Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-154-177/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-01-05
Bylos Nr.: 1A-154-177/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-40-1-00245-2014-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: N. P., D. Š.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-177/2018Proceso Nr. 1-40-1-00245-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.5.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.2.23.2.2.2; 1.2.23.7; 2.1.7.4; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,gynėjams: Ramūnui Dobrovolskiui, Algirdui Milašauskui,nuteistiesiems: N. P., D. Š.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės, nuteistųjų N. P. bei D. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 265 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

pagal BK 265 straipsnio 1 dalį (bendrininkų grupe su R. D.) – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 265 straipsnio 1 dalį (bendrininkų grupe su D. Š.) – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 4 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

N. P. pagal BK 262 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 265 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. Š. pagal BK 262 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš N. P., D. Š., R. D. ir A. L. priteista po 6,85 Eur proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. D. ir A. L. nuteisti pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, padėjo A. L. auginti didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių augalų, o būtent:

1.1. 2014 m. gegužės mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, N. P. žinodamas, jog A. L. augins narkotinę medžiagą kanapes, pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 7 straipsnį, draudžiantį Lietuvos Respublikoje auginti kanapes, bei 8 straipsnį, numatantį, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas (iš jų ir kanapes) draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, padėjo A. L. auginti narkotinę medžiagą kanapes (antžemines dalis) ir suteikė tam reikalingas priemones, t. y. Ispanijos Karalystėje už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą nupirko įrangos dalis narkotinei medžiagai kanapėms auginti – 6 vnt. apšvietimo ir šilumos lempų, kanapių augalų tręšimo ir priežiūros priemonių, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip 205 vnt. kanapių augalų sėklų, iš kurių 20 vnt. augalo sėklų „Nirvana“, 20 vnt. augalo sėklų „Dinafem“, 10 vnt. augalo sėklų „Gold Harvest“, ir perdavė A. L.. Po to A. L. savo gyvenamosios vietos Pakruojo r. (adresas 1), rūsio patalpoje pastatė pertvaras, supirko ventiliacinius vamzdžius, ventiliatorius, apšvietimo ir šilumos lempas, plastikinius vandens paskirstymo vamzdžius, oro temperatūros ir drėgmės matuoklius, plastikines daigyklas, skirtas kanapių sėkloms daiginti, plastikinius vazonus, gruntą, skirtą auginti kanapių augalams, kitus elektros prietaisus, reikalingus narkotinei medžiagai kanapėms auginti, ir viską sumontavo. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. L. nuo 2014 m. rugpjūčio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 7 straipsnį, draudžiantį Lietuvos Respublikoje auginti kanapes, bei 8 straipsnį, numatantį, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas (iš jų ir kanapes) draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, savo gyvenamosios vietos Pakruojo r. (adresas 1), specialiai įrengtoje rūsio patalpoje iš padėjėjo N. P. įgytų kanapių augalų sėklų išaugino 155 vnt. kanapių augalų ir juos augino tol, kol 2014 m. rugsėjo 18 d. 11 val. kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė neteisėtai auginamą didelį kiekį – 155 vnt. kanapių augalų, kuriuose yra didelis kiekis – 771,7 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių).

2. Be to, N. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. D., neteisėtai, pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių augalų, o būtent:

2.1. Nuo 2014 m. vasario mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2014 m. rugsėjo 17 d., veikdami pagal išankstinį susitarimą, pažeisdami Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 7 straipsnį, draudžiantį Lietuvos Respublikoje auginti kanapes, bei 8 straipsnį, numatantį, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas (iš jų ir kanapes) draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, augino narkotinę medžiagą kanapes (antžemines dalis), t. y. 2014 m. vasario mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, susitarę, jog R. D. gyvenamosios vietos Kėdainių r. (adresas 2), rūsyje augins kanapes, N. P. kanapių auginimui nupirko 5 vnt. apšvietimo ir šilumos lempų, kanapių augalų tręšimo ir priežiūros priemonių, R. D. nupirko ventiliacinius vamzdžius, ventiliatorius, plastikinius vandens paskirstymo vamzdžius, laistymo indus, oro temperatūros ir drėgmės elektroninius matuoklius, plastikinius vazonus, gruntą, skirtą auginti kanapių augalams, kitus elektros prietaisus, reikalingus narkotinei medžiagai kanapėms auginti, ir viską sumontavo savo gyvenamosios vietos Kėdainių r. (adresas 2), rūsio patalpoje. Po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 17 d. 18 val. N. P. atgabenus į Kėdainių r. (adresas 2), tris plastikines daigyklas su dideliu kiekiu – ne mažiau kaip 161 vnt. kanapių augalų, N. P. ir R. D. šiuos kanapių augalus augino R. D. gyvenamosios vietos Kėdainių r. (adresas 2), specialiai įrengtoje rūsio patalpoje tol, kol 2014 m. rugsėjo 18 d. 19.30 val. kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė didelį kiekį – 161 vnt. neteisėtai auginamų kanapių augalų, kurių sudėtyje yra 15,128 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių).

3. N. P. ir D. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių augalų ir neteisėtai gamino bei laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), o būtent:

3.1. Nuo 2014 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. rugsėjo 12 d., iki 2014 m. rugsėjo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, pažeisdami Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 7 straipsnį, draudžiantį Lietuvos Respublikoje auginti kanapes, bei 8 straipsnį, numatantį, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas (iš jų ir kanapes) draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, D. Š. priklausančio namo Radviliškio r. (adresas 3), antrame aukšte, specialiai įrengtoje patalpoje, augino didelį kiekį kanapių augalų, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 4 303,185 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių). Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 15 d., siekdami iš užaugintų kanapių augalų pagaminti narkotinę medžiagą kanapes (antžemines dalis), namo Radviliškio r. (adresas 3), pirmo aukšto spintoje pastatė oro sausintuvą, oro temperatūros ir drėgmės elektroninį matuoklį, pritvirtino virves kanapių augalams pakabinti, įjungė oro sausintuvą į elektros lizdą, užtikrindami įrenginio veikimą. Po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 15 d., neteisėtai užaugintą didelį kiekį kanapių augalų nukirpo ir džiovino pakabinę juos namo Radviliškio r. (adresas 3), pirmame aukšte specialiai kanapių augalams gaminti įrengtoje spintoje bei taip gamino labai didelį kiekį – 4 303,185 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) ir neteisėtai laikė tol, kol 2014 m. rugsėjo 17 d. 22.25 val. kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių).

Šalies argumentai

4. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis skundžiamas tik dėl nuteistiesiems N. P. ir D. Š. netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies.

4.1. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

4.2. Skirdamas bausmę, teismas nurodė, tačiau nevertino aplinkybių, jog nenustatyta N. P. ir D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamas veikas jie padarė, veikdami bendrininkų grupe. Be to, teismas nors ir nurodė, jog nuteistasis N. P. apskritai neigė savo kaltę padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, tačiau į tai neatsižvelgė motyvuodamas, kad tai negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę.

