Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios R. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. S. išteisintas dėl to, kad jis 2012 m. birželio 26 d., apie 18 val., Kelmės r., Kražių sen., (duomenys neskelbtini) k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš R. M. priklausančios sodybos kiemo pagrobė svetimą turtą, t. y. R. M. priklausantį 23000 Lt vertės automobilį „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas R. M. 23000 Lt turtinę žalą.

Be to, skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje teismas cituoja prejudicinės galios šioje byloje neturintį nutarimą, t. y. 2012 m. rugsėjo 17 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6-415-322/2012, pažymėdamas, kad „įsiteisėjusiu Kelmės apylinkės teismo teisėjo 2012-09-17 nutarimu L. S. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 129 str., nutarime konstatuota pagal tolimesnę įvykių eigą esant pagrindo manyti, kad leidimas L. S. važiuoti buvo duotas, todėl jo veika perkvalifikuota į Lietuvos ATPK 129 str.“. Dėl to apeliantė pažymi, kad, pirma, L. S. veika buvo perkvalifikuota dėl to, kad nebuvo nustatyta žalos kitų asmenų turtui padarymo fakto, o jei yra apgadinamas tik automobilis, kurį vairuoja pats eismo įvykį sukėlęs asmuo, atsakomybė pagal LR ATPK 127 str. 3 d. nekyla, antra, teismas administracinėje byloje nekonstatavo, kad leidimas L. S. važiuoti buvo duotas, o nenustatė objektyvių ir patikimų įrodymų, ar leidimas buvo duotas, ir trečia, prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis, ir neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos.

Nukentėjusioji skundu atkreipia dėmesį, kad darydamas išvadą, kad A. M. yra suinteresuotas kaltinamojo veiksmų kvalifikavimu kaip vagystės, nes kitaip jam grėstų atsakomybė už automobilio perdavimą vairuoti neblaiviam ir neturinčiam šios teisės asmeniui, kas turėtų įtakos ir žalos atlyginimo klausimo sprendimui (Lietuvos CK 6.282 str. 1 d., kt.), teismas nesirėmė jokiais įrodymais ar teisės aktais, tuo labiau, kad pagal LR ATPK 35 str. A. M. negalėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam negalėtų būti skirta nuobauda, todėl vertinti jo parodymus kritiškai nėra jokio pagrindo.

Taip pat apeliantė skunde pažymi, kad A. M., jos, liudytojų A. K. bei A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, iš esmės neprieštarauja tarpusavyje ir viso proceso metu buvo nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais (kitų liudytojų parodymais, paties nuteistojo parodymais, apžiūros protokolu, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, išrašu iš policijos duomenų bazės apie A. M. pranešimo registravimą ir vykdymą, alkotesterių testais ir pan.). Pažymi, kad vien tai, jog liudytojai A. K. ir A. J. yra jos ir jos vyro pažįstami, tai jų parodymų kritiško vertinimo nesuponuoja, nes kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK straipsnyje numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekia duoti teisingus parodymus. Atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama praėjus nemažam laiko tarpui, todėl liudytojai pagrįstai nebeprisimena ir negali tiksliai nurodyti kai kurių byloje nagrinėjamo įvykio detalių, nedideli netikslumai, esantys šių liudytojų parodymuose, nevertintini kaip nesutapimai ar prieštaravimai. Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti L. S., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą – pripažinti L. S. kaltu pagal BK 178 str. 2 d., paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaujantis BK 64 str., paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirtu laisvės atėmimu, skirti jam 3 metus laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Išteisintasis L. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, teigiant, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neištyrus įrodymų ir pan. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apeliantės, jos sutuoktinio liudytojo A. M., kitų liudytojų ir kaltinamojo L. S. parodymus, duotus tiek ikiteisminėje proceso stadijoje, tiek teisiamajame posėdyje, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos detaliai išanalizavo, įvertino atskirai ir visete, ir padarė atitinkamas išvadas. Vien tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė dėl jų apeliantę netenkinančias išvadas ir priėmė nukentėjusiosios R. M. lūkesčių neatitinkantį sprendimą, nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas. Todėl apeliantės anksčiau paminėti pareiškimai nelaikytini pagrįstais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas – šioje byloje nėra pagrindo kitokiai išvadai. BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad L. S. veika būtų pripažinta automobilio vagyste pagal BK 178 str. 2 d., būtina nustatyti šios nusikalstamos veikos požymių visumą.

