Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus V. P. sužalojimo) laisvės atėmimu 3 mėnesiams,

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (dėl V. P. terorizavimo) laisvės atėmimu 2 metams ir 3 mėnesiams,

pagal BK 148 straipsnio 1 dalį (dėl psichinės prievartos V. P. atžvilgiu) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl V. P. įžeidimo) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 6 punktą, 8 punktą, 4 dalį, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant iki 2014 m. spalio 1 d. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, neišvykti iš gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždrausti prisiartinti prie nukentėjusiosios V. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Nukentėjusios V. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas visiškai ir priteista iš V. J. 10 000 Lt V. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 22 d., apie 18 val., būdamas V. P. namuose adresu: (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu sudavė nukentėjusiajai V. P. kumščiais smūgius į veidą, krūtinę, taip jai padarydamas poodines kraujosruvas akių vokuose, kairėje krūtyje, dešinės juosmens srities sumušimą ir nežymiai ją sužalojo.

Be to, V. J. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir laikotarpiu nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2010 m. liepos 13 d., terorizavo bei sistemingai baugino V. P., panaudodamas psichinę prievartą, grasindamas per langą į butą, esantį (duomenys neskelbtini) įmesti degantį butelį ir padegti, nužudyti ją, jos dukras ir susidoroti su visa jos gimine, reikalaudamas atiduoti gaunamus pinigus už jų bendro vaiko D. J., gim. (duomenys neskelbtini), auginimą ir apgaule paėmęs iš V. P. sūnų D. J., gim. (duomenys neskelbtini), kurį 2008 m. rugsėjo 15 d. pareiškimu draugišku susitarimu buvo sutarę auginti ir prižiūrėti, apgyvendino jį savo namuose adresu: (duomenys neskelbtini), ir grasino jo neatiduoti, o norint pamatyti ir bendrauti su vaiku, reikalavo V. P. atlikti neteisėtus veiksmus ir elgtis pagal jo nurodymus: ateiti gyventi į jo butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ir prižiūrėti jo vaikus D. J., gim. (duomenys neskelbtini), A. J., gim. (duomenys neskelbtini) ir D. J., gim. (duomenys neskelbtini), užrakindavo buto duris ir neišleisdamas jos iš savo namų, bei grasino, jei pabėgs su jų vaiku D. J., ar kas atsitiks kitiems jo vaikams, ji „nebegyvens“.

Be to, V. J. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. pavasario iki 2010 m. pabaigos, ne mažiau kaip 2 kartus, parašydamas ir pakabindamas namo, kuriame gyvena V. P., adresu: (duomenys neskelbtini), laiptinėje, užkišdamas V. P. už buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, bei įmesdamas į V. P. laiškų dėžutę V. P. žeminančius laiškus apie tai, kad V. P. serga psichinėmis ligomis, yra neprognozuojama, smurtauja prieš vaikus, nesirūpina vaikais ir nesugeba jų auginti, paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie V. P. bei ją pažemino, o taip pat viešai, V. P. darbo vietoje, parduotuvės PC „Maxima“ patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat gatvėje ir prie buto langų vadindamas ją necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais, užgauliai pažemino V. P..

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, taip pat atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį.

Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, nuteisdamas jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai kritiškai nevertino nukentėjusiosios draugės D. K. parodymų, kad ji matė nukentėjusiąją visą mėlyną, su gumbu ant krūtinės ir nurodė, jog 2008 m. liepos 22 d. ji atėjo pas nukentėjusiąją su abiem savo vaikais ir nukentėjusiosios dukra, matė išvartytą šaldytuvą, tačiau nukentėjusiosios dukra nurodė visiškai kitokias aplinkybes ir nieko nekalbėjo apie kokius nors išvartytus baldus ar šaldytuvus, o nurodė, jog rado mamą sumuštą, gulinčią ant lovos, matėsi didelės žaizdos ant akių, kojų, kraupios mėlynės. Be to, kadangi nukentėjusioji teismui nurodė, kad ji buvo ir daugiau kartų mušama, taigi, kyla klausimas, kodėl ji nesikreipė nei į policijos pareigūnus, nei į medikus. Mano, kad ši aplinkybė, taip pat tai, kad parduotuvės klientai V. P. sumuštos nėra matę, V. P. turėjo tikslą iš jo atimti galimybę toliau auginti sūnų, leidžia teigti, jog V. P. siekia jį apkalbėti.

Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino jo ir liudytojos L. R. parodymų, taip pat pateikto oficialaus bažnytinio dokumento, patvirtinančio, kad 2008 m. liepos 22 d. vyko L. R. dukters J. Č. „Dermavonės“ šventė ir jis visą dieną su L. R. važinėjo jos reikalais: važiavo į parduotuves, į bažnyčią, kur keletą valandų laukė, kol pasibaigs apeigos, taigi, jis minėtą dieną negalėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio ir vairuoti automobilį, taip pat tuo pačiu metu tris kartus per vakarą nuvykti į nukentėjusiosios namus ir ją sumušti.

Pasak apelianto, specialisto išvada patvirtina tik patį faktą apie nukentėjusiajai padarytą sužalojimą, be to, specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimas – galvos, dešinės pusės juosmens ir kairės pusės krūtinės sumušimas galėjo būti padarytas ne mažiau kaip keturių smūgių pasekoje, kai tuo tarpu nukentėjusioji nurodė apie daugybę neva jo jai suduotų smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Taigi, V. J. vertinimu, neatitinka nukentėjusiosios parodymai ir specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo mastas, taip pat nukentėjusiosios dukters, liudytojos Ž. P. parodymai dėl neva „didelių žaizdų ant akių, ant kojų“. Atkreipia dėmesį, kad jis buvo nurodęs, jog minėta specialisto išvada tikėti ir vadovautis negalima dėl jo nurodytų priežasčių – nukentėjusiosios sesuo A. K. ir medikas M., remiantis kurio medicininiais įrašais specialisto išvadą surašė teismo medicinos ekspertas, dirba toje pačioje gydymo įstaigoje, dėl to neatmetama galimybė, kad galėjo būti įtakojamas tokių medicininių dokumentų surašymas. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad buvo daromos rentgenogramos, tačiau jų aprašymo nėra.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nekreipė dėmesio ir į tai, jog 2008 m. liepos 29 d. Telšių AVPK tyrėja priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios V. P. pareiškimą dėl jos sumušimo 2008 m. liepos 22 d. jos namuose, nes pagal BPK 407 straipsnio nuostatas dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas neatliekamas, bei nurodė nukentėjusiajai, kad ji gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tačiau tuo metu nukentėjusioji dėl neva jo padarytos nusikalstamos veikos į teismą privataus kaltinimo tvarka nesikreipė, nutarimo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą taipogi neskundė, ir tai duoda pagrindo manyti, jog nukentėjusioji nelaikė jo kaltu, padarius BK 140 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Mano, kad todėl visiškai nepagrįstai, praėjusius ketveriems metams, Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras A. L. nusprendė panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis BPK 168 straipsniu, 409 straipsniu, 170 straipsniu.