4.3. Baudžiamoji atsakomybė dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gaminimo bei laikymo kyla nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu jos buvo gaminamos ar laikomos, o veikos pavojingumas visuomenei nėra rūšiuojamas į mažesnį ar didesnį, priklausomai nuo medžiagos rūšies. Įstatymų leidėjas kiekvienai draudžiamai narkotinei ar psichotropinei medžiagai, priklausomai nuo jos rūšies, yra apibrėžęs jos kiekius (nedidelis, didelis ir labai didelis), nuo kurių atitinkamai ir kyla baudžiamoji atsakomybė. Nepagrįstas teismo argumentas, jog nuteistųjų pagamintos narkotinės medžiagos kiekis „ne itin daug“ (1 803,185 g) viršija nustatytą labai didelio kiekio ribą (2 500 g). Priešingai, jų pagamintos ir laikomos narkotinės medžiagos kiekis beveik du kartus viršija nustatytą labai didelio kiekio ribą. Vien tai, kad D. Š. bei N. P. pagamino ir laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, nors BK 260 straipsnio 3 dalis ir nereikalauja nustatyti narkotinės ar psichotropinės medžiagos neteisėto disponavimo tikslo, tačiau tokio kiekio narkotinės medžiagos gaminimas ir laikymas pats savaime yra daug pavojingesnis veikimas, nei disponavimas labai dideliam kiekiui nepriskiriama medžiaga.

4.4. Prokurorė nesutinka su teismo argumentu, jog D. Š. ir N. P. nėra linkę nusikalsti, jų antivisuomeninės nuostatos nėra susiformavusios, jie nusikalto atsitiktinai ir tai rodo mažesnį jų asmenybių pavojingumą. Nors savo veiksmų vertinimas ir kaltės pripažinimas, dalinis pripažinimas ar nepripažinimas yra kiekvieno kaltinamojo laisvanoriškas pasirinkimas, tačiau nagrinėjamu atveju nuteistųjų kaltės neigimas parodo tik akivaizdų jų nenuoširdumą, savo veiksmų nevertinimą ir jų, kaip asmenybių, didesnį pavojingumą visuomenei. Klaidinga teismo nuomonė, kad D. Š. ir N. P. nusikalto atsitiktinai, nes tokią nuomonę paneigia byloje surinkti duomenys, patvirtinantys, jog nusikalstamoms veikoms buvo ruoštasi iš anksto, veikos buvo gerai apgalvotos ir nebuvo padarytos spontaniškai. Be to, pats teismas nurodė abu juos suvokus daromų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjus taip veikti.

4.5. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nesant N. P. ir D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o esant tik sunkinančiai aplinkybei, skirdamas bausmes ir pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas neįgyvendino bausmės paskirties: neatsižvelgė į bausmei keliamų tikslų (nubaudimo, teisingumo) įgyvendinimą, atsižvelgė tik į kaltinamųjų asmenybes ir jų interesus. Dėl to šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas ir N. P. bei D. Š. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina nežymiai didesnė, nei numatytas sankcijos vidurkis, bausmė.

4.6. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti:

4.6.1. N. P., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 13 metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

4.6.2. D. Š., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 13 metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

4.6.3. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5. Nuteistasis N. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino jo nenaudai, nepasisakė dėl kitų jo naudai teisme ištirtų įrodymų.

5.1. Teismas tyrė ir analizavo iš esmės tik D. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei žvalgybinę informaciją, tačiau jų negretino su teisme ištirtais įrodymais, nevertino jo paties parodymų, ignoravo faktines aplinkybes, suteikė kitokią teisinę reikšmę sekimo protokolui ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės įtakos teismo išvadai dėl apelianto bendrininkavimo, gaminant narkotinę medžiagą.

5.2. Teismas apelianto kaltę grindė D. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog N. P. D. Š. sodyboje atliko statybos darbus, pasėjo kanapes ir prižiūrėjo, kaip jos auga, bei paties N. P. parodymais, kad būdamas Ispanijoje jis padėjo D. Š. įsigyti įrenginius kanapėms auginti.

5.3. Tokių parodymų D. Š. teisme nepatvirtino. Jis savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ne kartą keitė, todėl nėra pagrindo vertinti, jog minėti parodymai teisingi. Apeliantas neneigė padėjęs D. Š. įsigyti priemones kanapėms auginti, tačiau neturėjo tikslo jas kartu auginti. Tokio tikslo nepatvirtino ir žvalgybinės informacijos duomenys.

5.4. Tai, kad sodyboje rasta apelianto pėdsakų, taip pat neįrodo jo kaltės, nes jis ne kartą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė sodybą remontavęs, į ją nuvežęs dalį statybinių medžiagų, kurias pats sunešė, todėl ant pirštinės rastas jo DNR pėdsakas tik patvirtina, kad apeliantas dirbo minėtoje sodyboje, ją įrenginėjo. Tai matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo nuotraukų.

5.5. Nepagrįsta teismo prielaida, jog apelianto kaltę įrodo faktas, kad per paskutines tris dienas iki sulaikymo jis lankėsi vietose, kur buvo auginamos kanapės. Šiuo atveju teismas nevertino kitų faktinių aplinkybių, jog, grįžęs iš Ispanijos Karalystės, apeliantas vyko pas giminaičius pagal teismo nurodytus adresus jų aplankyti ir perduoti parvežtus iš Ispanijos daiktus.

5.6. Teismo išvada, kad apeliantas kartu su D. Š. veikė kaip bendravykdytojai, nepagrįsta jokiais byloje surinktais įrodymais. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliantą kaltinant padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai.

5.7. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nekaltumo prezumpcija įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog visos abejonės, visi prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, tačiau šioje byloje viskas atvirkščiai: apeliantas turi įrodinėti, kad jis neturėjo tikslo auginti, gaminti ir laikyti didelio kiekio narkotinės medžiagos.

5.8. Nuteistasis N. P. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir jį išteisinti.

6. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad ne visos teismo išvados atitinka bylos faktines aplinkybes ir nėra įrodytos nenuginčijamais objektyviais įrodymais.

6.1. Apeliantas nesiekė pagaminti labai didelio kiekio narkotinės medžiagos iš augintų kanapių augalų; nežinojo, jog iš jo augintų kanapių augalų galima pagaminti tiek daug narkotinės medžiagos; jam nebuvo žinoma galima svaiginančios veikliosios medžiagos koncentracija augale; augindamas kanapių augalus nemanė, kad daro labai sunkų nusikaltimą, už kurį gresia tokia didelė laisvės atėmimo bausmė.

6.2. Apeliantas nežinojo, kiek laiko būtų reikėję džiovinti kanapių augalus, kol būtų tikę rūkyti, neketino gautos medžiagos platinti, o tiktai ketino ją rūkyti. Jis nežinojo, koks kiekis augalų būtų išlikęs per tą laikymo ir džiovinimo procesą. Galvojo, kad gauta medžiaga gali būti panaši į seniau Lietuvoje augintą naminį tabaką.

6.3. Tuo, jog nukirptus augalus jis laikė apie parą spintoje, norėdamas juos džiovinti, nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje. Iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad, kelis mėnesius džiovinant ekspertams žinomu režimu, narkotinė medžiaga galutinai pagaminta laboratorijos sąlygomis tyrimų centre ir tiktai per kelis mėnesius ją atitinkamai subrandinus taip, jog joje būtų tam tikra svaiginančios medžiagos koncentracija. Tiktai išdžiovinus augalus iki tam tikros būsenos, jie buvo pripažinti kaip narkotinė medžiaga. Tokiu atveju, kai narkotinę medžiagą laboratorijos sąlygomis pagamino kiti asmenys, o asmeniškai apeliantas tokių veiksmų nebuvo atlikęs, jis negali būti pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes, nepadaręs nusikaltimo, jis pripažintas kaltu.

