Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-2265-575/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-11-11
Bylos Nr.: eA-2265-575/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03631-2018-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: "Sigena"
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

Kategorijos

20.2.3.1Turtinė žala

Administracinė byla Nr. eA-2265-575/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03631-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sigena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sigena“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sigena“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 14 382,06 Eur žalos (tiesioginių nuostolių) atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmų pareiškėjas neteko galimybės įgyvendinti verslo plėtros planų ir patyrė 14 382,06 Eur žalą rengdamas detalųjį planą. Bendrovė nuomos teise valdo 0,2472 ha ploto valstybinį žemės sklypą, kadastro Nr. 0101/0052:101, unikalus Nr. 0101-0052-0101, esantį Savanorių pr. 139A, Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas). Siekdamas įgyvendinti susijusio juridinio asmens atstovaujamo gamintojo pageidavimą ir vystyti verslą statant naujus pastatus didesnės apimties paslaugoms teikti bei atsižvelgdamas į tai, kad šalia Žemės sklypo yra nesuformuotas valstybinės žemės plotas, atitinkantis įsiterpusio žemės ploto kriterijus, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) dėl detaliojo plano rengimo. Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas 2013 m. lapkričio 26 d. patvirtino planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. A620-453-(2.15.1.21-MP2) pagal planavimo sąlygas išduodančių institucijų planavimo sąlygas, kuriame buvo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2013 m. lapkričio 12 d. išduotos Vilniaus miesto planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 49PL-(14.49.95)-59, kuriose nurodytas reikalavimas įsiterpusį žemės sklypą formuoti laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas) 2.15 punkto nuostatų.

2.2. Detaliuoju planu šalia Žemės sklypo buvo suformuotas 4 949 kv. m ploto įsiterpęs valstybinės žemės sklypas, kuris pagal detaliojo plano sprendinius turi būti sujungtas su 2 472 kv. m ploto Žemės sklypu, suformuojant vieną bendrą kitos paskirties komercinių objektų teritorijų naudojimo būdo žemės sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas) patvirtino Žemės sklypo ir gretimos teritorijos detalųjį planą (toliau – ir detalusis planas) ir jo sprendinius, tačiau Tarybos sprendimo 3.5 punkte buvo įtvirtinta sąlyga, kad Detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teises į esamą žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0052:101) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl minėtos nuostatos detalusis planas neįsigaliojo, pareiškėjas dėl pažeistų teisių gynimo 2014 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), prašydamas panaikinti Tarybos sprendimo 3.5 punktą. VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti: teismas panaikino Tarybos sprendimo 3.5 punktą kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams ir įpareigojo Tarybą įvykdyti teisės aktuose nustatytus veiksmus, susijusius su Tarybos sprendimo įsigaliojimu. Vilniaus miesto savivaldybė inicijavo apeliacinį procesą dėl VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

2.3. Dar nepasibaigus administracinės bylos nagrinėjimui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 521 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ buvo pakeista Nutarimo 2.15 punkto redakcija, kuri įsigaliojo 2016 m. birželio 1 d. Naujoje Nutarimo 2.15 punkto redakcijoje įtvirtinta papildoma nuostata, kad įsiterpusio žemės sklypo plotas negali būti didesnis už besiribojančio žemės sklypo, su kuriuo bus jungiamas įsiterpęs žemės sklypas, plotą. Ši nuostata gali būti netaikoma tik tiems įsiterpusiems žemės sklypams, dėl kurių nuomos ar pardavimo yra sudaryti atitinkami sandoriai. Taigi pagal naująją Nutarimo 2.15 punkto redakciją 4 949 kv. m Žemės sklypo sujungimas su naujai suformuotu laisvos valstybinės žemės plotu teisiškai tapo neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

