Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-80-254/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-18
Bylos Nr.: e2A-80-254/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-17241-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė (pran.)
Atsakovas: UAB „SUPERTURAS”

Civilinė byla Nr. e2A-80-254/2016;proceso Nr. 2-69-3-17241-2014-2;

procesinio dokumento kategorijos: 2.5.20.1; 2.5.8.10; 3.3.1.14.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „SUPERTURAS” apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2038-429/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kauno tiekimas“ ieškinį atsakovei UAB „SUPERTURAS“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės 37 156 Lt (10 761,12 Eur) skolą, 1 026,12 Lt (297,18 Eur) palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad šalys 2012-11-01 sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau Sutartis) (t. 1, b. l. 7‑9), pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovės užsakymu teikti kelionių agentūros paslaugas už jas apmokant pagal įkainius, nurodytus sutarties priede Nr. 1 (t. 1, b. l. 10) per 15 dienų nuo sąskaitos faktūros pateikimo dienos. Pagal 2013-04-03 susitarimą prie 2012-11-01 paslaugų teikimo sutarties (t. 1, b. l. 11) ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei iki 2013-04-10 30 000 Lt avansą už 2013-04-03 – 2013-05-31 laikotarpiu suteiktas paslaugas. Atsakovė 2013-03-25 – 2013-05-17 ieškovei išrašė PVM sąskaitų faktūrų už 77 297 Lt (t. 1, b. l. 16‑29) ir kreditinių sąskaitų už 54 453 Lt (t. 1, b. l. 30‑32), atsakovė ieškovei paslaugų suteikė tik už 22 844 Lt. Ieškovė už nurodytą paslaugų teikimo laikotarpį 2013-04-10 sumokėjo atsakovei 30 000 Lt avansą (t. 1, b. l. 15) ir 2013-04-24 – 30 000 Lt avansą (t. 1, b. l. 14), t. y. iš viso sumokėjo 60 000 Lt avansą, todėl atsakovė liko skolinga ieškovei 37 156 Lt (60 000 Lt ‑ 22 844 Lt).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2014-09-23 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai (t. 1, b. l. 41‑42). Atsakovė prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo (t. 1, b. l. 55‑57) pripažino, kad ieškovei ieškinio pateikimo dieną buvo skolinga, tačiau ne ieškovės prašomus priteisti 37 156 Lt, o 12 175 Lt (37 156 Lt ‑ 24 981 Lt) (t. 1, b. l 59) ir šią skolą bylos nagrinėjimo metu iš dalies padengė, t. y. iš viso sumokėjo 2 350,81 Eur (8 116,88 Lt) skolą (t. 1, b. l. 101‑104, 141, 151, t. 2, b. l. 8‑9), taip sumažindama savo pripažįstamą įsiskolinimą iki 1 175,32 EUR (4 058,14 Lt). Šią likusią skolos dalį atsakovė padengė prasidėjus apeliaciniam procesui (t. 2, b. l. 43‑44, 65‑66).

