Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Transporent“ ir apelianto (atsakovo) D. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporent“ ieškinį atsakovui D. Z. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transporent“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. Z., prašydama priteisti iš atsakovo 2 984,71 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2023 m. spalio 31 d. tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta automobilių prenumeratos sutartis Nr. T23-SPLT/095 (toliau – Sutartis) dėl automobilio Toyota Camry, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis) nuomos ir pasirašytas automobilio priėmimo–perdavimo protokolas. 2024 m. gegužės 31 d. atsakovas gavo pranešimą apie artėjantį sąskaitos Nr. SPLT-290524-1023 apmokėjimo terminą. Atsakovui buvo siunčiami pranešimai ir el. paštu. 2024 m. birželio 5 d. 12.17 val. atsakovas gavo el. laišką, kuriame buvo nurodyta, jog jam neapmokėjus minėtos sąskaitos iki 2024 m. birželio 6 d. Sutartis bus nutraukta. 2024 m. birželio 6 d. 7.30 val. atsakovas kreipėsi el. laišku į vieną iš ieškovės darbuotojų, kontaktu (duomenys neskelbtini), dėl automobilio priekinio stiklo pažeidimo. Tą pačią dieną, nedelsdama ieškovė kreipėsi į servisą Belgijoje ir 2024 m. birželio 6 d. 8.03 val. užsakė stiklą. Atsakovas papildomai pasiteiravo, ar tai bus draudimo bendrovės dengiama žala. Jam buvo atsakyta teigiamai, nurodyta, kad bus taikoma 600 Eur franšizė. Ieškovė pasiūlė automobilį remontuoti Lietuvoje ir nurodė automobilio techninės apžiūros galiojimo laiką. 2024 m. birželio 6 d. 8.30 val. atsakovas kreipėsi el. laišku į kitą iš ieškovės darbuotojų, kontaktu (duomenys neskelbtini), ir į ieškovės bendrą informacinę el. pašto dėžutę, kontaktu (duomenys neskelbtini), nurodydamas, jog jis neapmokės sąskaitos tol, kol automobilis nebus suremontuotas, ir nurodė galimą remonto laikotarpį – 4–5 savaitės. 2024 m. birželio 7 d. 14.28 val. ieškovė informavo klientą, kad tai negali būti laikoma priežastimi neatsiskaityti už teikiamas paslaugas, vadovaujantis Sutartimi. Ieškovė atkreipė atsakovo dėmesį, jog sąskaitos apmokėjimo terminas pasibaigė dar 2024 m. birželio 1 d., o dėl automobilio stiklo dūžio atsakovas kreipėsi tik 2024 m. birželio 6 d. Nuomininkas buvo informuotas, jog, vadovaujantis Sutartimi, vėluojant apmokėti sąskaitą, ieškovė gali nedelsiant nutraukti Sutartį ir pareikalauti grąžinti automobilį nurodytu adresu. Atsakovui buvo suteikta galimybė atsiskaityti iki 2024 m. birželio 8 d. 2024 m. birželio 7 d. 22.15 val. atsakovas atsiuntė ieškovei el. laišką, kuriame nurodė, jog nutraukia Sutartį ir nurodo, jog nuo Sutarties nutraukimo momento jis nėra atsakingas už automobilį. 2024 m. birželio 10 d. 17.10 val. ieškovė atsakė atsakovui į jo el. laišką nurodydama, jog Sutartyje yra numatytos Sutarties nutraukimo sąlygos, t. y. nuomininkas turi grąžinti automobilį ieškovei. Susirašinėjimas su atsakovu vyko iki 2024 m. birželio 12 d., nuomininkas buvo informuojamas, jog automobilio stiklas yra atvykęs į servisą ir remonto darbai gali būti atlikti 2024 m. birželio 14 d., tačiau atsakovas atsisakė pristatyti automobilį į serviso dirbtuves. 2024 m. birželio 17 d. 8.00 val. ieškovė informavo atsakovą, jog jis pažeidė Sutarties sąlygas, ir dar kartą geranoriškai atideda jam sąskaitos apmokėjimo terminą iki 2024 m. birželio 18 d., nes kitu atveju Sutartis bus nutraukta (vadovaujantis jos 12.5. ir 14.1. papunkčiais) ir nuomininkas privalės grąžinti automobilį nurodytu adresu iki 2024 m. birželio 20 d. Atsakovas į gautą laišką neatsakė. 2024 m. birželio 19 d. 10.17 val. ieškovė informavo atsakovą, kad jo mokėjimas nebuvo gautas iki 2024 m. birželio 18 d. ir Sutartis yra nutraukiama, nuomininkui buvo nurodyta grąžinti automobilį iki 2024 m. birželio 20 d., adresu (duomenys neskelbtini), Lietuva. Atsakovas informuotas, kad, jeigu automobilis nebus grąžintas ieškovei, ji atsiims automobilį, o visos automobilio atsiėmimo/susigrąžinimo išlaidos bus perkeliamos nuomininkui. Atsakovas į gautą el. laišką neatsakė. 2024 m. birželio 21 d. ieškovė pateikė atsakovui sąskaitą Nr. SPLT-210624-1080, kurios suma 15,00 Eur, už automobilio stiklo remonto paslaugų atšaukimą. 2024 m. birželio 27 d. 18.11 val. ieškovė informavo atsakovą, jog atvyks atsiimti automobilio iš Belgijos. 2024 m. birželio 28 d. ieškovė atsiėmė automobilį. Surašytas automobilio grąžinimo aktas ir defektacija. 2024 m. liepos 19 d. ieškovė pateikė atsakovui sąskaitą Nr. SPLT-190724-1141, 592, 80 Eur sumai, už automobilio stiklo keitimo / remonto darbus. Ieškovės vertinimu, atsakovas vienašališkai pažeidė Sutarties nuostatas, laiku nevykdė Sutartimi nustatytų mokėjimų ieškovei. Atsakovui buvo duotas papildomas terminas įvykdyti savo pareigas. Papildomai nustatytu terminu atsakovas savo įsipareigojimų taip pat neįvykdė, pradėjo vengti konstruktyvaus bendravimo su ieškove, ėmė žodžiu išsisukinėti ir reikšti nepagrįstas pretenzijas. Vadovaudamasi šalių sudarytos Sutarties 14.1. papunkčiu, 2024 m. birželio 19 d. ieškovė nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį, kaip jau buvo raštu jį įspėjusi apie tai 2024 m. birželio 5 d. pranešimu. Ieškovė nurodė, jog patyrė išlaidas dėl automobilio susigrąžinimo iš Belgijos. Dėl jų atsakovui buvo išrašyta ieškovės sąskaita, sudėjus visas ieškovės patirtų automobilio susigrąžinimui išlaidų sumas pagal faktą, visoms prekėms ir paslaugoms įrodyti ieškovė turi sąskaitas ir čekius. Atsakovas neapmokėjo jam pagal Sutarties nuostatas pateiktų ieškovės sąskaitų faktūrų: 1) Nr. SPLT2905241023, apmokėjimo terminas 2024 m. birželio 1 d., likusi neapmokėta suma 674,00 Eur (visa sąskaitos suma: 824 Eur); 2) Nr. TRN31148, apmokėjimo terminas 2024 m. birželio 20 d., neapmokėta suma 25,00 Eur; 3) Nr. TRN31190, apmokėjimo terminas 2024 m. liepos 1 d., neapmokėta suma 25,00 Eur; 4) Nr. SPLT2106241080, apmokėjimo terminas 2024 liepos 1 d., neapmokėta suma 15,00 Eur; 5) Nr. SPLT1907241141, apmokėjimo terminas 2024 m. liepos 29 d., neapmokėta suma 592,80 Eur; 6) Nr. SPLT2407241145, apmokėjimo terminas 2024 m. rugpjūčio 3 d., neapmokėta suma 1 602,91 Eur; 7) Nr. TRN31638, apmokėjimo terminas 2024 m. spalio 9 d., neapmokėta suma 50,00 Eur. Ieškovė akcentavo, kad atsakovas (nuomininkas) neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir iki šiol yra skolingas ieškovei, todėl atsakovo nesumokėta pinigų suma yra reikalaujama priteisti ieškovės (nuomotojos) naudai teismine tvarka. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo metines procesines palūkanas.

