- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-799/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01513-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Dalia Višinskienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pasažas“
- Atsakovas
- Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei, „Vilniaus pasažas“
- Trečiasis asmuo
- J. S., R. N.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pasažas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-211-258/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pasažas“ ieškinį atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (tretieji asmenys – J. S. ir R. N.) dėl kompensacijos už sutarties nutraukimą prieš terminą priteisimo bei atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pasažas“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus pasažas“ (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) (nuo 2012 m. sausio 1 d. Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teisių perėmėja) 325 564,28 Lt kompensaciją ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas paaiškino, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, subnuomininkas) 2007 m. gegužės 29 d. ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Šiaulių autoservisas“ (toliau – ir subnuomotojas) sudarė Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr. 2R-16 (Nr. 11F-7) (toliau – ir subnuomos sutartis), kuria Inspekcijai 5 (penkeriems) metams nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. išnuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (iki 2012 m. rugsėjo 24 d.); papildomu susitarimu Nr. 4 šalys susitarė, jog subnuomos sutarties galiojimo terminas pratęsiamas iki 2013 m. balandžio 1 d. Ieškovas teigė, kad pagal 2010 m. spalio 1 d. papildomą susitarimą Nr. 5 subnuomotojo teisės ir pareigos pagal minėtą sutartį iš AB „Šiaulių autoservisas“ perėjo ieškovui UAB „Vilniaus pasažas“. Ieškovas pažymėjo, kad jis 2011 m. rugpjūčio 26 d. gavo pranešimą, kuriame buvo nurodyta, jog dėl įstaigos (Inspekcijos) reorganizavimo ji ketina nutraukti patalpų subnuomos sutartį anksčiau termino, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovas raktus nuo patalpų ieškovui perdavė 2012 m. sausio 26 d., atsiųsdamas juos registruotu paštu.
Ieškovas akcentavo, kad pagal subnuomos sutarties nuostatas subnuomininkas turėjo teisę nutraukti sutartį anksčiau termino apie tai pranešęs subnuomotojui prieš 90 (devyniasdešimt) dienų iki sutarties nutraukimo, o tokio vienašališko nutraukimo atveju subnuomininkas turėjo pareigą sumokėti subnuomotojui 1 (vieno) mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją, lygią 34 583,33 Lt. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad vėlesniu 2011 m. birželio 30 d. papildomu susitarimu Nr. 6 sutarties šalys pakeitė sutarties nuostatą, susijusią su įspėjimo terminu nutraukti sutartį prieš laiką ir sutarties nutraukimo teisinių pasekmių, bei nustatė, jog šalis, ketinanti vienašališkai nutraukti sutartį, kitą šalį turi įspėti prieš 4 (keturis) mėnesius, ir tokiu atveju sumokėti iki 4 (keturių) mėnesių subnuomos mokesčio dydžio, nustatyto subnuomos sutartyje, kompensaciją.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad atsakovas, nutraukęs subnuomos sutartį anksčiau termino, privalo sumokėti ieškovui 4 (keturių) mėnesių subnuomos mokesčio dydžio, nustatyto subnuomos sutartyje, kompensaciją, t. y. 138 333,32 Lt (34 583,33 Lt×4 mėnesiai); taip pat negautas pajamas – 187 230,96 Lt ((27 269,25 Lt - 11 666,67 Lt) × 12 mėnesių), kurias remiantis papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktu taip pat privalo kompensuoti subnuomininkas.
Atsakovas Tarnyba priešieškinyje prašė pripažinti 2011 m. birželio 30 d. papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.258 straipsnio 3 dalį ir sumažinti subnuomos sutarties 17.8 punkte (papildomo susitarimo Nr. 6 4 punkto redakcija) nustatytas netesybas iki 1 (vieno) subnuomos mokesčio mėnesinio dydžio – 11 666,67 Lt.