Ginčas šioje civilinėje byloje kilo dėl kelionės organizavimo paslaugų S. R. 2013 m. gegužės 17–21 dienomis (t. 1, b. l. 62) suteikimo, ar kaip ieškovės darbuotojai, ar jos asmeniniais interesais, bei 2013-05-17 PVM sąskaitos faktūros Nr. 0005221 ‑ 24 981 Lt (7 235 Eur) sumai išrašymo ieškovei pagrįstumo. Ieškovė nesutiko, kad šios paslaugos buvo suteiktos ieškovės interesais, nes ji jų neužsakinėjo, todėl minėtos PVM sąskaitos faktūros buhalterijoje neapskaitė, dėl ko laikė, kad ieškovės skola atsakovei sudaro 37 156 Lt, o ne 12 175 Lt (37 156 Lt ‑ 24 981 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. galutiniu sprendimu 2014 m. rugsėjo 23 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir priteisė ieškovei iš atsakovės 8 410,31 Eur (29 039,12 Lt) skolą, 297,18 Eur (1 026,12 Lt) palūkanas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8 707,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovė pagrįstai prašė priteisti visą 37 156 Lt skolą, tačiau šią preliminariu sprendimu priteistą sumą sumažino atsakovės bylos nagrinėjimu metu ieškovei sumokėta 2 350,81 Eur (8 116,88 Lt) suma (t. 1, b. l. 101‑104, 141, 151, t. 2, b. l. 8-9). Teismo nuomone, atsakovė, priimdama užsakymą 2013 m. gegužės 17 – 21 dienomis suorganizuoti kelionę maršrutu Ryga – Maskva – Ryga ir rezervuoti viešbutį užsienyje, nepatikrinusi ir neįsitikinusi, ar užsakymas teikiamas ieškovės vardu ar jį teikiančio fizinio asmens interesais, veikė savo rizika. Ji yra profesionalus rinkos dalyvis, todėl turi būti pakankamai atidi ir rūpestinga sudarydama sutartis per atstovus. Atsakovė nepateikė duomenų, kad ieškovė patvirtino ginčijamą sandorį ‑ per įmonės darbuotoją pateiktą užsakymą suorganizuoti ginčijamą kelionę (CK 2.136 straipsnio 1 dalis), todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad jis yra galiojantis (CK 2.136 straipsnio 2 dalis). Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių ginčijamas sandoris taptų privalomas atstovaujamajam, kuomet atstovas veikia viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, kad trečiasis asmuo turėjo pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Iš 2013 m. gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio (t. 2, b. l. 5-6) buvo nustatyta, kad 2013 m. gegužės 17–21 dienomis S. R. dirbo, nebuvo išvykusi į komandiruotę. Atsakovei teismas išaiškino, kad ji dėl atsiradusių nuostolių atlyginimo gali kreiptis į ginčijamą kelionę užsakiusį asmenį (CK 2.136 straipsnio 3 dalis). Teismas ieškovės prašomas priteisti iš atsakovės 2 753,71 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 118-127, t. 2, b. l. 16-26) sumažino iki 2 550 Eur, atsižvelgdamas į ieškovės procesinį elgesį, pateiktas įrodinėjimo priemones, bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą bei specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą bei pobūdį ir sprendžiamų teisinių klausimų naujumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2015 m. rugpjūčio 31 d. galutinį sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 587,81 Eur skolą, 97,38 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2 550 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliantė 12 175 Lt įsiskolinimo likutį pripažino ir geranoriškai įsipareigojo ieškovei jį padengti. Per laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. apeliantė ieškovei sumokėjo 2 350,81 Eur, o per 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. ‑ 587,50 Eur (t. 2, b. l. 43‑44), taip likdama skolinga tik 587,81 Eur, iki kurių apeliaciniu skundu ir prašo sumažinti teismo sprendimu priteistą sumą. Prasidėjus apeliaciniam procesui iki teismo posėdžio apeliantė ieškovei sumokėjo likusius 587,81 Eur (t. 2, b. l. 65‑66).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė išrašė ginčo PVM sąskaitą faktūrą, kurią perdavė ieškovei, vėliau elektroniniu paštu siuntė Tarpusavio skolų suderinimo aktą, į kurį buvo įtraukta ši sąskaita, taip sumažinant skolą iki apeliantės pripažįstamos sumos, tačiau ieškovė nesąžiningai bando įrodinėti, kad tokios paslaugos jai nebuvo suteiktos.

1.1. Ieškovė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu patvirtino, kad įsiskolinimo likutis yra teisingas. Nors ieškovė Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto nepasirašė, tačiau apeliantė nurodė, kad ieškovė šį aktą privalo per 10 dienų laikotarpį grąžinti, o negavus buvo laikoma, kad įsiskolinimo likutis yra teisingas. Kadangi šio akto ieškovė negrąžino, apeliantės nuomone, tai yra pakankamas įrodymas, kad ieškovė skolos likutį pripažino.

1.2. Kuomet buvo išrašyta ginčijama PVM sąskaita faktūra, S. R. buvo ieškovės darbuotoja, to neginčijo ir ieškovė, o tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika, jog ieškovės darbuotojai atsakovei užsakymus kelionėms organizuoti pateikdavo telefonu, nurodydami kelionės datą, kryptį ir kitus duomenis. Toks šalių bendradarbiavimas buvo laikomas tinkamu ir niekada ginčų nekildavo. Teismas, konstatuodamas, kad apeliantė nepateikė kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė užsakė ginčijamas kelionių agentūros paslaugas, o apeliantė jas jai suteikė, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė būtent apeliantei, kuomet ieškinio reikalavimus turi pagrįsti ieškovė. Būtent ieškovė yra atsakingas už ginčo 2013-05-17 PVM sąskaitos faktūros neapskaitymą savo buhalterijoje ir tai negali būti laikoma pagrindu pabloginti apeliantės padėtį, juo labiau, šiuo metu ieškovė yra bankrutuojanti, kuriai bankroto byla iškelta tik Kauno apygardos teismo 2013-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-475-259/2015 (Nr. B2-1924-259/2013), t. y. praėjus beveik dviem savaitėms po ginčijamos PVM sąskaitos faktūros išrašymo, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovės bankroto administratorė negalėjo žinoti dėl paslaugų, užsakytų iki jo paskyrimo, tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino. Iškėlus ieškovei bankroto byla bankroto administratore buvo paskirta UAB „Bankroto administratorių kompanija”, o tik 2014-07-08 bankroto administratorė pakeista į dabartinę ‑ UAB „Bankroto administratorių biuras“. PVM sąskaita faktūra ‑ specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalį, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus įstatyme nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