6.4. Teismo išvada dėl bendrininkavimo su N. P. neteisinga, kadangi neteisėtus kanapių auginimo veiksmus jis atliko vienas. Operatyvinis pareigūnas, kurio teiginiais teismas rėmėsi, nenurodė, kokius veiksmus galimas bendrininkas atliko apsilankęs pastate, kur rasti padžiauti nukirpti kanapių augalai. Manymas, jog N. P. kažką veikė nusikalstamam rezultatui pasiekti, yra spėlionė. Teismas kritiškai nevertino policijos pareigūnų M. S., D. D., N. J. parodymų dėl rastų kanapių augalų supakavimo tvarkos ir dokumentų surašymo, nes, atliekant kriminalistinius tyrimus centre, įrašai apie pakuotes nesutapo, dėl to kilo abejonių dėl draudžiamų dalykų tapatumo bei kiekio tikrumo, juo labiau kad buvo tiriami ir kitų kaltinamųjų auginti kanapių augalai. Taigi neatmestina jų sumaišymo galimybė dar policijoje. Šios aplinkybės byloje yra labai svarbios, siekiant užtikrinti objektyvumą. Klausiant konkrečiai apie daiktų pakuotes, kiekius, užrašus, liudytojų atsakymai nebuvo konkretūs, nes pareigūnai šiame etape procesinius veiksmus atliko aplaidžiai.

6.5. Priimdamas nuosprendį, teismas pažeidė įrodinėjimą nustatančias Baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, bet prielaidomis ir spėjimais. Apeliantas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Neįrodytas kaltumas yra tolygus įrodytam nekaltumui. Tokią teisinę poziciją sąlygoja nekaltumo prezumpcijos principas. Šiuo konkrečiu atveju netinkamai taikytos ir pažeistos BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 44 straipsnio, 301 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos. Kadangi teismas nuosprendį grindė bei nurodė tiktai tas aplinkybes ir tokia prasme, kad būtų galima padaryti apeliantą apkaltinančias išvadas, o teismo išvados dėl kaltės padarius nusikaltimą paremtos nepakankamais objektyviais įrodymais, šiuo konkrečiu atveju taip pat pažeistos teisinės nuostatos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo bei surašymo (BPK 301 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

6.6. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir jį išteisinti; pagal BK 265 straipsnio 1 dalį paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdyje prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti. Nuteistieji N. P. ir D. Š. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

8. Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistųjų N. P. ir D. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

8.1. Prokurorė nuosprendį skundžia tik dėl N. P. ir D. Š. neteisingai paskirtos bausmės už veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, teismui nepagrįstai pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistieji N. P. ir D. Š. nuosprendį skundžia dėl jų nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nuteistasis N. P. – taip pat dėl jo nuteisimo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, padarytos bendrininkaujant su D. Š.), o nuteistasis D. Š. – ir dėl jam paskirtos bausmės už BK 265 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą. Dėl to, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Žemesnės instancijos teismas

8.2. Teisėjų kolegijos nuomone, N. P. ir D. Š. kaltė jiems kartu neteisėtai auginus didelį kiekį narkotinės medžiagos ir disponavus labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

8.3. Tačiau skirdamas bausmes teismas nepakankamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neteisingai vertino teisingumo ir proporcingumo principų laikymąsi, todėl už neteisėtą disponavimą narkotine medžiaga nuteistiesiems N. P. bei D. Š. paskyrė aiškiai per švelnias bausmes. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas.

8.4. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo

9. Nuteistieji N. P. ir D. Š. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas, neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį dėl jų nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o N. P. nuomone – ir dėl jo nuteisimo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį.

9.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

9.2. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

9.3. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

9.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme, pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Žemesnės instancijos teismas

9.5. Nepagrįstas nuteistųjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, o ne įrodymais. Neigdami nusikalstamos veikos aplinkybes (dėl narkotinės medžiagos kiekio, jos gaminimo), apeliantai kritikuoja pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą. Be to, ginčydami jų nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagrįstumą, nurodo ir tai, kad neįrodyta jų tiesioginė tyčia bei tikslas pagaminti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Taigi apeliaciniuose skunduose pateikta argumentacija skirta pagrįsti buvus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, iš dalies – ir BPK 301, 305 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų teismo nuosprendžio surašymo taisyklių (susijusių su padarytų išvadų pagrindimu įrodymais) pažeidimus.

9.6. Tokie apeliacinių skundų teiginiai dėl nurodytų Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų nepagrįsti, o vien tai, kad teismo išvados nuteistiesiems nepriimtinos, savaime nereiškia, jog tokie pažeidimai padaryti.

Žemesnės instancijos teismas

9.7. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, pasisakydamas dėl N. P. ir D. Š. tyčinės kaltės, disponuojant labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu bei tokią medžiagą gaminant, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas – tiek teisinančias, tiek kaltinančias – aplinkybes, nurodė įrodymų vertinimo motyvus. Teismas argumentuotai pasisakė dėl specialistų išvadų kaip įrodymų, patvirtinančių su nusikalstamos veikos dalyko nustatymu susijusias aplinkybes, patikimumo. Nustatant tirtose kanapėse ir jų dalyse esančios veikliosios medžiagos santykį, darant išvadą dėl narkotinės medžiagos sudėties ir kiekio, vadovautasi nustatytomis taisyklėmis, rekomendacijomis. Teismas aptarė ir taikytus tyrimo metodus, būdą, laiko aplinkybes. Analizuodamas specialisto išvadas, teismas šiuos įrodymus vertino, palygindamas su kitais įrodymais, iš jų – su liudytojų M. S. (pildė su krata susijusius protokolus), D. D. (tyrėjos, kuriai buvo perduotos supakuotos kratos metu surastos ir paimtos medžiagos), N. J. (tyrėjos, kuriai ikiteisminis tyrimas buvo pavestas, kai specialisto išvada jau buvo gauta) parodymais apie kanapių ir jų dalių paėmimo bei pateikimo tyrimui aplinkybes, specialistės Izoldos Žvironaitės paaiškinimais apie jos tyrimą, siekiant nustatyti tikslų narkotinės medžiagos kiekį. Taigi darydamas išvadą, kad narkotinės medžiagos kiekis nustatytas teisingai, teismas išnagrinėjo visas su tuo susijusias aplinkybes, taip pat argumentuotai, remdamasis objektyviais bylos duomenimis, paneigė nuteistojo D. Š. versiją, esą jis nebuvo baigęs gaminti narkotinės medžiagos, nes nurinktas kanapes spintoje džiovino tik apie parą laiko, o tinkamai jas išdžiovino tyrimą atlikę specialistai.

9.8. N. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiama jo kaltė – kito nuteistojo D. Š. parodymai yra prieštaringi, todėl, apelianto manymu, teismas negalėjo kaip neginčijamais remtis jo parodymais, kurie dėl N. P. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką yra neteisingi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo D. Š. parodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos. Teismas išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus nuteistojo D. Š. parodymus, juos sugretino tarpusavyje, atskleidė jų esminius prieštaravimus, palygino su nuteistojo N. P., liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga, t. y. įvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, ir pagrįstai vadovavosi jo teisme duotais parodymais tiek, kiek šie parodymai atitiko objektyviai nustatytas faktines aplinkybes.