3. Atsakovas D. Z. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atsisakyti priimti ir nagrinėti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams ir pripažinti, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su šios bylos nagrinėjimu teisme, nes ginčas kilo dėl sutarties, kurioje atsakovas yra vartotojas, transporto priemonė buvo eksploatuojama Belgijoje ir ten kilo ginčas dėl galimybės ją toliau eksploatuoti, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje. Pažymėjo, kad Belgijos teismas jau patvirtino išskirtinę šio ginčo jurisdikciją Belgijoje. 2024 m. birželio 27 d. D. Z. padavė ieškinį bendrovei UAB „Transporent“ Vredegerecht Pelt teisme, Belgijoje. Šis teisminis procesas susijęs su ginčytinais santykiais su ieškove; ieškovei apie tai buvo pranešta. Atsakovo nuomone, ieškovė sąmoningai klaidina teismą, žinodama apie anksčiau nurodytas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad ieškovė primygtinai reikalavo eksploatuoti sugedusią transporto priemonę, o tai yra šiurkštus Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktų pažeidimas. Automobilį iš Belgijos pasiėmęs vairuotojas P. J. važiavo techniškai sugedusiu automobiliu, kurį oficialios valstybinės techninės apžiūros uždraudė važiuoti viešuosiuose keliuose, per visą ES teritoriją į Lietuvą. Negana to, ieškovė reikalauja iš vartotojo sumokėti už taip vadinamą automobilio pristatymą į Lietuvą. Ieškovė atsisakė remontuoti automobilį Belgijoje, tuo keldama pavojų kitiems eismo dalyviams viešuosiuose keliuose ir tai nuslėpė nuo atsakovo ir teismo. Nepaisant to, kad ieškovė puikiai žino apie teisminius procesus Belgijoje ir tam net pasisamdė advokatą, ji ir toliau kelia ieškinius Lietuvoje, nepagrįstai piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis. Pažymėjo, kad dėl to atsakovas nutraukė Sutartį su ieškove.

4. Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsniu, civilinė byla buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

5. Ieškovė teismui 2025 m. balandžio 10 d. pateiktame prašyme dėl papildomų dokumentų pateikimo papildomai pažymėjo, kad atsakovas klaidina teismą, nes pateikė neaktualius duomenis apie Belgijoje neva dar vykstantį teisminį procesą tarp tų pačių šalių. Nurodė, jog Belgijoje priimtas 2024 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimas atmesti D. Z. reikalavimus UAB „Transporent“; Pelt apylinkės taikos teismo sprendimu nuspręsta ieškinio nepriimti. Taip pat atkreipė dėmesį į byloje turimus duomenis apie atsakovo gyvenamąją vietą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2025 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovo 2 186,98 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 807,03 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė, taip pat atsisakė priimti atsakovo 2025 m. balandžio 22 d. pateiktus procesinius dokumentus.

6.1. Teismas nustatė, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikoms teismams ir ginčo teismingumo taisyklės yra nepažeistos. Teismas vertino, kad remiantis Gyventojų registro duomenimis, ieškinio pareiškimo momentu atsakovas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Lietuvos Respublikoje, ieškovė veiklą vykdo taip pat Lietuvos Respublikoje.

6.2. Teismas, įvertinęs Sutarties nuostatas, pažymėjo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo nuomos teisiniai santykiai. Be kita ko atsižvelgdamas į Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 12.3 papunktį, numatantį, kad sąskaitą už kitą prenumeratos termino mėnesį dalyvis gauna likus ne mažiau kaip 5 dienoms iki jo pradžios, o tų pačių sąlygų 14.2 papunktyje nustatyta, kad jei dalyvis pageidauja nutraukti Sutartį nepasibaigus jos galiojimo terminui, dalyvis privalo apie tai pranešti SIXT ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną Mobiliojoje programėlėje arba el. paštu, sprendė, kad atsakovui buvo sudaryta pakankamai laiko apsispręsti dėl tolimesnės automobilio nuomos, tačiau atsakovas ieškovei nepranešė, kad neketina naudotis automobiliu 2024 m. birželio mėnesį, todėl turėjo pareigą sumokėti Sutartimi sulygtą mokestį sutartyje numatytomis sąlygomis, t. y. iš anksto prieš prasidedant kitam mėnesiui. Teismas taip pat vertino, kad nors atsakovas nurodė, kad negalėjo automobiliu naudotis dėl jo priekinio stiklo įdaužos pagal Belgijos teisės aktų reikalavimus, tačiau remiantis su atsakovu sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 1.12 papunkčiu, kuriame buvo nurodyta, jog transporto priemonė atitinka būtent Lietuvos, Latvijos arba Estijos norminių teisės aktų reikalavimus, atsakovas turėjo suprasti, kad, nurodęs savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje ir pasirinkęs naudotis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančią priemonę Belgijos teritorijoje, vietoje transporto priemonės nuomos Belgijoje, gali susidurti su skirtingu teisiniu reguliavimu dėl automobilio techninės būklės, atitinkamai už tokį atsakovo pasirinkimą negali būti atsakinga ieškovė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.4.2 papunktyje buvo nurodyta, jog visi automobilio techninės priežiūros, remonto, techninės apžiūros, padangų priežiūros ir kiti darbai atliekami tik pagrindinėse dirbtuvėse paslaugų partnerių, kurie yra įsikūrę Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nesuprato su ieškove sudarytos Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų, todėl, ieškovei nurodęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, bet pasirinkęs su Lietuvoje nuomojama transporto priemone vykti į kitą savo gyvenamąją vietą Belgijoje, turėjo įvertinti, kaip įvykus incidentui pristatys Lietuvos Respublikoje nuomojamą transporto priemonę į Lietuvoje esančias automobilių dirbtuves. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.510 straipsnio 2 dalį, teismas sprendė, jog konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo nuomos sutartis, o automobilis ieškovei grąžintas 2024 m. birželio 28 d., ieškovei priteistinas mokestis už automobilio nuomą už 2024 m. birželio mėnesį mažintinas ir ieškovei iš atsakovo priteistina 569,07 Eur pagal 2024 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą.