1.3. Aplinkybė, jog galimai buvę ieškovės vadovai ir/arba buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys ieškovės buhalterijoje neapskaitė ginčijamos PVM sąskaitos faktūros, o vėliau jos neperdavė bankroto administratorei, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad apeliantė ieškovei paslaugas suteikė užsakant tuometinei ieškovės darbuotojai S. R. lėktuvo bilietus bei nakvynę viešbutyje. Juo labiau, kaip matyti iš pačios ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų priedų dar 2013-04-23 (t. 1, b. l. 22, 24) bei 2013-05-03 (t. 1, b. l. 28) ieškovei buvo suteiktos paslaugos per tą pačią darbuotoją S. R. ir šias aplinkybes ieškovė pripažįsta. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kokiu pagrindu dar 2013-04-23 ir 2013-05-03 suteiktas paslaugas per tą pačią darbuotoją laiko suteiktomis, o jau 2013-05-17 ‑ tariamai nesuteiktomis, kai tuo tarpu pagal susiklosčiusią praktiką tarp šalių paslaugos nuolatos buvo užsakomos tokiu pačiu būdu ‑ telefonu ar elektroniniu paštu. Be to, teismas nurodė, neva iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio turinio matyti, kad nuo 2013-05-17 iki 2013-05-21 S. R. nebuvo išvykusi į komandiruotę, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, jog iš to paties darbo laiko apskaitos žiniaraščio turinio matyti, jog ta pati darbuotoja S. R. į komandiruotę nebuvo išvykusi ir 2013-05-03 bei 2013-05-07, nors pati ieškovė pripažįsta, kad apeliantė ieškovei suteikė paslaugas pagal 2013-05-03 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0005173 3 614 Lt sumai (t. 1, b. l. 28) už nupirktus lėktuvo bilietus 2013-05-03 ir 2013-05-07 dienomis, tai pačiai S. R..

1.4. Šiuo atveju labiau tikėtina, kad apeliantė suteikė ieškovei per tuometinę darbuotoją S. R. kelionių organizavimo paslaugas, nurodytas ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje ir tai pagrindžia šios aplinkybės. Apeliantė pateikė visus turimus duomenis apie ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą paslaugų suteikimą, tai yra elektroninių lėktuvo bilietų kopijas (t. 1, b. l. 67‑68), elektroninio laiško dėl patvirtintos viešbučio rezervacijos kopiją (t. 1, b. l. 69), išrašą iš IATA sistemos (t. 1, b. l. 71) bei šių užsakytų paslaugų pagrindu išrašytą ginčo PVM sąskaitą faktūrą kartu su Tarpusavio skolų suderinimo akto kopija (t. 1, b. l. 60‑62). Tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika dėl tokių ieškovės paslaugų užsakymo bei suteikimo, ką pagrindžia pačios ieškovės dar ieškinyje deklaruoti duomenys (t. 1, b. l. 16‑29) vykdant dar 2012-11-01 dviejų juridinių asmenų, t. y. šalių, veikiančių per įgaliojimus turinčius asmenis, sudarytą Sutartį, o ieškovė šių duomenų nepaneigė jokiais leistinais įrodinėjimo būdais. Ieškovė nepateikė jokių papildomų duomenų, kodėl ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos paslaugas tariamai buvo suteiktos S. R. kaip fiziniam asmeniui, kai tuo tarpu analogiškos paslaugos pagal ieškovės pripažįstamas PVM sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 16‑29) buvo suteiktos lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis ‑ užsakant telefonu ar elektroniniu paštu bei vėliau išrašant PVM sąskaitas faktūras. Teismas nenurodė, kokius tariamai papildomus duomenis turėjo pateikti apeliantė, kai tuo tarpu jokių papildomų duomenų nėra ir negalėjo būti, nes Sutartis buvo vykdoma pastoviai ir lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, tai yra telefonu ar elektroniniu paštu pateikiant užsakymą dėl konkrečios kelionės organizavimo bei vėliau už suteiktas paslaugas išrašant PVM sąskaitą faktūrą, tačiau ir šios aplinkybės teismo tirtos ir vertintos nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nurodė, neva apeliantė nepateikė duomenų, kad ieškovė patvirtino ginčijamą sandorį ‑ per įmonės darbuotoją pateiktą užsakymą suorganizuoti ginčijamą kelionę. Ginčijama PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta vykdant tarp šalių dar 2012-11-01 sudarytą Sutartį ir atskiro patvirtinimo pastarajai nereikėjo, juo labiau, Sutartis buvo vykdoma pastoviai ir tarp šalių ginčo dėl jos vykdymo niekada nekilo. Apeliantė ginčijamą PVM sąskaitą faktūrą apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje (t. 1, b. l. 63‑66), taip deklaruodama, jog paslaugos ieškovei buvo suteiktos ir šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo netikėti apeliantės deklaruojamais duomenimis, tačiau ir šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino. Teismas apskritai nepasisakė dėl apeliantės teiktų aplinkybių (pavyzdžiui, dėl ieškovei pateikto Tarpusavio skolų suderinimo akto (t. 1, b. l. 60‑62), dėl PVM sąskaitos faktūros vertinimo (ieškovės atstovo paaiškinimai 2015-04-01 įvykusio teismo posėdžio metu)), taip akivaizdžiai sukeldamas papildomų abejonių dėl teismo nešališkumo.

3. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. 2015-04-01 teismo posėdžio metu teismas savo iniciatyva iškėlė klausimą dėl Sutarties tinkamo vykdymo. Teismo išankstinis vertinimas, kad visos apeliantės ieškovei teiktos paslaugos buvo užsakytos netinkamai, kėlė pagrįstų abejonių, ar teisėja yra nešališka šioje civilinėje byloje. Be to, teismas 2015-04-01 išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ir 2015-04-02 gavęs ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. 1, b. l. 117‑127), atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės (t. 1, b. l. 130), taip sukeldamas abejonių, ar iš anksto nebuvo nuspręsta dėl palankaus ieškovei sprendimo priėmimo, taigi ir bylinėjimosi išlaidų, pateiktų nesavalaikiai, priteisimo. Šiuo atveju ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos negalėjo būti laikomos pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Ieškovę atstovavo profesionalūs atstovai ‑ advokatai, kurie žino ir turi žinoti, jog prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti pateikiami iki baigiamųjų kalbų pradžios, o teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, negali priimti jokių papildomai teikiamų įrodymų. Tuo labiau, kad dalį bylinėjimosi išlaidų ieškovė apskritai patyrė jau teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, ką pagrindžia ieškovės kartu su 2015-04-02 prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikta 2015-04-01 mokėjimo nurodymo kopija (t. 1, b. l. 127). Be to, atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą ir netenkinus apeliantės prašymo dėl teisėjos nušalinimo (t. 1, b. l. 133‑136, 143‑144), apeliantė kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją su 2015-05-20 prašymu dėl drausmės bylos teisėjai iškėlimo (t. 1, b. l. 147‑148) ir apie tokio prašymo pateikimą informavo Kauno apylinkės teismą (t. 1, b. l. 146). Tokį informacinį pranešimą teismas vertino kaip pakartotinį pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo ir perdavė nagrinėti Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojai, kuri ne tik tokio, tariamo prašymo netenkino, bet ir įspėjo apeliantę, kad tariamai nepagrįstų nušalinimų reiškimas gali būti kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (t. 1, b. l. 153‑154), nors apeliantė jokio pakartotinio nušalinimo šioje civilinėje byloje nereiškė.

4. Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio nepagrįstumo. Ieškovei iš apeliantės priteistos 2 550 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti neatitinka iki 2015-03- 20 galiojusių Rekomendacijų ir yra akivaizdžiai per didelės tokioje nesudėtingoje civilinėje byloje, kai realiai ginčas yra kilęs tik dėl pagal 2013-05-17 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą suteiktų kelionių organizavimo paslaugų. Be to, ieškovė yra bankrutavusi įmonė, kurios registruota buveinė yra Kauno mieste, tačiau teisines paslaugas teikia Vilniaus mieste registruotos advokatų profesinės bendrijos advokatai, kas sąlygoja dar didesnes bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 19), nors šiuo atveju turėtų būti ginami bankrutavusios įmonės kreditorių interesai ir siekiama kuo mažesnėmis sąnaudomis apginti jos interesus. Teismas neturėtų toleruoti tokio bankrutavusio subjekto, atstovaujamo profesionalaus bankroto administratoriaus, išlaidavimo, juo labiau, kaip apeliantė nurodė 2015-04-03 Rašytiniuose paaiškinimuose (t. 1, b. l. 128‑129), ieškovė (po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) teismo prašė ieškovei iš apeliantės priteisti 2 547,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau iš prie prašymo pridėtų priedų turinio matyti, jog ieškovė realiai pagrindė 1 191,18 Eur (472,70 Eur + 718,48 Eur) patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes pateiktas ieškovės atstovų banko sąskaitos operacijos išrašas (2015-03-10) niekaip neįrodo, jog ieškovė atstovams apmokėjo už teisinių paslaugų teikimą šioje civilinėje byloje, o antrąjį kartą nagrinėjant civilinę bylą iš esmės ieškovė pateikė tik 576,37 Eur bylinėjimosi išlaidas, kas iš viso sudaro 1 767,55 Eur.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Ginčo PVM sąskaitos faktūros apskaitymas ar neapskaitymas nėra bylos nagrinėjimo dalykas, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ginčo paslaugos nurodytos ginčo PVM sąskaitoje faktūroje buvo suteiktos ieškovės interesais ar S. R. asmeniniais interesais.

1.1. Apeliantė nepagrįstai laiko ieškovės tylėjimą dėl Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto patvirtinimo kaip sutikimą, kad akte nurodytas skolos likutis yra teisingas. Vadovaujantis CK 1.64 straipsnio 3 dalimi, tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Šiuo atveju susitarimo dėl valios išraiškos tylėjimu tarp šalių nebuvo. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas yra sudarytas apeliantės, ji vienašališkai nurodė, jog per 10 dienų negavusi ieškovės patvirtinto Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, įsiskolinimo likutį laikys teisingu. Apeliantės vienašališkai nustatytos sąlygos ieškovui nesukelia jokių įsipareigojimų ir negali turėti jokių teisinių padarinių, nes dėl tokių sąlygų ieškovė nėra raštu susitarusi su apeliante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 173/2010).