Atsakovas tvirtino, kad papildomo susitarimo Nr. 6 3 ir 4 punktai prieštarauja CK 1.5 straipsnio 1 daliai, 6.73 straipsniui, 6.158 straipsniui, 6.200 straipsniui ir 6.258 straipsnio 2 daliai bei sudarytas iš esmės pažeidžiant sutarčių lygybės principą, t. y. esant CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams. Be kita ko, atsakovas manė, kad papildomo susitarimo Nr. 6 4 punktas, kuriuo buvo pakeistas subnuomos sutarties 17.8 punktas, pažeidžia protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovas pažymėjo, kad papildomu susitarimu Nr. 6 nebuvo pakeistas subnuomos sutarties 17.7 punktas, kuris nustato, jog subnuomotojas sutartį vienašališkai gali nutraukti įspėjęs subnuomininką prieš 90 (devyniasdešimt) dienų ir sumokėjęs 1 (vieno) mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas teigė, kad Inspekcija, kaip ir Tarnyba buvo / yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto. Inspekcija lėšas naudojo pagal jai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos kasmet tvirtinamas sąmatas. Inspekcijai pagal patvirtintą sąmatą nekilnojamo turto nuomai 2011 metams buvo numatyta skirti 140 000 Lt, o tai reiškia, kad Inspekcija 2011 metais už patalpų subnuomą pagal sutartį neturėjo galimybės ir teisės mokėti daugiau, nei nustatyta sąmatoje. Atsakovas akcentavo, kad Inspekcija turėjo akivaizdžių ekonominių (finansinių) sunkumų, vykdydama subnuomos sutartį, kuriais ieškovas nesąžiningai pasinaudojo sudarydamas papildomą susitarimą Nr. 6, ir laikinai sumažindamas subnuomos mokestį nustatė neproporcingai dideles bei neprotingas sutartines netesybas. Tokiu būdu, atsakovo įsitikinimu, turėtų būti vadovaujamasi CK 6.258 straipsnio 3 dalimi ir mažinamas netesybų dydis (iki 1 (vieno) mėnesio subnuomos mokesčio dydžio). Kadangi subnuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. gruodžio 31 d., o subnuomos mokesčio mėnesinis dydis 2011 metais pagal papildomo susitarimo Nr. 6 1 punktą buvo 11 666,67 Lt, tai būtent ši suma ir mokėtina ieškovui pagal subnuomos sutarties 17.8 punktą.
Atsakovas taip pat nurodė, kad, jo nuomone, papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktas, pagal kurį subnuomininkas privalo kompensuoti subnuomotojo negautas pajamas už patalpų subnuomą dėl sumažinto subnuomos mokesčio, prieštarauja CK 6.73 straipsnio 1 daliai ir 6.258 straipsnio 2 daliai, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu, nes tokiu būdu susidarė situacija, jog subnuomotojas (ieškovas) turi teisę iš Inspekcijos (atsakovo) reikalauti baudinių netesybų, t. y. ir nuostolių ir netesybų vienu metu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, neįrodė, jog patyrė realių nuostolių, nes subnuomos sutartyje nustatytas subnuomos mokestis jau nuo 2009 metų balandžio mėnesio buvo pradėtas mažinti; subnuomos sutartyje nustatyto subnuomos mokesčio dydžio kitimo tendencija būtent ir patvirtina, kad faktinio pagrindo reikalauti iš atsakovo netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) nėra, nes ieškovas jokių realių netiesioginių nuostolių nepatyrė, o subnuomos sutartyje nurodytas patalpas Inspekcijai nuomojo už realią rinkos kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies, t. y. pripažino negaliojančiu papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą, kuriame nustatyta, kad subnuomininkas turi pareigą kompensuoti subnuomotojo negautas pajamas už patalpų subnuomą dėl susitarimo 1 punkte sumažinto subnuomos mokesčio už patalpų nuomą; kitą priešieškinio dalį atmetė.
Teismas, nurodęs, kad sutarties šalys subnuomos sutarties 16.1 punkte nustatė, jog bet kuri šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų pagal šią sutartį visišką nevykdymą ar nevykdymą iš dalies, jei tai įvyko dėl nepaprastų aplinkybių, kurių šalis negali nei numatyti, nei išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti, ypač tokių, kaip šalies veiklai turėję įtakos valstybinės valdžios ir valdymo organų sprendimai bei kiti aktai, o pagal subnuomos sutarties 16.2 punktą pagrindas atleisti šalį nuo atsakomybės atsiranda nuo force majeure atsiradimo momento, arba, jei nebuvo laiku apie tai pranešta, nuo pranešimo momento; Inspekcija buvo ribotos civilinės atsakomybės biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto asignavimų, o pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis, nenustatęs, jog ieškovas, reikalaudamas kompensacijos už subnuomos sutarties nutraukimą prieš terminą, laikėsi įstatymu nustatytos tvarkos (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 10 dalis (sprendime nurodyta punktas)), kad biudžetinės įstaigos kreditoriui nustatytas 60 (šešiasdešimt) dienų terminas nuo viešo paskelbimo apie biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašo parengimo reikšti reikalavimą yra praleistas esant svarbioms priežastims; subnuomos sutartis prieš terminą nutraukta ne sutarties šalies iniciatyva, o vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 819, nustatęs, jog apie Inspekcijos likvidavimą ieškovui pranešta viešai, taip pat ir Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštu, vadovaudamasis CK 6. 253 straipsnio 3 dalimi, sprendė, jog tenkinti ieškinį nėra pagrindo.