Pažymi, kad remiantis BPK 168 straipsnio 3 dalimi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo išsiųsti prokurorui, taigi, prokuroras 2008 m. liepos 29 d. nutarimą turėjo gauti ne vėliau kaip 2008 m. liepos 30 d. ir tuo metu dėl neva jo padarytos nusikalstamos veikos jau 2008 m. liepos 30 d. turėjo nuspręsti ar tokia veika turi visuomeninę reikšmę ir, ar nukentėjusioji pati negali apginti savo teisėtų interesų, o ne spręsti šį klausimą praėjus ketveriems metams. Be to, nuteistojo V. J. teigimu, dėl minėtos veikos yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, įst. redakcija, galiojusi 2008-07-22).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje

Apelianto teigimu, kaltinimas jam pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo grindžiamas tik nukentėjusiosios ir jos dukters Ž. P., kuriai nukentėjusioji galėjo daryti įtaką, parodymais, jokie kiti liudytojai nenurodė girdėję jo grasinimų nukentėjusiajai. Nurodo, kad nukentėjusioji siekia, kad jis būtų nuteistas norėdama, kad jų vaiko D. J. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ja.

Dėl žmogaus teisių suvaržymo pagal BK 148 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis pažymi, kad liudytoja, nukentėjusiosios dukra Ž. P. nurodė, jog nė karto nebuvo jo bute ir netikrino, ar jos mama yra užrakinta, taip pat nurodė, kad jos mama dirbo jo vardu registruotoje įmonėje nuo pat jos įkūrimo iki uždarymo.

Anot V. J., pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs ir nelogiški – vienos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad jo namuose būdavo užrakinama, langai buvo užkalti, tačiau vėliau nurodė, jog tuo pačiu ji dirbo ir jo vardu registruotoje įmonėje pardavėja bei tvarkė dokumentus, užsakinėjo prekes ir pasirašinėjo sutartis, kitąkart nurodė, kad jis įmonės buhalterinius dokumentus pakabindavo ant jos durų rankenos ir pan. Teigia, kad teismas neatsižvelgė ir į nukentėjusios bei liudytojos, jos sesers A. K. parodymų neatitikimus: nukentėjusioji nurodė, kad dienomis ji neva buvo užrakinama jo bute, o vakarais jis neva parsivesdavo į namus L. R., kai tuo tarpu A. K. nurodė, jog dienomis jis neva veždavo nukentėjusiąją į darbą, o pas save parsiveždavo naktimis. Liudytoja, nukentėjusiosios duktė Ž. P. nurodė, kad jis neva nukentėjusiąją laikydavo savo bute užrakintą vos ne savaitėmis.

Apelianto teigimu, teismas taipogi nevertino liudytojos L. R. parodymų, kad ji su juo (V. J.) gyveno nuo 2008 m., taigi, pas jį namuose gyvenant kitai moteriai jis nebūtų turėjęs jokios galimybės tuo laikotarpiu pas save namuose laikyti užrakintą nukentėjusiąją. Be to, teismas neįvertino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, kad V. P. dirbo jo įmonėje ir netgi buvo nuteista už dvi nusikalstamas veikas, o tai patvirtina, kad pastaroji nebuvo nuo jo priklausoma.

Dėl šmeižimo ir įžeidimo pagal BK 154 straipsnį ir BK 155 straipsnį

Skunde pažymima, kad vadovaujantis BPK 255 straipsnio l dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 256 straipsnio l dalį prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis.

Apelianto teigimu, laikotarpiu nuo 2009 m. pavasario iki 2009 m. vasaros pabaigos jis parduotuvėje „Maxima“ negalėjo vadinti V. P. necenzūriniais žodžiais, ją užgauliai žeminti jau vien dėl to, kad minėtu laikotarpiu nukentėjusioji parduotuvėje „Maxima“ nedirbo, kaip nurodė V. P., ji šioje parduotuvėje dirbo nuo 2010 m. lapkričio mėnesio. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, prokuroras nepagrįstai nusprendė patikslinti kaltinimo aplinkybes ir nurodyti kitą nusikalstamos veikos padarymo laiką – iki 2010 m. pabaigos, taip pažeisdamas BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio nuostatas ir neleisdamas jam tinkamai pasiruošti gynybai pagal naujas kaltinimo aplinkybes, tuo labiau, kad kaltinimas negali būti tikslinamas baigiamųjų kalbų metu.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad liudytojos J. V., J. M. taip pat jokie kiti liudytojai nepatvirtino, kad jis būtų įžeidinėjęs nukentėjusiąją parduotuvėje „Maxima“, be to, nė vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad jis būtų nukentėjusiąją įžeidinėjęs gatvėje ar prie buto langų. Net nukentėjusiosios sesuo A. K. nurodė, jog prie jos necenzūrinių žodžių jis, t. y. V. J., nesakė. Tik Ž. P., kuri yra suinteresuota duoti parodymus savo mamos naudai, nurodė, kad jis vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu.

Dėl nukentėjusiąją šmeižiančių plakatų apeliantas prašo atkreipti dėmesį, kad liudytoja L. K. nurodė nepamenanti, ar plakatą prie prekybos centro „Senukai“ nukabino prieš ar po Dovydo gimimo, taip pat nenurodė, kad jame būtų buvę rašoma apie nestabilią V. P. psichiką, apie jos nesugebėjimą rūpintis vaikais.