BK 178 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, pagrobė automobilį, tačiau pagrobimu laikomas tik neteisėtas automobilio užvaldymas, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar L. S. veika atitinka automobilio vagystės požymius, teisingai dėmesį koncentravo į šiai bylai itin aktualią aplinkybę – ar teisėtas automobilio „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. M. L. S. leido laikinai pasinaudoti (pasivažinėti) automobiliu, ar automobilį L. S. užvaldė neteisėtai. Šioje byloje apylinkės teismas, kvalifikuodamas L. S. veiksmus, klaidos nepadarė.

Nustatant, ar L. S. suvokė, kad automobilį užvaldo prieš valdytojo A. M. valią, ar numatė, jog fiziškai užvaldydamas automobilį atims iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti tuo automobiliu, ir ar to norėjo, būtina išsiaiškinti sumanymo turinio dinamiką viso veikimo metu, nustatant tiek objektyviuosius veikos požymius, tiek subjektyviuosius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė L. S..

Skunde tvirtinama, kad A. M., R. M., liudytojų A. K. bei A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, paties L. S. 2012 m. liepos 17 d. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., 72 b. l.), apžiūros protokolas, pranešimas policijai apie įvykdytą automobilio vagystę (1 t., 10–13 b. l.), L. S. mamos atsiųsta SMS žinutė (1 t., 5 b. l.) ir kt. įrodymai patvirtina, jog L. S. savavališkai – be A. M. leidimo, užvaldė automobilį. Kolegija nesutinka su tokiu apeliantės siūlomu įvertinimu ir taip pat pažymi, kad apylinkės teismas kritiškai vertino tiek L. S. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir neteikė prioriteto nei vienai įrodymų grupei, pagrįstai akcentavo, kad liudytojas A. M., kaip ir išteisintasis, yra suinteresuoti atitinkama bylos baigtimi.