Įvertinęs, kad šalims buvo žinoma, jog Inspekcija turėjo pareigą lėšas naudoti pagal jai kasmet tvirtinamas sąmatas, neviršijant patvirtintų asignavimo sumų; Inspekcijai patvirtintoje sąmatoje nekilnojamo turto nuomai 2011 metams buvo numatyta skirti 140 000 Lt, teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija 2011 metais už patalpų subnuomą pagal sutartį neturėjo galimybės ir teisės mokėti daugiau nei nustatyta sąmatoje. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą, kuriame nustatyta, kad subnuomininkas turi pareigą kompensuoti subnuomotojo negautas pajamas už patalpų subnuomą dėl sumažinto nuomos mokesčio, taip pat ir šio papildomo susitarimo 4 punktą, pagal kurį subnuomininkui vienašališkai nutraukus sutartį nustatyta pareiga mokėti subnuomotojui subnuomos sutartyje nustatyto 4 (keturių) mėnesių subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją už sutarties nutraukimą, pripažino niekiniais, o papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą ir negaliojančiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus pasažas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas be jokio teisinio pagrindo pripažino, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos subnuomos sutarties nuostatos, susijusios su nenugalimos jėgos sąlygomis. Valstybinio finansavimo sumažinimas nepatenka į nenugalimos jėgos sąlygų taikymo sritį. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, nes šio teisės akto nuostatos tarp šalių susiklosčiusiems subnuomos teisiniams santykiams apskritai netaikytinos (viena iš ginčo šalių yra privatus subjektas). Ginčijamo papildomo susitarimo nuostatos negali būti pripažintos negaliojančiomis remiantis minimu teisės aktu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis. Reorganizacijos atveju biudžetinės įstaigos savininkas turėjo užtikrinti lėšų, skirtų įstaigos prievolėms vykdyti, pakankamumą. Tokiu atveju privalėjo būti teikiama paraiška reikiamam finansavimui gauti. Nuomoti patalpas, reikalingas įstaigos veiklai, nėra veikimas, prieštaraujantis jos (įstaigos) nuostatams ir veiklos tikslams. Subnuomos kaina yra civilinių teisinių santykių šalių susitarimo dalykas.Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas yra atsakovo kreditorius. Ieškovas nebuvo Inspekcijos kreditoriumi ir neturėjo pareigos per 60 (šešiasdešimt) dienų reikšti pretenzijas atsakovui. Apie numatomą subnuomos sutarties nutraukimą Inspekcija ieškovui pranešė 2011 m. rugpjūčio 26 d., tačiau tai nereiškė, kad numatomas nutraukimas būtinai ir įvyks. Sumažinti subnuomos mokesčiai ieškovui buvo mokami, taigi reikšti reikalavimus ieškovas neturėjo teisinio pagrindo. Ieškovo teisės buvo pažeistos tada, kai subnuomos sutartis buvo nutraukta, nes apie subnuomos sutarties nutraukimą nuo 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovas nebuvo informuotas, kaip tai buvo nustatyta papildomo susitarimo Nr. 6 4 punkte. Subnuomos teisiniai santykiai tęsėsi iki 2012 m. sausio 26 d., iki buvo atlaisvintos patalpos. Atsakovui su ieškovu nenutraukus subnuomos sutarties joje ir / ar papildomame susitarime Nr. 6 nustatyta tvarka, atsirado pagrindas taikyti CK 6.498 straipsnio nuostatas. Teismui pripažinus papildomą susitarimą dėl subnuomos santykių nutraukimo prieš terminą niekiniu, išnyko teisinis pagrindas subnuomos teisiniams santykiams pasibaigti, o tai reiškia, kad iš viso negalėjo būti nutraukta subnuomos sutartis.Papildomi susitarimai rodo, kad tiek atsakovas, tiek ieškovas sutartiniuose teisiniuose santykiuose veikė kaip lygiaverčiai partneriai, laisva valia nustatė savo teises ir pareigas. Atsakovas subnuomos sutartį nutraukė anksčiau termino, nesilaikydamas nei įstatyme, nei sutartyje nustatytos tvarkos. Teismui pripažinus niekiniais papildomo susitarimo Nr. 6 3 ir 4 punktus, liko galioti 2009 m. spalio 5 d., papildomas susitarimas dėl sutarties nutraukimą pradėjusios šalies pareigos sumokėti kitai šaliai 4 (keturių) mėnesių dydžio subnuomos sutartyje nustatytas netesybas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Priešingai nei teigia apeliantas (ieškovas), teismas force majeure sąlygas kildina ne iš sumažinto Inspekcijai skirto finansavimo, o iš subnuomos sutarties. Teismas teisingai konstatavo, kad subnuomos sutartis buvo nutraukta ne šalies iniciatyva, o vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 819. Teismas teisingai sistemiškai įvertino ginčui aktualių teisės normų nuostatas ir jokio prieštaravimo tarp šių nuostatų nėra. Subnuomos sutarties nutraukimas yra reorganizacijos, kuri buvo atlikta pagal CK, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatas ir kitų teisės aktų nuostatas, pasekmė. Teismas nepažeidė lygiateisiškumo principo.Subnuomos sutartis buvo nutraukta joje nustatyta tvarka ir subnuomos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d. Aplinkybę, kad tarp šalių subnuomos teisiniai santykiai pasibaigė nurodytu terminu, patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6891-821/2012.Teismas aiškiai konstatavo, kad subnuomos sutartis ir jos papildomi susitarimai nutrauktini esant force majeure aplinkybėms ir todėl atsakovui pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį civilinė atsakomybė netaikoma. Kadangi teismas papildomai, esant priešieškiniui, ex officio papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą pripažino negaliojančiu, todėl jokių sutartinių ir įstatymo pagrindų mokėti apeliantui netesybas, kompensacijas ar kitus mokėjimus nėra ir negali būti.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys J. S. ir R. N. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Tretieji asmenys atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė bei aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, visapusiškai išnagrinėjo bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Teismas teisingai konstatavo force majeure sąlygų buvimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su subnuomos sutarties nutraukimu ir pranešimu apie sutarties nutraukimą. Teismas pagrįstai pripažino papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą niekiniu ir negaliojančiu. Trečiasis asmuo R. N. pažymi, kad ieškovas, kaip atidus ir rūpestingas civilinių teisinių santykių dalyvis, turėjo suprasti, jog sudaro susitarimą, kuris pažeidžia imperatyvias teisės normas, yra niekinis ir negalioja nuo susitarimo momento.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir AB „Šiaulių autoservisas“ 2007 m. gegužės 29 d sudarė terminuotą subnuomos sutartį, pagal kurią Inspekcijai buvo išnuomotos 661,5 kv. m patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-15). Pagal bylos duomenis patalpų perdavimo–priėmimo aktą subnuomos sutarties šalys pasirašė 2007 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 16-17). Pažymėtina, kad viena iš subnuomos sutarties šalių (Inspekcija) buvo ribotos atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės biudžeto asignavimų (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Inspekcija subnuomojamose patalpose vykdė savo veiklą.