6.3. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei 1 602,91 Eur nuostolių už automobilio pasiėmimą atsakovui jo nepristačius į ieškovės nurodytą vietą, teismas, atsižvelgdamas į Sutarties nuostatas, pažymėjo, kad atsakovui nusprendus Lietuvoje išsinuomotą automobilį naudoti Belgijos teritorijoje, pats atsakovas turėjo įvertinti kaip tai paveiks jo galimybes vykdyti jo su ieškove sudarytos Sutarties sąlygas. Šiuo atveju ieškovei nurodžius grąžinti automobilį, būtent atsakovui teko pareiga rūpintis jo transportavimu į Lietuvą, tačiau atsakovui to nepadarius, ieškovė buvo priversta tai atlikti savo lėšomis. Nustačius, kad atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, negrąžindamas automobilio į sutartą vietą, dėl ko ieškovė turėjo patirti išlaidas jį susigrąžinant, ir nepaneigė savo kaltės dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, nes naudotis Lietuvoje išnuomotu automobiliu Belgijos teritorijoje buvo paties ieškovo pasirinkimas, teismas laikė, jog konstatuojamos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, nurodytos CK 6.246–6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir žala), todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 1 602,91 Eur nuostolių už automobilio pasiėmimą.

6.4. Dėl reikalavimo atlyginti išlaidas už automobilio priekinio stiklo keitimą, teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kuo remiantis turėtų būti laikoma, kad atsakovui įvykęs incidentas, po kurio buvo įdaužtas priekinis stiklas, kurį reikėjo pakeisti, yra ne normalus nusidėvėjimas eksploatuojant automobilį, o dėl atsakovo kaltės įvykęs eismo įvykis. Ieškovė nenurodė, kurią iš 9.2.2. papunktyje nurodytų aplinkybių atitinka atsakovo veiksmai, dėl kurių jam turėtų atsirasti prievolė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl priekinio stiklo keitimo ir tai nėra nenumatyti automobilio remonto darbai pagal 9.4.4. papunktį. Teismas atsižvelgė į atsakovo pateiktus įrodymus, kad ieškovei buvo praneštos atsakovo išsinuomoto automobilio priekinio stiklo įdaužos atsiradimo aplinkybės 2024 m. birželio 6 d. el. laišku. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už tokio pobūdžio transporto priemonės apgadinimą. Juo labiau, kad ieškovė nepateikė atsakovo atsakomybę dėl šio įvykio pagrindžiančių įrodymų, t. y., kad atsakovas vairavo neatsargiai ar pažeidė kelių eismo taisykles. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovės patirtos išlaidos priskirtinos ieškovei kaip verslininkei, teikiančiai vartojimo nuomos paslaugas, už ką ieškovei kiekvieną mėnesį yra mokamas automobilio nuomos mokestis, todėl šį ieškovės reikalavimą atmetė.

6.5. Pasisakydamas dėl atsakovui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už baudų administravimą bei automobilio nepristatymą, teismas atkreipė dėmesį, kad tiek iš ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų dėl baudų administravimo, tiek iš pateikto išrašo apie atsakovui išrašytas sąskaitas, nėra aišku, kokiais šalių sudarytos Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų punktais remiantis atsakovui buvo paskirtos baudos. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė įspėjo atsakovą tik dėl baudos negrąžinus automobilio ieškovės reikalaujamu laiku ieškovės nurodytoje vietoje. Nėra aišku, pagal kurią sąskaitą faktūrą ir kokio dydžio bauda buvo paskirta atsakovui nesilaikius šalių sutartinio įsipareigojimo grąžinti automobilį ieškovės nurodytu laiku į jos nurodytą vietą, apie kurią įspėjo ieškovė. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius, todėl tenkinus ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, kuriuos ieškovė patyrė pasiimant automobilį iš atsakovo, nebegali būti tenkinamas papildomas reikalavimus dėl baudos negrąžinus automobilio laiku į ieškovės nurodytą vietą. Teismas sprendė, kad ieškovei nepagrindus, kokiais šalių sudarytos sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų punktais remiantis atsakovui buvo paskirtos baudos pagal 2024 m. birželio 6 d., 2024 m. birželio 17 d., 2024 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitas faktūras, jos reikalavimai dėl sumų priteisimo pagal nurodytas sąskaitas faktūras atmetami kaip nepagrįsti. Dėl 2024 m. birželio 21 d. PVM sąskaitos faktūros, kurią ieškovė išrašė atsakovui už nuostolius, kuriuos patyrė atsakovui nepristačius automobilio priekiniam stiklui pakeisti, kaip tai numatyta šalių sudarytos sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 12.4 papunktyje, teismas nurodė, kad šiuo atveju vėlgi atsakovui tenka prisiimti savo sprendimo nurodyti ieškovei savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje, bet naudotis Lietuvos Respublikoje išnuomotu automobiliu Belgijos teritorijoje pasekmes. Jei atsakovas būtų laikęsis bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.4.4 papunkčio, pagal kurį privalo pristatyti automobilį į ieškovės nurodytas dirbtuves, ieškovė nebūtų patyrusi išlaidų dėl atšaukto automobilio remonto. Todėl teismas šį reikalavimą, dėl 15 Eur priteisimo pagal 2024 m. birželio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą, tenkino. Be to, teismas priteisė ieškovei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

6.6. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad ieškiniu buvo patenkinta 73 procentai ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 1 807,03 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas nesant įrodymų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6.7. Be to, teismas atsisakė priimti atsakovo 2025 m. balandžio 22 d. pateiktus procesinius dokumentus. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovo papildomas atsiliepimas į ieškinį pateiktas po bylos nagrinėjimo 2025 m. balandžio 14 d. posėdyje, kai šalims teismo 2025 m. vasario 28 d. nutartimi buvo nustatytas terminas prašymams dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareikšti, todėl jis negali būti priimamas ir vertinamas, nes procesiniame dokumente nurodomi argumentai nebuvo ištirti teismo posėdyje. Todėl atsakovo abu 2025 m. balandžio 22 d. pateikti procesiniai dokumentai nevertintini priimant galutinį procesinį sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepimuose į ieškinį formuoja ir savarankišką reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl pateikti procesiniai dokumentai laikytini ir priešieškiniu. Kadangi pagal CPK 143 straipsnio 1 dalį atsakovas turi teisę pareikšti ieškovui priešieškinį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo, o atsakovas tokia teise pasinaudoti akivaizdžiai pavėlavo, tai yra ir savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti minėtus atsakovo procesinius dokumentus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7. Ieškovė UAB „Transporent“ pateikė byloje apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys buvo atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dalinai tenkinti ir papildomai priteisti ieškovei iš atsakovo 742,80 Eur skolos bei 5 procentų metines palūkanas, taip pat iš naujo paskirstyti šalių pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisti ieškovei iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