Šalies argumentai

1.2. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei. Ieškovė yra nurodžiusi, kad paslaugos pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą ieškovės interesais nebuvo užsakinėjamos, S. R. ieškovės nebuvo komandiruota, ką patvirtina ir 2013 m. gegužės mėnesio ieškovės darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštis (t. 2, b. l. 5‑6). Šios aplinkybės yra pakankamos įrodyti, kad paslaugos ieškovei nebuvo suteiktos, nes ieškovė jų ir neužsakė. Ieškovės bankroto administratorei nėra perduota nei informacija, nei dokumentai, kurie pagrįstų, jog S. R. buvo komandiruota ieškovės filialo darbo reikalais ir jai ar kitam asmeniui buvo duotas nurodymas dėl paslaugų, nurodytų ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, užsakymo. Tuo tarpu apeliantės pareiga yra įrodyti faktą, kad apeliantė paslaugas pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą suteikė būtent ieškovės interesais, ko apeliantė pagal byloje esančius dokumentus neįrodė. Aplinkybės, kad buvo išrašyta ginčo PVM sąskaita faktūra, o S. R. buvo ieškovės darbuotoja, niekaip nepatvirtina fakto, jog paslaugos buvo suteiktos ieškovės interesais. Apeliantė į bylą įrodymų apie tai, kad paslaugų užsakymas buvo pateiktas būtent ieškovės vardu taip pat nepateikė, nors tokią pareigą, grįsdamas PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų paslaugų suteikimą ieškovės interesais, turėjo (CPK 178 straipsnis).

1.3. Apeliantė teikdama, kad ieškovė 2013-04-23 ir 2013-05-03 suteiktas paslaugas per S. R. pripažįsta, o jau 2013-05-17 ‑ tariamai nepripažįsta, neįvertina byloje esančių įrodymų, todėl daro nepagrįstas išvadas ir taip klaidina teismą. Pagal 2013-04-23 PVM sąskaitą faktūrą matyti, kad viena iš paslaugų yra S. R. metinė viza į Rusiją, pagal 2013-05-03 PVM sąskaitą faktūrą matyti, kad suteiktos paslaugos S. R. kelionė Ryga-Maskva-Vilnius, 2013 m. gegužės 3-6 dienomis. Priešingai nei nurodo apeliantė, iš ieškovės pateikto 2013 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio (t. 2, b. l. 5‑6) matyti, kad 2013 m. gegužės 3-7 dienos S. R. yra pažymėtos sutartiniu žymėjimu - K, kas reiškia tarnybinę komandiruotę. Šią aplinkybę ieškovė jau buvo nurodžiusi teismui pateiktame 2013-07-03 prašyme prijungti papildomus dokumentus prie bylos (t. 2, b. l. 3‑4). Ieškovės bankroto administratorei labiau tikėtina, kad paslaugos pagal 2013-04-23 ir 2013-05-03 PVM sąskaitas faktūras buvo suteiktos.

1.4. Ieškovo nuomone, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, labiau tikėtina, kad pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą apeliantė nesuteikė paslaugų ieškovei veiklos tikslais. Jeigu šias paslaugas ir suteikė, tai jos buvo suteiktos S. R. asmeniniais tikslais. Apeliantės argumentas apie tarp šalių nusistovėjusią sutarties vykdymo praktiką, nepaneigia apeliantės prievolės elgtis atidžiai ir rūpestingai, teikiant paslaugas pagal šalių pasirašytą Sutartį, įsitikinti, ar užsakomos paslaugos yra užsakančiojo asmens asmeniniais tikslais ar ieškovės interesais, ar užsakantis paslaugas asmuo turi įgaliojimus priimti sprendimus dėl užsakomų paslaugų pobūdžio, jų kainos ir pan. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji ginčo situacijoje buvo pakankamai atidi ir apdairi. Kaip teisingai teismas pažymėjo, apeliantė, priimdama užsakymą kelionei ir neįsitikinusi tokį užsakymą teikiančio asmens įgaliojimais, veikė savo rizika; ji yra profesionalus rinkos dalyvis, todėl turi būti pakankami atidi ir rūpestinga sudarydama sutartis per atstovus. Ieškovės pateiktas 2013 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad 2013 m. gegužės 17-21 dienomis (t. 1, b. l. 5‑6) S. R. nebuvo išvykusi į komandiruotę, skirtingai negu 2013 m. gegužės 3-7 dienomis (t. 1, b. l. 5‑6), kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovės 2013 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis buvo pildomas teisingai, o tai reiškia, kad paslaugos nebuvo teikiamos ieškovės interesais.

2. Byloje nėra duomenų ir apeliantė neįrodė aplinkybių, jog ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas paslaugas užsakė / užsakymą patvirtino tinkamas ir turintis tam reikiamus įgaliojimus ieškovės atstovas.

3. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Šiuo klausimu Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja Lina Žemaitienė priėmė 2015-05-05 nutartį (t. 1, b. l. 153‑154), kuria pažymėjo, kad vien tai, jog teisėja teismo posėdžio metu pateikė klausimų apeliantės atstovei, nėra pagrindas sąžiningai šaliai abejoti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu, nes vienasmeniškai nagrinėdama bylą (CPK 62 straipsnio 1 dalis) ir rūpindamasi, kad būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės (CPK 159 straipsnio 1 dalis), teisėja turi diskrecijos teisę užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nes tokia tvarka nustatyta įstatyme (CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ir nors teismas pažymėjo, jog teisėjos deklaratyvaus pobūdžio pastabos buvo perteklinės, tačiau jos savaime nėra pagrindu sąžiningai šaliai abejoti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu. Teismas nurodyta nutartimi taip pat pažymėjo, jog teisėjos procesinis sprendimas (2015-04-10 nutartis (t. 1, b. l. 130), kuriuo nutarta atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, taip pat negali būti pagrindas abejoti teisėjos nešališkumu. Kaip ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas teisėjų nušalinimo pareiškimus, aplinkybė, jog šalis reiškia nesutikimą su bylą nagrinėjančio teisėjo procesiniais veiksmais ir sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo nešališkumu. Šie argumentai dėl teisėjos nešališkumo yra visiškai pagrįsti ir nekyla pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu.

4. Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio nepagrįstumo. Rekomendacijų 8.2. punkte nurodyta, jog maksimali suma priteistina už ieškinį yra 3 000 Lt (868,86 Eur), ieškovė už ieškinio parengimą patyrė 715,48 Eur, t. y. mažiau nei nurodyta Rekomendacijose, ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes, mano, jog tai yra pagrįsta suma. Ieškovė bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti 2015-04-02 d. (t. 1, b. l. 117‑127) ir 2015-07-13 prašymais (t. 2, b. l. 12‑15). 2015-04-02 prašymu prašyta priteisti 2 547,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas pagal PVM sąskaitas faktūras: 2015-03-16 Nr. PRP 15-0023 ‑ 1 359,42 Eur (apmokėjimas atliktas 2015-03-10); 2015-03-24 Nr. PRP-15-0030 ‑ 715,48 Eur (apmokėjimas atliktas 2015-03-24 pavedimu); 2015-04-02 Nr. PRP 15-0034 ‑ 472,70 Eur (apmokėjimas atliktas 2015-04-01). Apeliantė nurodo, kad 2015-03-10 pavedimas nepatvirtina 2015-03-16 PVM sąskaitos faktūros Nr. PRP 15-0023 – 1 359,42 Eur apmokėjimo, su kuo apeliantė nesutinka. PVM sąskaita faktūra Nr. PRP 15-0023 yra apmokėta pagal 2014-12-17 sąskaitą išankstiniam apmokėjimui Nr. PRPI 14-0048, 2015-03-10 pavedimo paskirtyje aiškiai nurodyta, jog apmokamas įsiskolinimas už 2014 metus, akivaizdu, jog 2014-12-17 sąskaita išankstiniam apmokėjimui Nr. PRPI 14-0048, taip pat yra apmokėta 2015-03-10 pavedimu. 2015-07-13 prašymu prašyta priteisti 206,11 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurių apmokėjimą patvirtina 2015-07-13 pavedimas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantė nepagrįstai ginčija ieškovės bylinėjimosi išlaidas, iš byloje esančių dokumentų nekyla abejonių, jog ieškovė nurodytas bylinėjimosi išlaidas realiai patyrė, o teismas jas pagrįstai, nors ir sumažindamas, priteisė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (-us), apeliacinis skundas nagrinėjamas neatsižvelgiant į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas.

