- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- A-641-415/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01373-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės meras
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės mero apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės merui (skundą padavęs subjektas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės meras (toliau – ir atsakovas, Meras) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK, Komisija) 2019 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 21R-172(AG-111/01-2019) (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
2. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybė gavo aštuonių Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) narių 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą įtraukti į Tarybos darbotvarkę ir svarstyti jų pateiktą Tarybos sprendimo projektą „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“. Meras 2019 m. sausio 23 d. pateikė atsakymą Nr. A33-(1)-447-(1.6) „Atsakymas į 2019 m. lapkričio 26 d. prašymą dėl sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ projekto“ (toliau – ir 2019 m. sausio 23 d. Raštas), kuriame išaiškino, kad Tarybos narių prašymas negali būti tenkinamas remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais ir teismų praktiką, nes pateiktas netinkamam subjektui. 2019 m. vasario 8 d. V. A. pateikė skundą LAGK dėl minėto 2019 m. sausio 23 d. Rašto panaikinimo ir Vilniaus rajono savivaldybės įpareigojimo paskelbti apklausas Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijose (pagal pridedamą klausimų sąrašą). LAGK Sprendimu 2019 m. sausio 23 d. Raštą panaikino ir įpareigojo pakartotinai nagrinėti 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo.
3. Atsakovo nuomone, 2019 m. sausio 23 d. Raštu pareiškėjui buvo išaiškinta apklausos skelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo procedūra, o ne priimtas sprendimas dėl atsisakymo skelbti apklausas pareiškėjo nurodytose seniūnijose. Taip pat atsakovas pabrėžė, kad apklausos paskelbimas yra išimtinė Mero, o ne Tarybos kompetencija pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį, 42 straipsnio 2 ir 4 dalis, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentą.
Šalies argumentai
4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skunde LAGK prašoma įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę paskelbti apklausas Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijose. Komisija nusprendė panaikinti ir įpareigoti pakartotinai nagrinėti 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo. Iš Komisijos Sprendimo nėra aišku, kas konkrečiai įpareigojamas pakartotinai nagrinėti Tarybos narių prašymą, nes Komisija nenurodo, kuri Vilniaus rajono savivaldybės institucija privalo vykdyti šį sprendimą. Papildomai atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde vadovaujasi negaliojančiais teisės aktais, t. y. Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas nurodo ne tokį turinį, kokį nustato dabar galiojanti redakcija.
5. Atsakovas pažymėjo, kad buvo prašoma skelbti apklausą tik kai kuriose Vilniaus rajono seniūnijose. Tokiu būdu Merui išleidus potvarkį paskelbti apklausą tik tam tikrose seniūnijose, būtų sukurtos skirtingos sąlygos Vilniaus rajono gyventojams išimtinai tik dėl jų gyvenamosios vietos. Tai pažeistų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Tai pažymėta ir Vilniaus apygardos administracinis teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-1116-789/2018. Klausimas dėl ikimokyklinio ugdymo grupių lietuvių ugdomąja kalba atidarymo tam tikrose seniūnijose yra vienodai svarbus visiems Vilniaus rajono gyventojams ir turi būti keliamas visame Vilniaus rajone. Atsakovas pabrėžė, kad klausimas dėl kompensacijos iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto skyrimo tėvams, kurių vaikai lanko privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas, yra formuluojamas nekorektiškai, siekiant organizuoti apklausą konkrečioje seniūnijoje dėl visų Vilniaus rajono gyventojų. Be to, nors ir nurodoma teigiama minėtos apklausos pusė, Tarybos nariai nenurodė, kokiais būdais spręs techninius bei finansinius klausimus ir nepateikė sprendimo būdų (projektų), kuriuos reiktų priimti atsižvelgiant į gyventojų apklausos rezultatus.