Iš tiesų, įtariamojo L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokole užfiksuota, kad L. S. A. M. neprašė leisti pabandyti pavažiuoti automobiliu, niekam nesakęs ir nieko neklausęs užvedė automobilio variklį ir nuvažiavo, po eismo įvykio A. M. nepranešė apie sudaužytą automobilį ir ėjo į namus. Nurodyta, kad L. S. savo veiksmus vertina kaip automobilio vagystę ir dėl to gailisi. Minimo apklausos protokolo pirmosios instancijos teismas nelaikė patikimu įrodymu. Kolegijos nuomone, įtariamojo L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokolas iš viso negalėjo būti laikomas įrodymu (BPK 20 str.) ir turėjo būti atmestas kaip įrodymas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad apylinkės teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 str. 5 d.), tačiau nepakankamai buvo atsižvelgta į kitą sąlygą, aktualią įrodymų vertinimui. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus, tarp jų, ar duomenys gauti teisėtais būdais, ar juos galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Apylinkės teismas L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokole užfiksuotus duomenis, aptaręs bendrame bylos duomenų kontekste, nelaikė patikimais įrodymais ir, kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, jais nesirėmė. Apeliantė savo skundu siūlo remtis būtent tais L. S. parodymais (2012 m. liepos 17 d.), kuriais jis prisipažįsta įvykdęs vagystę, tačiau tam nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad įtariamajam nuo sulaikymo ar pirmos apklausos momento yra garantuota teisė turėti gynėją (BPK 21 str. 4 d.). Gynėją įtariamasis gali pasikviesti pats arba gynėją jam gali pakviesti kiti asmenys. Iš 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokolo (1 t., 72 b. l.) matyti, kad apklausa, nedalyvaujant L. S. gynėjui, prasidėjo 9 val. 10 min. ir buvo baigta 10 val. 50 min. Iš apklausą vykdžiusios tyrėjos I. B. tarnybinio pranešimo aišku, kad apklausiant L. S., 9 val. 25 min., paskambino advokatė A. Ž. ir nurodė, kad ji gins L. S., pateiks advokato orderį (1 t., 73 b. l.), tačiau tyrėja toliau tęsė ir užbaigė įtariamojo apklausą, nedalyvaujant L. S. gynėjui. Pats L. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu vėliau (1 t., 130–131; 133 b. l.), teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teisme nepatvirtino 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokole užrašytų parodymų, nurodė, kad save apkalbėjo, nes norėjo būti paleistas į laisvę, bijojo būti suimtas, kategoriškai neigė norėjęs pavogti automobilį, tvirtino, kad pasivažinėti automobiliu jam leido pats A. M., norėjo grąžinti automobilį A. M., tačiau nesuvaldė automobilio ir jį apgadino. Visos aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad įtariamojo L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausa ir jos metu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais pagal BPK 20 str. prasmę, nes apklausa buvo atlikta nedalyvaujant jo gynėjai ir protokole užfiksuotų esminių aplinkybių, atitinkamai argumentuodamas, išteisintasis kategoriškai nepripažįsta.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojo A. M. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nelaikytini vienodais ir nuosekliais, patvirtinančiais L. S. kaltę įvykdžius vagystę. Pirmosios instancijos teismas išdėstė ir detaliai aptarė A. M. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-415-322/2012 ir teisiamajame posėdyje, įvardijo konkrečius ir esminius prieštaravimus, skirtingai atpasakotas įvykio aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas apeliantei, todėl dar sykį atkartoti A. M. parodymus šioje nutartyje nėra būtinybės. Be to, taip pat prieštaringai A. M. atpasakojo įvykio aplinkybes ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą. Viena vertus, A. M. deklaratyviai tvirtino, kad L. S. neatsiklausęs, be jo žinios, prieš jo valią, apie 18 val. sėdo į automobilį ir jį ,,nuvarė“ – pagrobė, jis mėgino vytis, šaukė, tačiau L. S. nesustojo ir nuvažiavo. Detalizuodamas, kaip suvokė L. S. veiksmus, A. M. nurodė, kad jis buvo visiškai įsitikinęs, kad L. S. pasiėmė automobilį pasivažinėti ir ketino po to grąžinti. Taigi, jei būtent taip A. M. suvokė situaciją, vadinasi, jam nebuvo pagrindo L. S. vytis, kaip tvirtino liudytojas A. K. ir pats A. M.. Pasak A. M., jei po 2 valandų L. S. būtų parvažiavęs ir nesudaužęs automobilio, jis nebūtų skambinęs į policiją. Dėl to kyla logiškas klausimas, kas lėmė A. M. apsisprendimą po daugiau kaip 2 valandų pranešti apie įvykį policijai – tai, kad L. S. neteisėtai užvaldė automobilį, ar tai, kad išteisintasis per ilgai negrįžo ir apgadino automobilį. Liudytojais teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai A. B. ir A. V., pagal iškvietimą atvykę į įvykio vietą, bendraudami su A. M., L. S. susidarė įspūdį, kad A. M. leido L. S. pasivažinėti automobiliu, o pastarasis automobilį apgadino, ir, jei to nebūtų atsitikę, į policiją iš viso nebūtų pranešta. Akivaizdu, kad dėl to įvykis buvo įformintas kaip administracinis teisės pažeidimas (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-415-322/2012), o ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės pradėtas 2012 m. liepos 13 d., kai praėjus trims dienoms po įvykio – 2012 m. birželio 29 d. – A. M. ir R. M. susiformavo suvokimas apie įvykusią automobilio vagystę ir jie pateikė pareiškimą Kelmės rajono apylinkės prokuratūrai (1 t., 2–4 b. l.). Dėl to apeliantė nepagrįstai savo skunde teigia, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nesiėmė jokių priemonių, neatliko savo tarnybinių funkcijų ir pan.

