- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- I-524-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02437-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė Registrų centras
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos 387-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja 387-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir pareiškėja, Bendrija) su skundu, kurį vėliau patikslino kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir VĮRC Vilniaus filialas, Teritorinis registratorius) 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-1843 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VĮRC 2018 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. csprl-177 (toliau – ir VĮRC Sprendimas); 3) įpareigoti VĮRC Vilniaus filialą priimti naują sprendimą – atlikti teisinę registraciją ir įregistruoti garažus kaip Bendrijos nuosavybę bei išduoti nuosavybę patvirtinančius dokumentus.
Skunde pareiškėja nurodė, kad atsakovas informavo, jog unikalūs numeriai nekilnojamiesiems daiktams – garažui (boksui) Nr. 260 ir garažui (boksui) Nr. 278, esantiems (duomenys neskelbtini) Vilniuje (toliau – ir garažai), buvo suteikti perrašius šių garažų (boksų) duomenis iš nekilnojamojo turto objektų kadastro ir registro dokumentų bylos į Nekilnojamojo turto registrą. Patikrinus nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kadastro ir registro dokumentų bylą ir įrašus Nekilnojamojo turto registre nustatyta, jog fizinių ir/ar juridinių asmenų nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus – garažą (boksą) Nr. 260, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą (boksą) Nr. 278, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nėra ir nebuvo įregistruotos, o minėtų garažų (boksų) kadastro duomenų bylos teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuotos. Kartu su 2018 m. gegužės 10 d. prašymu Nr. 0154 pareiškėja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė dokumentų, patvirtinančių Bendrijos nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus – garažus, atsiradimą, todėl pareiškėjos prašymas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Bendrijos nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus buvo nepatenkintas. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir VĮRC.
Pareiškėjos manymu, atsakovas be teismo sprendimo ir toliau vengs įregistruoti nuosavybėn garažus, todėl ir kreipėsi į teismą. Kaip įrodymus teismui pateikė žurnalą „GSEB – 387 Pažymų registracija“ (žodį „PAJUS“ ant žurnalo užrašė dabartinis pirmininkas), iš kurio matyti, kad už garažus Nr. 260 ir 278 niekas pajaus nemokėjo. Šiame žurnale įrašai buvo atliekami nuo 1998 m. balandžio 11 d. iki 2003 m. spalio 28 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui paaiškino, kad Bendrija negali pateikti nekilnojamojo turto registre įregistruotų aptariamųjų garažų Nr. 260 ir 278 dokumentų, nes tokių dokumentų neturi, todėl ir prašo atlikti teisinę registraciją. Pažymėjo, kad buhalteriniai ir kiti dokumentai iš Bendrijos yra dingę ir jie nebuvo atkurti, atstatyti dėl buvusios vadovybės neveikimo. Bendrijoje nėra dokumentų nuo 1994 m. kovo 25 d. iki 1998 m. Šią aplinkybę patvirtina 1995 m. kovo 13 d. įgaliotinių susirinkimo protokolas.
Pareiškėjos manymu, būtina atkreipti dėmesį, kad garažams yra suteikti unikalūs numeriai, jie yra kaip atskiri nekilnojamieji daiktai ir tai, kad jie nebuvo priskirti savininkams (fiziniams asmenims), nesudaro kliūčių pripažinti šiuos daiktus pareiškėjos nuosavybe, kadangi šiuo metu jie yra bešeimininkiai, tačiau jais pagal faktą disponuoja Bendrija, todėl jie ir turi jai priklausyti.
Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ 1 straipsnis nustatė, kad baigto statyti ir priimto eksploatuoti garažo statybos kooperatyvo narys įgyja nuosavybės teisę į jam paskirtą boksą. Pareiškėja darė išvadą, kad į konkrečias patalpas, t. y. garažo boksus, nuosavybės teises galėjo įgyti Bendrijos nariai, bet ne Bendrija, kaip juridinis asmuo. Pareiškėja sutinka, kad statant pastatą buvo sumokėti pajai ir buvo paskirstyti garažai pajininkams (dabartiniams garažų savininkams), kurie įgijo nuosavybę į garažus, kurie jiems buvo paskirstyti, tačiau minimi du garažai niekam niekada nebuvo priskirti, ar paskirti, todėl Bendrija mano, kad ji, kaip juridinis asmuo, turi teisę turėti nekilnojamąjį turtą bei juo disponuoti.