6. Atsakovo manymu, Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostata dėl apklausos paskelbimo privalomumo neturi būti vertinama vienareikšmiškai, nes net ir esant 1/4 Tarybos narių grupės reikalavimui, Meras turi jį revizuoti ir įvertinti, ar reikalavimas yra logiškas ir korektiškas, ar atitinka teisinius, techninius ir finansinius reikalavimus. Šiuo atveju Tarybos nariai nebuvo atlikę nei techninės, nei galimybių analizės. Tarybos nariai neįvertino, kad apklausa būtų apmokama iš Vilniaus rajono biudžeto lėšų, kas pažeistų viešąjį interesą dėl neracionalaus lėšų naudojimo. Neišsprendus teisinių, ekonominių Tarybos narių keliamų klausimų aspektų, pats apklausos skelbimas būtų apgaulingas ir suteikiantis tuščių vilčių ir nepagrįstų privilegijų tų teritorijų gyventojams, nes neturint ekonominių, finansinių resursų apklausoje siūlomų spręsti klausimų sprendimas būtų neįgyvendinamas. Manė, kad Meras neprivalo skelbti apklausos išimtiniais atvejais, kai Tarybos narių prašymai yra nepagrįsti ir neatitinka reikalavimų.
Atsiliepimas
7. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) atsiliepimuose su atsakovo skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė juos atmesti.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog esant įstatyme nustatytoms sąlygoms skelbti apklausą yra Mero pareiga. Pažymėjo, kad ši pareiga nustatyta tiek senojoje, tiek naujoje Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Dėl lygiateisiškumo principo nurodė, kad nesutinka su atsakovo pozicija, nes remiantis Vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnio nuostatomis apklausa gali būti rengiama visoje savivaldybės teritorijoje, seniūnijos (kelių seniūnijų) aptarnaujamoje teritorijoje (aptarnaujamose teritorijose) ar jos (jų) dalyse arba gyvenamosios vietovės teritorijoje ar jos dalyje. Apklausos teritorija parenkama atsižvelgiant į tai, kokios teritorijos gyventojams yra aktualūs apklausai teikiami klausimai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jei Meras matė poreikį tokią apklausą rengti visos savivaldybės teritorijoje, jis tokiam sprendimui neprieštarautų. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso savivaldybės gyventojams, savivaldybės tarybai, Merui ir seniūnui.
9. Dėl klausimų korektiškumo pareiškėjas paaiškino, kad pavyzdžiu ėmė Vilniaus miestą. Nurodė, kad Vilniaus rajone nėra nė vienos ikimokyklinio ugdymo įstaigos valstybine kalba, kurioje galėtų mokytis vaikai nuo 2 iki 3 metų, o privačios įstaigos tokias paslaugas teikia. Pareiškėjo teigimu, kompensacija prisidėtų prie to, kad Vilniaus rajono gyventojai gautų geresnės kokybės paslaugas, kas yra svarbiausias savivaldos tikslas. Nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymas ar kiti teisės aktai nenustatė prievolės Tarybos nariams pateikti išsamią analizę ir (ar) teisės aktų projektus, kuriais apklausos būtų įgyvendintos. Pabrėžė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 47 straipsnį apklausos organizavimo išlaidos apmokamos iš savivaldybės biudžeto.
10. Pareiškėjas nurodė, kad viešojoje erdvėje gausu informacijos apie švietimo įstaigų valstybine kalba problemą Vilniaus rajone priemiestinėse seniūnijose. Vilniaus rajono valdžia sąmoningai ignoravo šią problemą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 15(SN)-188S-414 pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 punktą, t. y. rajono gyventojams nesudarytos lygios galimybės gauti išsilavinimą valstybine kalba.