Be to, V. J. įsitikinimu, kritiškai turėtų būti vertinami nukentėjusiosios dukters draugės S. K. parodymai, kuri teismo posėdžio metu būdama 16 metų, davė parodymus apie neva jo 2009 m. padarytas veikas, kuomet jai buvo tik 12 metų. Anot apelianto, neaišku kaip ši liudytoja galėjo aiškiai atsiminti kokius tai įvykius iš to meto, kai ji dar buvo mažametė, be to, kažkodėl ši liudytoja „atsirado“ tik teisminio nagrinėjimo metu, ikiteisminio proceso metu ji nebuvo apklausta, nei pati nukentėjusioji, nei kiti liudytojai apie ją net neužsiminė. Pažymi, kad ši liudytoja negalėjo atsiminti jokios datos, kada galėjo jį matyti neva dedantį kažkokius raštelius prie nukentėjusiosios durų. Apeliantas nurodo, kad minėtos aplinkybės duoda pagrindą manyti, jog nauja liudytoja baudžiamojoje byloje atsirado kaltinimui sustiprinti, nes kitų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų jo kaltei įrodyti nepakanka. Be to, įvertinus tai, kad ši liudytoja yra gera nukentėjusiosios dukters draugė, akivaizdu, jog ji yra suinteresuota šioje byloje padėti savo draugei.

Apeliantas prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaip liudytojai nebuvo apklausti nukentėjusiosios kaimynai, kurie būtų visiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir galėtų paliudyti ar paneigti, kad yra matę viešai iškabintus ant laiptinių durų teismo nuosprendyje nurodyto šmeižiančio turinio raštelius, ar yra matę jį (V. J.) juos kabinantį. Tai kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiosios V. P. parodymų teisingumu, taip pat liudytojų – jos draugės, dukters ar dukters draugės parodymais. Teigia, kad prokuroras jo kaltę įrodinėjo tik su nukentėjusiąja giminystės ar draugystės ryšiais susijusių žmonių parodymais.

Be to, V. J. teigimu, nukentėjusioji 2010 m. rugpjūčio 27 d. pareiškime – protokole nurodė visiškai kitokias raštelių radimo aplinkybes – nurodė, jog ją žeminančius plakatus jis kabindavo ant stulpų, bet nenurodė, kad būtų kabinęs ant jos gyvenamojo namo laiptinių durų ar parduotuvių skelbimų lentose.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas visiškai nevertino nei jo, nei liudytojos, nei nukentėjusiosios parodymų, jog kompiuteris buvo laikomas jo vardu registruotoje įmonėje - muzikos prekių parduotuvėje, kurioje jis realiai nedirbo, o dirbo nukentėjusioji. Teismas visiškai neatsižvelgė ir į pateiktą Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. baudžiamąjį įsakymą, kuriuo nukentėjusioji buvo nuteista už jo įmonės buhalterinių dokumentų klastojimą, o tai duoda pagrindą manyti, jog kompiuteriu naudojosi būtent pati nukentėjusioji, ji buvo minėto kompiuterio savininkė, o jis neturėjo jokio priėjimo prie kompiuterio ir net tuo metu nemokėjo juo naudotis.

Anot nuteistojo, aplinkybę, kad nukentėjusioji yra linkusi fantazuoti ir jį apkalbėti, patvirtina ir tai, jog jam draugaujant ir gyvenant su kita moterimi – L. R., nukentėjusioji ir jam, ir L. R. siuntinėjo melagingo pobūdžio žinutes, jog neva laukiasi jo kūdikio.

Dėl civilinio ieškinio

Kadangi, apelianto įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis jam yra priimtas nepagrįstai, todėl ir civilinis ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Be to, net ir darant hipotetinę prielaidą, jei jis būtų padaręs nusikalstamas veikas, dėl kurių yra nuteistas, turėtų būti konstatuota, kas teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, t. y. priteisė visą nukentėjusiosios prašomą priteisti neturtinę žalą nekreipdamas dėmesio į labai sunkią jo finansinę padėtį, į tai, kad šiuo metu jis vienas augina ir išlaiko du mažamečius sūnus su sunkia negalia, neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, pats negauna jokių pajamų, nes dėl būtinybės slaugyti sūnus buvo priverstas mesti darbą.

Taigi, anot nuteistojo V. J., akivaizdu, kad šioje byloje teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik nukentėjusiosios ir jos naudai suinteresuotų liudytojų – nukentėjusiosios dukters bei draugės parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti įrodymai ir nepagrįstai atmesdamas ar visiškai nevertindamas jį teisinančių įrodymų – jo paaiškinimų, rašytinio bažnytinio dokumento, L. R. parodymų, Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamojo įsakymo, priimto V. P. atžvilgiu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl V. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Pažymima, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios V. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad po gimdymo 2008 m. liepos 22 d. su sūnumi grįžo į savo namus. Tą patį vakarą neblaivus atėjo jos sūnaus tėvas V. J.. Kadangi ji nesutiko su pastaruoju lytiškai santykiauti, pastarasis ją apstumdė ir išbėgo palikęs savo telefoną. Patikrinusi V. J. telefone esančią informaciją, ji suprato, kad V. J. turi kitą moterį. Ji paskambino šiai moteriai ir pasakė, kad yra V. J. vaiko mama. Moteris jai atsakė, kad negali kalbėti, tuo metu į jos namus įbėgo V. J. ir ją sumušė. Po kurio laiko grįžusi jos dukra pakvietė šalia gyvenančią tetą. Pastarajai atėjus, V. J. puolė jos atsiprašinėti, sakė, kad taip pasielgė todėl, kad yra girtas. Ji V. J. atleido, nors prieš tai policijoje buvo parašiusi pareiškimą. Pareigūnai jai sakė kreiptis dėl ekspertizės, tai ji padarė jau sustiprėjusi – liepos 25 d. Ekspertizė buvo atlikta remiantis medicininiais dokumentais (3 t. 90-94 b. l.). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, todėl netikėti jais kolegija neturi pagrindo. Iš nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme) matyti, kad V. P. analogiškai nurodė, jog 2008 m. liepos 22 d. pas ją į namus atėjęs neblaivus V. J. ir ją sumušė – mušė rankomis į įvairias kūno vietas, sudavė smūgius į veidą, stumdė, jai pargriuvus keletą kartų spyrė koja į pilvą. Tą patį vakarą vėl atvykęs V. J. jos atsiprašinėjo, sakė, kad jeigu ji kreipsis į policiją, jis nusižudys. Ji V. J. atleido (1 t. 37-40 b. l.). Iš esmės analogiškos įvykio aplinkybės nurodytos ir V. P. 2010 m. rugpjūčio 27 d. protokole – pareiškime (1 t. 15-16 b. l.).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja, nukentėjusiosios V. P. dukra Ž. P. nurodė, kad jos mamą V. J. mušdavo dažnai, tačiau labai stipriai ją sumušė po gimdymo. Nurodė pamenanti, kad tuomet buvo vasara, ji grįžusi iš stovyklos gavo žinutę, kad kažkas vyksta namuose ir grįžusi į namus rado mamą gulinčią ant lovos, matėsi didelės žaizdos ant jos akių, kojų, buvo „kraupios mėlynės“ (3 t. 99-100 b. l.).

Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojų D. K., S. K., A. K. parodymai. Liudytoja D. K. parodė, kad matė V. P. po pastarosios gimdymo praėjus 10 dienų. V. P. buvo sumušta, jai buvo sunku patikėti tuo, ką pamatė. Patarė V. pasidaryti „abdukciją“. Jai būnant pas V. P., V. J. V. atsiprašinėjo. Tąkart taip pat matė „išvartytą“ šaldytuvą. Tuomet buvo vasara, vakaras, apie 18.30 val., kai atėjusi V. P. dukra E. ją pakvietė. Pas V. ji nuėjo su dviem savo vaikais ir V. dukra. Pamena, kad V. P. atrodė žiauriai – buvo mėlyna, ant krūtinės matėsi gumbas. Niekada anksčiau nebuvo mačiusi taip sužaloto žmogaus (3 t. 95-96 b. l.). Kaip liudytoja apklausta S. K. pirmosios instancijos teisme nurodė tiksliai nepamenanti kada, tačiau vasaros metu girdėjusi V. P. šaukiantis pagalbos. Ji apie tai parašė žinutę V. P. dukrai, kuri grįžusi į namus rado savo mamą sumuštą. V. P. dukra jai sakė, kad jos mamą sumušė V. (3 t. 98-99 b. l.). Liudytoja A. K. nurodė, kad ji iš savo ir V. P. pusseserės sužinojusi, jog V. yra sumušta, kitą dieną ją aplankė. V. P. jai papasakojo, kad nesutiko mylėtis su V. J., todėl pastarasis ją sumušė (3 t. 100 b.l.).

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Telšių poskyrio specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. P. poodinės kraujosruvos akių vokuose, kairėje krūtyje, dešinės juosmeninės srities sumušimas padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau kaip 4 smūgių pasekoje ir galėjo atsirasti nurodomu laiku (2008 m. liepos 22 d.), tam neprieštarauja įrašai medicininiuose dokumentuose. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 109 b. l.). Netikėti šia specialisto išvada nėra pagrindo – akivaizdu, kad ją davė kompetentingas specialistas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą. Duomenų, kad specialistas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, nėra. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiosios sesuo A. K. ir gydytojas M., kurio medicininiais įrašais rėmėsi ekspertas, dirba toje pačioje gydymo įstaigoje, taip pat tai, kad nukentėjusioji nurodė daugiau smūgių, nei nustatė ekspertas, sužalojimai ant kojų nebuvo nustatyti, rentgenogramų aprašymo nėra, taipogi nėra pagrindas teigti, kad specialisto išvada neteisinga.

Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina V. J. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tai, kad liudytoja D. K. nurodė mačiusi pas V. P. „išvartytą“ šaldytuvą, o liudytoja Ž. P. šios aplinkybės nenurodė, nėra pagrindas netikėti jų parodymais, nes esminę aplinkybę – kad V. P. 2008 m. liepos 22 d. buvo sumušta, kad ją sumušė V. J., liudytojos nurodė analogiškai.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, V. J. skundo argumentas, kad, nors nukentėjusioji teigia, jog jis pastarąją ir anksčiau ne kartą buvo sumušęs, tačiau ji į policijos pareigūnus ir medikus nesikreipė, tai jokiuose dokumentuose nebuvo užfiksuota, V. J. kaltės nepaneigia, taip pat nepatvirtina, kad nukentėjusioji bet kokia kaina siekia V. J. apkalbėti. Apelianto teiginys, kad V. P. siekia jį apkalbėti norėdama iš jo atimti sūnų, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir nuteistojo V. J. bei liudytojos L. R. parodymus ir motyvuotai nurodė, kodėl jais nesiremia.

V. J. kaltės nežymiai sužalojus V. P. nepaneigia ir jo nurodyta aplinkybė, kad jis 2008 m. liepos 22 d. dalyvavo L. R. dukters „Dermavonės“ šventėje bei jo pateikta Sutvirtinimo sakramento kopija (3 t. 81 b. l.). Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad V. J. 2008 m. liepos 22 d., apie 18 val., atvykęs į V. P. namus ją sumušė ir savo veiksmais padarė pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Byloje esantys duomenys patvirtina V. J. skundo argumentą, kad 2008 m. liepos 29 d. Telšių rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. P. sumušimo 2008 m. liepos 22 d. ir pastarajai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Šio nutarimo nuorašas, nepažeidžiant BPK 168 straipsnio reikalavimų buvo išsiųstas Telšių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui (1 t. 32 b. l.). Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras A. L. 2012 m. balandžio 23 d. nutarimu Telšių AVPK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjos nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. P. pareiškimą dėl jos sumušimo panaikino ir nutarė pagal prokuroro reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. P. sumušimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tuo pačiu nutarimu sujungti ikiteisminiai tyrimai Nr. 86-2-00057-10 ir Nr. 86-2-00034-12, paliekant ikiteisminio tyrimo Nr. 86-2-00057-10 (1 t. 10-11 b. l.). Akivaizdu, kad priimdamas minėtą nutarimą prokuroras BPK 168, 170 ir 409 straipsnių nuostatų nepažeidė, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas nepagrįstai, nėra pagrindo.

Nors byloje nustatyta, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą V. J. padarė 2008 m. liepos 22 d., o BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję ketveri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas, konstatuoti, jog šiuo atveju yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nėra pagrindo – to paties BK 95 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad kitas nusikalstamas veikas V. J. padarė laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio mėnesio iki 2009 m. balandžio 1 d., nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2010 m. liepos 13 d., nuo 2009 m. pavasario, konstatuoti kad yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nėra teisinio pagrindo.

