- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- eA-419-822/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-02780-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėl įpareigojimo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi su prašymu, kurį vėliau patikslino, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Savivaldybės taryba, Taryba) įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. paskelbti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių inicijuotą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą pagal sprendimo projekto „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo ir apklausos komisijos sudarymo“ suformuotus klausimus: 1) Ar norėtumėte, kad seniūnijų teikiamos paslaugos būtų kuo arčiau Jūsų gyvenamosios vietos? 2) Ar pritariate, kad šiuo metu seniūnijų Vilniaus mieste skaičius (21) yra optimalus? 3) Ar seniūnijų naikinimas, jų funkcijų ir paslaugų centralizavimas pažeistų Jūsų interesus? 4) Ar panaikinus seniūnijas sumažėtų gyventojų galimybė pareikšti savo nuomonę dėl savivaldos institucijų priimamų sprendimų? 5) Ar pritariate Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimui, įpareigojančiam pačius gyventojus 20 metrų atstumu tvarkyti teritoriją aplink gyvenamąjį namą?
Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2014 m. kovo 31 d. reikalavimu Nr. 1R-12 (toliau – ir Reikalavimas) pareikalavo Savivaldybės tarybos nedelsiant įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskelbiant savivaldybės tarybos narių inicijuotą apklausą. Per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytus terminus Savivaldybė jokios informacijos nepateikė, todėl, vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose prašė pareiškėjo prašymą atmesti.
Nurodė, kad 2014 m. kovo 5 d. posėdyje trylika Savivaldybės tarybos narių pateikė sprendimo projektą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo ir apklausos komisijos sudarymo“ (toliau – ir Sprendimo projektas), tačiau Savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo nuspręsta nepradėti Sprendimo projekto svarstymo procedūros. Pareiškėjo prašymas net nėra įmanomas teisiškai įgyvendinti, nes prašymas nebuvo ir nėra svarstytas Savivaldybės taryboje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamente (toliau – ir Reglamentas) nustatyta tvarka. Sprendimo projekte buvo iškelti klausimai dėl seniūnijų veiklos (1–4 klausimai) ir dėl miesto tvarkymo taisyklių (5 klausimas). Tuo tarpu sprendimai, dėl kurių tarybos narių grupė padavė pasiūlymą inicijuoti apklausą, Taryboje buvo priimti anksčiau, t. y. Tarybos sprendimas paskelbti gyventojų apklausą dėl seniūnijų buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“, o sprendimas dėl miesto tvarkymo taisyklių buvo priimtas 2013 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ pakeitimo“. Atsakovo atstovės teigimu, Sprendimo projekte teikiami klausimai neatitinka Reglamento 11 straipsnio 3 dalies 3.4 punkto, numatančio, kad apklausos rengiamos prieš priimant atitinkamus sprendimus, o ne po sprendimo priėmimo. Be to, pagal Reglamento 43 straipsnio 2 dalį visi sprendimai Sprendimo projekto pateikimo ir svarstymo Tarybos posėdyje metu priimami paprasta balsavusiųjų dauguma, tuo tarpu vykusiame posėdyje Tarybos narių balsų dauguma buvo nuspręsta nepradėti Sprendimo projekto svarstymo procedūros. Atkreipė dėmesį, kad po 2014 m. kovo 5 d. posėdžio, Tarybos nariai pakartotinai nereiškė iniciatyvos dėl minimos apklausos paskelbimo. Taip pat pažymėjo, kad apklausos paskelbimo projekte yra numatyta, kad apklausos laikotarpis – nuo 2014 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. balandžio 27 d., kuris jau yra praėjęs. Taip pat nurodė, kad Sprendimo projektu prašomas paskelbti 5 klausimas taip pat jau yra neaktualus, nes Savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-1857 pripažino netekusiu galios Savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ pakeitimo 1.1 punktą, kuriame buvo įtvirtinta tvarkomos teritorijos sąvoka. Pažymėjo, kad reikalavimas paskelbti nesvarstytą Sprendimo projektą pažeidžia Tarybos nario laisvo mandato principą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskelbiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių inicijuotą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą pagal sprendimo projekto „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo ir apklausos komisijos sudarymo“ suformuotus klausimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskelbiant Savivaldybės tarybos narių inicijuotą apklausą. Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes bei į Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą, atsakovui nustatytas 3 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminas įgyvendinti teismo įpareigojimą.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė vieninteliu argumentu – tarybos narių inicijuotą apklausą Taryba privalo skelbti, nes tą imperatyviai numato Vietos savivaldos įstatymas. Su tokiu materialinės teisės normų taikymu atsakovas nesutinka. Apelianto įsitikinimu, Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies (apklausos paskelbimo procedūros) nuostata turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į apklausų instituto tikslus ir jo įgyvendinimo tvarką. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis numato, kad savivaldybės taryba apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę įgyvendina ne mažiau kaip ¼ savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu Reglamento nustatyta tvarka. Taigi sisteminis Vietos savivaldos įstatymo nuostatų apklausų atžvilgiu aiškinimas leidžia teigti, kad a) apklausai teikiami klausimai turi būti susiję su savarankiškomis savivaldybės funkcijomis b) tarybos nariai apklausos skelbimo teisę įgyvendina tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka.
Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatliko sisteminės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento analizės, todėl neteisingai nusprendė dėl ginčo esmės. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 11 straipsnio 3 dalies 3.4 punktas numato, kad Tarybos santykiai su visuomene įgyvendinami rengiant patariamąsias apklausas prieš priimant Taryboje svarbius sprendimus. Reglamento 61 straipsnis reglamentuoja apklausos procedūros reikalavimus: apklausą inicijuojanti Tarybos narių grupė <...> pateikia merui arba Tarybos pavedimu Savivaldybės administracijos direktoriui prašymą paskelbti apklausą (Reglamento 61 str. 9.1 p.), <...> prie prašymo privalu pridėti šio Reglamento nustatyta tvarka parengto Tarybos sprendimo arba Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projektą (Reglamento 61 str. 9.2 p.). Šiuo konkrečiu atveju Tarybai nebuvo pateikta jokių sprendimų projektų, kuriuos Taryba ketintų priimti, atsižvelgdama į gyventojų apklausos rezultatus. Dar daugiau, tokie tarybos sprendimai, dėl kurių tarybos narių grupė pateikė pasiūlymą inicijuoti apklausą, Taryboje jau yra priimti anksčiau. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta įrodymų, kad prašomos paskelbti apklausos Projekto 5 punkte iškeltas ir pareiškėjo prašomas paskelbti apklausos klausimas dėl miesto tvarkymo teritorijų (20 metrų atstumas iki gyvenamųjų namų) neteko aktualumo. Taigi akivaizdu, kad Projektu teikiami klausimai apklausai neatitinka Reglamento 11 straipsnio 3 dalies 3.4 punkto, numatančio, kad apklausos rengiamos prieš priimant atitinkamus tarybos sprendimus, o ne po sprendimų priėmimo. Taigi neteisus yra pirmos instancijos teismas nurodydamas, kad Projektu numatyta paskelbti apklausa privalo būti paskelbta. Vadovaujantis tokia logika, tektų pripažinti, kad privalomai turi būti skelbiamos net ir tos apklausos, kurios prieštarautų viešai tvarkai ar gerai moralei.