7.1. Nurodo, kad nesutinka su skundžiamu sprendimu dėl 742,80 Eur atmestų ieškinio reikalavimų dalies. Dėl automobilio nuomos mokesčio atkreipia dėmesį, kad aptariamos sąskaitos suma yra 824 Eur, atsakovo apmokėta dalis sudaro tik 150 Eur, ir, skaičiuojant už laikotarpį iki 28 dienos, ne iki 30 dienos (šiuo aspektu apeliantė sutinka, kad nuomos mokestis turi būti perskaičiuojamas būtent už 28 dienas, kaip ir nusprendė teismas), turėtų būti gaunama: 824/30*28-150 = 619,07 Eur suma. Todėl papildomai ieškovei apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo turi būti priteista 50 Eur nuomos mokesčio skolos.

7.2. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl išlaidų automobilio priekinio stiklo keitimui atlyginimo. Atkreipia dėmesį į Sutarties nuostatas dėl numatytos atsakomybės dalyviui už kiekvieną atskirą įvykį, 600 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas laikėsi bendrųjų prenumeratos sąlygų ir apie automobilio pažeidimą tinkamai informavo ieškovę, atsakovui galėjo būti taikoma Sutartyje numatyta „Atsakomybė“ įvykiui, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui, o atsižvelgiant į bendrųjų prenumeratos sąlygų 1.16. skirsnyje nurodytą nuostatą, kuri apibrėžia maksimalią galimą išskaitą, atsakovui šiuo atveju ieškovės pritaikytas mokestis už šį automobilio apgadinimo įvykį 592,80 Eur, nes žalos suma yra mažesnė, nei Sutartyje numatyta dalyvio „Atsakomybė“. Pažymi, kad Sutartyje numatytas „Atsakomybės“ mokestis yra besąlyginė išskaita, taikoma dalyviui. Kritiškai vertindama teismo poziciją, akcentuoja, kad priekinio stiklo dūžis dėl akmens smūgio važiuojant greitkeliu nelaikytinas normaliu automobilio nusidėvėjimu, nelaikytinas natūralia automobilio eksploatacine pasekme – tai yra netikėtas, vienkartinis mechaninis automobilio pažeidimas. Teismų praktikoje pažymima, kad normaliu nusidėvėjimu gali būti laikomi tik tokie pakitimai, kurie atsiranda dėl įprasto naudojimosi daiktu pagal paskirtį. Priekinio stiklo skilimas dėl pašalinio objekto smūgio tam nepriskirtinas. Be to, ir pagal Bendrųjų prenumeratos sąlygų 11.3. papunktį, būtent dalyvis atsako už nenumatytą automobilio remontą. Mano, kad teismas netinkamai interpretavo vartotojo ir verslininko interesų pusiausvyros principą. Pažymi, kad vartotojų teisių gynimas neturi pažeisti verslininkų teisėtų interesų. Teismas, priskirdamas aiškų mechaninį stiklo pažeidimą prie „normalaus nusidėvėjimo“, nepagrįstai perkelia riziką ieškovei kaip nuomos paslaugų teikėjai, pažeisdamas Sutarties šalių interesų pusiausvyrą.

7.3. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą, 100 Eur sumai, dėl atsakovui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už baudų administravimą. Pažymi, kad atsakovui buvo pateiktos 2024 m. birželio 6 d., 2024 m. birželio 17 d., 2024 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitos faktūros, vadovaujantis bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.1.8 skirsniu, kuriame numatyta, kad atsakovas yra atsakingas už visus pažeidimus, įskaitant baudas už greičio viršijimą, stovėjimą neleistinose vietose, stovėjimą be išankstinio apmokėjimo, chuliganišką vairavimą ir kt., padarytus naudojantis nuomojamu automobiliu, ir 11.3 skirsniu, kuriame nurodytos atsakovo mokėtinos sumos. Atsakovui turi būti taikomas baudų administravimo mokestis už kiekvieną ieškovės gautą baudos pranešimą (dėl atsakovo įvykdytų teisės norminių aktų pažeidimų tuo periodu, kai jis naudojosi išsinuomotu automobiliu ir nesilaikė privalomų Kelių eismo taisyklių reikalavimų), vadovaujantis Kainoraščiu (sutarties 1.20. skirsnis). Kainoraštį galima rasti ieškovės interneto svetainėje, adresu www.sixtplus.lt/price. Nurodo, jog kainoraštį papildomai prideda, taip pat prie šio apeliacinio skundo yra pridedami ieškovės gauti baudų pranešimai, kurių pagrindu atsakovui ieškovė pagrįstai pritaikė baudų administravimo mokesčius, ir el. laiškų, kuriais klientas – atsakovas buvo informuotas apie ieškovės gautus baudų pranešimus, išrašai. Pažymi, kad naujai pridedami įrodymai patvirtina, jog ieškovė pagrįstai atsakovui pritaikė šiuos administravimo mokesčius, nes ieškovei tapo žinoma apie atsakovo įvykdytus pažeidimus, dėl kurių ieškovei teko papildoma našta – surinkti duomenis apie automobilį ir jo vairuotoją, kuris atitinkamų laikotarpiu pažeidė kelių eismo taisykles. Anot ieškovės, teismas klaidingai traktavo tik ieškovės priskirtų atsakovui apmokėti baudų administravimo mokesčius, kaip neva pačios ieškovės pritaikytas pagal Sutartį baudas. Dėl to ieškinio reikalavimas dėl šių 4 vnt. po 25 Eur atsakovo baudų suadministravimo mokesčių priskaičiavimo atsakovui ir, atitinkamai, dėl šių mokesčių atsakovui pateiktų ieškovės sąskaitų yra pagrįstas.

7.4. Pažymi, jog atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, pateikia apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus apeliacinės instancijos teismui. Šių naujų įrodymų pateikimui po teismo sprendimo priėmimo poreikis iškilo dar ir dėl to, kad bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje rašytinio proceso tvarka ieškovė negalėjo numatyti, kad apylinkės teismas nesupras pagal nuomos sutartį atsakovui taikomo baudų administravimo mokesčio kilmės ir paskirties. Naujai pateikiami įrodymai patvirtina tas faktines aplinkybes, apie kurių įrodinėjimo poreikį iki nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje apeliantė nežinojo, nenumanė. Apeliantės vertinimu, apeliacinės instancijos teismui siekiant objektyviai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir sprendžiant byloje iškilusius klausimus, būtina priimti apeliantės naujai pateikiamus įrodymus.