11. Dėl 2019 m. sausio 23 d. Rašto vertinimo pareiškėjas paaiškinimo, kad laiko jį sprendimu atsisakyti rengti apklausas, o ne informacija, nes informacijos Tarybos nariai neprašė. Dėl subjekto, kuriam taikomas LAGK įpareigojimas, paaiškino, kad atsakovas puikiai suprato, kam nustatytas įpareigojimas, ir varžosi teisinių subtilybių išmanymu.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės mero skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 21R-172(AG-111/01-2019), kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės mero 2019 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. A33(1)-477-(1.6) buvo panaikintas ir įpareigota pakartotinai nagrinėti 1/4 Tarybos narių pateiktą 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys V. A. 2018 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės merę M. R. su prašymu „Dėl sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ projekto“, kuriame nurodė, kad teikia sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ projektą ir aiškinamąjį raštą. Pridėjo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ projektą, 2018 m. lapkričio 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ aiškinamąjį raštą, kurį pasirašė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariai A. Š., V. A., A. Ž., J. V., G. K., R. D., G. T., P. J., aiškinamojo rašto priedą – klausimynus apklausai atskirose seniūnijose. Vilniaus rajono savivaldybės meras 2019 m. sausio 23 d. priėmė raštą „Atsakymas į 2019 m. lapkričio 26 d. prašymą dėl sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ projekto“, kuriame nurodė, kad 2018 m. lapkričio 26 d. prašymas negali būti tenkinamas remiantis pateikiamais motyvais. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį ir 42 straipsnio 2 dalį apklausos paskelbimas yra ne Tarybos, o Mero išimtinė kompetencija. Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 4 dalis nustato, kad mero potvarkyje paskelbti apklausą turi būti nustatyta: apklausai teikiamo (teikiamų) klausimo (klausimų) tekstas, apklausos teritorija, apklausos būdas, apklausos data ir vieta, taip pat apklausos komisijos sudėtis. Iniciatyvinė grupė turi teisę į apklausos komisiją deleguoti savo atstovą. Paaiškino, kad apklausos skelbimas tik kai kuriose seniūnijose pažeistų VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Informavo, kad 2018 m. gruodžio 3 d. potvarkiu Meras sudarė darbo komisiją, kuri įvertins, išanalizuos ir pateiks pasiūlymus dėl kompleksiško Vilniaus rajono savivaldybės švietimo tinklo klausimų sprendimo.
15. Pareiškėjas su skundu dėl 2019 m. sausio 23 d. Rašto panaikinimo ir Vilniaus rajono savivaldybės įpareigojimo paskelbti apklausas Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijose (pagal pridedamą klausimų sąrašą) kreipėsi į LAGK. LAGK 2019 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 21R-172(AG-111/01-2019) pareiškėjo skundą tenkino: panaikino 2019 m. sausio 23 d. Raštą ir įpareigojo pakartotinai nagrinėti 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad 2019 m. sausio 23 d. Raštas yra informacinio pobūdžio: ne atsisakymas skelbti apklausą, o apklausos skelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo procedūros išaiškinimas Tarybos nariams. Pirma, 2019 m. sausio 23 d. Rašto preambulėje nurodyta, kad Raštas teikiamas atsakant į 2018 m. lapkričio 26 d. dokumentą. Rašto pavadinimas yra „Atsakymas į 2019 m. lapkričio 26 d. prašymą dėl sprendimo „Dėl apklausų paskelbimo tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ projekto“. Pačio 2019 m. sausio 23 d. Rašto pirmoje ir penktoje pastraipose nurodyta, kad „prašymas negali būti tenkintinas“. 2019 m. sausio 23 d. Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka. Tai rodė, kad Meras priėmė sprendimą dėl Tarybos narių 2018 m. lapkričio 26 d. prašymo. Antra, sistemiškai aiškinant 2019 m. sausio 23 d. Raštą, darytina analogiška išvada. Rašte dėstomi motyvai, kodėl Tarybos narių 2018 m. lapkričio 26 d. prašymas netenkinamas: dėl to, kad apklausos paskelbimas yra ne Tarybos, o Mero išimtinė kompetencija, dėl to, kas turi būti nustatyta mero potvarkyje skelbti apklausą, dėl lygiateisiškumo principo gerbimo, dėl to, kad Meras sudarė darbo komisiją, kuri įvertins, išanalizuos ir pateiks pasiūlymus dėl kompleksiško Vilniaus rajono savivaldybės švietimo tinklo klausimų sprendimo. Teismo vertinimu, tiek pažodžiui, tiek pagal turinį 2019 m. sausio 23 d. Raštas yra individualus administracinis aktas VAĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme.
17. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą skelbti apklausą yra išimtinė Mero kompetencija. Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnyje vienareikšmiškai nurodoma, kad apklausą skelbia Meras potvarkiu. Teismas konstatavo, kad Tarybos narių prašymas nebuvo techniškai tikslus – buvo teikiamas Tarybos sprendimo projektas, kuriame nurodyta, kad Taryba nusprendžia paskelbti ginčo apklausas, aiškinamasis raštas, kuriame prašoma paskelbti apklausas, aiškinamojo rašto priedas – klausimynai atskiroms seniūnijoms. Pažymėjo, kad minėtuose dokumentuose yra ir daugiau netikslumų – nurodomas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto 2018 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-321 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), XXI skyrius reglamentuoja Tarybos ir Tarybos narių, savivaldybės administracijos direktoriaus ir savivaldybės kontrolieriaus atsiskaitymą gyventojams, o Reglamento XXII skirsnis reglamentuoja vietos gyventojų apklausas. Teismas tai laikė techninėmis klaidomis, nes iš minėtų dokumentų turinio, juose nurodytų teisės aktų nuostatų (Vietos savivaldos įstatymo devinto skirsnio) buvo vienareikšmiškai aiškus Tarybos narių kreipimosi tikslas, prašymo turinys ir situacija. VAĮ daro nuorodas į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymą apibrėžiant biurokratizmą. Seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad biurokratizmas – tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai. Teismas sprendė, kad siekiant išvengti biurokratizmo, esant tokiam Tarybos narių prašymui, Tarybos sprendimo projektui, aiškinamajam raštui, klausimynui, Tarybos narių prašymo techniniai trūkumai nesudarė kliūčių suprasti prašymo esmę ir, vadovaujantis teisės aktais, priimti sprendimą iš esmės. Teismas tokią išvadą padarė ir atsižvelgęs į Reglamento nuostatas dėl vietos gyventojų apklausų skelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo taisyklių, nustatytų Reglamente. Reglamentas yra žemesnės galios teisės aktas ir, esant prieštaravimų tarp Vietos savivaldos įstatymo ir Reglamento, taikomas įstatymas.
18. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas, ar pagal Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnį Meras turi pareigą paskelbti apklausas, ar turi diskrecijos teisę spręsti skelbti apklausas ar neskelbti apklausų. Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio lingvistinė analizė vienareikšmiškai rodo, kad Tarybos narių iniciatyvos atveju Meras privalo paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios grupės reikalavimo gavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas ankstesnę Vietos savivaldos įstatymo redakciją, yra nurodęs, kad pareiga yra imperatyvi (LVAT 2016 balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-419-822/2016).
19. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad apklausos nebus skelbiamos, nes jų skelbimas tik Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijose pažeis VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Pažymėjo, kad VAĮ 3 straipsnio 9 punkte nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi lygiateisiškumo principu. Teismas pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, jog apklausa gali būti surengta visoje savivaldybės teritorijoje, seniūnijos (kelių seniūnijų) aptarnaujamoje teritorijoje (aptarnaujamose teritorijose) ar jos (jų) dalyse arba gyvenamosios vietovės teritorijoje ar jos dalyje. Apklausos teritorija parenkama atsižvelgiant į tai, kokios teritorijos gyventojams yra aktualūs apklausai teikiami klausimai. Taigi apklausai teikiamų klausimų aktualumas teritorijos gyventojams yra kriterijus, nustatantis apklausos teritoriją. Tarybos nariai kėlė klausimus (dėl viešojo transporto ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų), nurodė kriterijus – priemiestinių seniūnijų gyventojai, seniūnijų, kuriose kreiptasi su prašymais, gyventojai. Merui, turint duomenų, kad keliami klausimai gali būti aktualūs (į bylą tokių duomenų nepateikta) ir kitų seniūnijų gyventojams (kreipėsi su skundais, prašymais, tam tikro amžiaus gyventojų skaičius ir t.t.), jis turi teisę pasinaudoti iniciatyvos teise, nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Taip (o ne atsisakant skelbti apklausas) bus užtikrintas lygiateisiškumo principas, įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 9 punkte. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1116-789/2019 buvo analizuojama, ar teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas. Taigi šios bylos ir minėtos administracinės bylos Nr. eI-1116-789/2019 aplinkybės iš esmės skiriasi.