Aptariamu atveju, tarp šalių pasirašytos 2012-11-01 Paslaugų teikimo sutarties (t. 1, b. l. 7‑9) pagrindu (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), tarp jų susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (apeliantė įsipareigojo ieškovės užsakymu teikti kelionių agentūros paslaugas, o ieškovė įsipareigojo apeliantei už suteiktas paslaugas sumokėti). Ieškovė, šioje byloje reikšdama reikalavimą apeliantei dėl avansu sumokėtos 37 156 Lt skolos bei išvestinių reikalavimų priteisimo už nesuteiktas paslaugas, neapskaitė apeliantės ieškovei 2013-05-17 išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 0005221 24 981 Lt sumai, kuri buvo įtraukta į apeliantės parengtą Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (t. 1, b. l. 60), tokiu būdu reikalaudama sumokėti ne apeliantės pripažįstamą 12 175 Lt skolą, o 37 156 Lt. Apeliantės teigimu, ieškovė nepagrįstai ir nesąžiningai neapskaitė šios PVM sąskaitos faktūros, nes ji suteikė ieškovei paslaugas už 24 981 Lt per tuometinę ieškovės darbuotoją S. R.. Ginčas byloje yra kilęs tik dėl pagal šią PVM sąskaitą faktūrą suteiktų kelionės organizavimo paslaugų, t. y. ar kelionės paslaugos buvo suteiktos ieškovės interesais ar S. R. asmeniniais interesais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertęs ginčo esmę, konstatuoja, kad tokiu atveju ne tik sandorio šalys, tačiau taip pat ieškovės darbuotoja S. R., kuriai buvo suteiktos kelionės organizavimo paslaugos, turi teisinį interesą byloje, teismo sprendimas gali turėti įtakotos jos teisėms ir pareigoms. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantė pateikė duomenis apie ginčo PVM sąskaitoje faktūroje (t. 1, b. l. 62) nurodytą paslaugų suteikimą: elektroninių lėktuvo bilietų kopijas (t. 1, b. l. 67‑68), iš kurių matyti, kad bilietai pirkti S. R. vardu; elektroninio laiško dėl patvirtintos viešbučio rezervacijos kopiją (t. 1, b. l. 69), iš kurios matyti, kad užsakyta Svetlanos vardu; išrašą iš Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) sistemos (t. 1, b. l. 71) apie bilieto užsakymą; bei šių užsakytų paslaugų pagrindu išrašytą ginčo PVM sąskaitą faktūrą kartu su Tarpusavio skolų suderinimo akto kopija (t. 1, b. l. 60‑62). Kuomet buvo išrašyta ginčijama PVM sąskaita faktūra, S. R. buvo ieškovės darbuotoja, to neginčijo ir ieškovė apeliantei adresuotame 2015-07-03 rašte Nr. 049/139 nurodydama, kad šioje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad S. R. buvo ieškovės darbuotoja laikotarpiu, kuriuo apeliantė tariamai suteikė S. R. paslaugas pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą (t. 2, b. l. 11). Šios aplinkybės apeliantė neginčija ir teismui pateiktame 2015-07-03 prašyme prijungti papildomus dokumentus prie civilinės bylos (t. 2, b. l. 3-4). Iš kartu su šiuo prašymu ieškovės pateikto 2013 m. gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio (t. 2, b. l. 5-6) matyti, kad laikotarpiu, kuomet pagal apeliantės pateiktus dokumentus S. R. buvo išvykusi į užsienį, ji buvo laikoma dirbusia. Tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu šių prieštaravimų, kurie turi esminės reikšmės ginčui, nepašalino. Pastaroji ieškovės darbuotoja nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą ir teismas dėl skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą priteisimo sprendė be šio asmens paaiškinimų ir argumentų dėl ginčo. Padarius tokį procesinės teisės pažeidimą teismas neatskleidė bylos esmės, nes neišsiaiškino nei faktinių (kieno vardu buvo suteiktos paslaugos, kokie duomenys tai patvirtina ir t. t.), nei teisinių paslaugų suteikimo aplinkybių, sprendime tik nurodydamas, kad apeliantė, priimdama užsakymą, nepatikrinusi ir neįsitikinusi, ar užsakymas teikiamas ieškovės vardu ar jį teikiančio fizinio asmens interesais, veikė savo rizika, be to, darbo laiko apskaitos žiniaraščio (t. 2, b. l. 5-6) duomenimis, kelionės dienomis S. R. dirbo, nebuvo išvykusi į komandiruotę, bei išaiškindamas apeliantei, kad ji dėl atsiradusių nuostolių atlyginimo gali kreiptis į ginčijamą kelionę užsakiusį asmenį (CK 2.136 straipsnio 3 dalis). Šis išaiškinimas suponuoja išvadą, kad teismas laikė, jog paslaugos buvo suteiktos asmeniniais S. R. interesais. Kolegijos nuomone, tik įtraukus į bylą S. R., surinkus ir ištyrus visas faktines ir teisines šios kelionės užsakymo aplinkybes, galima būtų spręsti dėl kelionės organizavimo paslaugų S. R. 2013 m. gegužės 17–21 dienomis (t. 1, b. l. 62) suteikimo, ar kaip ieškovės darbuotojai, komandiruotai ieškovės darbo reikalais, ar jos asmeniniais interesais, bei atitinkamai apeliantės 2013-05-17 PVM sąskaitos faktūros Nr. 0005221 ‑ 24 981 Lt (7 235 Eur) sumai išrašymo ieškovei pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantė 2015-04-29 (t. 1, b. l. 137-138) buvo pateikusi prašymą byloje liudytojais apklausti Sutartį pasirašiusį tuometinį ieškovės vadovą V. M. ir darbuotoją S. R., tačiau teismas, iki apeliantės 2015-07-08 pateikto teismui šio prašymo atsisakymo, nes ieškovė raštu pripažino, kad S. R. sąskaitos faktūros išrašymo metu buvo ieškovės darbuotoja (t. 2, b. l. 3-4), jo neišsprendė. Teismas turėjo apklausti liudytoja S. R., jeigu ji nebuvo į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu, kaip ginčo, kuriai buvo suteiktos paslaugos, dalyvę, išklausyti jos parodymus dėl ieškovės nurodomų aplinkybių ir byloje esančių kitų įrodymų ir tik tada spręsti dėl ieškovės nurodomų argumentų pagrįstumo ir sąskaitos faktūros buhalterinėje apskaitoje neapskaitymo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio prašymo nesprendė, todėl dėl šio pažeidimo neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė nepateikė duomenų, kad ieškovė patvirtino ginčijamą sandorį ‑ per įmonės darbuotoją pateiktą užsakymą suorganizuoti ginčijamą kelionę (CK 2.136 straipsnio 1 dalis), todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad jis yra galiojantis (CK 2.136 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijama PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta vykdant tarp šalių 2012-11-01 pasirašytą Sutartį. Sutarties 2.1. punktu šalių sulygta, kad paslaugas apeliantė teikia ieškovei pagal jos užsakymus, kurie gali būti teikiami raštu (įskaitant el. paštu ir faksu) arba žodžiu (įskaitant telefonu). Todėl atskiro patvirtinimo pastarajai nereikėjo, juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti (t. 1, b. l. 16-29), jog Sutartis buvo vykdoma pastoviai ir tarp šalių ginčo dėl jos vykdymo nekilo. Apeliantės teigimu, tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika, jog ieškovės darbuotojai apeliantei užsakymus kelionėms organizuoti pateikdavo telefonu ar elektroniniu paštu, nurodydami kelionės datą, kryptį ir kitus duomenis. Tokius argumentus apeliantė grindžia praktikoje buvusiais pavyzdžiais. Kaip matyti iš pačios ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų priedų, 2013-04-23 (t. 1, b. l. 22, 24) bei 2013-05-03 (t. 1, b. l. 28) ieškovei buvo suteiktos paslaugos per tą pačią darbuotoją S. R. ir šias aplinkybes ieškovė pripažįsta. Be to, apeliantė tarp šalių nusistovėjusią praktiką dėl tokių ieškovės paslaugų užsakymo bei suteikimo, įrodinėja pačios ieškovės ieškinyje pateiktais duomenis dėl kelionės organizavimo paslaugų suteikimo kitiems ieškovės darbuotojams (t. 1, b. l. 16‑29). S. R. dalyvavimas byloje padėtų išsiaiškinti šalių priešingai vertinamą situaciją, kodėl ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos paslaugos buvo suteiktos S. R., kaip fiziniam asmeniui, o ne būtent ieškovės interesais, kai analogiškos paslaugos pagal ieškovės pripažįstamas PVM sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 16‑29) buvo suteiktos lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis ‑ užsakant telefonu ar elektroniniu paštu bei vėliau išrašant PVM sąskaitas faktūras.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės 2013 m. gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio (t. 2, b. l. 5-6) duomenimis, konstatavo, kad 2013 m. gegužės 17–21 dienomis S. R. dirbo, nebuvo išvykusi į komandiruotę. Teismui padarius tokią išvadą, nebuvo aiškinamos aplinkybės (apeliacinės instancijos teismas taip pat išklausė teismo posėdžių protokolus), kodėl S. R. tomis dienomis pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį buvo laikoma dirbanti, o ne išvykusi. Jeigu ji faktiškai dirbo, tuomet būtina nustatyti aplinkybes, ar ji faktiškai pasinaudojo kelionės organizavimo paslaugomis.