8. Atsakovas D. Z. taip pat pateikė byloje apeliacinį skundą, prašydamas nutraukti civilinę bylą dėl teismo kompetencijos trūkumo, pripažįstant, kad ginčas priskirtinas Belgijos teismų jurisdikcijai, arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. visą sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba panaikinti sprendimo dalis, kuriomis priteista 1 602,91 Eur už neteisėtą automobilio transportavimą ir 569,07 Eur už nuomos mokestį, priteisti iš ieškovės visas apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

8.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl bylos jurisdikcijos. Akcentuoja, kad gyvena Belgijoje (duomenys neskelbtini), ką patvirtina „Attest van hoofdverblijfplaats“, išduotas 2025 m. vasario 10 d. Ieškovė žinojo apie jo gyvenamąją vietą, ką patvirtina susirašinėjimas ir automobilio eksploatacijos sąlygos ES teritorijoje. Teismas klaidingai rėmėsi deklaruota vieta (duomenys neskelbtini), neįvertinęs įrodymų pagal CPK 185 straipsnį. Mano, kad tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

8.2. Apelianto vertinimu, teismas sankcionavo ieškovės neteisėtus veiksmus, priteisdamas 1 602,91 Eur už transportavimą, pažeidžiantį ES teisę ir viešąją tvarką. Pažymi, kad nepaisant draudimo važiuoti su tokiu automobilio stiklu pažeidimo („raudonasis“ aktas), ieškovės atstovas savavališkai transportavo automobilį per Belgiją, Vokietiją ir Lenkiją, žinodamas apie draudimą. Susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė reikalavo eksploatuoti netvarkingą automobilį. Anot apelianto, teismas nepagrįstai priteisė ir 569,07 Eur nuomos mokestį už laikotarpį po Sutarties nutraukimo, pažeisdamas CK ir ES teisę. Nurodo, kad 2024 m. birželio 6 d. informavo ieškovę apie priekinio stiklo pažeidimą (akmens smūgis); pasiūlė remontą Belgijoje, bet ieškovė atsisakė ir reikalavo grąžinti automobilį į Lietuvą, nepaisydama „raudonojo“ akto. Atsakovo teigimu, Sutartis nutraukta 2024 m. birželio 7 d. dėl ieškovės esminio pažeidimo.

8.3. Mano, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, nepriimdamas jo 2025 m. balandžio 22 d. pateikto atsiliepimo ir įrodymų, klaidingai laikydamas juos pateiktais pavėluotai ar priešieškiniu. Todėl sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teigia, kad ieškovės nesąžiningi veiksmai sukėlė jam stresą ir emocinę įtampą dėl ieškovės spaudimo eksploatuoti netvarkingą automobilį, turėjo papildomų išlaidų ginčui spręsti, todėl prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

8.4. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai ir neobjektyviai įvertino bylos faktines aplinkybes, ignoravo esminius įrodymus ir neteisingai interpretavo šalių veiksmus bei aplinkybes, susijusias su automobilio technine būkle, eksploatacijos geografija bei ieškovės elgesiu. Šis vertinimas turėjo esminės įtakos sprendimui ir pažeidė jo, kaip vartotojo, teises. Atkreipia dėmesį, jog teismas, sprendime nurodęs, kad transporto priemonė buvo naudojama tik Baltijos šalyse, ignoravo pačios ieškovės pateiktą nuomos sutartį, kurioje buvo aiškiai numatyta, kad transporto priemonė bus naudojama visose Europos Sąjungos šalyse. Toks susitarimas buvo būtinas ir buvo sudarytas todėl, kad ieškovė žinojo apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą Belgijoje. Dėl to išplėtė naudojimo teritoriją visoje ES. Ši faktinė aplinkybė buvo ignoruota, o sprendime pateikta klaidinga išvada dėl naudojimo teritorijos ribų. Be to, teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovė reikalavo naudoti techniškai netvarkingą transporto priemonę. Pažymi, kad ieškovė jam pateikė naudoti transporto priemonę, kuri Belgijos techninės apžiūros metu buvo oficialiai pripažinta netinkama naudoti viešuosiuose keliuose (raudonasis aktas). Vietoj to, kad pašalintų šiuos defektus Belgijoje, ieškovė reikalavo, jog jis naudotųsi šia transporto priemone arba ją grąžintų į Lietuvą, taip perkeldama atsakomybę už pažeidimą jam. Teismas taip pat neįvertino ieškovės nesąžiningumo ir procesinio piktnaudžiavimo. Ieškovė ne tik vengė atvykti į Pelt taikos teismą Belgijoje, bet ir slėpė šį faktą nuo Lietuvos teismo. Anot atsakovo, teismas neįvertino, kad jo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. 2024 m. birželio 7 d. sutartis buvo nutraukta pagrįstai, vadovaujantis CK 6.228(1) straipsniu. Iki to momento jis buvo sumokėjęs visas sąskaitas ir sąžiningai vykdė įsipareigojimus, tačiau atsisakė toliau naudotis pavojinga transporto priemone, kad nepažeistų teisės aktų. Šie faktai buvo pateikti teismui kartu su įrodymais, tačiau jie nebuvo įvertinti.

9. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais motyvais.

9.1. Pažymi, kad apeliaciniu skundu atsakovas reiškia konkrečiai neapibrėžtus ir labai neaiškius reikalavimus apeliacinės instancijos teismui. Nurodo, kad palaiko savo apeliacinį skundą ir atsiliepime pasisako tik dėl atsakovo reiškiamos pozicijos nepagrįstumo, kur atsakovas ginčija apylinkės teismo sprendimą, kiek tai neprieštarauja pačios ieškovės apeliaciniam skundui.

9.2. Nesutinka su apelianto pozicija dėl automobilio eksploatacijos teritorijos. Akcentuoja, kad šalių buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta bei Bendrųjų prenumeratos sąlygų 1.21 papunktyje nurodyta, kad dalyvis turi teisę naudotis automobiliu ir gauti paslaugas tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijoje, nebent prenumeratos sutartyje nurodyta kitaip. Bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.4.2 papunktyje nurodyta, kad dalyviui leidžiama naudotis automobiliu tik Sutarties teritorijoje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tačiau apžiūros, padangų priežiūros ir kiti darbai atliekami tik pagrindinėse dirbtuvėse paslaugų partnerių, kurie yra įsikūrę Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad atsakovas klaidina teismus ir meluoja dėl to, kad ieškovei neva buvo žinomas faktas apie atsakovo gyvenamąją vietą Belgijoje. Ieškovė vadovavosi Sutartimi, kurioje buvo aiškiai įrašytas ne tik atsakovo gyvenamosios vietos adresas Lietuvoje, bet ir nevienareikšmiškas atsakovo pareiškimas, kad visi jo nurodyti duomenys yra teisingi. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas naudojosi transporto priemone už leistinos teritorijos ribų, savaime patvirtina, kad jis pažeidė Sutarties nuostatas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilio eksploatacija Belgijoje paaiškėjo tik tada, kai atsakovas pradėjo teikti pretenzijas dėl tariamo transporto priemonės techninio netinkamumo ir atsisakė ją pristatyti į servisą ar grąžinti nuomos davėjui Lietuvoje. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas, naudodamasis transporto priemone už Sutartyje aiškiai nurodytos teritorijos ribų, pažeidė jos nuostatas.