9.9. Priešingai, nei apeliaciniuose skunduose nurodė nuteistieji N. P. ir D. Š., pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išsamios bei motyvuotos išvados dėl visų nusikalstamų veikų aplinkybių, atskleidžiančių jų sudėtį, įrodytumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o priimtas nuosprendis, pripažįstant N. P. ir D. Š. kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 265 straipsnio 1 dalį, surašytas laikantis jam keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 301 straipsnio 1, 2 dalyse, 305 straipsnio 1 dalyje.

9.10. Teisėjų kolegija atmeta kaip neteisingai interpretuotą nuteistųjų apeliacinių skundų teiginį, jog visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, todėl, nesant patikimų jų kaltės įrodymų, apeliantai turi būti išteisinti.

9.11. Baudžiamosios teisės teorijoje iš tiesų yra bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visos abejonės ar neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai, tačiau jis pirmiausia susietas su baudžiamuoju procesu. Kaltinimo pagrįstumą lemia visų aplinkybių įvertinimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija jau konstatavo, kad skundžiamame nuosprendyje įrodymai įvertinti, nepažeidus BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės.

Žemesnės instancijos teismas

9.12. Taigi byloje pakanka N. P. ir D. Š. kaltės įrodymų, išdėstytų skundžiamame nuosprendyje, todėl jie negali būti išteisinti.

Dėl N. P. ir D. Š. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei

BK 265 straipsnio 1 dalį

10. BK 265 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už didelio kiekio aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ar psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų auginimą, pažeidžiant nustatytą tvarką. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakomybė už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą.

10.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. P. ir D. Š., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių augalų ir neteisėtai pagamino bei laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).

10.2. Nuteistasis N. P. šį faktą neigė ir parodė, kad tik padėjo D. Š. įgyti kanapių auginimui reikalingą įrangą bei trąšas. Nuteistasis D. Š. tvirtino, kad pats vienas augino, nukirpo ir pradėjo džiovinti kanapes asmeniniam naudojimui, žinojo užsiimantis draudžiama veikla, tačiau nesiekė pagaminti labai didelio kiekio narkotinės medžiagos. Tokius nuteistųjų parodymus paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Byloje neginčijamai nustatyta, jog N. P. ir D. Š. veikdami kartu augino, pagamino ir laikė narkotinę medžiagą.

Žemesnės instancijos teismas

10.3. Šiaulių apylinkės teismui nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo įtariamajam D. Š., 2014 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje pastarasis parodė, kad N. P. prašė pasinaudoti sodyba, o D. Š. atliko statybos darbus ir prižiūrėjo, kaip auga kanapės. N. P. gavo kanapių sėklų ir jas pasėjo. D. Š. sodybą pradėjo remontuoti 2014 m. pavasarį, N. P. pasiūlė užsiauginti kanapių asmeniniam naudojimui. N. P. atvežė visas reikalingas priemones, jis grįždavo į Lietuvą kas du mėnesius, turėjo raktą nuo sodybos. D. Š. galvojo užauginęs draugus pavaišins. Buvo gal 200 sėklų (t. 3, b. l. 159).

10.4. Vėliau įtariamasis D. Š. pakeitė poziciją ir ėmė teigti apkalbėjęs N. P., apie narkotikus pastarasis nieko nežinojo. 2014 m. lapkričio 5 d. apklaustas kaip įtariamasis D. Š. parodė kanapių sėklų gavęs iš pažįstamo vardu Laimis, viešėdamas pas jį Kaune, tačiau jokių jo kontaktinių duomenų negali nurodyti, nes neturi ir neatsimena kelio. Už kanapes Laimiui sumokėjo simboliškai 200 Lt. Sodybą, kurioje surastos kanapės, jis įsigijo 2014 m. žiemą. Sodyba buvo apleista, todėl ją po truputį remontavo, tvarkė. Jis pats nusipirko visą reikalingą įrangą kanapėms auginti, ją pirko UAB „Senukai“. Pats susikonstravo įrangą kanapėms auginti ir pasėjo sėklas. N. P. kelis kartus lankėsi sodyboje, tačiau kanapių sodinukų nematė ir nieko nežinojo apie narkotinės medžiagos auginimą. Jis pats nusikirpo užaugintas kanapes ir padžiovė spintoje. Kanapes augino asmeniniam naudojimui, nes rūko „žolę“. Neigia N. P. prašęs įgyti įrangą ar trąšas. Kanapes užaugino per du su puse mėnesio. Paaiškino, kad, sprendžiant klausimą dėl suėmimo paskyrimo, klaidingai nurodė aplinkybes dėl N. P. dalyvavimo darant nusikaltimą, nes tikėjosi taip sušvelninti savo atsakomybę (t. 3, b. l. 148–149).

10.5. Teisiamajame posėdyje D. Š. iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos, jog nusikaltimą padarė vienas, tačiau skirtingai, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis nurodė, kad už kanapių sėklas asmeniui vardui Laimis nemokėjo, o jį pavaišino ir galbūt vaišėms išleido 100 Lt; dalį įrangos nusipirko Lietuvoje, tačiau lempas ir trąšas kanapėms auginti Ispanijoje specializuotoje parduotuvėje jam nupirko N. P.. Šią aplinkybę nuteistasis paaiškino taip: D. Š. paskambino N. P. su prašymu paieškoti lempų, jam neaiškino, kam lempos reikalingos; 2014 m. birželio mėn. N. P. nuvažiavo į parduotuvę, D. Š. paskambino N. P., kuris perdavė telefono ragelį pardavėjui, ir taip būtent D. Š. užsakė; to paties telefoninio pokalbio metu jis įgijo trąšų kanapėms auginti; su pardavėju suderino, jog šis prekes sudės į dėžes ir perduos N. P.; tada D. Š. perdavė pinigus per žmogų mikroautobusiuke, kad N. P. sumokėtų pardavėjui; už prekes sumokėjo apie 10 000 Lt; prekes jam atsiuntė. Nuteistasis D. Š. taip pat parodė, kad per kanapių auginimo laikotarpį N. P. buvo jo sodyboje, nes norėjo ją pirkti, buvo sutarę, jog D. Š. sodybą paremontuos. Pirkti sodybą N. P. pasiūlė pats D. Š.. Tačiau N. P. persigalvojo ir nebenorėjo jos pirkti. D. Š. turėjo įrengti vonią, tam N. P. atvežė plyteles, boilerį. N. P. turėjo nuo sodybos raktą, nes turėjo atvežti plyteles, ir tuo atveju, jei D. Š. būtų išvykęs, galėtų įeiti. Apie kanapių auginimą jie nekalbėjo, N. P. nesidomėjo apie įgytas lempas ir trąšas. Ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo N. P., nes labai pergyveno dėl gresiančio suėmimo, buvo išsigandęs, sutrikęs ir norėjo taip sušvelninti savo atsakomybę, kad būtų paleistas į laisvę.