Akcentuojama, kad Vietos savivaldos įstatymas numato apklausos, inicijuojamos tarybos narių įgyvendinimo tvarką, t..y. Įstatymas leidžia šią procedūrą sureguliuoti tarybos veiklos reglamente. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi sprendimai projekto pateikimo ir svarstymo Tarybos posėdyje metu priimami paprasta balsavusiųjų dauguma. Nagrinėjamu atveju 2014 m. kovo 5 d. tarybos posėdyje tarybos narių balsų dauguma buvo nuspręsta nepradėti šio tarybos sprendimo projekto svarstymo procedūros, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Tarybos narių apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė buvo paneigta, ar, kad Savivaldybės taryba nevykdo Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pažymėtina, kad projektų teikimo tarybai kartų skaičiaus teisės aktai neriboja, todėl tarybos nariai Reglamento nustatyta tvarka gali įgyvendinti teisę į gyventojų apklausos inicijavimą. Pažymėtina, kad tarybos nariai ar ne mažesnė nei 1/4 tarybos narių grupė nėra pateikusi Reglamento nuostatas atitinkančio tarybos sprendimo projekto dėl gyventojų apklausos paskelbimo, po to, kai Taryba nusprendė nesvarstyti apklauso paskelbimo, vadinasi, šie klausimai tarybos narių grupei tapo nebeaktualūs, todėl teismo prievarta neturi būti sprendžiami. Manytina, kad nei Vyriausybės atstovas, nei teismas neturi įgaliojimu už pačius tarybos narius, kurie inicijavo apklausa, spręsti dėl pakartotino šio klausimo pateikimo tarybai, tuo labiau dėl priverstinio apklausos paskelbimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti paskelbti apklausą, padarė nepagrįstas išvadas, kad apklausos tekstas, laikotarpis ar klausimai taryboje „ateityje galės būti koreguojami“. Priimdamas tokį sprendimą, teismas peržengė pareiškėjo prašymo ribas, o išvados dėl galimybės koreguoti paskelbtą apklausą nepagrindė teisės normomis.
Priverstinis apklausos paskelbimas tiems klausimams, dėl kurių jau yra priimti tarybos sprendimai, neatitinka nei apklausos instituto tikslų, nei Tarybos veiklos reglamento reikalavimų, nei principinės nuostatos, kad teismo sprendimai, kuriais yra išsprendžiamas ginčas taip šalių, turi būti realiai įvykdomas. Teismo išvada, kad apklausos tekstas, laikotarpis ir kita, galės būti koreguojami Taryboje svarstymo metu, yra visiškai nepagrįsti, nes jokio pakeisto, papildyto ar su kitokiu apklausos tekstu tarybos sprendimo projekto Tarybai nėra pateikta. Nesant tokio projekto, nėra subjekto, kuris atitinkamai turėtų keisti, nustatyti ar koreguoti tarybos narių inicijuotos apklausos tekstą, apklausos laikotarpį ar pan.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 47 straipsnį, apklausos organizavimo išlaidos apmokamos iš savivaldybės biudžeto, todėl teismo sprendimas, įpareigojantis skelbti apklausą dėl kurios nėra patikta jokio tarybos sprendimo projekto, ne tik neatitinka teisinio reguliavimo, tačiau ir pažeidžia viešąjį interesą neracionaliai naudojamų miesto biudžeto lėšų požiūriu.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pažymi, kad teismas sistemiškai išanalizavo tiek Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 61 straipsnio 9.3 – 10 punktų nuostatas ir priėmė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad normos dėl apklausos paskelbimo yra imperatyvaus pobūdžio ir turi būti vienareikšmiškai vykdomos. Be kita ko, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinęs teisinį reguliavimą nurodė, kad atsakovo atsiliepimuose ir teismo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo ignoruoti apklausos paskelbimą reglamentuojančias teisės normas ir nevykdyti teisėto pareiškėjo reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas apeliaciniame skunde visiškai klaidingai cituoja teismo sprendimo tekstą. Teismas nepasisako, kad visas apklausos tekstas ar visi klausimai gali būti koreguojami, o pasisako tik dėl 5 klausimo, kuris teismo manymu šiai dienai galbūt tapo neaktualus. Tačiau dėl visų kitų klausimų tiek surašytų Sprendimo projekte, tiek nurodytų pareiškėjo prašyme teismui, teismas aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigojo atsakovą paskelbti Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą. Įvertinus tai, jog vykstant teisminiams ginčams, t. y. praėjus gana ilgam laiko tarpui ir pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, teismo pasisakymas, kad Spendimo projekto 5 klausimas gali būti keičiamas ar panaikintas (nes tapo neaktualus) bei patikslintas apklausos laikotarpis yra teisingas ir logiškas, o atsakovo teiginys, kad teismas išėjo iš prašymo ribų yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, kai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu.
Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu, savivaldybės taryba arba jos pavedimu savivaldybės administracijos direktorius privalo paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios grupės reikalavimo gavimo.
Byloje nustatyta, kad Tarybos 2014 m. kovo 5 d. posėdyje trylika savivaldybės tarybos narių (1/4 tarybos narių) pateikė sprendimo projektą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo ir apklausos komisijos sudarymo“, kurio 1 punkte nusprendžiama paskelbti Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą ir pateikti sprendimo projekte išvardintus apklausos klausimus. Klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės gyventojų apklausos dalyvių būstuose tvarkos aprašo tvirtinimo svarstymas buvo įtrauktas į Savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 5 d. posėdžio darbotvarkę, tačiau posėdžio metu buvo nuspręsta nepradėti Sprendimo projekto svarstymo procedūros (2014 m. kovo 5 d. protokolas Nr. 2-52).
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2014 m. kovo 31 d. reikalavimu Nr. 1R-12 kreipėsi į Savivaldybės tarybą, reikalaudamas nedelsiant įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskelbiant savivaldybės tarybos narių inicijuotą apklausą. Per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytus terminus Savivaldybė jokios informacijos nepateikė, todėl Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.), prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. paskelbti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių inicijuotą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą pagal sprendimo projekto „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo ir apklausos komisijos sudarymo“ suformuotus klausimus.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, jį patenkino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka.
Vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies formuluotė suponuoja imperatyvų nurodymą savivaldybės tarybai arba jos pavedimu savivaldybės administracijos direktoriui paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimo paskelbti apklausą gavimo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neatliko sisteminės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento analizės, todėl neteisingai nusprendė dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegijos nuomone, Reglamentas nepaneigia ir negalėtų paneigti imperatyvaus įstatymo reikalavimo paskelbti apklausą. Prašymas paskelbti apklausą buvo pateiktas Reglamento nustatyta tvarka, pridedant Sprendimo projektą (Reglamento 61 str. 9 p.). Pažymėtina, kad Reglamento 61 straipsnio 9.5 punkte nustatyta, kad Taryba priima sprendimą dėl apklausos paskelbimo arba pavedimo Savivaldybės administracijos direktoriui paskelbti apklausą ir ją organizuoti Tarybos nustatyta tvarka, t. y. ši nuostata taip pat yra imperatyvaus pobūdžio, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas – atsakovas neturi pasirinkimo teisės priimti ar nepriimti sprendimo dėl apklausos paskelbimo.
Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Savivaldybė nepagrįstai nevykdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje Reikalavimo, o atsakovo išdėstyti argumentai, kad apklausa negali būti skelbiama, nesudaro pagrindo ignoruoti apklausos paskelbimą reglamentuojančias imperatyvaus pobūdžio teisės normas ir nevykdyti teisėto pareiškėjo reikalavimo.
Pažymėtina, kad Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisėjų kolegija patikrinusi bylą vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu, ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas peržengė pareiškėjo prašymo ribas. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Tarybos posėdžio metu turėtų būti priimtas sprendimas dėl apklausos paskelbimo, o Sprendimo projektą svarstant Taryboje apklausos klausimai galėtų būti atitinkamai koreguojami, atsižvelgiant į aktualumą, pakeičiant arba panaikinant 5 klausimą, patikslinant laikotarpį.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.