Ieškovas UAB „Vilniaus pasažas“, atsižvelgdamas į tai, kad subnuomos sutartis buvo nutraukta prieš terminą, šioje byloje pareikštu ieškiniu siekia, jog būtų įvykdyti subnuomos sutarties šalies (Inspekcijos) prisiimti įsipareigojimai 2011 m. birželio 30 d. papildomo susitarimo Nr. 6 3 ir 4 punktuose ir sumokėta 325 564,28 Lt kompensacija, t. y. 138 333,32 Lt (34 583,33 Ltx4 mėnesiai) pagal 2011 m. birželio 30 d. papildomo susitarimo Nr. 6 4 punktą, bei 187 230,96 Lt ((27269,25 Lt–11 666,67 Lt) x12 mėnesių) pagal papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą. Ieškovas Inspekcijos teisių ir pareigų perėmėjui atsakovui Tarnybai pareiškė ieškinį dėl 325 564,28 Lt kompensacijos priteisimo. Atsakovas Tarnyba, atsikirsdama į ieškovo reikalavimus, nurodė, kad 2011 m. birželio 30 d. papildomo susitarimo Nr. 6 4 punkte nustatytas netesybų dydis yra neprotingai didelis, o susitarimo Nr. 6 3 ir 4 punktai buvo pasirašyti esant šalių esminei nelygybei – Inspekcijai turint ekonominių sunkumų, nes Inspekcija 2011 metais už patalpų subnuomą pagal subnuomos sutartį neturėjo ir negalėjo mokėti daugiau nei numatyta biudžeto išlaidų sąmatoje – 140 000 Lt. Atsakovas teigė, kad turėtų būti sumažintas netesybų dydis iki 1 (vieno) mėnesio subnuomos mokesčio dydžio ir vieno mėnesio subnuomos mokesčio dydis turėtų būti ne subnuomos sutarties 17.8 punkte nustatytas dydis (34 583,33 Lt), o papildomo susitarimo Nr. 6 1 punkte nustatytas 11 666,67 Lt mokesčio dydis, ir ieškovui iš atsakovo priteista 11 666,67 Lt suma. Taip pat atsakovas pateiktame priešieškinyje ginčijo papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą, nurodydamas, jog šis punktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.73 straipsnio 1 daliai ir CK 6.258 straipsnio daliai), nes buvo nustatyta, kad Inspekcija privalo mokėti baudines netesybas, t. y. nuostolių ir netesybų visą sumą vienu metu, bei sudarant susitarimą ieškovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, jog Inspekcija turėjo akivaizdžių ekonominių sunkumų, todėl papildomo susitarimo Nr. 6 4 punktas pripažintinas negaliojančiu pagal CK 6.228 straipsnio 2 dalį. Atsakovas teikė įrodymus, kad pagal Inspekcijos 2011 m. birželio 30 d. Biudžeto išlaidų sąmatos vykdymo 2011 m. liepos 13 d. ataskaitos Nr. 8V-136 duomenis nekilnojamo turto nuomai 2011 metams buvo numatyta skirti 140 000 Lt (b. l. 38-39; 49-50).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad civilinė atsakomybė atsakovui netaikoma, nes atsakovas atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmų – privalomų ir nenumatytų valstybės institucijos veiksmų (aktų), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 straipsnio 3 dalis, subnuomos sutarties 16 punkto nuostatos, nustatančios force majeure sąlygas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad subnuomos sutartis prieš terminą buvo nutraukta ne Inspekcijos iniciatyva, o vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 819.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė force majeure sąlygą, dėl kurios Inspekcija nutraukė subnuomos sutartį, o ieškovas apeliaciniame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, pirmiausiai pasisako, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog Inspekcija nutraukė subnuomos sutartį dėl force majeure sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau buvo minėta, subnuomos sutarties 16.1 punkte šalys nustatė, kad bet kuri šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų pagal šią sutartį visišką ar dalies nevykdymą, jei tai įvyko dėl nepaprastų aplinkybių, kurių šalis negali nei numatyti, nei išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti (nenugalimos jėgos aplinkybių arba force majeure), ypač tokių, kaip šalies veiklai turėję įtakos valstybinės valdžios ir valdymo organų sprendimai ir kiti aktai bei t. t.
CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų ir kt. Pagal CK 6.253 straipsnio 2 dalį nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK 6.212 straipsnis). CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimui, t. y. jog sutartis neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jai negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-268/2012). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, jog nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent dėl jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).
Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad atsakovas Tarnyba, byloje reikšdamas atsikirtimus į ieškinį, nesirėmė force majeure aplinkybėmis bei apie tokias aplinkybes Inspekcija nebuvo informavusi ieškovo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi aplinkybes, susijusias su Inspekcijos reorganizavimu, kuris buvo atliktas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 819, konstatuoja, kad šiuo atveju Inspekcijos reorganizacija negali būti pripažinta force majeure aplinkybe, t. y. aplinkybe, kurios negalėjo protingai numatyti subnuomos sutarties šalys ir dėl šios aplinkybės nebuvo galima vykdyti sutarties. CK 6.253 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Pažymėtina, kad valstybės veiksmai dažniausiai priskiriami prie force majeure aplinkybių, tačiau nuo kitų force majeure aplinkybių jie skiriasi tuo, jog juos dažnai galima numatyti arba išvengti jų neigiamo poveikio juos nuginčijant (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia. Vilnius, 2003. P. 351). Pirmosios instancijos, taikydamas CK 6.253 straipsnio 3 dalį ir pripažindamas, kad Inspekcija yra atleista nuo civilinės atsakomybės pagal šią įstatymo nuostatą, rėmėsi tuo, jog subnuomos sutartis buvo nutraukta ne Inspekcijos iniciatyva, o vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 819; ieškovas, kuris yra biudžetinės įstaigos kreditorius, nesilaikė Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 10 dalies (sprendime nurodyta punktas) reikalavimų, t. y. nepateikė savo reikalavimų per 60 (šešiasdešimt) dienų nuo viešo paskelbimo apie biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašo paskelbimą. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja teisės aktų nuostatoms, kurių pagrindu buvo nustatytos minėtos aplinkybės.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarime Nr. 819 nėra jokių nuostatų apie tai, kad Inspekcija privalo nutraukti subnuomos sutartį, o nurodyta, jog Inspekcija reorganizuojama ir po reorganizavimo veiks biudžetinė įstaiga (Tarnyba), kuriai pereina visos reorganizuojamos Inspekcijos teisės ir pareigos (nutarimo 2.4 punktas). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. V-839 1 punkte nurodyta, kad Inspekcija reorganizuojama jungimo būdu – prijungiant ją prie Tarnybos. Šiuo įsakymu patvirtintame Inspekcijos reorganizavimo, prijungiant ją prie Tarnybos, reorganizavimo sąlygų apraše (toliau – ir Aprašas) taip pat nurodyta, kad visos reorganizuojamos biudžetinės įstaigos teisės ir pareigos nuo 2012 m. sausio 1 d. pereina po reorganizavimo tęsiančiai veiklą Tarnybai, o reorganizuojamos Inspekcijos turtas, teisės ir pareigos ir kt. ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. perduodami po reorganizavimo tęsiančiam veiklą juridiniam asmeniui (žr. 5 bei 22 punktus). Aprašo 24 punkte nurodyta, kad reorganizavimas vykdomas, prievolės baigiamos vykdyti iš reorganizuojamoms įstaigoms patvirtintų biudžeto asignavimų ir / ar kitų teisės aktuose numatytų šaltinių, tačiau šioje nuostatoje nėra konstatuota, jog subnuomos sutartis nebus vykdoma bei nebus vykdomi Inspekcijos subnuomos sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnyje, kuris reglamentuoja biudžetinės įstaigos reorganizavimą, nėra jokių nuostatų, kad reorganizuojamos biudžetinės įstaigos kreditorius privalo reikalauti prievolę nutraukti ar įvykdyti prieš terminą, taip pat atlyginti nuostolius (nurodoma, jog turi teisę), o to nepadaręs per 60 (šešiasdešimt) dienų nuo viešo paskelbimo apie biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašo parengimą pirmos dienos, praranda teisę reikšti reorganizuotos įstaigos teisių perėmėjui tokio pobūdžio reikalavimus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 10 dalies nuostata iš esmės atitinka CK 2.101 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, jog reorganizuojamo juridinio asmens kreditorius turi teisę reikalauti nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę, taip pat atlyginti nuostolius, jei tai numatyta sandoryje ar yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas dėl reorganizavimo pasunkės, ir kreditoriui pareikalavus juridinis asmuo nesuteikė papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo. Juridinio asmens kreditoriams suteikta teisė susipažinti su dokumentais, kuriuose nustatytos juridinio asmens reorganizacijos sąlygos, iš jų ir kokios teisės ir pareigos pereis reorganizuotam juridiniam asmeniui, kad kreditoriai galėtų įvertinti reorganizavimo padarinius ir atitinkamai imtis veiksmų, jei jie mano, jog prievolės įvykdymas dėl reorganizavimo pasunkės. Tiek Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 10 dalis, tiek CK 2.101 straipsnio 2 dalis nustato kreditorių teisių garantijas, o ne pareigas imtis tam tikrų veiksmų, kai reorganizuojamas juridinis asmuo.