20. Teismas nurodė, kad 2018 m. lapkričio 26 d. Tarybos narių klausimyne Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijų gyventojams siūloma užduoti klausimą: „Ar pasisakote už tai, jog Vilniaus rajone privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų tėvai gautų 100 Eur kompensaciją iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto?“. Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną korektiškas – mandagus, taktiškas, padorus, nepriekaištingas. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Tarybos narių prašyme minėtas klausimas buvo nekorektiškas, nes pagal klausimo turinį nenustatė, jog jis būtų nemandagus, netaktiškas, nepagarbus, nepadorus, su priekaištais. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šis klausimas gali būti aktualus visiems Vilniaus rajono gyventojams, bet tai gali būti sprendžiama skelbiant apklausą visame Vilniaus rajone. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio (36 str. 2 d.). Analogiškas nuostatas įtvirtina Reglamento 465 punktas. Taigi teismas atmetė atsakovo argumentas, kad apklausos vykdymas sukels nepagrįstus lūkesčius gyventojams. Pažymėjo, kad vietos gyventojų apklausa yra svarbus ir reikšmingas instrumentas, turintis specialią funkciją ir paskirtį, ji negalėjo būti paneigta.
21. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Tarybos narių 2018 m. lapkričio 26 d. prašyme nebuvo atlikta ekonominė ir finansinė analizė. Teisės aktai nereikalauja jokių analizių, atsakovas taip pat nenurodė, kokiu teisės aktu remiasi reikalaudamas analizės. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 47 straipsnį apklausos organizavimo išlaidos apmokamos iš savivaldybės biudžeto.
Atsiliepimas
22. Atsakovas teigė, kad LAGK Sprendimas yra neaiškus, nes neaišku, kokią Vilniaus rajono savivaldybės instituciją LAGK įpareigojo. Pareiškėjas skunde LAGK prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę paskelbti apklausas Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijose (pagal pridedamų klausimų sąrašą), LAGK nurodęs, kad skundas tenkintinas, rezoliucinėje dalyje nusprendė panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Raštą ir įpareigoti pakartotinai nagrinėti 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo, bet meras priima ne sprendimus, o potvarkius. Teismas pažymėjo, kad LAGK Sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „Meras įpareigojamas“ pakartotinai nagrinėti 1/4 Tarybos narių pateiktą 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos paskelbimo. Žodis „sprendimas“ turi tiek specialiąją, tiek bendrinę reikšmę. Nagrinėjamoje byloje žodis „sprendimas“ buvo pavartotas bendrine prasme, nes Meras ginčo klausimu sprendimą priima priimdamas potvarkį.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad LAGK teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, jas visapusiškai išanalizavo, tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus ir teismų praktiką ir padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis teismas sutiko. Todėl teismo vertinimu, LAGK Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas faktinėmis ginčo aplinkybėmis, kurias patvirtina administracinėje ir Komisijos bylose surinkti rašytiniai įrodymai, priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl Sprendimo naikinti nebuvo pagrindo.
III.
24. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės meras apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Vilniaus rajono savivaldybės mero skundą.