10.6. Atsakydamas į teisėjos ir prokurorės klausimus, nuteistasis D. Š. parodė, kad slapto telefoninių pokalbių klausymosi metu 2014 m. rugsėjo 12 d. 10.57 val. tarp N. P. ir D. Š. užfiksuoto pokalbio esmės nesuprato, nes N. P. buvo neblaivus, ir nežino, ką N. P. jam liepė kirpti. 2014 m. rugsėjo 16 d. 17.23 val. telefoninio pokalbio tarp D. Š. ir moters (jo draugės) metu pasakė, kad turi baigti vonios remontą. Iš tiesų buvo labai pavargęs, nes visą naktį nemiegojo, turėjo pabaigti vonią ir sutvarkyti kanapes, kurias kirpo bei padžiovė naktį iš rugsėjo 15 d. į rugsėjo 16 d., sodyboje jautėsi kanapių kvapas. Su N. P. nesipyko, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jį apkalbėjo, nes, kaip suprato iš pareigūnų, būtent N. P. juos domino (t. 5, b. l. 88–90, 91).

Žemesnės instancijos teismas

10.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė teisme duotais D. Š. parodymais, kur jis neigė N. P. dalyvavus darant nusikaltimą, nes tokius jo parodymus paneigė skundžiamame nuosprendyje išdėstytas ir įvertintas įrodymų visetas. Tas pat pasakytina dėl pirmosios instancijos teisme duotų N. P. parodymų.

10.8. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo N. P., nes buvo tiek sutrikęs ir išsigandęs dėl gresiančio suėmimo, jog supratęs, kad pareigūnus domina N. P., parodė jam tik padėjęs.

10.9. Su tokiu nuteistojo D. Š. skundo teiginiu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

10.10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matosi, jog D. Š. sulaikytas 2014 m. rugsėjo 18 d. 10.20 val., įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje (t. 3, b. l. 137). 2014 m. rugsėjo 19 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 262 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas (t. 3, b. l. 143) ir 10 val. surengta apklausa, kurioje įtariamasis D. Š. atsisakė duoti parodymus; apklausoje dalyvavo paskirta gynėja (t. 3, b. l. 144). Pristatytas į teismą, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl suėmimo paskyrimo, teismo posėdyje 11.45 val. atsakydamas į teisėjo klausimus, dalyvaujant tai pačiai gynėjai, D. Š. nurodė N. P. kaip asmenį, kuris gavo ir pasėjo kanapių sėklas, parūpino įrangą, kontroliavo kanapių auginimo procesą (t. 3, b. l. 159). Įtikinamas D. Š. paaiškinimas, jog apie N. P. ir kanapių auginimą jis davė parodymus, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, kad jam nebūtų paskirtas suėmimas. Tačiau teisėjų kolegija netiki D. Š. paaiškinimu, jog jis N. P. apkalbėjo, nes tai neatitinka jo parodymų turinio: jau minėta, kad apklausiamas 2014 m. lapkričio 5 d. kaip įtariamasis D. Š. kategoriškai paneigė N. P. dalyvavus darant nusikalstamą veiką ir paaiškino, jog kanapių auginimą suorganizavo pats vienas, siekdamas jas naudoti asmeniniams poreikiams, o N. P. apkalbėjo, nes buvo sutrikęs, bijojo (t. 3, b. l. 148–149); teisiamajame posėdyje N. P. duodant parodymus apie savo padėjimą D. Š. įgyti priemones kanapėms auginti, D. Š. parodymus vėl pakeitė, atsirado versija apie N. P. tarpininkavimą, įsigyjant dalį reikalingos įrangos bei trąšų Ispanijoje, pasiūlymą N. P. įsigyti sodybą, pateisinantį jo lankymąsi sodyboje (ir priežastį N. P. turėti raktą nuo sodybos) ir pan., tačiau paneigė tarp jo bei N. P. buvus kokio nors pykčio, dėl kurio būtų galėjęs jį apkalbėti.

10.11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia D. Š. parodymų kaita susijusi su proceso metu N. P. teikiamomis versijomis, siekiant savo parodymus derinti su pastarojo parodymais. Tai leidžia daryti išvadą, kad D. Š. parodymai, duoti tuo metu, kai jis buvo pristatytas į Šiaulių apylinkės teismą, yra teisingi.

Žemesnės instancijos teismas

10.12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Šiaulių apylinkės teisme D. Š. duotais paaiškinimais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Dėl to nėra pagrindo išvadai, jog negalima remtis skundžiamame nuosprendyje išdėstytais išvardintais D. Š. paaiškinimais ikiteisminio tyrimo teisėjui.

10.13. Priešingai, nei nurodoma N. P. apeliaciniame skunde, D. Š. ikiteisminio tyrimo metu (sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo) nurodytos aplinkybės dėl N. P. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką sutampa su objektyviais, todėl nekeliančiais abejonių duomenimis – operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais ir suvestinėmis (t. 1, b. l. 19–20, 24–26, 27–32), liudytojų R. M. ir M. S. teisiamajame posėdyje duotais parodymais (t. 5, b. l. 95–97; t. 6, b. l. 47–48), įvykio vietos, kratų ir daiktų apžiūros protokolais (t. 1, b. l. 33–37, 54–62, 74–87).

10.14. Analizuojant minėtus objektyviai užfiksuotus duomenis ir juos lyginant su pačių nuteistųjų D. Š. bei N. P. parodymais, nustatyta tokia 2014 m. rugsėjo 12–17 d. įvykių seka:

2014 m. rugsėjo 12 d. 10.57 val. N. P. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino D. Š. į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. 338). N. P. ištarė tokias frazes: „<...> noriu, kad savaitgaly būtum ten“, „<...> tu viskas ne, nebesižaisk ten viską kirpk <...>“, „nu, ne, ne, būk savaitgaly aš biški čia nuogandų girdėjau, kad žinai“, „imk viską pradėk nuimt aš atlėksiu“, „nu gerai tada atlėksi, bet tu savaitgaly nedink niekur būk kaime“. D. Š. jam atsakė: „nu i gerai reiks atlėkt“, „apie pietus, apie kokius pietus ar ne. Nu?“, „nu i gerai nu aš jau ir sakiau ant pirmadienio jau žadėjau žinai...“, ,‚nu i gerai tada atlėksiu“. Toks nuteistųjų pokalbis akivaizdžiai patvirtina, kad kalbama apie kanapių derliaus nuėmimą. Be to, iš pokalbio aišku, jog susitikti pasiūlė ne D. Š., kaip teisiamajame posėdyje parodė nuteistasis N. P., bet jis pats. Akivaizdu, kad N. P. davė nurodymus D. Š., o ne atvirkščiai. Tai dar kartą patvirtina, jog D. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti paaiškinimai dėl N. P. vaidmens darant nusikaltimą yra teisingi; 2014 m. rugsėjo 15 d. 17.43 val. sekamas asmuo N. P. atvyko į Radviliškio r. (adresas 3) esančią sodybą, kurioje 2014 m. rugsėjo 17 d. rasta kanapių auginimo laboratorija, užėjo į kiemą ir 18.06 val. išvažiavo;2014 m. rugsėjo 16 d. 17.23 val. D. Š. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. 43) skambino moteriai, kaip nustatyta, savo draugei; iš pokalbio matyti, jog D. Š. buvo kaime ((adresas 3) esančioje sodyboje, kurioje rasta kanapių auginimo laboratorija), visą naktį nemiegojo, viską sutvarkė. Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis D. Š. iš pradžių teigė, kad užsiėmė sodybos remontu ir tai turėjo omenyje minėto pokalbio metu, tačiau vėliau pripažino, jog naktį iš rugsėjo 15 d. į rugsėjo 16 d. nukirpo kanapes ir padėjo džiūti. Būtent dėl to nuteistieji kalbėjo telefonu ankstesniame 2014 m. rugsėjo 12 d. pokalbyje;2014 m. rugsėjo 17 d. 18.40 val. N. P. į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino D. Š. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. 1013). Iš pokalbio matyti, kad N. P. informavo pašnekovą apie atvažiavimą į sodybą, o D. Š. pranešė negalėsiantis atvykti dėl sugedusio automobilio ir paprašė pažiūrėti, jeigu ką, nuleisti vandenį, jis pats atvažiuos penktadienį. Tokios frazės: „man rodo da iki penktadienio ten da žinai gali pabūt <...>“, „<...> pagalvojau, kad da biški palašės žinai ten į tą boilerį ir <...>, o penktadienį jau turėtų būt gers. Žinai atvažiuosim sutvarkysiu vsio“, „<...> kitoj savaitėj jau žinai <...>“ rodo, jog abu pašnekovai kalba apie kanapių džiovinimą ir jo pabaigos momentą, D. Š. siūlo išleisti vandenį. Nors teisiamajame posėdyje N. P. bandė įrodinėti, kad kalbama apie sugedusį vandens šildytuvą, iš kurio teka vanduo, tokie jo paaiškinimai yra nelogiški;2014 m. rugsėjo 17 d. 19.14 val. užfiksuota, kaip sekamas asmuo N. P. atvyko į Radviliškio r. (adresas 3) esančią sodybą, kurioje 2014 m. rugsėjo 17 d. rasta kanapių auginimo laboratorija, užėjo į kiemą. 19.30 val. N. P. sulaikė pareigūnai.

Žemesnės instancijos teismas

10.15. Neįtikinamas nuteistojo N. P. aiškinimas, jog, lankydamasis minėtoje sodyboje, jis nieko keisto nepastebėjo ir nežinojo apie auginamas bei džiovinamas kanapes, nes tada logiškai neįmanoma paaiškinti, kokiu tikslu N. P. liepė D. Š. kirpti, nuimti viską, o D. Š. jam siūlė išleisti vandenį (kaip nustatyta, iš naudotos drėgmės surinkimo įrangos). Be to, nuteistasis D. Š. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad name jautėsi kanapių kvapas.

10.16. Tai, jog telefoniniuose pokalbiuose neužfiksuota, kad N. P. prašė D. Š. nukirpti ir pradėti džiovinti būtent kanapes, nepaneigia paties narkotinės medžiagos auginimo ir gaminimo fakto. Akivaizdu, jog nuteistieji telefoninių pokalbių metu laikėsi konspiracijos ir sąmoningai vengė vartoti tokius žodžius kaip „narkotinė medžiaga“, „kanapės“ ar „žolė“.

10.17. Išvadą, kad N. P. buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, sustiprina jo slapto sekimo metu užfiksuoti vizitai į kitas dvi kanapių auginimo laboratorijas – Pakruojo r. (adresas 1), gyvenamajame name specialiai įrengtą rūsio patalpą, kurioje 2014 m. rugsėjo 18 d. kratos metu rasti neteisėtai auginami 155 kanapių augalai, ir Kėdainių raj. (adresas 2), name specialiai įrengtą rūsio patalpą, kurioje 2014 m. rugsėjo 18 d. kratos metu rastas auginamas 161 kanapių augalas (t. 1, b. l. 19–20, 24–26, 27–32). Liudytojas R. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad, prieš pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą, buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie tai, jog N. P. galbūt organizuoja kanapių auginimą Lietuvoje, ir ji vėliau pasitvirtino (t. 5, b. l. 95–97). Tokios informacijos turėjus teisiamajame posėdyje parodė ir liudytojas M. S. (t. 6, b. l. 47–48).

10.18. Iš byloje esančio AB „LESTO“ rašto Nr. 50220-1747 matosi, kad objekte Radviliškio r. (adresas 3), suvartota elektros energijos: laikotarpiu nuo 2013-08-31 iki 2014-02-28 – 1 160 kwh, laikotarpiu nuo 2014-02-28 iki 2014-03-31 – 411,09 kwh; laikotarpiu nuo 2014-03-31 iki 2014-05-31 – 1 454,88 kwh; laikotarpiu nuo 2014-05-31 iki 2014-06-30 – 630 kwh; laikotarpiu nuo 2014-06-30 iki 2014-07-31 – 906,98 kwh (t. 1, b. l. 138). Šie duomenys patvirtina, kad elektros energijos suvartojimo suaktyvėjimas prasidėjo būtent tiriamuoju laikotarpiu, kai buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija.

10.19. Nuteistųjų N. P. ir D. Š. apeliacinių skundų argumentas, kad jie bendravo tik dėl sodybos įsigijimo ir remonto, atmetamas kaip deklaratyvus.

10.20. Atkreipiamas dėmesys, jog D. Š. parodymai apie N. P. padėjimą Ispanijoje įsigyti specializuotą įrangą kanapėms auginti teigiant, kad apie patį kanapių auginimo faktą pastarasis nieko nežinojo, D. Š. jam nieko neaiškino, bendravo su N. P. išimtinai vien dėl sodybos pirkimo–pardavimo ir remonto, atsirado tik teisiamajame posėdyje, kai jis jau buvo susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir žinojo N. P. parodymus dėl įrangos bei trąšų kanapėms auginti įgijimo Ispanijoje. Aptartų telefoninių pokalbių suvestinių turinys rodo, jog N. P. bendravo su D. Š. ne dėl sodybos įsigijimo ar (vonios) remonto, o būtent dėl narkotinės medžiagos gaminimo proceso.

10.21. Taigi išanalizavus nurodytus byloje esančius įrodymus matyti, kad jie ne tik atskleidžia nusikaltimo darymo eigą, bet paneigia nuteistųjų N. P. ir D. Š. parodymus, jog apie kanapių auginimą, narkotinės medžiagos gaminimą bei laikymą N. P. nieko nežinojo, juo labiau kad pastarasis teisiamajame posėdyje pripažino supratęs, jog N. Š. galbūt augina kanapes.

10.22. Nuteistojo N. P. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl jo DNR pėdsako ant pirštinės suradimo priešingai, nei galvoja apeliantas, nepatvirtina, tačiau ir nepaneigia jo kaltės padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

10.23. Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistųjų N. P. bei D. Š. kaltę auginus didelį kiekį kanapių augalų, taip pat gaminus ir laikius labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).

10.24. Nuteistieji N. P. ir D. Š. apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismai netinkamai, nesilaikydami teismų praktikos, aiškino jų veiksmuose buvus tiesioginę tyčią, padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

10.25. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti.