Kaip jau buvo minėta, Inspekcijos teises ir pareigas perėmė Tarnyba, todėl ieškovas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai pareiškė ieškinį Tarnybai dėl kompensacijos priteisimo Inspekcijai prieš terminą nutraukus subnuomos sutartį.
Atsakovas, tretieji asmenys akcentuoja aplinkybę, kad Inspekcija neturėjo lėšų ir negalėjo mokėti daugiau negu numatyta sąmatoje, jog buvo sumažintas finansavimas, ir šią aplinkybe sieja su force majeure aplinkybe, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinti aplinkybe, dėl kurios Inspekcijos teisių ir pareigų perėmėjas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės pagal subnuomos sutartį. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis, o jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad tarp Inspekcijos ir ieškovo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl jie negali būti grindžiami Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymu. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis); vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti bei kooperuotis ir ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalys). Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 3K-3-208/2013; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-637/2013; kt.). Šiuo atveju Inspekcija, sudarydama subnuomos sutartį bei jos pakeitimus, kuriuose nustatė subnuomos sutarties terminą bei subnuomos mokestį, subnuomos sutarties nutraukimo prieš terminą pasekmes, turėjo įvertinti gaunamas lėšas ir atitinkamai formuodama lūkesčius dėl šių sąlygų kitai šaliai buvo atsakinga už prisiimtus įsipareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad terminu apibrėžta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis paprastai atitinka abiejų šios komercinės sutarties šalių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Sutarties šalys gali sutarimu nutraukti civilinius teisinius santykius (CK 6.154, 6.156 straipsniai); vienašališkai sutartį galima nutraukti tik sutartyje ar įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (CK 6.217–6.220 straipsniai). Terminuota negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis suponuoja prievolinių santykių per nustatytą laiką stabilumą. CK 6.496 straipsnis nurodo, kad terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas. CK 6.497 straipsnis nustato terminuotos nuomos sutarties nutraukimą nuomotojo reikalavimu, o CK 6.498 straipsnis nustato nuomininko teisę nutraukti terminuotą sutartį. Šios CK normos nustato, kad dėl terminuotos nuomos sutarties nutraukimo pagal CK 6.497, 6.498 straipsnius nuomotojas ir nuomininkas turi kreiptis į teismą, t. y. teisme pareikšti reikalavimą dėl terminuotos nuomos sutarties nutraukimo.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ne kiekvienas sutartyje nustatytas vienašališko nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus, sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje numatytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje numatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti jam padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).
Šioje byloje subnuomos sutarties šalys susitarė ir dėl subnuomos sutarties nutraukimo prieš terminą, nesiedamos su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu), nustatydamos, kad subnuomininkas turi pranešti apie subnuomos sutarties nutraukimą prieš 4 (keturis) mėnesius iki sutarties nutraukimo. Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad nuo 2011 m. gruodžio 31 d. subnuomos sutartis buvo nutraukta 2011 m. rugpjūčio 26 d. gautu Inspekcijos pranešimo pagrindu. Ieškovas byloje neginčijo Inspekcijos atlikto vienašališko subnuomos sutarties nutraukimo tuo pagrindu, kad netinkamai ir nelaiku jam buvo pranešta apie subnuomos sutarties nutraukimą, todėl teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog Inspekcija neįspėjo ieškovo papildomo susitarimo Nr. 6 4 punkte nustatyta tvarka ir nurodytu terminu, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė sutartį nuo 2011 m. gruodžio 31 d.