Žemesnės instancijos teismas
25. Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie Tarybos narių prašymą paskelbti apklausas, nurodė, jog tai, kad Tarybos nariai pateiktame sprendimo projekte nurodo, kad Taryba nusprendžia paskelbti ginčo apklausas, nors tai yra išimtinė Mero kompetencija, ir tai, kad pridėtame aiškinamajame rašte nurodo netinkamą Reglamento skyrių, yra tik techninės klaidos, „nes iš minėtų dokumentų turinio, juose nurodytų teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo devinto skirsnio) yra vienareikšmiškai aiškūs Tarybos narių kreipimosi tikslas, prašymo turinys ir situacija“. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priėjo prie tokios išvados, kadangi Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu, meras privalo paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios grupės reikalavimo gavimo. Pagal šio įstatymo 42 straipsnio 4 dalį meras turėjo priimti potvarkį, kuriame turi būti nustatyta: apklausai teikiamo klausimo tekstas, apklausos teritorija, apklausos būdas, apklausos data ir vieta, taip pat apklausos komisijos sudėtis. Tai reiškia, kad apklausos paskelbimas yra ne savivaldybės tarybos, o išimtinė mero kompetencija. Ir tai, kad Tarybos narių prašymas pateiktas netinkamam subjektui, yra ne techninė klaida, o apklausos paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo taisyklių nesilaikymas. Be to, Tarybos nariai savo prašyme paskelbti apklausas pateikė ne visą reikiamą informaciją, t. y. nenurodė nei apklausos būdo, nei numatomos apklausos komisijos sudėties, kas taip pat neatitinka Vietos savivaldos įstatymo nuostatų.
Atsiliepimas
26. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjama situacija gali būti įvardijama kaip biurokratizmas. Pažymi, kad apklausos klausimas galėjo būti svarstomas, tačiau apklausą inicijuojanti Tarybos narių grupė nesilaikė apklausos paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo taisyklių, todėl 2019 m. sausio 23 d. Meras savo atsakyme ir išaiškino apklausos paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo procedūrą ir pateikto sprendimo projekto klaidas, tokiu būdu suteikiant galimybę Tarybos nariams jas ištaisyti ir pateikti sprendimo projektą pakartotinai nepažeidžiant minėtos procedūros.
27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skunde Komisijos prašo: „Panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės merės sprendimą, išdėstytą jos rašte Nr. A33(l)-477-(1.6) „Dėl apklausų tam tikrose Vilniaus rajono seniūnijose“ ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę paskelbti apklausas Avižienių, Mickūnų, Riešės, Sudervės ir Zujūnų seniūnijose“. Iš pareiškėjo prašymo Komisijai nėra aišku, kurią konkrečiai savivaldybės instituciją jis prašo įpareigoti paskelbti apklausas, kadangi remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi savivaldybė yra valstybės teritorijos administracinis vienetas, o ne institucija, galinti būti administracinių ginčų subjektu. Be to, Komisija visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai priėmė loginių prieštaravimų turintį sprendimą, nes neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nekonkretizuoja subjekto ir prašo įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę paskelbti apklausas minėtose seniūnijose. Iš Komisijos sprendimo taip pat nėra aišku, kas konkrečiai yra įpareigojamas pakartotinai nagrinėti Tarybos narių prašymą, kadangi Komisija nenurodė, kuri savivaldybės institucija privalo vykdyti šį sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai tai neįvertino.
28. Pareiškėjas V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Šalies argumentai
29. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, jog, nors Tarybos narių prašymas nebuvo techniškai visiškai tikslus, tačiau iš pateikiamų dokumentų turinio, juose nurodytų teisės aktų nuostatų (Vietos savivaldos įstatymo devintojo skirsnio) yra vienareikšmiškai aiškūs Tarybos narių kreipimosi tikslas, prašymo turinys ir situacija. Pareiškėjas taip pat mano, jog atsakovo pasirinkimas vilkinti sprendimo priėmimą motyvuojant tokius veiksmus nereikalingais bei išgalvotais formalumais yra ne kas kita kaip biurokratizmas. Be to, atsakovo naujas argumentas apeliaciniame skunde (jog Tarybos nariai, pateikdami savo prašymą, nenurodė apklausos būdo bei apklausos komisijos sudėties) negali būti kvalifikuojami kitaip kaip biurokratizmas.