Atkreipė dėmesį, kad Bendrijos valdybos 2018 m. liepos 30 d. posėdyje jos pirmininkas pakomentavo esamą situaciją ir supažindino valdybą su sprendimais. Valdybos nariai, seniai turintys garažus, konstatavo, kad jie visada buvo Bendrijos žinioje (dispozicijoje). Nuo maždaug 2017 m. spalio mėnesio niekas, išskyrus buvusį pirmininką V. M. ir narį A. M., garažais nesinaudojo. Pareiškėja aiškino, kad buvusiam Bendrijos pirmininkui buvo patogu neįteisinti minimų garažų, kadangi jis asmeniškai naudojosi garažu Nr. 278, o garažu Nr. 260 leido naudotis A. M.. Jokie kiti Bendrijos nariai niekada nepretendavo į šiuos garažus kaip savininkai. Ginčo dėl minėtų garažų priklausymo Bendrijai nėra. Visi valdybos nariai sutinka ir pripažįsta, kad jie priklauso pareiškėjai ir šiuo metu naudojami nuomai, o gaunamas nuomos mokestis naudojamas Bendrijos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Valdyba pasisakė, kad statant pastatą iš Bendrijos narių buvo renkami mokesčiai – pajus – garažo pastato statybai. Visi pajininkai gavo garažų boksus, o kai kuriems asmenims pajai buvo grąžinti. Garažai Nr. 260 ir 278 niekam niekada nebuvo priskirti, todėl sprendė, jog jie yra pareiškėjos nuosavybė. Į šiuos garažus niekas niekais nepretendavo, todėl pareiškėjos nuomone, jie turi priklausyti Bendrijai kaip juridiniam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise ir turi būti teisiškai įregistruoti jos, kaip juridinio asmens, nuosavybe. Visi valdybos nariai, priimdami sprendimą ,balsavo vienbalsiai. Valdyba, kaip valdymo organas, nusprendė pripažinti, kad minimi garažai priklauso Bendrijai ir turi būti atlikta jų teisinė registracija per teismą.
Paaiškino, kad buvusiam Bendrijos pirmininkui buvo patogu neregistruoti minimų garažų, nes jais galėjo neatlygintinai ar iš dalies atlygintinai naudotis pats Bendrijos pirmininkas, leisti naudotis kitiems asmenims siekiant asmeninės turtinės naudos. Pareiškėjos teigimu, būtent dėl šios priežasties nebuvo atlikta teisinė registracija. Apie tai, kad garažai priklauso Bendrijai, įrodo Namų valdos techninės apskaitos byla, sudaryta 2006 m. sausio 29 d., kurioje yra Bendrijos pastato vidaus plotų eksplikacija ir kiti reikšmingi duomenys, susiję su minimais garažais; 219 GSEK (toks buvo ankstesnis bendrijos pavadinimas) įgaliotinių susirinkimo protokolas dėl garažo boksų paskirstymo; Bendrijos boksų paskirstymo sąrašai, kurie buvo sudarinėjami įvairiais laikotarpiais. Iš sąrašų matyti, kad garažai Nr. 260 ir 278 niekam kitam, išskyrus Bendriją, niekada nepriklausė ir niekam kitam nebuvo priskirti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nuo 1998 m. nebuvo organizuotas Bendrijos visuotinis susirinkimas; per 20 metų jokie darbai nebuvo atliekami; dokumentai dingę; garažai neįregistruoti; pajai už juos nebuvo mokami; garažai niekada niekam nebuvo priskirti į juos niekas nepretenduoja.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2018 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą „Dėl informacijos suteikimo, inventorizacijos atlikimo ir nuosavybės įteisinimo“, kuriame nurodė, kad Bendrijos pastate yra garažai, priklausantys jai, nes daugiau kaip 20 metų niekas kitas jais nesinaudoja. Jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pareiškėja neturi. Pareiškėja prašė oficialiai (raštu) patvirtinti minėtas aplinkybes, nurodyti, kokiu pagrindu garažams buvo suteikti unikalūs numeriai, atlikti jų inventorizaciją, išduoti techninės apskaitos (inventorizacines) bylas ir atlikti garažų teisinę registraciją.
Išnagrinėjęs šį prašymą, atsakovas Sprendimu informavo pareiškėją apie unikalių numerių suteikimo garažams aplinkybes, apie tai, kad jų kadastro duomenų bylos nesuformuotos, kad dokumentai, patvirtinantys Bendrijos nuosavybės teises į garažus atsiradimą nepateikti, todėl prašymo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Bendrijos nuosavybės teises į pastaruosius netenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl garažų priklausymo jai nuosavybės teise, pastebėdamas, kad su savo 2018 m. gegužės 10 d. prašymu pareiškėja nebuvo pateikusi jokių dokumentų, patvirtinančių dėstomus argumentus. Atsakovo manymu, Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), nagrinėdama skundą, pagrįstai atsisakė vertinti Bendrijos papildomai pateiktus dokumentus, nes jie nebuvo pateikti VĮRC Vilniaus filialui, todėl negalėjo turėti įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, tuo atveju, jei pareiškėja neturi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatytų dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisės į garažus atsiradimą, ji galėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl atitinkamo juridinę reikšmę turinčio juridinio fakto nustatymo.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėja teismui teiktame skunde naujų argumentų ir aplinkybių, kurios jau buvo nurodytos 2018 m. birželio 20 d. teiktame skunde, nenurodė, todėl palaiko VĮRC sprendime išdėstytus motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2018 m. gegužės 10 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama nurodyti, kokiu pagrindu garažams buvo suteikti unikalūs numeriai; atlikti jų inventorizaciją, išduoti techninės apskaitos bylas ir užregistruoti garažus Bendrijos vardu, t. y. atlikti jų teisinę registraciją (1 t., b. l. 81).