Dėl V. J. kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 148 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2013). Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas; nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, kad kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2013).

BK 148 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems.

Nukentėjusioji V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji ir V. J. 2008 m. rugsėjo 18 d. (turėtų būti – rugsėjo 15 d., 2 t. 30 b. l.) pasirašė draugišką susitarimą dėl bendravimo su vaiku nustatymo. Šio susitarimo V. J. laikėsi iki 2008 m. gruodžio mėnesio, Kartą, pasakęs, kad dėl to, jog ruošiamasi operuoti vieną iš jo vaikų, jis kurį laiką negalės būti su jų bendru vaiku D., V. J. jai sūnaus nebedavė. V. J. jai sakydavo ateiti į jo namus, kur ji turėdavo kartu prižiūrėti ir jo vaikus, jais rūpintis: maitinti, maudyti. Tai tęsėsi iki 2009 m. balandžio 1 d. Ji buvo uždaryta V. J. namuose, buto langai buvo užkalti medvaržčiais, kartu ji dar turėjo tvarkyti ir V. J. parduotuvės dokumentus. V. J. jai niekur neleisdavo eiti vienai, ją visuomet veždavo, kontroliuodavo, ar ji yra parduotuvėje. Po darbo valandų V. J. ją vertė pastarajam pataikauti, grasindavo, sakydamas, jog jeigu jam nepaklus, pakenks jos dukroms. Minėtu laikotarpiu V. J. smurtavo ją užrakinęs bute, jai grasindavo. Su savo vaikais ji galėdavo matytis tik pro langą, savo dukroms pro langą parodydavo jų broliuką. Tuo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. V. J. ją į namus išleisdavo tik vakarais, po to parsivesdavo kitą moterį. Pas V. J. ji eidavo kaip į darbą, eidavo todėl, kad norėjo būti su savo sūnumi, tačiau turėdavo prižiūrėti ir V. J. vaikus. V. J. buto langai buvo uždaryti, durys taip pat, rakto ji neturėjo. Nepaklusti V. J. ji bijojo, nes pastarasis grasindavo susidoroti su jos seserimi, sakydavo, kad jos (V. P.) dukros neišeis į mokyklą, grasino, kad pateps rankenas, padegs jos sesers sodybą, sakydavo, kad jos sesuo kalta dėl to, kad ji (V. P.) netenkina jo norų. V. J. ją mušdavo ne ir už tai, jei ji ryte pavėluodavo ateiti 10 minučių, buvo užpylęs jai ant galvos sriubą, neišleisdavo iš namų. Antruoju kaltinime nurodytu laikotarpiu V. J. iš savo buto ją išleisdavo dažniau, mažiau mušdavo, nes ji turėjo prekiauti jo parduotuvės prekėmis turguje ir dėl to turėjo geriau atrodyti. Kartais pas V. J. ji nakvodavo 4-5 dienas iš eilės, nes pastarasis jos iš savo namų neišleisdavo (3 t. 90-94 b. l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. P. taip pat nurodė, kad V. J. 2008 m. gruodžio 22 d. jai pasakė, jog jo sūnus greitai bus operuojamas, todėl jų bendras sūnus D. ilgesnį laiką pagyvens su juo. Taip vaikas nuo 2008 m. gruodžio 22 d. nuolat gyveno su V. J., o ji kasdien eidavo į pastarojo namus ir ten prižiūrėdavo bendrą jų sūnų bei du V. J. sūnus. Išeidamas į darbą. V. J. ją užrakindavo ir pasiimdavo buto raktus, ji raktų neturėjo. Taip ji iki 2009 m. balandžio 1 d. rytais ateidavo į V. J. butą ir prižiūrėdavo visus tris vaikus, o vakarais eidavo į savo namus. 2009 m. balandžio 1 d. ji V. J. pasakė, kad jai per sunku rūpintis trimis vaikais ir paprašė grąžinti jai jos sūnų, tačiau V. J. su tuo nesutiko. Tuomet ji su V. J. sutarė, kad dirbs pastarojo parduotuvėje, o vaikus prižiūrės V. J. draugė Lina. Kreiptis pagalbos, kad vaikas būtų grąžintas jai, ji bijojo. V. J. jai sakydavo, kad, jeigu ji kur nors kreipsis dėl vaiko grąžinimo, jis nužudys ir ją, ir jos dukras, sudegins jos sesers sodo namelį, grasindavo susidoroti su visa jos gimine. Ji bijojo V. J., taip pat bijojo bendrauti su savo seserimi ir kitais giminaičiais, kad V. J. jiems ko nors nepadarytų. Ji kentėjo tikėdamasi, kad V. J. grąžins jai sūnų. Šitaip ji gyveno iki 2010 m. vasario mėnesio. 2009 m. pavasarį ji vėl buvo pastojusi nuo V. J., tačiau nėštumą nutraukė. 2010 m. vasario mėnesį V. J. uždarė savo parduotuvę ir nuo tada ji pastarojo namuose vėl turėjo prižiūrėti visus tris vaikus. Ji niekieno pagalbos neprašė, nes labai bijojo, kad V. J. nesusidorotų su ja ir jos artimaisiais. V. J. jos iš savo namų neišleisdavo. Kartais, kai V. J. būdavo girtas, ji palaukdavo kol pastarasis užmigs ir pabėgdavo. Ryte V. J. jai skambindavo ir sakydavo, kad, jeigu ji neateis prižiūrėti vaikų ir jiems kas nors nutiks, dėl visko kalta bus ji. Birželio mėnesį V. J. ją pradėjo išleisti į namus savaitgaliais. 2010 m. liepos 13 d. V. J. girtas grįžęs į namus ėmė ją smaugti, grasino išmesti pro langą, grasino pasmaugti ir jos dukras. Po to karto ji pas V. J. nebėjo (1 t. 37-41 b. l.). Tai, kad pirmasis jos „įkalinimas“ V. J. bute truko nuo 2008 m. gruodžio 22 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., V. P. nurodė ir savo protokole – pareiškime (1 t. 15-16 b. l.). V. P. taip pat nurodė, kad V. J. jai grasino, kad, jeigu ji išsineš savo vaiką, ar kas nors atsitiks kitiems jo vaikams, ji negyvens. Laikotarpiu nuo 2010 m. vasario mėnesio iki 2010 m. liepos 13 d. ji vėl prižiūrėjo vaikus V. J. namuose, V. J. jos neišleisdavo net naktimis, motyvuodamas tuo, jog jos dukros yra pilnametės ir gali pabūti vienos, taip pat reikalavo atiduoti jam pinigus, kuriuos ji gaudavo už jų bendrą vaiką. V. J. ją į namus išleisdavo tik savaitgaliais, nuolat mušdavo. Nebeištvėrusi V. J. smurto, šantažavimo ir terorizavimo, ji kreipėsi pagalbos į psichologus, Vaiko teisių apsaugos tarnybą, teismą.