10.26. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia didelį ir labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba suvokia, kad jas neteisėtai parduoda ar kitaip platina, ir nori tai daryti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog šiuo atveju kvalifikuojant veiką nėra būtina, kad asmuo žinotų tikslius šių medžiagų pavadinimus ir tikslų jų svorį. Pakanka to, jog asmuo suvokė, kad neteisėtai disponuoja narkotine ir (ar) psichotropine medžiaga, bei bendrais bruožais numanė šių medžiagų savybes ir kiekius, t. y., jog disponuoja būtent labai dideliu kiekiu tokios medžiagos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72/2007, 2K-610/2012, 2K-452-788/2016 ir kt.).

10.27. Nuteistasis D. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino nežinojęs ir nesupratęs, kad užaugino ir pradėjo džiovinti, t. y. ruošė vartoti, bei laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus, jo aiškinimus, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

10.28. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti nuteistojo D. Š. bei N. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį motyvai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai atskleidė kaltinamųjų ir liudytojų parodymų esmę, kriminalinės žvalgybos veiksmų – sekimo protokolų bei pokalbių suvestinių duomenis, juos analizavo bei vertino surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą.

10.29. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės faktinės aplinkybės: N. P. bei D. Š. pastarajam priklausančioje negyvenamoje sodyboje, tiksliau, specialiai įrengtoje patalpoje, užaugino didelį kiekį kanapių augalų (iš D. Š. parodymų žinoma, kad galbūt buvo ne mažiau kaip 200 kanapių sėklų), kuriuos nupjovė ir pradėjo džiovinti bei dalį sudžiovino specialiai įrengtoje spintoje.

10.30. Remiantis bylos įrodymais, iš jų – specialisto išvadomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad iš užaugintų, nupjautų ir pradėtų džiovinti kanapių pagaminta 4 295 g narkotinės medžiagos, iš išdžiovintų – 8,185 g narkotinės medžiagos, iš viso 4 303,185 g narkotinės medžiagos (t. 2, b. l. 184–186; t. 3, b. l. 1–2). Toks kiekis atitinkamą delta-9-tetrahydrokanabinolio koncentraciją turinčių kanapių (ir jų dalių) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, laikytinas labai dideliu (BK 260 straipsnio 3 dalis).

10.31. Pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose aptarti įrodymai paneigia D. Š. versiją, kad jis neturėjo supratimo apie gaminamos narkotinės medžiagos kiekį. Pats apeliantas pripažino ne tik matęs auginamas kanapes Ispanijoje, bet ir jas vartojęs. Kita vertus, norint išauginti tokį didelį kiekį kanapių augalų, reikėjo ne tik specialiai pritaikyti patalpas ir panaudoti atitinkamą įrangą, kuri buvo įsigyta užsienyje, bet ir turėti specialių žinių, o ne tik supratimą, kaip jas auginti ir tinkamai išdžiovinti. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – nuteistųjų N. P. ir D. Š. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, t. y. nustačius visus būtinus šios veikos sudėties požymius, todėl nėra pagrindo nuteistųjų veiką kvalifikuoti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

10.32. Atmestinas nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog kanapes jis augino asmeniniam naudojimui, todėl jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnį. Jau minėta, kad BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytos alternatyvios veikos, viena iš jų – labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas reiškia, kad atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jei nustatytas neteisėtas labai didelio kiekio narkotinės ar psichotropinės medžiagos gaminimas. Tokiu atveju tikslas ją platinti nėra būtinas nusikaltimo sudėties požymis, todėl jo įrodinėti nebūtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-496/2014, 2K-452-788/2016 ir kt.). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje (26 lape) motyvuodamas, kad nėra duomenų, jog nuteistieji turėjo tikslą gaminamą narkotinę medžiagą platinti, padarė išvadą, kad N. P. ir D. Š., neturėdami tikslo platinti, gamino ir laikė labai didelį kiekį – 4 303,185 g narkotinės medžiagos kanapių (BK 260 straipsnio 3 dalis). Taigi nuteistojo D. Š. nurodytą aplinkybę teismas įvertino.

10.33. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde akcentuoja narkotinės medžiagos pagaminimo baigtumo momentą, atkreipdamas dėmesį į tai, jog narkotinė medžiaga nebuvo tinkamai sudžiovinta ir šį veiksmą, siekdami nustatyti narkotinės medžiagos kiekį, užbaigė tyrimą atliekantys specialistai.

10.34. Pagal teismų praktiką BK 260 straipsnio prasme narkotinių (ar psichotropinių) medžiagų gaminimas nėra tapatus jų pagaminimui, reiškiančiam baigtą procesą, todėl atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar narkotinių medžiagų jau pagaminta, ar tik pradėta gaminti, t. y. gaminimas pripažįstamas baigtu, pagaminus bet kokį narkotinių (ar psichotropinių) medžiagų kiekį. Gaminimo baigtumas neturi reikšmės baudžiamajai atsakomybei kilti pagal aptariamą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Teismų praktikoje narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – gaminimu pripažįstamas aktyvus procesas, kurio metu siekiama bet kokiu būdu išgauti iš augalo (kanapių) tinkamas svaiginimuisi medžiagas. Toks procesas apima augalų nupjovimą, rūšiavimą, smulkinimą, džiovinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-596/2011, 2K-554/2013 ir kt.). Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicija nustato atsakomybę ne už pagaminimą (baigtą gaminimą), bet už gaminimą. Kanapių džiovinimas yra šios narkotinės medžiagos gaminimo procesas, ir tai yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311-222/2017). Dėl to nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo teiginys, jog dalis kratos metu surastų bei paimtų kanapių buvo dar neišdžiūvusios ir netinkamos naudoti, veikos kvalifikavimo nekeičia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai apibūdinta gaminimo kaip proceso esmė. Teismas N. P. bei D. Š. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

10.35. Byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad nuteistieji N. P. ir D. Š. ne tik gamino bei laikė labai didelį kiekį – 4 303,185 g narkotinės medžiagos – kanapių, bet ir pažeisdami nustatytą tvarką augino didelį kiekį, apie 200 kanapių augalų. Šią nuteistųjų veiką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį.

Dėl bendrininkavimo

11. Nuteistieji N. P. ir D. Š. apeliaciniuose skunduose nesutinka su teismo išvada, jog jie veikė kaip bendravykdytojai. N. P. neneigia padėjęs D. Š. įsigyti priemones kanapėms auginti, tačiau tvirtina neturėjęs tikslo jas auginti. D. Š. teigia kanapes auginęs vienas, todėl teismas nepagrįstai pripažino jį veikus bendrininku grupe.

11.1. Teisėjų kolegija konstatuoja pirmosios instancijos teismą pagrįstai nustačius, kad nuteistieji BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką padarė, veikdami bendrininkų grupe. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

11.2. BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

11.3. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, jog tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

11.4. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisme ištirtais įrodymais, nustatė, kad N. P. ir D. Š. susitarimą neteisėtai auginti, gaminti bei laikyti narkotinę medžiagą įrodo jų veiksmų bendrumas, nes jie kartu rūpinosi įrangos kanapėms auginti įsigijimu, abu turėjo sodybos, kurioje buvo auginamos ir džiovinamos kanapės, raktus, ten lankėsi, derino savo veiksmus dėl kanapių kirpimo. Šios aplinkybės įrodo, jog kiekvienas iš jų atliko tam tikrus veiksmus ir skirtingais vaidmenimis realizavo bendrai suderintą planą.