9.3. Ieškovės vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad jam perduotas automobilis buvo techniškai netvarkingas ir netinkamas eksploatuoti. Bylos duomenys patvirtina, kad 2023 m. spalio 31 d. atsakovui buvo perduotas automobilis, kuris turėjo galiojančią pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus techninę apžiūrą, buvo apdraustas civilinės atsakomybės bei KASKO draudimu, perdavimo–priėmimo aktu užfiksuota, kad jokių techninių trūkumų ar pastebėjimų atsakovas, priimdamas iš nuomotojo automobilį, nenurodė. Belgijos institucijų sprendimai nėra pagrindas pripažinti transporto priemonę techniškai netinkama naudoti pagal Lietuvos teisę; automobilio techninė apžiūra galiojo Lietuvoje, kaip ir šalių nuomos teisinius santykius reglamentuojanti teisė (Bendrųjų prenumeratos sąlygų 19.1 papunktis); pats automobilio naudojimas Belgijoje jau pažeidė Bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.1. papunktį, todėl bet kokie Belgijos institucijų nustatyti apribojimai yra išvestiniai iš paties atsakovo neteisėto veikimo. Ieškovė nėra atsakinga už tai, kad atsakovas savo iniciatyva pažeidė teritorinius naudojimo apribojimus ir pristatė automobilį į Belgijos techninę apžiūrą, kurios reikalavimai skiriasi nuo Lietuvos teisės aktų. Anot ieškovės, atsakovas nesilaikė pareigos pranešti apie trūkumus ir bendradarbiauti. Jis pats atsisakė grąžinti automobilį; atsisakė leisti ieškovei įvertinti tariamą trūkumą; nepristatė automobilio į ieškovės nurodytą vietą, ieškovei užsakius ir suorganizavus servisą Belgijoje.

9.4. Pažymi, kad atsakovas klaidino pirmosios instancijos teismą, teigdamas, kad tarp šalių Belgijoje vis dar vyksta teisminis procesas, dėl kurio neva turi būti taikoma Europos Sąjungos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29 straipsnio nuostata (lis pendens – to paties ginčo tarp tų pačių šalių nagrinėjimo skirtinguose teismuose draudimas). Šie atsakovo teiginiai vėl yra nepagrįstai kartojami jo apeliaciniame skunde bei yra neteisingi, nes Belgijos Pelt taikos teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo (D. Z.) pareikštą ieškinį atmetė kaip nepriimtiną. Belgijos teisminio proceso egzistavimas praeityje negali būti laikomas kliūtimi nagrinėti bylą Lietuvoje pagal Reglamento 1215/2012 29 straipsnį. Mano, jog bylos jurisdikcija pagrįstai priklauso Lietuvos teismui. Ieškinys atsakovui ir dėl šalių sutartyje nurodytos jo gyvenamosios vietos adreso Lietuvoje ir dėl viešai deklaruotos tos pačios faktinės gyvenamosios vietos bei pagal Lietuvos Respublikos procesines teismingumo taisykles buvo pareikštas tinkamai.

9.5. Taip pat nurodo, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį, nes neturėjo tam pagrindo pagal CK 6.217 straipsnį. Ieškovė jokių įsipareigojimų nepažeidė – automobilį atsakovui perdavė techniškai tvarkingą, su galiojančia technine apžiūra ir draudimu, ir suteikė atsakovui visas galimybes naudotis transporto priemone pagal šalių sutarties sąlygas. Pažymi, kad pati pagrįstai nutraukė Sutartį dėl atsakovo padaryto esminio pažeidimo. Priešingai nei atsakovas, ieškovė turėjo aiškų ir įrodytą pagrindą vienašališkai nutraukti Sutartį, nes atsakovas ignoravo daugkartinius raginimus apmokėti susidariusią skolą, vykdė automobilio eksploataciją pažeisdamas Sutarties 9.1. papunktį (naudojimas ES teritorijoje be rašytinio leidimo), negrąžino transporto priemonės, nors Sutartis buvo nutraukta. Pažymi, kad atsakovas, būdamas vartotoju, turi teisę į tam tikrą apsaugą, tačiau tai nereiškia, kad jis gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, ignoruoti sutarties sąlygas ar reikalauti jų pakeitimo remiantis vien tik savo subjektyvia nuomone apie jų nepalankumą. Be kita ko nurodo, jog byloje nėra įrodymų, kad kuri nors konkreti Sutarties sąlyga būtų pripažinta nesąžininga ar kad atsakovas iš viso inicijavo nesąžiningumo klausimo nagrinėjimą ir atitinkamo reikalavimo kėlimą pirmosios instancijos teisme. Mano, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvai yra deklaratyvūs, prieštaraujantys nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir šalių sudarytos Sutarties turiniui, o pats apeliacinis skundas yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas.

10. Atsakovas pateiktame atsiliepime ieškovės apeliacinio skundo reikalavimus laikė nepagrįstais, iš esmės atkartojo savo apeliacinio skundo argumentus, prie prašymų atskirai nurodydamas dar prašymą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos iš ieškovės atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovo priteisimo buvo patenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys 2023 m. spalio 31 d. sudarė prenumeratos sutartį Nr. T23-SPLT/095 (anksčiau ir toliau – Sutartis) dėl automobilio Toyota Camry, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis) nuomos, 12 mėnesių laikotarpiui. Atsakovui buvo išrašytos šios ginčui aktualios PVM sąskaitos faktūros: 2024 m. gegužės 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SPLT-290524-1023 mėnesiniam mokesčiui už automobilio nuomą 2024 m. birželio mėnesį, 824 Eur sumai; 2024 m. birželio 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TRN31148 už baudos administravimą (Toyota Camry (duomenys neskelbtini), 25 Eur sumai, 2024 m. birželio 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TRN31190 už baudos administravimą (Toyota Camry (duomenys neskelbtini), 25 Eur sumai; 2024 m. birželio 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SPLT-210624-1080 už kitas paslaugas pagal faktą, 15 Eur sumai; 2024 m. liepos 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SPLT-190724-1141 už kėbulo remonto darbus pagal faktą (priekinio stiklo keitimas), 592,80 Eur sumai; 2024 m. liepos 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SPLT-240724-1145 už automobilio pristatymą/ pasiėmimą, 1 602,91 Eur sumai; 2024 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TRN31638 dviem baudos administravimo mokesčiams su PVM (Toyota Camry (duomenys neskelbtini), 50 Eur sumai. Ieškovės ieškinyje nurodytais duomenimis, pagal minėtą 2024 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, likus neapmokėtai 674 Eur sumai, atsakovas viso liko skolingas ieškovei 2 984,71 Eur.