2.4. Atsakovo veiksmai priimant Tarybos sprendimą neskundžiama LVAT nutartimi pripažinti neteisėtais. Tuo atveju, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, pagal galiojusią Nutarimo redakciją Bendrovė būtų galėjusi išsinuomoti detaliuoju planu suplanuotą įsiterpusį žemės sklypą. Pareiškėjas patyrė išlaidų, susijusių su detaliojo plano rengimu, turėdamas teisėtų ir pagrįstų lūkesčių gauti naudą, t. y. be aukciono išsinuomoti įsiterpusį žemės sklypą. Be to, pareiškėjo nuostolių atsiradimą nulėmė ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio proceso inicijavimas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas neteko galimybės realizuoti planų, todėl išlaidos susijusios su detaliojo plano rengimu yra tiesioginiai Bendrovės nuostoliai, t. y. iš viso pareiškėjas sumokėjo 14 382,06 Eur sumą už detaliojo plano rengimą. Bendrovė taip pat patyrė ženklių netiesioginių nuostolių, susijusių su investicijomis į numatomą plėtrą, bei apimančių dėl nepadidėjusių veiklos apimčių negautus nuostolius.

2.5. Pareiškėjo žala atsirado ir dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, tačiau jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų (Tarybos sprendimo ir atsakovo inicijuoto apeliacinio proceso) Bendrovės investicijos į detaliojo plano rengimą būtų panaudotos ir jos nebūtų laikomos žala.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. LVAT priėmus 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį detalusis planas įsigaliojo, tačiau dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo susiklostė situacija, kai byla buvo pradėta ir baigta nagrinėti galiojant skirtingoms Nutarimo redakcijoms. Todėl, atsižvelgiant į šio teisės akto pasikeitimus ir į tai, kad Bendrovės valdomas Žemės sklypas yra 2 472 kv. m dydžio, o ketinamas prijungti žemės sklypas – 4 949 kv. m, Žemės sklypo sujungimas su naujai suformuotu laisvos valstybinės žemės plotu teisiškai tapo neįmanomas, todėl kartu tapo neįmanomas ir parengto detaliojo plano bei jo sprendinių panaudojimas.

3.2. Pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai buvo pagrindinė faktinė priežastis, lėmusi žalos atsiradimą. Pareiškėjas, nurodydamas reikšmingas faktines aplinkybes, jas pateikė tik jam pačiam palankiame kontekste. Šiuo atveju pareiškėjas klaidingai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai buvo galutinai ir neginčijamai konstatuoti VAAT priėmus sprendimą, kadangi tik LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. priėmus nutartį pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo. Nutarimo naujoji redakcija įsigaliojo 2016 m. birželio 1 d., t. y. šalių ginčui dar esant galutinai neišspręstam, todėl nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai žala Bendrovei atsirado anksčiau, negu buvo konstatuoti galbūt neteisėti atsakovo veiksmai. Nors tam tikri atsakovo neteisėti veiksmai ankstesniuose teismo sprendimuose ir nutartyse buvo konstatuoti, tačiau jie nėra faktiškai susiję su pareiškėjo žalos atsiradimu. Įsiteisėjus VAAT sprendimui, detalusis planas įsigaliojo, tačiau pareiškėjas žalos atsiradimo bendrąja prasme nekildina iš Tarybos sprendimo, o sieja ją su atsakovo apeliacinio proceso inicijavimu. Bendrovė siekia paneigti atsakovo teisę į apeliacinį procesą, atsiradusią žalą kildina iš savo esme teisėtų veiksmų.

3.3. Nutarimo naujos redakcijos įsigaliojimas yra vienintelė aplinkybė, lėmusi nuostolių pareiškėjui atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ūkinė komercinė veikla per se (savaime) yra susijusi su tam tikru rizikos elementu, o veiksnys, lėmęs nuostolių atsiradimą, yra teisės akto pasikeitimas, Bendrovė siekia savo pačios prisiimtą verslo riziką perkelti atsakovui ir taip bent iš dalies padengti savo pačios patirtus nuostolius.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas jam kilusią žalą kildina iš neteisėto Tarybos sprendimo 3.5 punkto ir atsakovo veiksmų inicijavus apeliacinį procesą.