Iš papildomo susitarimo Nr. 6 3 ir 4 punktų nuostatų matyti, kad iš esmės šalys susitarė dėl netesybų, jei subnuomininkas prieš terminą nutrauks subnuomos sutartį, t. y. buvo nustatyta, jog nutraukus subnuomos sutartį iki ankščiau nustatyto sutarties pasibaigimo termino subnuomininkas privalo kompensuoti subnuomotojo negautas pajamas už patalpų subnuomą dėl šio susitarimo 1 punkte sumažinto subnuomos mokesčio už patalpų nuomą (3 punktas) ir sumokėti subnuomos sutartyje nustatyto 4 (keturių) mėnesių subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją (4 punktas). Pirmosios instancijos teismas šiuos punktus pripažino niekiniais, nes Inspekcijai 2011 metais buvo skirta 140 000 Lt už nuomą, o Inspekcija pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo lėšas naudoti pagal jai kasmet tvirtinamas sąmatas, neviršijant patvirtintų asignavimo sumų. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinis skundus argumentus, nepripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentų ir išvados, kad papildomo susitarimo Nr. 6 3 ir 4 punktai yra niekiniai, nes Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatos nenustato imperatyvių draudimų biudžetinei įstaigai sudaryti nuomos (subnuomos) sutartis, derėtis dėl nuomos mokesčio ir sutarties nutraukimo pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu papildomo susitarimo Nr. 6 4 punktą, kuriame nustatytos netesybos tuo atveju, jei subnuomininkas vienašališkai nutrauks sutartį prieš terminą. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, atsikirsdama į ieškinį, pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad ji neturi pagrindo prašyti šį punktą pripažinti negaliojančiu, o turi teisę prašyti mažinti susitartų netesybų dydį, kaip tai nurodoma kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2010, nurodė, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio). Nagrinėjamu atveju papildomo susitarimo Nr. 6 4 punkte nustatytos sutartinės netesybos, kurios laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis bus nutraukta prieš terminą. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). CK 6.73 ir 6.258 straipsniai nustato, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, jog jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; ir kt.). Priešingu atveju, būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad kreditorius pagrįsti netesybas, įrodinėdamas nuostolius, privalo tik tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį.
Teismas, mažindamas netesybas, pirmiausia atsižvelgia į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojai ar ne, ar šalys yra viešieji ar privatūs juridiniai asmenys, taip pat į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, ar visiškai nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal papildomo susitarimo Nr. 6 4 punktą subnuomininkas, nutraukęs sutartį prieš terminą, įsipareigojo sumokėti 138 333, 32 Lt kompensaciją, t. y. 4 (keturių) mėnesių nuomos mokestį, kuris turi būti apskaičiuojamas pagal 2007 m. gegužės 29 d. subnuomos sutartyje nurodytą subnuomos mokestį (34 583,32 Lt). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad subnuomos mokestis, kuris buvo nustatytas 2007 m. gegužės 29 d. subnuomos sutartyje buvo mažinamas nuo 2009 m. balandžio mėnesio (žr. papildomą susitarimą Nr. 3), 2010 metais buvo nustatyta, kad bendra metinė sutarties suma negali viršyti 140 000 Lt (žr. papildomą susitarimą Nr. 4), ieškovui buvo žinoma subnuomininko finansinė padėtis ir tai, jog subnuomininkas yra ne privatus juridinis asmuo, o viešasis juridinis asmuo, kuriam nustatyto dydžio netesybos sukurs neigiamus padarinius, byloje nėra pateikti įrodymai, kokio dydžio nuostolius ieškovas patyrė dėl to, kad prieš terminą buvo nutraukta sutartis bei dėl jo sutikimo sumažintas nuomos mokestis, kuris buvo mokamas 2011 metais, daro išvadą, jog papildomame susitarime nustatytos netesybos, kurios turi būti apskaičiuojamos pagal 2007 m. gegužės 29 d. subnuomos sutartyje nurodytą subnuomos mokestį (34 583,32 Lt), yra neprotingai didelės ir turi būti mažinamos. Pažymėtina, kad ieškovas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog 2011 metais, kai buvo sudaromas susitarimas dėl 11 666,67 Lt subnuomos mokesčio, turėjo galimybę išnuomoti patalpas už žymiai didesnį mokestį, t. y. tuo metu nekilnojamojo turto rinkoje buvo žymiai didesnės nekilnojamojo turto nuomos kainos. Atsižvelgiant į tai, kad subnuomos sutartis galiojo iki 2013 m. balandžio 1 d., t. y. ieškovas turėjo teisėtą lūkestį gauti subnuomos mokestį dar 15 mėnesių, subnuomos sutarties šalys, jau 2009 metais nustatydamos mažesnį nuomos mokestį tuo pačiu susitarė ir dėl 4 (keturių mėnesių) dydžio netesybų, t. y. šalys tokiu susitarimu sudarė kompromisinį susitarimą: viena pusė sutinka su sumažintu subnuomos mokesčiu, o kita pusė įsipareigoja mokėti 4 (keturių) mėnesių dydžio subnuomos mokesčio kompensaciją, jei nutrauks sutartį prie terminą, nustatytinas 46 666,68 Lt netesybų dydis, kuris apskaičiuotinas pagal šalių susitartą mėnesių skaičių ir sumažintą subnuomos mokesčio dydį (11 666,67x4).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo Tarnybos priešieškinio argumentus, kurių pagrindu byloje buvo prašoma pripažinti negaliojančiu papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą, kuriame nustatyta, kad nutraukus 2007 m. gegužės 29 d. subnuomos sutartį iki anksčiau numatyto sutarties pasibaigimo termino, subnuomininkas privalo kompensuoti subnuomotojo negautas pajamas už patalpų subnuomą dėl šio susitarimo 1 punkte sumažinto nuomos mokesčio už patalpų nuomą. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai teigė, kad šis punktas turi būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 6.228 straipsnį, nes šiame punkte buvo įtvirtinta subnuomos sutarties sąlyga, kuri suteikė ieškovui perdėtą pranašumą, ir nustatant tokią sąlygą ieškovas pasinaudojo tuo, kad Inspekcija turėjo ekonominių sunkumų ir yra ekonomiškai silpna. Įvertinus, kad šalys dėl subnuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nustatė netesybas (4 punktas), pakankamai ilgą įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminą, konstatuotina, jog negautų pajamų (187 230,96 Lt), kurių ieškovas neturi įrodinėti, nustatymas, ieškovui žinant, jog subnuomininkui nebuvo skirta daugiau nei 140 000 Lt subnuomos mokesčiui 2011 metais mokėti ir jis negali mokėti tokio subnuomos mokesčio, kuris buvo sulygtas sudarant subnuomos sutartį, yra baudinių netesybų įtvirtinimas. Baudinių netesybų nustatymą draudžia CK 6.73 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 2 dalis. Be to, nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad ieškovas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog 2011 metais būtų galėjęs išnuomoti patalpas už tokį pat subnuomos mokestį, kuris buvo sulygtas 2007 metais. Atsakovas byloje pateikė įrodymus, kad ieškovas po subnuomos sutarties nutraukimo siūlo nuomotis 476,23 kv. m ploto patalpas už 10 954 Lt, kai pagal papildomo susitarimo Nr. 6 nuostatas mėnesinis subnuomos mokestis buvo 11 666,67, o bendras subnuomos plotas 2011 metais – 521,6 kv. m (b. l. 40-47). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nepaneigti trečiojo asmens J. S. nurodyti duomenys apie biurų nuomos kainas remiantis nekilnojamojo turto bendrovių „Inreal valdymas“ skelbiama informacija, t. y. kad B2 klasės biuro nuomos kainos 2011 metų trečiojo ketvirčio pabaigoje siekė 22–35 Lt už 1 kv. m (b. l. 88).
Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai atmetė ieškovo ieškinį ir nustatė, jog atsakovas neturi mokėti susitartų netesybų, tačiau pagrįstai papildomo susitarimo Nr. 6 3 punktą pripažino negaliojančiu. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, t. y. panaikintina sprendimo dalis, kurioje atmestas ieškinys, ir ieškinys tenkintinas iš dalies – ieškovui iš atsakovo priteistina 46 666,68 Lt kompensacija, o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista. Be to, iš dalies tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, t. y. vadovaujantis CK 6. 37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, ieškovui iš atsakovo priteistina 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 46 666,68 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. liepos 3 d. ) iki sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeistas, todėl pagal CPK 93 straipsnio nuostatas turi būti pakeistas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal bylos duomenis ieškovas už ieškinį sumokėjo 7 256 Lt žyminio mokesčio, atsakovas už priešieškinį sumokėjo 500 Lt žyminio mokesčio ( b. l. 6, 53). Pirmosios instancijos teismas patyrė 33 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog priešieškinis tenkintas iš dalies, tačiau pagal bylos duomenis priešieškinis buvo tenkintas visiškai.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas patenkintas 14,33 proc., atsakovo reikalavimas patenkintas visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistina 539,78 Lt žyminio mokesčio (atlikus įskaitymą). Atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovo patenkintų reikalavimų balansą, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 30,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.
Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 7 256 Lt žyminio mokesčio, apskaičiuoto pagal ieškinio reikalavimus (b. l. 136), todėl įvertinus patenkintų reikalavimų dalį (14,33 proc.) ieškovui iš atsakovo priteistina 1 039,78 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Dėl žodinio proceso
Ieškovas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad byla sudėtinga teisės taikymo prasme, o teisinė diskusija apeliacinio proceso metu leistų labiau įsigilinti į šioje byloje taikytas teisės normas.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 1126/85)).
Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ieškovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Ieškovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą.
Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl taikytinos teisės. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pasažas“ ieškinys. Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pasažas“ (juridinio asmens kodas 300542580) iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191352247) 46 666,68 Lt (keturiasdešimt šešių tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt šešių litų ir 68 ct) kompensaciją ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 46 666,68 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. liepos 3 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo.
Priteistą iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pasažas“ (juridinio asmens kodas 300542580) 33 Lt sumą į valstybės biudžetą sumažinti iki 30,64 Lt (trisdešimt litų ir 64 ct).
Panaikinti sprendimo dalį, kurioje iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pasažas“ (juridinio asmens kodas 300542580) ieškovui Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191352247) priteista 100 Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191352247) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pasažas“ (juridinio asmens kodas 300542580) 539,78 Lt (penkis šimtus trisdešimt devynis litus ir 78 ct) žyminio mokesčio.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191352247) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pasažas“ (juridinio asmens kodas 300542580) 1 039,78 Lt (vieną tūkstantį trisdešimt devynis litus ir 78 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.