14. Ieškovei kreipusis į teismą dėl minėtos skolos iš atsakovo priteisimo, Kauno apylinkės teismas 2025 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį laikė pagrįstu iš dalies ir priteisė jai iš atsakovo 2 186,98 Eur skolą, sumažindamas prašytą priteisti nuomos mokesčio sumą, atsižvelgiant į automobilio grąžinimo datą, bei netenkindamas reikalavimų dėl išlaidų automobilio priekinio stiklo keitimui ir baudų administravimui priteisimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje apeliacine tvarka apskundė abi šalys, ieškovė – toje dalyje, kurioje jos reikalavimai buvo atmesti (išskyrus 54,93 Eur sumą dėl sumažinto nuomos mokesčio), o atsakovas, kaip galima suprasti, neteisėtu laiko visą priimtą sprendimą.

15. Apeliantas atsakovas pirmiausia nesutiko su teismo pozicija dėl ieškinio teismingumo, akcentuodamas byloje esančius duomenis apie jo (atsakovo) gyvenamąją vietą Belgijoje, apie ką neva buvo žinoma ir ieškinį pareiškusiai ieškovei. Visgi, su atsakovo argumentais nesutiktina. Nors jis ir atkreipia dėmesį į byloje esančius duomenis (Belgijos valstybinio registro pažymą) apie jo gyvenamąją vietą Belgijoje nuo 2020 m. birželio 4 d., tačiau iš bylos duomenų visumos vien tai savaime neleidžia neabejotinai konstatuoti, kad ten ir yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, interesų centras. Bylos duomenys kaip tik patvirtina, kad ieškovei, vykdančiai veiklą ir registruotai Lietuvoje, sudarant ginčo Sutartį su atsakovu, jo gyvenamoji vieta Sutartyje, kurią pasirašydamas atsakovas patvirtino joje nurodytų duomenų teisingumą, buvo nurodyta Lietuvoje esančiu adresu (duomenys neskelbtini). Be to, tokia informacija yra nurodyta ir Gyventojų registre, įrašas galioja nuo 2023 m. kovo 13 d. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju, pagal CPK 29 straipsnį, numatantį ieškinio pareiškimą pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bylos teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos, nes ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Be to, dar atkreiptinas dėmesys, jog ir Sutartyje šalys aiškiai susitarė, jog visi ginčai ir nesutarimai tarp šalių nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos teisę (Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 19.1 papunktis).

16. Tuo tarpu, kitoje dalyje, įvertinus bylos duomenis ir apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą vertina kritiškai.

17. Aptariamu atveju, tarp šalių kilus ginčui dėl atsakovo prievolių pagal Sutartį (ne)tinkamo vykdymo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę vartojimo nuomos teisiniai santykiai. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčas tarp šalių kilo, atsakovui nustatytu terminu neapmokėjus 2024 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitos faktūros už automobilio nuomą 2024 m. birželio mėnesiui, bei atsakovui 2025 m. birželio 6 d. pranešus ieškovei apie tai, kad važiuojant greitkeliu Belgijoje akmeniu nuo priešais važiavusios transporto priemonės buvo apgadintas automobilio stiklas, po ko tarp šalių buvo derinamas stiklo remonto klausimas, ir atsakovui nepristačius automobilio remontui į Lietuvą, automobilį ieškovė grąžino į Lietuvą savo sąnaudomis, sąskaitą už tai pateikdama atsakovui.

18. Pažymėtina, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties vykdymo principai, įtvirtinti CK 6.200 straipsnio 1–3 dalyse, numato, kad šalys sutartį privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį privalo kooperuotis ir bendradarbiauti, o sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Taigi, neginčytina, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), o vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, teismas ginčijamame sprendime vertino Sutarties sąlygas ir spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų, be kita ko, atkreipė dėmesį į Sutarties nuostatas apie Sutarties teritoriją, dalyvio pagal Sutartį (t. y. šiuo atveju atsakovo) atsakomybę pažeidus Sutarties teritoriją ir pan. Iš tiesų, Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.4.2 papunktyje yra nurodyta, kad dalyviui (taigi, atsakovui) leidžiama naudotis automobiliu tik Sutarties teritorijoje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.1.6 papunktyje netgi numatyta teisė ieškovei Sutartį nutraukti, jei automobilis naudojamas už Sutarties teritorijos ribų. Ir būtent paminėtos nuostatos, kurių pažeidimą iš atsakovo pusės kaip ir pripažino pirmosios instancijos teismas, be kita ko nulėmė ir teismo priimtą sprendimą. Pavyzdžiui, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti išlaidas už automobilio pristatymą į Lietuvą, teismas vertino, kad atsakovui nusprendus Lietuvoje išsinuomotą automobilį naudoti Belgijos teritorijoje, pats atsakovas turėjo įvertinti kaip tai paveiks jo galimybes vykdyti jo su ieškove sudarytos Sutarties sąlygas (Sutartyje nustatytą pareigą grąžinti atsakovės automobilį į ieškovės nurodytą vietą). Atitinkamai teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, negrąžindamas automobilio į sutartą vietą, dėl ko ieškovė turėjo patirti išlaidas jį susigrąžinant, ir atsakovas nepaneigė savo kaltės dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, nes naudotis Lietuvoje išnuomotu automobiliu Belgijos teritorijoje buvo paties ieškovo pasirinkimas, tokiu būdu teismas konstatavo visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, priteisdamas iš atsakovo ieškovei jos prašomą nuostolių už automobilio pasiėmimą sumą. Visgi, toks Sutarties nuostatų aiškinimas bylos duomenų visumos kontekste vertintinas kritiškai. Pažymėtina, kad sutarties turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020). Šiuo gi atveju, teismui iš esmės nustačius Sutarties teritorijos pažeidimą, atsakovui neva naudojant automobilį už Sutarties teritorijos ribų, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, nors ieškinyje tokiais argumentais ir nesirėmė, tačiau po ginčijamo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teismui pateiktoje pozicijoje, nesutikdama su apelianto atsakovo vertinimu dėl susitarimo pagal Sutartį automobilį naudoti visose ES šalyse, pritarė teismo minėtoms teismo išvadoms. Tačiau pažymėtina, kad be jau minėtos Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.4.2 papunkčio nuostatos, taip pat 1.21 papunktyje pateikto Sutarties teritorijos apibrėžimo išaiškinimo, numatant, kad dalyvis turi teisę naudotis automobiliu ir gauti paslaugas tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijoje, nebent prenumeratos sutartyje nurodyta kitaip, pačioje Sutartyje, grafoje „Sutarties teritorija“ yra aiškiai nurodyta „Europos Sąjunga“. Tokiu būdu atsižvelgiant į paminėtas Sutarties specialiosios dalies nuostatas, nėra pagrindo nesutikti su apelianto atsakovo pozicija, kad Sutarties teritorija šalys susitarė laikyti ES. Kad tokiam Sutarties aiškinimui neprieštaravo ir ieškovė Sutarties vykdymo eigoje (nors, kaip minėta, po priimto teismo sprendimo minėtam teismo vertinimui ir pritarė), galima suprasti iš jos elgesio dar iki šalių ginčo teisme, kai atsakovui jau pranešus apie įvykį dėl automobilio stiklo pažeidimo Belgijoje, ieškovė tuo aspektu (dėl Sutarties teritorijos) klausimų nekėlė.

19. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, tarp šalių kilusiame ginče svarbia laikytina ir Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.4.2 papunkčio nuostatos kita dalis, numačiusi, kad visi automobilio techninės priežiūros, remonto, techninės apžiūros, padangų priežiūros ir kiti darbai atliekami tik pagrindinėse dirbtuvėse paslaugų partnerių, kurie yra įsikūrę Lietuvos Respublikoje, taip pat 12.5.1 papunkčio nuostata, kurioje nurodyta, kad jei dalyvis nesumoka mokesčių pagal sąlygų 12 skirsnį, ieškovė turi teisę nedelsiant nutraukti Sutartį pagal sąlygų 14.1 skirsnį, o Dalyvis privalo nedelsiant grąžinti valdomą automobilį į ieškovės nurodytą vietą. Pažymėtina, kad vartotojas dėl informacijos, patyrimo, techninių žinių, galimybių derėtis stokos yra mažiau palankesnėje padėtyje nei verslininkas, ir tai yra pagrindas vartotoją kaip silpnesnę šalį ginti vartojimo sutartiniuose santykiuose. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, ir kt.).

20. Manytina, kad aptariamame kontekste, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes dėl Sutartyje sulygtos Sutarties teritorijos, teismas būtent ir turėjo įvertinti su tuo ir pareikštais reikalavimais susijusias Sutarties nuostatas sąžiningumo aspektu. Tačiau byloje šiuo atveju nebuvo atskleista kaip ši Sutarties sąlyga, numatanti Sutarties teritoriją ES, koreliuoja su kitomis Sutarties nuostatomis, pavyzdžiui 9.4.2, 12.5.1 papunkčiais, dėl automobilio pristatymo remontui sąlygų įgyvendinimo atvejų ir sąnaudų, ypač , kai pavyzdžiui įvyksta galimai draudiminis įvykis ir pan. Be paminėto, atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje iš pačios ieškovės paaiškinimų galima suprasti, jog automobilis dar buvo apdraustas ne tik civilinės atsakomybės, bet ir Kasko draudimu, tačiau byloje vėlgi tokios aplinkybės detaliau nebuvo atskleistos, nors jos, manytina, gali būti reikšmingos sprendžiant tiek automobilio pristatymo į Lietuvą išlaidų atlyginimo klausimą, tiek vertinant reikalavimą dėl automobilio priekinio stiklo keitimo, be kita ko sprendžiant ir dėl Sutarties bendrųjų prenumeratos sąlygų 9.2 papunkčio (taip pat ir 9.2.6. papunkčio) aptariamu atveju taikymo apimties, ieškovės nurodytos franšizės taikymo, ir pan., tokiu būdu nesant pagrindo pakankamu laikyti teismo atliktą vertinimą dėl atsakovo veiksmų ir atsakomybės sąlygų (ginčijamo teismo sprendimo 17 punktas). Atitinkamai, manytina, kad paminėtos byloje neatskleistos aplinkybės gali būti reikšmingos ir ginčo rezultatui dėl ieškovės reikalavimo priteisti nurodytas sumas pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras už automobilio nepristatymą bei už baudų administravimą, šiuo klausimu taip pat atkreipiant dėmesį, kad reiškiamo reikalavimo (dėl išlaidų už baudų administravimą) esmė, (ne)pagrįstumas taip ir nebuvo įvertinti Sutarties nuostatų kontekste.

21. Be to, atsižvelgiant į turimų bylos duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ir teismo išvadas dėl priteisto automobilio nuomos mokesčio už 2025 m. birželio mėnesį. Apeliantė šiuo klausimu sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nuomos mokestis turi būti perskaičiuojamas būtent už 28 dienas (kai automobilis ieškovės buvo paimtas), kaip ir nusprendė teismas), atkreipdama dėmesį į netinkamai atliktą skaičiavimą (šiuo aspektu iš tiesų pastebėtina, kad ieškovės duomenimis, pagal 2024 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą atsakovo buvo likusi neapmokėta 674 Eur suma, vadinasi ieškovei sumokėta 150 Eur, o ne 200 Eur, kaip vertino teismas). Tuo tarpu atsakovas akcentavo, kad nuomos mokestis jam buvo priteistas už laikotarpį po Sutarties nutraukimo, kai, atsakovo teigimu, Sutartį jis nutraukė 2024 m. birželio 7 d. dėl ieškovės esminio pažeidimo. Visgi, įvertinus skundžiamą sprendimą, matyti, kad iš esmės taip ir nebuvo išsiaiškintos aplinkybės dėl Sutarties nutraukimo termino, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju yra svarbu sprendžiant klausimą dėl priteistinos nuomos mokesčio sumos, kartu vertinant ir jau minėtas byloje neatskleistas reikšmingas šiam ginčui aplinkybes dėl automobilio grąžinimo sąlygų ir atsakovo atsakomybės šiame kontekste apimties.

22. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek apeliantė ieškovė, tiek apeliantas atsakovas apeliacinės instancijos teismui kartu su savo procesiniais dokumentais teikė ir įrodymus. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi toks draudimas nėra absoliutus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Aptariamu atveju, pažymėtina, kad dalis pateiktų įrodymų (įrodymai, pateikti su atsakovo atsiliepimu) buvo pateikti ir anksčiau byloje, todėl nėra pagrindo dar kartą spręsti dėl jų priėmimo, tuo tarpu apeliantės ieškovės pateikti nauji įrodymai nepriimtini, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau ar kad siekiant jais remtis šalių ginče, tai negalėjo būti padaryta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

23. Iš visų paminėtų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju ginčijamu sprendimu nebuvo atskleista bylos esmė ir įrodymų tyrimas byloje turėtų būti atliktas iš naujo, siekiant teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ieškovės pareikštų reikalavimų. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju esminių bylos aplinkybių neįvertinęs reikšmingų bylai įrodymų visumoje, taigi, kaip minėta, neatskleidęs bylos esmės, todėl bylos nėra galimybės išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kadangi byla apeliacinės instancijos teisme iš esmės būtų nagrinėjama ir tais aspektais, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, ir proceso šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją. Nurodytų argumentų pagrindu skundžiamas sprendimas, išskyrus dalį dėl bylos teismingumo, naikinamas ir byla toje dalyje perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie šiuo metu neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

25. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas dėl visų ieškinio reikalavimų byloje nėra priimtas, skundžiamas teismo sprendimas dalyje yra panaikintas ir byla dalyje grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje dėl šalių bylinėjimosi išlaidų nepasisako ir palieka šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui, priimant galutinį procesinį sprendimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporent“ ir atsakovo D. Z. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą dalyje dėl bylos teismingumo, o kitoje dalyje sprendimą panaikinti ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.