6. Teismas pažymėjo, kad VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu panaikino Tarybos sprendimo 3.5 punktą. Sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 2 dalimi apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju tik apeliacine tvarka išnagrinėjus ginčą neteisėti atsakovo veiksmai pripažinti galutiniu procesiniu sprendimu. Taigi LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra tas procesinis dokumentas, kuriuo galutinai užbaigtas Tarybos sprendimo teisėtumo vertinimas.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neteisėtų atsakovo veiksmų teikiant apeliacinį skundą. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad procesinės normos yra taikomos visoms proceso šalims vienodai ir ABTĮ nustatyta tvarka šalys turi teisę naudotis bei atitinkamai įgyvendinti savivaldybei priskirtas funkcijas. Apeliaciniame skunde atsakovas gynė savo poziciją teisėtomis priemonės ir nepažeisdamas pareiškėjo teisių ar jo interesų. Aplinkybė, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, negali būti vertinama, jog atsakovo veiksmai buvo neteisėti ar jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

8. Teismas vertino, kad šioje situacijoje esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas nebegalėjo įgyvendinti savo planų, yra pasikeitęs teisinis reglamentavimas, t. y. Nutarimo 2.15 punkto nuostatos. Teismas pažymėjo, kad Nutarimo naujoji redakcija įsigaliojo 2016 m. birželio 1 d., t. y. kai byla apeliacine tvarka dar buvo nagrinėjama LVAT. Taigi tuo metu dar nebuvo nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai veiksmų neteisėtumą siejo su pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimu, nes šiuo atveju yra reikšmingas jo įsiteisėjimo momentas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad žala pareiškėjui atsirado anksčiau, negu buvo konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu Nutarimo redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 1 d., būtų ir toliau galiojusi nepakeista po LVAT nutarties priėmimo, žala pareiškėjui nebūtų atsiradusi, ir tai patvirtina, jog Bendrovės nurodyti nuostoliai nėra atsakovo veiksmų pasekmė.

9. Visuma nustatytų aplinkybių sudarė pagrindą teismui vertinti, kad dėl pasikeitusio Nutarimo redakcijos prijungti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės sklypą pagal parengtus detaliojo plano sprendinius tapo neįmanoma nuo 2016 m. birželio 1 d., o galutinė ir neginčijama LVAT nutartis priimta tik 2016 m. gruodžio 14 d., todėl atsakovo veiksmai, inicijavus apeliacinį procesą, negali būti laikomi sukėlusiais žalą pareiškėjui. Tokia žala kilo dėl besikeičiančios teisinės aplinkos, atsakovas negalėjo sąlygoti apeliacinio proceso trukmės, todėl dėl šių aplinkybių nėra jo kaltės.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovas, pateikdama apeliacinį skundą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

11. Pripažinęs, kad žala pareiškėjui atsirado nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ įsigaliojimo dienos (2016 m. birželio 1 d.), o šio teisės akto redakcijos pasikeitimas yra esminė aplinkybė, lėmusi žalos pareiškėjui atsiradimą, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas priėjo prie išvados, kad reikalavimas atlyginti nuostolius negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

Atsiliepimas

12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, jame perrašyta atsakovo pozicija, nurodyta atsiliepime į pareiškėjo skundą. Teismas savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko ir teisinių išvadų byloje nepateikė, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Teismas konstatavo, kad esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas nebegalėjo įgyvendinti su detaliuoju planu susijusių planų, yra pasikeitęs teisinis reglamentavimas, t. y. Nutarimo 2.15 punkto nuostatos. Pasak teismo, jeigu Nutarimo redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 1 d., būtų ir toliau galiojusi nepakeista po LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016 priėmimo, tai žala pareiškėjui nebūtų atsiradusi. Toks argumentas rodo, kad teismas neįvertino dar iki 2016 m. birželio 1 d., kai įsigaliojo nauja Nutarimo 2.15 punkto redakcija, atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų įtakos žalos atsiradimui. Teismas neanalizavo, kaip įvykiai būtų susiklostę, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Jeigu ne Tarybos sprendimo 3.5 punktas, 2014 m. lapkričio 12 d. patvirtintas detalusis planas būtų įsigaliojęs bendra tvarka dar 2014 m., t. y. iki naujos Nutarimo 2.15 punkto redakcijos. Atitinkamai pareiškėjas būtų galėjęs detalųjį planą, kurio sprendiniai numatė ne tik įsiterpusio žemės sklypo suformavimą, bet ir sujungimą su jau nuomojamu Žemės sklypu, panaudoti dar 2014 m. Vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėjas dar 2014 m. negalėjo panaudoti detaliojo plano, buvo neteisėtas Tarybos sprendimo 3.5 punktas, dėl kurio detalusis planas neįsigaliojo. Tai, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. įsigaliojo nauja Nutarimo 2.15 punkto redakcija, pareiškėjui nebūtų turėję jokios įtakos. Taigi pareiškėjui žalingi padariniai nebūtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto atsakovo veikimo – Tarybos sprendimo 3.5 punkto, dėl ko yra pagrindas konstatuoti priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos buvimą.