Taigi, priešingai nei teigiama V. J. apeliaciniame skunde, akivaizdu, kad V. P. nuosekliai nurodė esmines aplinkybes, patvirtinančias, kad V. J. ją terorizavo ir sistemingai baugino, varžė jos veiksmų laisvę – reikalavo elgtis pagal jo nurodymus.

Teigti, kad nukentėjusiosios V. P. parodymų nepatvirtina kiti įrodymai, nėra pagrindo. Liudytoja Ž. P. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jos brolis D. jų šeimoje augo apie pusę metų, po to, žiemos pradžioje V. J. jį pasiėmė ir mama brolį parodydavo tik pro langą, nes negalėjo išeiti iš V. J. buto. V. J. ją grasindavo išvežti į D., į psichiatrijos kliniką, o jos mamai leisdavo būti su D. savo namuose, kur ją užrakindavo. V. J. jos mamai nuolat rašydavo SMS žinutes, ją terorizuodavo, pavyduliaudavo, sakydavo jos mamai, kad ji ateitų pasirūpinti vaikais, grasino, kad su jomis susidoros, išveš į D. ar į mišką sušaudyti. Po to, kai V. J. jos vos nepartrenkė, ji (Ž. P.) bijojo išeiti į gatvę. Nors mama buvo raginama kreiptis į teisėsaugą, ji to nedarė, nes bijojo, kad V. J. jas nuskriaus (3 t. 99-100 b. l.). Aplinkybę, kad V. P. V. J. terorizavo, jai grasindavo, patvirtino ir liudytoja A. K.. Ji parodė, kad V. jai sakydavo, jog bijo, kad V. J. jas nuskriaus, nes grasino sudeginti sodybą, grasino dukteris padaryti neįgaliomis. Paaiškino, kad V. P. ryšių su V. J. nenutraukė iš baimės, visuomet jo bijojo. V. P. ištrūkus iš V. J. jos būklė buvo sunki – ji meldėsi, verkdavo, buvo labai įbauginta ir užsidariusi savyje, ieškodama pagalbos kreipėsi į krizių centrą (3 t. 100 b. l.). Tai, kad V. P. kreipėsi į krizių centrą, patvirtino ir Telšių krizių centro direktorė, specialistė V. B., kuri taip pat nurodė, kad V. P. tuo metu atrodė kaip tipiška smurto auka, ji drebėjo, labai norėjo geruoju susitarti su vaiko tėvu. Jai V. papasakojo viską, ką ir teisme, atvykusi į jų tarnybą ji buvo depresinėje būsenoje, „norėjo išnykti“. Patvirtino savo 2010 m. spalio 26 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog V. P. atlikti psichologiniai asmenybės tyrimai parodė, kad ji yra patyrusi stiprų psichologinį bei fizinį spaudimą, išgyvena daug nerimo dėl savo dabartinės situacijos, dėl patirto smurto nuo sugyventinio yra daug liekamųjų reiškinių: potrauminio streso sindromo požymiai (vis grįžtantys prisiminimai, padidintas jautrumas, nerimastingumas), pasitikėjimo sumažėjimas, savigarbos susilpnėjimas. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad V. P. teigė, jog gyvendama su sugyventiniu nuolat patirdavo psichologinį bei fizinį smurtą, vaiko tėvas V. J. ją terorizuodavo, draudė bendrauti su kitais savo vaikais, iš jų šaipydavosi, grasinimų bei patyčių sulaukia ir dabar (1 t. 59 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl V. J. kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 148 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Tai, kad liudytoja Ž. P. nurodė, jog nebuvo nuėjusi patikrinti, ar jos mama tikrai užrakinta, liudytojos A. K. ir L. R. parodė, kad V. P. pati ateidavo į V. J. butą, jo kaltės padarius minėtus nusikaltimus nepaneigia. Akivaizdu, kad V. P. į V. J. butą ateidavo dėl to, kad neturėjo kitos galimybės būti su savo vaiku, bijodama V. J. grasinimų, kad jeigu ji neateis ir kas nors atsitiks jo vaikams, „ji nebegyvens“, bijodama, kad V. J. gali įgyvendinti savo grasinimus ne tik jos, bet ir jos vaikų bei artimųjų atžvilgiu. Kaip jau minėta, nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs dėl visų esminių aplinkybių, taip pat ir dėl jos užrakinimo bute su neatsidarančiais langais. Apelianto skundo argumentas, kad V. P. dirbo jo vardu registruotoje įmonėje, jo kaltės taipogi nepaneigia. Nukentėjusioji nuosekliai paaiškino, kad tuomet, kai reikėdavo, V. J. ją į parduotuvę nuveždavo, parduotuvės dokumentus ji tvarkydavo ir namuose, atgaline data, kasos knygas užpildydavo namuose ir V. J. jas išsinešdavo. Nors ji negalėjo išeiti iš V. J. namų, dar ir turėjo tvarkyti jo parduotuvės dokumentus. Dokumentus dėl parduotuvės V. J. pakabindavo ant durų rankenos, kartais įkišdavo o laikraščių dėžutę ir juos ji turėdavo sutvarkyti. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog V. P. veiksmų laisvė buvo varžoma nuosprendyje nurodytais laikotarpiais, o ne visą V. P. darbo V. J. individualioje įmonėje laikotarpį. V. J. kaltės padarius šį nusikaltimą nepaneigia ir byloje esanti Telšių rajono apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo kopija (4 t. 83-85 b. l.). Liudytojos, V. J. sugyventinės L. R. parodymai, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, vertintini kritiškai, kaip pastarosios siekis padėti V. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nustatė, kad V. J. minėtas nusikalstamas veikas padarė laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, taip pat ir savo protokole – pareiškime nurodė, jog pirmasis laikotarpis kai V. J. ją laikė uždarytą savo bute ir ją terorizavo prasidėjo 2008 m. gruodžio 22 d., o ne 2008 m. gruodžio 1 d. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad būtinas objektyvus BK 148 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis yra reikalavimas elgtis taip, kaip nurodo kaltininkas ir psichinės prievartos naudojimas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. J. reikalavo V. P. atlikti neteisėtus veiksmus ir elgtis pagal jo nurodymus. Pažymėtina, kad reikalavimas atlikti neteisėtus veiksmus suprantamas kaip reikalavimas padaryti priešingus teisei veiksmus. Reikalavimas kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą reiškia bet kokį reikalavimą elgtis prieš savo valią, jeigu to siekiama naudojant psichinę prievartą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje įrodyta, jog V. J. reikalavo V. P. elgtis pagal jo nurodymus, tačiau atlikti neteisėtų veiksmų nereikalavo. Dėl to nuosprendis pakeistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl V. J. kaltės padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje ir BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro.

