė naujų nusikalstamų veikų, QR kodo gauti ir su vaikais dirbti negali. Akivaizdu, kad ne tokio tikslo siekė įstatymų leidėjas, nustatydamas QR kodo išdavimo sąlygas.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Ražauskas prašo skundą atmesti. Atkreipiamas dėmesys, jog išnykus teistumui pasibaigia baudžiamieji teisiniai santykiai, todėl tolesni proceso veiksmai byloje negalimi, išskyrus BPK numatytus bylos atnaujinimo atvejus. Kitoks BK 3 straipsnio 2 dalies ir BPK 362¹ straipsnio aiškinimas neatitinka baudžiamojo proceso paskirties (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad veikos perkvalifikavimas išnykus teistumui jokios baudžiamosios teisinės reikšmės neturi (formuojama praktika – Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartis Nr. 1S-135- 478/2025). Todėl perkvalifikuoti A. R. padarytas nusikalstamas veikas nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
7. A. R. atstovo advokato Karolio Gerbausko skundas atmetamas.
8. BK 3 straipsnio 2 dalies bei BPK 362¹ straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos nėra taikomos asmeniui, kurio teistumas yra išnykęs, kadangi toks asmuo laikomas neteistu, o minėtos nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai: 1) nusikalstamą veiką padarė iki įstatymo įsigaliojimo; 2) šiuo metu atlieka bausmę; 3) turi neišnykusį teistumą. Todėl, nagrinėjamu atveju A. R. neatitinka nei vienos iš šių kategorijų, t. y. jo teistumas išnykęs, bausmė atlikta, veika padaryta seniai. Atsižvelgiant į tai, A. R. minėtos nuostatos negali būti taikomos.
9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Minėtas straipsnis numato, jog jeigu asmuo iki 2003 m. sausio 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo sudėtį, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Tačiau pastebėtina, kad to paties Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, jog baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. sausio 1 d., veikos perkvalifikuojamos arba procesas dėl jų nutraukiamas remiantis šio Įstatymo 4 straipsnio ir naujojo Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis naujuoju Baudžiamojo proceso kodeksu. Nusikalstamų veikų perkvalifikavimą arba procesų dėl jų nutraukimą atlieka: 1) ikiteisminio tyrimo stadijoje – prokuroro sutikimu ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras nutarimu pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą iki bylos perdavimo į teismą; 2) teisminėje stadijoje – savo žinioje bylą turintis teismas nutartimi pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą. Taigi, priešingai nei nurodoma skunde, minėto įstatymo nuostatos aiškiai riboja jo taikymą laike – jis gali būti taikomas tik ikiteisminio tyrimo arba teisminėje stadijoje. Kas rodo, jog išnykus teistumui, kaip yra nagrinėjamu atveju, asmens teisinė padėtis negali būti peržiūrėtina vien remiantis tuo, kad šiuo metu yra priimti švelnesni įstatymai.
10. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tarp A. R., jo darbovietės ir valstybės yra susiformavęs visai kitokio pobūdžio naujas, ne baudžiamasis teisinis santykis, susijęs su išnykusio asmens teistumo įtaka asmens galimybei tęsti darbinę veiklą, kuris ginčo atveju turi būti sprendžiamas ne baudžiamojo proceso, bet civilinio proceso ar Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
11. Pastebėtina, jog 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies pakeitime įstatymo leidėjas aiškiai suformulavo savo poziciją, jog įstatyme nurodytais atvejais tam tikrus ribojimus bei suvaržymus darbinių teisių srityje asmeniui sukuria ir išnykęs ar panaikintas jo teistumas, t. y. toks asmens biografijos faktas, dėl kurio asmens baudžiamasis teisinis santykis su valstybe jau yra pasibaigęs, ir kurio nebereguliuoja baudžiamoji teisė ar baudžiamojo proceso teisė. Iš to sektų išvada, jog išnykęs asmens teistumas nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamas taip, kaip jis buvo apibrėžtas teistumo galiojimo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo ir jo pagrindu priimtuose teistumo faktą sukūrusiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kurie galiojo iki teistumo išnykimo momento. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju galiojantys įstatymai pakankamai aiškiai ir suprantamai apibrėžia tiek veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taikymo ribas (grįžtamoji galia išnyksta kartu su asmens teistumo išnykimu), tiek ir įstatymo leidėjo valią dėl išnykusio asmens teistumo reikšmės jo darbinių teisių ribojimui. Tokia įstatymo leidėjo valia, nors ir galinti kelti tam tikrų abejonių savo konstitucingumu, tol, kol ji tebėra įtvirtinta galiojančiame įstatyme, turi būti gerbiama ir jos turi būti laikomasi. Todėl suinteresuotų asmenų gudravimas, bandant dirbtinai, priešingai nei numato galiojantis teisinis reglamentavimas, reanimuoti jau seniai pasibaigusį asmens baudžiamąjį teisinį santykį su valstybe, siekiant įgyti tam tikrų privilegijų kitų teisės šakų reguliuojamose gyvenimo srityse, teismų neturėtų būti toleruojamas. Būtent tokie bandymai spręsti civilinio ar administracinio pobūdžio teisinius santykius, dirbtinai pasitelkiant baudžiamosios teisės normas, kurių taikymas duotoje situacijoje prieštarautų baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės paskirčiai ir bendriesiems principams, gali sukurti asmenų nelygybės prieš įstatymą precedentą.