12.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad negali būti laikomi neteisėtais atsakovo veiksmai teikiant apeliacinį skundą dėl VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo, tačiau įgyvendindamas savo teises atsakovas privalėjo nepažeisti pareiškėjo teisių. LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016, kuria atmestas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas, nurodyta, jog Tarybos sprendimo 3.5 punktas akivaizdžiai nesuderinamas su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir pareiga paisyti įstatymo viršenybės principo. Taigi LVAT specialiai akcentavo pažeidimo akivaizdumą, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio. Iš pradžių priėmęs neteisėtą Tarybos sprendimo 3.5 punktą, o po to vystydama dėl jo kilusį teisminį ginčą, atsakovas privalo prisiimti visas iš to kylančias neigiamas teisines pasekmes.

12.4. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovas negalėjo sąlygoti apeliacinio proceso trukmės, todėl dėl šių aplinkybių nėra jo kaltės. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti vien dėl to, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Antra vertus, teismas neįvertino to, kad atsakovas galėjo įtakoti paties apeliacinio proceso, kurį jis iniciavo be pagrindo, atsiradimą. Be to, tai, kad tik LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi buvo galutinai užbaigtas Tarybos sprendimo teisėtumo vertinimas, nereiškia, jog atsakovo veiksmai priimant Tarybos sprendimo 3.5 punktą buvo teisėti.

12.5. Teismas nepagrįstai suabsoliutino nuo 2016 m. birželio 1 d. pasikeitusį teisinį reguliavimą (naują Nutarimo 2.15 punkto redakciją). Nuo 2016 m. birželio 1 d. pasikeitęs teisinis reguliavimas šiuo atveju įvykių sekoje tėra vienas iš paskutinių įvykių. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio buvimo turi būti vertinama visų įvykių (chronologine tvarka) įtaka, pradedant neteisėto Tarybos sprendimo 3.5 punkto priėmimu. Jeigu iš įvykių sekos būtų pašalintas Tarybos sprendimo 3.5 punkto priėmimą, detalusis planas būtų įsigaliojęs dar 2014 m., o pareiškėjas būtų panaudojęs detalųjį planą remdamasi iki 2016 m. gegužės 31 d. galiojusia Nutarimo 2.15 punkto redakcija. Taigi, jeigu ne neteisėtas Tarybos sprendimo 3.5 punktas, pirmosios instancijos teismo akcentuojama nuo 2016 m. birželio 1 d. įsigaliojusi nauja Nutarimo 2.15 punkto redakcija pareiškėjui apskritai nebūtų turėjusi jokios įtakos.

Atsiliepimas

13. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1. Pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvavimo nelaikytini pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą ir / ar abejoti jo pagrįstumu ir teisėtumu. Vien tai, kad teismas motyvavo skundžiamą sprendimą remdamasis ne pareiškėjo, o atsakovo pateiktais argumentais, šio sprendimo nedaro nemotyvuotu.