Apeliantė ginčijamą 2013-05-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0005221 apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje (t. 1, b. l. 63‑66), taip deklaruodama, jog paslaugos ieškovei buvo suteiktos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012), tačiau teismas šių aplinkybių taip pat netyrė ir nepasisakė dėl PVM sąskaitos faktūros vertinimo (įskaitant dėl ieškovės atstovo paaiškinimų, duotų 2015-04-01 teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 114-116). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004 taip pat galima daryti išvadą, kad tokios pozicijos PVM sąskaitos faktūros, kaip prekių (paslaugų) perdavimą patvirtinančio įrodymo, laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui, prekių kitam asmeniui perdavimo faktą padeda pagrįsti šalių įgaliotų atstovų pasirašytas prekių (paslaugų) perdavimo–priėmimo aktas, patvirtinantis, kad prekės (paslaugos) buvo pristatytos (suteiktos) jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties 2.5 punktu šalys sulygo, kad apeliantė įsipareigoja per 10 dienų nuo ieškovei suteiktų paslaugų momento pateikti išsamią paslaugų teikimo ataskaitą, nurodant kokios paslaugos buvo suteiktos, išskiriant konkrečias Paslaugų kainos sudėtines dalis bei pateikiant papildomą su paslaugų teikimu susijusią informaciją apie patirtas išlaidas ir t. t. Tačiau ir šios aplinkybės teismo tirtos ir vertintos nebuvo. Be to, teismas apskritai nepasisakė dėl ieškovei pateikto Tarpusavio skolų suderinimo akto (t. 1, b. l. 60‑62).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byla turi būti nagrinėjama iš naujo visa apimtimi, S. R. įtraukiant į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformulavęs tam tikras nuostatas dėl teismo pareigos įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, ir jų neįtraukimo į bylą procesinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007, 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-190-464/2015). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad neatlikus visapusiško tyrimo, sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimai buvo patenkinti, yra priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių, todėl byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 185 straipsnis). Dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, kas yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis) ir bylą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tame tarpe ir pagal apeliantės nurodomą ieškovės prašymą, gautą po bylos išnagrinėjimo iš esmės, turi diskrecijos teisę nukrypti nuo įstatyme nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgęs į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl teismo šališkumo nurodytina, kad šiuo klausimu buvo priimta Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2015-05-05 nutartis (t. 1, b. l. 153‑154), kurioje nekonstatuotas teisėjos šališkumas ir suinteresuotumas bylos baigtimi (CPK 65‑66 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantės abejonė bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu kilo dėl teisėjos procesinių veiksmų (dėl bylos atnaujinimo iš esmės). Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas teisėjų nušalinimo pareiškimus, ne kartą yra pabrėžęs, kad ta aplinkybė, jog šalis reiškia nesutikimą su bylą nagrinėjančio teisėjo procesiniais veiksmais bei sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo nešališkumu. Kadangi apeliantė dėl teisėjos šališkumo ir suinteresuotumo kitų argumentų nenurodė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (CPK 21, 12, 178 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. galutinį sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai: Dalė BurdulienėIzolda NėnienėMindaugas Šimonis