Pažymima, kad BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą.

Nors nuteistasis V. J. neigia padaręs BK 154 straipsnio 1 dalyje ir BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, jo kaltė padarius šiuos nusikaltimus įrodyta byloje surinktais ir tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertintais įrodymais.

Nukentėjusioji V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai nurodė, kad nuo 2009 m. pavasario, jei ji nepaklusdavo V. J. reikalavimams, jis kabindavo ją žeminančius plakatus, atvažiavęs prie jos buto ją išvadindavo necenzūriniais žodžiais: „pideraste“, „durne“, „kurva“, „bybčiulpe“, vagimi ir kt. Ją žeminančius laiškus V. J. užkišdavo už jos buto durų, įmesdavo į pašto dėžutę, pakabindavo prie jos namų ir kitose viešose vietose. Prieš kabindamas laišką viešoje vietoje V. J. jai visada paskambindavo ir pasakydavo, kur kabina. Tokių laiškų buvo daug, plakatai buvo kabinami vasaros laikotarpiu. V. J. ją necenzūriniais žodžiais išvadindavo ir einančią gatve iš darbo. Pirmi plakatai su ją pažeminančia informacija buvo pakabinti ant (duomenys neskelbtini) namo laiptinių durų. Juose buvo parašyta, kad ji yra nestabilios psichikos, jos dukros išviliojo iš jos pinigus kompiuteriui įsigyti, o tai buvo netiesa, šmeižtas – ji nėra registruota psichikos sveikatos centre. Jos giminaitė kartą atnešė to paties turinio plakatą, kurį ji nukabino nuo M. gatvėje esančio prekybos centro „Senukai“ skelbimų lentos. Iš viso buvo 6 plakatai. Ji taip pat gaudavo laiškelius, kuriuos atnešdavo nepažįstami vyrai. V. J. šūkaudavo prie jos namų, vadindavo ją „bybčiulpe“, „kurva“, „psichine“ ir pan. Kartą jai su dukra einant gatve netoli autobusų stoties, V. J., važiuodamas automobiliu, pro langą pradėjo šaukti: „Durne, ko čia vaikštai?“, išvadino ją jau minėtais necenzūriniais žodžiais, atėjęs į jos darbovietę sakydavo, kad ji yra „vagilka“.

Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojos D. K. parodymai, kad ji pamačiusi prie prekybos centro „Senukai“ pakabintą plakatą su V. P. šmeižiančia informaciją, jį nukabino ir atnešė V. P.. Tuomet V. P. jai pasakė, kad rado ir daugiau tokio pobūdžio „popierių“. Tame plakate, kurį ji nukabino, buvo parašyta neteisybė, nes V. P. rūpinosi savo vaikais, viena užaugino dukras. Kitus raštelius ji matė suglamžytus. Iš šios liudytojos parodymų akivaizdu, kad ji parodė apie vieną iš tekstų, esančių byloje, o ne nurodė visiškai kitokio turinio tekstą, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Tai, kad liudytoja D. K. nurodė nepamenanti, ar plakatą pamatė prieš D. gimimą, ar po jo, nėra pagrindas netikėti pastarosios parodymais. Pažymima, kad nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, minėtos liudytojos parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos Ž. P. parodymai, kad ji pati rinko laiptinėse pakabintus įžeidžiančius raštelius, jų būdavo pakabinta ir miesto stenduose. Tuose rašteliuose būdavo parašyta, kad jos mama V. P. nesirūpina vaiku, prašoma paremti D. J. ir V. P.. Rašteliai būdavo pakabinti (duomenys neskelbtini) gatvėje, jų ir kaimynų laiptinėse. Raštelių turinys buvo toks pat. V. J. taip pat atvažiuodavo ir prie jų namų ir prie langų šaukdavo „kurva, nesirūpina, paliko vaiką“ ir panašiai. Apelianto skundo argumento, kad Ž. P. parodymus davė įtakojama savo mamos, nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai, kiti byloje surinkti duomenys šiuos parodymus patvirtina, todėl minėtas skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Be to, bylos duomenys liudija, kad parodymus Ž. P. davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Tai, kad V. prie namo laiptinės, prie buto „sakydavo necenzūrinius žodžius“, tai buvo keiksmažodžiai, o V. P. jo neįsileisdavo, teisiamajame posėdyje nurodė ir liudytoja S. K.. Ji taip pat nurodė mačiusi, kad V. J. palikdavo prie V. P. buto durų raštelius. Nuteistojo V. J. skunde nurodyta aplinkybė, kad V. P. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, kad ji negalėjo tiksliai nurodyti datų, nėra pagrindas abejoti jos parodymų teisingumu, be to, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia teisiamajame posėdyje kaip liudytojus apklausti asmenis, kurie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad S. K. parodymai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, taigi tai, kad pastaroji yra suinteresuota duoti nukentėjusiajai palankius parodymus, tėra tik prielaida.