12. Akivaizdu, kad asmuo, padaręs nusikaltimą anksčiau, kurio teistumas jau yra išnykęs, atsidurtų blogesnėje teisinėje padėtyje, nei asmuo, padaręs analogišką nusikalstamą veiką vėliau ir vis dar turintis neišnykusį teistumą, kadangi pastarajam asmeniui priimtas apkaltinamasis nuosprendis vis dar galėtų būti peržiūrimas, pritaikius jo teisinę padėtį lengvinantį baudžiamąjį įstatymą. Tačiau būtent pagal BK 3 straipsnio 2 dalyje, BPK 362¹ straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, visi asmenys, turintys neišnykusį teistumą, turi lygias teises kreiptis dėl jų padėtį lengvinančio baudžiamojo įstatymo taikymo, lygiai kaip visi asmenys, jų teistumui išnykus, tokią teisę praranda, taigi vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kuri gi situacija prieštarauja asmenų lygybės prieš įstatymą principui, yra pakankamai sudėtinga. Pažymėtina, jog BPK 6 straipsnis įtvirtina kertinį baudžiamojo proceso principą, jog įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, inter alia, nepaisant veiklos rūšies ir pobūdžio, draudžiama kam nors teikti privilegijų dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus socialinės padėties. Tokiu būdu, suteikus A. R. privilegiją dėl jo išnykusio teistumo peržiūrėjimo jo darbinės veiklos interesais, šis kertinis baudžiamojo proceso principas būtų neišvengiamai pažeistas tiek bendrąja prasme, tiek ir lyginant A. R. padėtį su kitų tuo pačiu nuosprendžiu už tas pačias veikas nuteistų asmenų padėtimi. Atitinkamai, toks nepamatuotai plečiamas baudžiamosios teisės taikymo ribų aiškinimas gali paskatinti asmenis bandymams apeiti įstatymo leidėjo valią ir kitose gyvenimo srityse. Pvz., atmintinės teikiantiems kandidatus apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu 3. 4. 2 p. nurodoma, kad apdovanojimui negali būti siūlomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu, inter alia, už tyčinius sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas. (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-35-557/2025).
13. Pastebėtina, kad nuo 2025 m. birželio 17 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies pakeitimas, pagal kurį darbo su vaikais draudimai taikomi asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, dėl vaiko išnaudojimo pornografijai, pelnymosi iš asmens prostitucijos, asmens įtraukimo į prostituciją ar disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vaiko pirkimo arba pardavimo (toliau kartu – seksualiniai nusikaltimai), taip pat dėl kitų tyčinių sunkių ir labai sunkių nusikaltimų: nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų (Baudžiamojo kodekso XV, XVI skyriai, 129, 147 straipsniai, 156 straipsnio 1 dalis, 249, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵ straipsniai, 251 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 251¹ straipsnio 1, 2, 3 dalys, 252 straipsnis, 260, 260¹ straipsnio 3, 4, 5 dalys, 261 straipsnis, 263 straipsnio 2, 3 dalys, 264 straipsnio 2 dalis, 266 straipsnio 3 dalis, 266¹ straipsnio 2, 3 dalis, 267 straipsnio 2 dalis, 267¹, 267² straipsnio 2 dalis, 267³ straipsnis), arba dėl analogiškų veikų, nurodytų BK, galiojusiame iki 2003 m. gegužės 1 d., arba analogiškų veikų, nurodytų kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, arba asmenims, padariusiems seksualinius nusikaltimus, bet atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl kitų tyčinių nusikaltimų (BK 135 straipsnis, 138 straipsnio 2 dalies 1, 4, 6 punktai, 140 straipsnio 3 dalis, 147¹ straipsnio 2 dalis, 159 straipsnis, 180 straipsnio 2, 3 dalys, 181 straipsnio 2, 3 dalys, 253 straipsnio 2 dalis, 253² straipsnio 2 dalis, 254, 256 straipsnio 2 dalis, 256² straipsnis, 292 straipsnio 2, 3, 4 dalys) arba dėl analogiškų veikų, nurodytų kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, jeigu jų teistumas neišnykęs ar nepanaikintas. Akivaizdu, kad pagal naująją minėto straipsnio redakciją A. R. netaikomi darbo su vaikais ribojimai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsniu, 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. R. atstovo advokato Karolio Gerbausko skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.