Byloje nėra tiksliai nustatyta, kokiu būdu A. M. išreiškė savo valią, leisdamas L. S. pasivažinėti automobiliu – žodžiu, konkliudentiniais veiksmais ar kt., šios aplinkybės konkrečiai negalėjo įvardyti ir išteisintasis. Nepaisant to, byloje yra nustatytos aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą apie tokią specifinę situaciją, kuri buvo pakankama susiformuoti L. S. suvokimui apie teisėto automobilio valdytojo leidimą pasinaudoti automobiliu. Byloje nustatyta, kad A. M., liudytojas A. K. ir L. S. A. M. sodyboje lauke vartojo alkoholinius gėrimus, šalia stovėjo automobilis „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio užvedimo spynelėje buvo rakteliai, pasak A. M. ir liudytojo A. K., L. S. periodiškai įsėsdavo į automobilį, pareguliuodavo muziką ir vėl išlipdavo, A. M. tam neprieštaravo. L. S. viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad jis paklausė A. M., ar gali pasivažinėti automobiliu, ir pastarasis leido, tik nepamena, ar linkteldamas galvą, ar žodžiu, o A. M. ir jo poziciją palaikantis liudytojas A. K. neigė šią aplinkybę. Tačiau tolimesnė įvykių seka visgi rodo, kad L. S. automobiliu išvažiavo ne be A. M. žinios. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuo 18 val., kai iš sodybos automobiliu išvažiavo L. S., iki 20 val. 28 min. (1 t., 15 b. l.), kai apie įvykį pranešta policijai, A. M. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, įprastų vagystės atveju. Maža to, kaip ir buvo minėta, jokių veiksmų A. M. ir nebūtų ėmęsis, jei L. S. po 2 valandų būtų grąžinęs nesudaužytą automobilį. Apeliacinės instancijos teisme A. M. negalėjo paaiškinti, kodėl jo pranešimo policijai apie įvykį turinys neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Liudytojas A. M. 20 val. 28 min. paskambinęs policijai nurodė, kad prieš pusvalandį pažįstamo vyro sūnus paėmė iš sodybos automobilio raktus ir išvažiavo (1 t., 15 b. l.), nors byloje nustatyta, kad L. S. jokių raktų iš niekur nepaėmė, automobilio raktai buvo užvedimo spynelėje, ir iš sodybos L. S. išvažiavo apie 18 val. Pasak A. M., jis iškart nepranešė apie vagystę policijai, nes nenorėjo problemų, žinojo, jog L. S. automobiliu išvažiavo būdamas neblaivus. Iš to reiktų daryti išvadą, kad jei, A. M. nuomone, nusikaltimą (automobilio vagystę) įvykdęs asmuo – L. S. – būtų buvęs blaivus, A. M. apie tai policijai būtų pranešęs iš karto. Tokia išvada prasilenktų su elementaria logika, nes galimo kaltininko girtumas ar blaivumas savaime negali paneigti vagystės fakto, jei tokia, visgi, buvo padaryta. Liudytojui A. M. po įvykio – 22 val. 49 min. – buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,22 promilės, 1 t., 22 b. l.), tai leidžia daryti išvadą, kad automobiliu L. S. išvykus iš sodybos, A. M. toliau vartojo alkoholinius gėrimus, nors pats A. M. tai neigia.

Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, daryti neginčijamą išvadą, kad L. S. prieš teisėto valdytojo valią būtų užvaldęs automobilį, nėra pagrindo. Tai, kad L. S. automobilio pagrobti neketino, patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir objektyvios kilmės įrodymai. Išteisintasis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad automobiliu pavažiavęs nuo A. M. sodybos apie 2 kilometrus link (duomenys neskelbtini) kaimo, apsisuko ir norėjo važiuoti atgal į A. M. sodybą, tačiau automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio, taip automobilį apgadindamas. Įvykio schemoje, sudarytoje policijos pareigūno liudytojo A. V. (1 t., 20 b. l.), užfiksuota automobilio „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo kryptis, būtent link A. M. ir R. M. sodybos, ir šios aplinkybės neginčija ir apeliantė.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų A. K., A. J. parodymų vertinimo ir jų reikšmės nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, pažymėtina, kad minėtų liudytojų, kaip, be kita ko, ir nukentėjusiosios R. M., policijos pareigūnų A. B., A. V. parodymai, yra subjektyviosios kilmės įrodymai, todėl suprantama, kad dėl asmens atminties savybių, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), apklausiamųjų santykio su kaltinamuoju, laiko požiūriu turi savybę kisti, todėl apylinkės teismas tikslino bei lygino minėtų asmenų parodymus su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, šalino neatitikimus bei prieštaravimus. Apylinkės teismas nesirėmė liudytojos A. J., A. K. parodymais ne tik dėl to, kad pastarieji yra nukentėjusiosios R. M., liudytojo A. M. draugai ar pažįstami, o dėl to, kad jų parodymai savaime prieštaringi, neatitinka byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių. Pati nukentėjusioji R. M. nebuvo betarpiška įvykio dalyvė, apie įvykio aplinkybes sužinojo tik tai, ką jai papasakojo sutuoktinis A. M., kiti liudytojai, todėl ir jos parodymai nevertintini vienareikšmiškai, kaip patvirtinantys L. S. kaltę nusikaltimo padaryme.

Be to, skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi prejudicinės galios šiai bylai neturinčia 2012 m. rugsėjo 17 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi L. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, nes teismas tik paminėjo šią įsiteisėjusią nutartį, kaip neprieštaraujančią nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, įvertino ir apeliantės akcentuotas automobilio ratų žymes ant trinkelių, ir L. S. mamos R. M. rašytos trumposios SMS žinutės turinį (1 t., 5 b. l.), ir padarė atitinkamas išvadas dėl to. Apeliaciniame skunde minimos automobilio ratų žymės, SMS žinutės turinys nei savaime, nei vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste nepatvirtina, kad L. S. įvykdė automobilio vagystę.

Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad L. S. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. dėl automobilio vagystės pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. M. apeliacinį skundą atmesti.