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2018 m. gegužės 10 d. prašymą, priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad jog unikalūs numeriai nekilnojamiesiems daiktams – garažui (boksui) Nr. 260 ir garažui (boksui) Nr. 278, esantiems (duomenys neskelbtini), buvo suteikti perrašius šių garažų (boksų) duomenis iš nekilnojamojo turto objektų kadastro ir registro dokumentų bylos į Nekilnojamojo turto registrą. Perrašant/įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą apie atskirą nekilnojamojo turto objektą, unikalus numeris objektui yra suteikiamas automatiškai ir yra nekintantis visą objekto egzistavimo laiką. Nurodė, kad patikrinus nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų bylą ir įrašus Nekilnojamojo turto registre nustatyta, jog fizinių ir/ar juridinių asmenų nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktas – garažą (boksą) Nr. 260, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą (boksą) Nr. 278, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nėra ir nebuvo įregistruotos, o minėtų garažų (boksų) kadastro duomenų bylos teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuotos. Atsižvelgiant į tai, jog kartu su 2018 m. gegužės 10 d. prašymu Nr. 0154 Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių Bendrijos nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus – garažus (boksus) Nr. 260 ir garažą (boksą) Nr. 278, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsiradimą, pareiškėjos prašymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 387-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus netenkino (1 t., b. l. 82–83).
Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, 2018 m. birželio 20 d. su skundu kreipėsi į VĮRC, prašydama panaikinti VĮRC Vilniaus filialo Sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti garažų teisinę registraciją (1 t., b. l. 84–91).
VĮRC Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2018 m. birželio 20 d. skundą, 2018 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo netenkino (1 t., b. l. 12–13).
Pareiškėja, nesutikdama su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VĮRC Vilniaus filialo ir VĮRC sprendimus ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – atlikti teisinę registraciją ir įregistruoti garažus kaip Bendrijos nuosavybę bei išduoti nuosavybę patvirtinančius dokumentus (1 t., b. l. 59–66).
Byloje ginčas kilęs dėl VĮRC Vilniaus filialo Sprendimo, VĮRC sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo VĮRC Vilniaus filialą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.
Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir kt. reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus.
Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.
Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi, nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; LVAT 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad registro tvarkytojui Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas nustato reikalavimus įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015).
LVAT, vertindamas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmus, yra nurodęs, kad ši viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Atliekant nuosavybės teisių registraciją, negali būti paneigta nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į šį daiktą įregistravimo paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus, siekiant išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus – ir nepagrįstai suteikta nuosavybės teisių apsauga asmeniui, kuris neturėjo teisės šios daiktinės teisės įgyti (LVAT 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015).
Taigi, aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą.
Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, pageidaujantis įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, Teritoriniam registratoriui kartu su prašymu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į kadastrą ar juos pakeisti, turi pateikti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 84 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, kadastro tvarkytojui turi būti pateikta kadastro duomenų byla ir Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai.
Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai yra nustatyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.
Iš pareiškėjos skundo turinio bei teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų matyti, jog pareiškėja neneigia, kad atsakovui nebuvo pateikusi garažų dokumentų, nes tokių dokumentų neturi. Tarp šalių nėra ginčo, kad prašomų įregistruoti garažų nuosavybės teisės niekada nebuvo ir nėra įregistruotos bei tai, kad kadastro duomenų bylos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo suformuotos. Tačiau pareiškėja skunde teismui akcentuoja, kad garažai priklauso Bendrijai ir šiuos savo teiginius grindžia jos valdybos narių balsavimu, kurie vienbalsiai nusprendė, kad garažai priklauso Bendrijai, kad garažai niekam nebuvo priskirti, kad niekas nėra pareiškęs teisių į pastaruosius. Teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjos argumentus, sprendžia, jog šie argumentai ir juos pagrindžiantys pareiškėjos pateikti dokumentai nėra Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nustatyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teises į garažus atsiradimą.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatas, kuriame prašomos įregistruoti garažų patalpos, baigtas statyti, jo statytoja – pareiškėja, pastatas pripažintas tinkamu naudoti 1998 m. vasario 20 d. Statinio priėmimo naudoti aktu Nr. 1897 (1 t., b. l. 108). Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ 1 straipsnį, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 650 1 punktą, 14. 6 papunktį, nuosavybės teises galėjo įgyti tik Bendrijos nariai, bet ne pareiškėja, kaip juridinis asmuo. Pareiškėja, dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių įgijimą į garažus kitais pagrindais atsakovui nepateikė.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad tiek VĮRC Vilniaus filialas, tiek VĮRC visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus pareiškėjos dokumentus, pagrįstai nustatydami, kad pareiškėja dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisės į garažus atsiradimą nepateikė, t. y. tiek VĮRC Vilniaus filialas, tiek VĮRC priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VĮRC Vilniaus filialą priimti naują sprendimą – atlikti teisinę registraciją ir įregistruoti garažus kaip Bendrijos nuosavybę bei išduoti nuosavybę patvirtinančius dokumentus laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimų panaikinti VĮRC Vilniaus filialo ir VĮRC sprendimus. Teismui konstatavus skundžiamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos 387-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.