Liudytoja A. K. parodė iš giminaičių sužinojusi, kad yra raštelių apie V. V. P. tuos raštelius jai parodė, juose buvo parašyta, kad ji nesirūpina vaikais, prašoma ją sušelpti. V. J., kaimynams girdint yra šaukęs ir prie jos namo.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklausti jokie nukentėjusiosios kaimynai, kurie būtų visiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojos buvo apklaustos V. P. kaimynės V. Š. ir V. M., tačiau jos jokių reikšmingų bylai aplinkybių nenurodė (1 t. 92, 93 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ir liudytojas A. A.. Jis parodė, jog V. J. prašė jo liudyti „kitaip“, tačiau jis pasakė teisybę ir po to iš V. J. gavo apie 80 „nesveiko“ pobūdžio žinučių, V. J. jam grasino, sakė užsipirkti mišias (3 t. 97 b. l.). Taigi, teigti, kad nuteistojo kaltė buvo įrodinėjama tik su nukentėjusiąją giminystės ar draugystės ryšiais susijusių asmenų parodymais, nėra pagrindo.

Anksčiau minėtus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kad V. J. paskleidė apie V. P. ją žeminančią informaciją, patvirtina ir byloje esantys laiškai ir jų apžiūros protokolas (1 t. 46-49 b. l.) bei ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, kad baudžiamosios bylos (duomenys neskelbtini) pirmojo tomo 49 lapo įmautėje esančių penkių tekstų, pradėtų žodžiais „Labai reikia pagalbos ...“ ir vieno teksto, pradėto žodžiais „Bukite atsargus ...“ autorius yra vienas ir tas pats asmuo – V. J. (4 t. 48-51 b. l.). UAB (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro pažymoje nurodyta, kad V. P. nėra psichikos sveikatos centro įskaitoje (1 t. 58 b. l.), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje, buities tyrimo akte, (duomenys neskelbtini) krizių centro pažymoje, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (1 t. 20, 23, 59, 118-139 b. l.) užfiksuoti duomenys liudija, kad V. P. tinkamai rūpinasi savo vaikais.

Taigi, byloje neginčijamai įrodyta ir V. J. kaltė padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje bei BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog V. J. V. P. necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais ją užgauliai pažemino ir darbo vietoje, parduotuvės PC „Maxima“ patalpose, bei gatvėje, nuosprendis pakeistinas ir šioje dalyje, kartu patikslinant ir nusikalstamos veikos laikotarpį, t. y. nurodant, kad minėtas nusikalstamas veikas V. J. padarė kaltinime nurodytu laikotarpiu – nuo 2009 m. pavasario iki 2009 m. vasaros pabaigos, o ne iki 2010 m. pabaigos (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Apelianto kaltės padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje bei BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus nepaneigia ir jo skundo argumentai, susiję su jo gebėjimais naudotis kompiuteriu ir kompiuterio buvimo vieta. Kaip jau minėta, ekspertizės akte konkrečiai konstatuota, jog byloje esančių tekstų autorius yra būtent V. J., o ne koks nors kitas asmuo, taigi, apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusioji raštelius galėjo parašyti pati, negali būti vertinamas kitaip, kaip tik pamąstymas, deklaratyvi prielaida, V. J. pateikta siekiant paneigti savo kaltę, nors ją ir patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad nukentėjusioji protokole – pareiškime nurodė, jog V. J. ją žeminančius plakatus kabindavo ant stulpų, taip pat nėra pagrindas priimti apeliantui išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog V. J. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo skundo argumentas, kad nukentėjusioji yra linkusi fantazuoti bei jį apkalbėti, ir šią aplinkybę patvirtina jos teiginiai apie buvusį, tačiau nutrauktą nėštumą, negali būti pripažįstamas teisingu. Akivaizdu, kad minėtą nukentėjusiosios teiginį patvirtina byloje esantis (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Viešosios įstaigos Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės raštas ir prie jo pridėta epikrizės iš V. P. ligos istorijos kopija (1 t. 146, 147 b. l.).

Dėl civilinio ieškinio

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Bylos duomenys liudija, kad nukentėjusioji V. P. pareiškė byloje civilinį ieškinį prašydama priteisti jai iš V. J. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (3 t. 78-80 b. l.). Teismas V. P. civilinį ieškinį tenkino visiškai.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Kolegijos nuomone, nors apylinkės teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą dėl civilinio ieškinio priteisimo, tačiau šį klausimą išsprendė tinkamai – neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgęs į ginamos vertybės specifiką ir šiam klausimui spręsti reikšmingų kriterijų visumą, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgė į teismų praktiką to paties pobūdžio bylose.

Iš nukentėjusiosios V. P. parodymų matyti, kad ji dėl neteisėtų V. J. veiksmų patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, jai buvo reikalinga psichologo pagalba, labai pablogėjo jos gyvenimo kokybė. Tai patvirtina ir anksčiau minėti liudytojų Ž. P., A. K. parodymai, specialistės V. B. paaiškinimas, kad atvykusi į Telšių krizių centrą V. P. atrodė kaip tipiška smurto auka, psichologiniai asmenybės tyrimai parodė, kad V. P. yra patyrusi stiprų psichologinį bei fizinį spaudimą, dėl nuo sugyventinio patirto smurto yra daug liekamųjų reiškinių: potrauminio streso sindromo požymiai (vis grįžtantys prisiminimai, padidintas jautrumas, nerimastingumas), pasitikėjimo sumažėjimas, savigarbos susilpnėjimas. Taigi, tenkinti apelianto prašymą ir atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį kaip nepagrįstą nėra teisinio pagrindo. Atsakant į V. J. skundo argumentą, kad teismas, visiškai tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, į tai, kad jis augina mažamečius neįgalius vaikus, dar kartą pažymima, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju nėra lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Žalą padaręs asmuo privalo ją atlyginti.

Atsižvelgiant į tai, kad V. J. jam paskirtos bausmės neginčijo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio3 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį.

Patikslinti nustatytą nusikalstamos veikos laikotarpį nurodant, kad V. J. nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalyje padarė laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 22 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2010 m. vasario mėnesio iki 2010 m. liepos 13 d.

Pašalinti iš nuosprendžio nustatytas aplinkybes, kad V. J. reikalavo V. P. atlikti neteisėtus veiksmus ir V. P. necenzūriniai bei įžeidžiančiais žodžiais užgauliai pažemino gatvėje bei jos darbo vietoje – parduotuvės PC „Maxima“ patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini).

Patikslinti nustatytą nusikalstamos veikos laikotarpį nurodant, kad V. J. nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje, padarė laikotarpiu nuo 2009 m. pavasario iki 2009 m. vasaros pabaigos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.