30. Pareiškėjo nuomone, apeliaciniame skunde atsakovo pateikiamas argumentas, jog iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kurią konkrečiai savivaldybės instituciją jis prašo įpareigoti paskelbti apklausas yra tiesiog dar vienas iš bylos vilkinimo būdų, dirbtinai sukuriant pagrindą apeliacijai.
31. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjo gautas Mero atsisakymas skelbti apklausą buvo ne atsisakymas, o apklausos paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo procedūros išaiškinimas, bei sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, jog tiek pažodžiui, tiek pagal turinį 2019 m. sausio 23 d. Raštas yra individualus administracinis aktas VAĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme. Pareiškėjas pabrėžia, jog Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio lingvistinė analizė aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad Tarybos narių iniciatyvos atveju Meras privalo paskelbti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios grupės reikalavimo gavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
32. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
33. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, kai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu, meras privalo paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios grupės reikalavimo gavimo.
34. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja, kad apklausos paskelbimas, kai ją inicijuoja 1/4 savivaldybės tarybos narių grupė, yra išimtinė mero kompetencija. Tačiau vien tai, kad Tarybos narių prašymas teiktas Tarybai sprendimui priimti, o ne merui, nors iš pateiktų dokumentų turinio, juose nurodytų teisės aktų nuostatų (Vietos savivaldos įstatymo devinto skirsnio) buvo visiškai aiškus Tarybos narių kreipimosi tikslas, prašymo turinys ir teisinė situacija, Meras neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą teisės aktą.
35. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje, apibrėžiančiame vietos savivaldos principus, nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams ir visai savivaldybės bendruomenei (atsakingumo savivaldybės bendruomenei principas, 5 p.); savivaldybės institucijos sudaro sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia asociacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu (savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus principas, 9 p.).
36. Nutarties 35 punkte nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu konstatuotina, kad savivaldybės institucijų veikla turi būti pagrįsta gero, atsakingo valdymo principais, inter alia užtikrinant racionalų institucijų bei jų narių bendradarbiavimą ir netoleranciją biurokratizmui, ką pažymėjo pirmosios instancijos teismas, siekiant įstatyme įtvirtinto tikslo. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, kai savivaldybės atstovaujamosios institucijos atstovai imasi iniciatyvos tiesiogiai įtraukti savivaldybės gyventojus į savivaldybės reikalų tvarkymą, siekdami išgirsti jų nuomonę, glaudus savivaldybės institucijų bendradarbiavimas yra itin svarbus turint galvoje jų atsakomybę už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais.
37. Byloje nenustatyta, kad Meras būtų ėmęsis priemonių siekdamas bendradarbiauti su 1/4 savivaldybės tarybos narių grupe, įgyvendinusia iniciatyvos teisę, ir būtų sudarytos sąlygos per įmanomai trumpiausią terminą pateikti visą reikiamą informaciją.
38. Apeliacinio skundo argumentai, nurodyti šios Nutarties 26 punkte, yra nepagrįsti ir teisėjų kolegijos atmetami pripažįstant mero veiksmus ginčo teisinėje situacijoje, kaip neatitinkančius reikalavimų, nurodytų teisėjų kolegijos šios Nutarties 36 punkte pateiktuose teisės aiškinimuose.
39. Dėl šios Nutarties 27 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Kadangi anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas (Nutarties 34 p.) įtvirtina Mero pareigą paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Tarybos narių grupės reikalavimo gavimo, teisėjų kolegija tikslina Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 21R-172(AG-111/01-2019) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą, kuriuo atmestas atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės mero skundas ir sprendimą dėl procesinės ginčo baigties išdėsto taip:
Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės mero 2019 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A33(1)-477-(1.6) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti 1/4 Tarybos narių pateiktą 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo.
40. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės mero apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 21R-172(AG-111/01-2019) rezoliucinę dalį dėl procesinės ginčo baigties išdėstyti taip:
Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės mero 2019 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A33(1)-477-(1.6) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti 1/4 Tarybos narių pateiktą 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl apklausos pagal šį prašymą paskelbimo.
Nutartis neskundžiama.