11.5. Šioje byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad aptariamas nusikaltimas padarytas, veikiant bendrininkų grupe. Teisėjų kolegijos nuomone, bendrininkų veiksmai, nors kaltinime detaliai neišskirti, tačiau buvo suderinti, N. P. ir D. Š. veikė kaip vykdytojai, kartu realizavo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nors iki smulkmenų jų ir nesiaiškino.

11.6. Ši bendrininkavimo forma pagrįstai pripažinta apeliantų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bausmių

12. Apeliacinių skundų argumentai dėl bausmių yra priešingi: prokurorė prašo nuteistiesiems N. P. ir D. Š. bausmes griežtinti, o nuteistasis D. Š. – švelninti.

12.1. Prokurorės apeliacinis skundas paremtas tuo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir abiem nuteistiesiems už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskyrė švelnesnę nei šio straipsnio sankcijoje nustatytą minimalią bausmę. Nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo dalis dėl bausmės susijusi su prašymu už BK 265 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nuteistojo N. P. apeliaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų dėl paskirtų bausmių.

12.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirdamas nuteistiesiems bausmes už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė esant pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kita vertus, atsižvelgus į nusikaltimo sunkumą ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nuteistiesiems paskyrė per švelnias bausmes.

12.3. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė, nustatydama ir taikydama bausmes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

12.4. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį, BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas visumą bausmės skyrimo tikslų, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

12.5. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

12.6. Išimtiniais atvejais skirdamas bausmę teismas gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė skiriama, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

12.7. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu. Kita vertus, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016). Tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik papildomą vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2011). Taigi turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

12.8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistiesiems N. P. ir D. Š. skirtinų bausmių pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnes, negu įstatymo numatyta, laisvės atėmimo bausmes, t. y. N. P. – 4 metus, D. Š. – 3 metus. Tokie bausmių dydžiai yra žymiai mažesni, negu BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (10 metų).

12.9. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių, todėl nepagrįstai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir paskyrė per švelnias laisvės atėmimo bausmes. Nuteistojo D. Š. nuomone, priešingai, BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti, už kanapių auginimą skiriant švelnesnę, nei laisvės atėmimas bausmės rūšį. Dėl bausmės už kitą veiką šis nuteistasis savo apeliaciniame skunde nepasisako, nes prašo dėl jos išteisinti.

12.10. Su prokurorės apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies, o nuteistojo D. Š. teiginius dėl bausmės sušvelninimo atmeta.

12.11. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi šios teisės normos taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-340-648/2017).

12.12. Nuteistieji N. P. ir D. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. Baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių už nurodytos veikos padarymą.

12.13. Skirdamas nuteistiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad N. P. neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, yra ūkininkas, buvusios darbovietės užsienyje vadovės charakterizuojamas teigiamai, yra vedęs, turi du mažamečius vaikus. Nuteistasis D. Š. taip pat neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, dirba, darbovietėje bei gyvenamosios vietos bendruomenės charakterizuojamas teigiamai, yra nevedęs, tačiau augina mažametį vaiką. Byloje nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Byloje nėra duomenų, jog po šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo abu vėl buvo nusikaltę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, nors nuteistieji disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – 4 303,185 g kanapių (antžeminių dalių), tačiau tokios veikos pavojingumas yra mažesnis nei kito rūšinio tokio pobūdžio nusikaltimo. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į narkotinės medžiagos rūšį – augalinės kilmės, jos kiekį, kuris ne itin daug (1 803,185 g) viršija nustatytą labai didelio kiekio ribą (2 500 g), taip pat nesant duomenų, jog nuteistieji gamintą ir laikytą narkotinę medžiagą turėjo tikslą platinti ir dėl tokių jų veiksmų buvo kilusios neigiamos pasekmės kitiems asmenims. Taigi teismas padarė išvadą, jog abu nuteistieji nėra linkę nusikalsti, jų antivisuomeninės nuostatos nėra susiformavusios, jie nusikalto atsitiktinai, o tai rodo mažesnį jų asmenybių pavojingumą. Visos šios aplinkybės lėmė tai, kad teismas priėmė sprendimą, nuteistiesiems skiriant bausmę už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jiems terminuotas laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė.

12.14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindas N. P. ir D. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau jiems pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra aiškiai per švelnios ir neteisingos, jomis nebus pasiekti bausmės tikslai.

12.15. Jau minėta, kad nuteistieji nusikalto pirmą kartą, administracine tvarka bausti po vieną kartą, yra susituokę arba turi faktinę šeimą, abu turi vaikų, dirba ir gerai charakterizuojami. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistųjų asmenybių vertinimo yra teisinga, nes net BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų neproporcingas, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Negalima nesutikti su tuo, kad disponavimas aptariama narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis) – pagal savo pavojingumą visuomenei yra mažesnis negu kito rūšinio tokio pobūdžio nusikaltimo, juo labiau kad šiuo konkrečiu atveju nekilo realių padarinių visuomenės sveikatai.

12.16. Kita vertus, nustatydamas nuteistiesiems skirtinų laisvės atėmimo bausmių dydį, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, jog abu nuteistieji padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai; jie veikė tiesiogine tyčia (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas), o tai reiškia, kad nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti ir gerai organizuoti, padaryti neatsitiktinai, kas nepagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Be to, šioje byloje N. P. inkriminuotos keturios nusikalstamos veikos (be labai sunkaus nusikaltimo dar trys apysunkiai nusikaltimai), o D. Š. – dvi nusikalstamos veikos (taip pat ir apysunkis nusikaltimas). Tai irgi rodo, jog visos veikos padarytos neatsitiktinai.

12.17. Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nuteistieji disponavo beveik du kartus labai didelio kiekio ribą viršijančia narkotine medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl narkotinės medžiagos kiekio vertinimo yra akivaizdžiai netikslūs. Ta aplinkybė, jog N. P. apskritai neigia savo kaltę padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, o D. Š. visą atsakomybę prisiima sau, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, rodo jų nenuoširdumą. Kita vertus, svarbu tai, kad narkotinė medžiaga nepasiekė jokio adresato, nes pareigūnai ją surado ir paėmė.

12.18. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo N. P. paskirta 4 metų, o D. Š. 3 metų laisvės atėmimo bausmės yra pernelyg švelnios, neproporcingai mažos. Paskyrus tokias bausmes, bausmės paskirtis nebus pasiekta. Tai reiškia, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, paskirdamas neproporcingai švelnias bausmes nuteistiesiems N. P. ir D. Š., nepakankamai atidžiai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl yra pagrindas keisti tokį sprendimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, proporcingumo ir protingumo principais, bausmes nuteistiesiems griežtina, tačiau palieka BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą.

12.19. Atsakant į nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo teiginius dėl bausmės už kanapių auginimą sušvelninimo, atkreipiamas dėmesys į tai, jog nuteistasis nenurodė jokių argumentų, kodėl skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė turi būti dar labiau sušvelninta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad už šią veiką paskirta tinkama bausmė, todėl nėra pagrindo ją keisti.

13.Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį dėl paskirtų bausmių pakeisti:

N. P., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę 7 (septyneriems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę N. P. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. Š., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę 6 (šešeriems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 265 straipsnio 1 dalyje, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę D. Š. paskirti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų N. P. ir D. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Kęstutis JucysViktoras KažysVioleta Ražinskaitė