13.2. Atsakovas neginčija aplinkybės, jog VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5793-764/2015 panaikino Tarybos sprendimo 3.5 punktą, tačiau Taryba, kaip lygiateisis proceso dalyvis, gynė savo poziciją teisėtomis priemonėmis, nepažeisdama pareiškėjo teisių ar jo interesų pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. LVAT apeliacine tvarka nagrinėjant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 521 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ pakeitė Nutarimo 2.15 punkto redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2016 m. birželio 1 d. Taigi nesant galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo punkto panaikinimo, paaiškėjo, kad dėl pasikeitusio minėto nutarimo redakcijos, prijungti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės sklypą pagal parengtus detaliojo plano sprendinius tapo neįmanoma. LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016 priėmė galutinę nutartį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą. Taigi panaikinus Tarybos sprendimo 3.5 punktą detalusis planas įsigaliojo, tačiau dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo jo sprendinių pareiškėjas įgyvendinti nebegalėjo.

13.3. Vertinant susiklosčiusią situaciją galima daryti išvadą, kad iš įvykių sekos pašalinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 521 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ priėmimą, pareiškėjui žala nebūtų atsiradusi, kadangi pastarasis vadovaudamasis Nutarimo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. gegužės 31 d., 2.15 punktu galėtų prisijungti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės sklypą.

13.4. Pareiškėjas nepagrįstai atsakovo veiksmų neteisėtumą sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o ne su jo įsiteisėjimo momentu. Kita vertus, pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės akto ir / ar jo dalies panaikinimas savaime nėra pakankamas administracinio subjekto deliktinės atsakomybės pagrindas ir pats savaime nėra ir negali būti pagrindu konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punkto, pagal kurį detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teises į esamą žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0052:101) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka, bei atsakovo inicijuoto apeliacinio proceso dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5793-764/2015, kuriuo panaikintas Tarybos sprendimo 3.5 punktas ir Taryba įpareigota įvykdyti teisės aktuose nustatytus veiksmus, susijusius su Tarybos sprendimo įsigaliojimu. Pareiškėjas nurodė patyręs turtinę žalą (tiesioginius nuostolius) dėl žemės sklypo, kadastro Nr. 0101/0052:101, unikalus Nr. 0101-0052-0101, esančio Savanorių pr. 139A, Vilnius, ir gretimos teritorijos detaliojo plano rengimo, kuris dėl Tarybos sprendimo 3.5 punkte nustatytų sąlygų, teismų pripažintų neteisėtomis, neįsigaliojo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendė, kad pareiškėjui žala atsirado dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nes nuo 2016 m. birželio 1 d. (dar nesant galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl Tarybos sprendimo 3.5 punkto panaikinimo (LVAT nutartis dėl VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo priimta tik 2016 m. gruodžio 14 d.) įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 521 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ pakeistas Nutarimo 2.15 punktas, pagal kurį prijungti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės sklypą pagal pareiškėjo parengtus detaliojo plano sprendinius tapo neįmanoma. Teismas taip pat vertino, kad atsakovo veiksmai, inicijavus apeliacinį procesą, negali būti laikomi sukėlusiais pareiškėjui žalą, nes apeliaciniame skunde atsakovas gynė savo poziciją teisėtomis priemonės, nepažeisdamas pareiškėjo teisių ar jo interesų.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad tarp neteisėtų atsakovo veiksmų – Tarybos sprendimo 3.5 punkto priėmimo – ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovo neteisėtais veiksmais vertintinas ir apeliacinio skundo dėl VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo pateikimas, kadangi LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016, kuria buvo atmestas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas, akcentavo pažeidimo akivaizdumą. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, iš pradžių priėmęs neteisėtą Tarybos sprendimo 3.5 punktą, o po to vystydama dėl jo kilusį teisminį ginčą apeliacine tvarka, privalo prisiimti visas pareiškėjui iš to kylančias neigiamas teisines pasekmes.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus rengiant detalųjį planą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovo galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 ir kt.).

19. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikia įrodinėti.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016 spręsdamas ginčą tarp tų pačių šalių, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl nustatydama detaliojo plano įsigaliojimo sąlygą Taryba nepagrįstai apribojo pareiškėjo teises ir peržengė savo kompetencijos ribas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje pažymėjo, kad 3.5 punkto „detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teises į esamą žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0052:101) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka“ įtraukimas į Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ akivaizdžiai nesuderinamas su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, galiojusiu iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad sąlyginis detalaus plano įsigaliojimo aspektas, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nesuderinamas su iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, todėl negalėjo būti paliktas kaip teisėtas apskųstame teisės akte – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime „Dėl sklypo Savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016 nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad, priešingai nei skundžiamame sprendime vertino pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas išvadai, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos padarytas pažeidimas (neteisėta veika), konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra valdžios institucijų (šiuo atveju atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės) neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme (įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia).

23. Darydama tokią išvadą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016 konstatuotas Tarybos pažeidimas pripažintas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams ir priimtas peržengus Tarybos kompetencijos ribas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda. Vienas iš tokių principų yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Šio principo samprata atskleista Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte. Minėto principo įtvirtinimas įstatyme suponuoja pareigą savivaldybės institucijoms ir kitiems savivaldybės administravimo subjektams veikti taip, kad visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų priėmimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. A756-35/2010).

24. Padarius pastarąją išvadą, teisėjų kolegija pasisako dėl kitų būtinų viešosios atsakomybės sąlygų.

Dėl turtinės žalos

25. Pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą, kurią tariamai patyrė dėl to, kad apmokėjo detaliojo plano rengimo išlaidas. Atsižvelgus į tai, jis prašo 14 382,06 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo. Vertinant šios turtinės žalos dalies pagrįstumą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog žemės sklypo detaliojo plano parengimas neturi būti siejamas su nepagrįsta ūkinės komercinės veiklos rizika, jeigu nėra pateikiami motyvai, kuriais savivaldybės taryba galėtų pagrįsti savo argumentus pasinaudoti diskrecijos teise tvirtinti detalųjį planą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011). Pareiškėjas į inicijuotą teritorijų planavimo procesą investavo tam tikras lėšas, kurios nedavė lauktos grąžos, todėl gali būti pripažintos pareiškėjo patirta žala.

Dėl priežastinio ryšio

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad tarp neteisėtų atsakovo veiksmų – Tarybos sprendimo 3.5 punkto priėmimo – ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjo teigimu, jeigu ne Tarybos sprendimo 3.5 punktas, 2014 m. lapkričio 12 d. patvirtintas detalusis planas būtų įsigaliojęs bendra tvarka dar 2014 m., t. y. iki naujos Nutarimo 2.15 punkto redakcijos. Atsakovas laikosi pozicijos, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjui žala atsirado dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nes jeigu Nutarimo redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 1 d., būtų ir toliau galiojusi nepakeista po LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties priėmimo, žala pareiškėjui nebūtų atsiradusi.

27. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjui žala atsirado tik dėl pasikeitusios Nutarimo 2.15 punkto redakcijos. Šiuo atveju teisinio reglamentavimo pasikeitimas nėra vienintelė žalos pareiškėjui atsiradimo priežastis, jis tik prisidėjo prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tiesiogiai pareiškėjui žala atsirado dėl Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ įtraukto 3.5 punkto, kuris teismų pripažintas kaip neteisėtas. Jeigu ne Tarybos sprendimo 3.5 punktas, detalusis planas būtų įsigaliojęs bendra tvarka dar 2014 m., t. y. iki naujos Nutarimo 2.15 punkto redakcijos. Taigi pagal galiojusią Nutarimo redakciją pareiškėjas būtų galėjęs išsinuomoti detaliuoju planu suplanuotą įsiterpusį žemės sklypą. Aplinkybė, kad per laikotarpį nuo VAAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo priėmimo iki LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. priimto galutinio sprendimo įsigaliojo nauja Nutarimo 2.15 punkto redakcija (nuo 2016 m. birželio 1 d.), pagal kurią prijungti detaliuoju planu suplanuotą valstybinės žemės sklypą pagal pareiškėjo parengtus detaliojo plano sprendinius tapo neįmanoma, neturėtų būti vertinama kaip esminė aplinkybė vertinant priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Ši aplinkybė taip pat neturėtų būti vertinama kaip pareiškėjo komercinės veiklos rizika. Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas pasikeitė laukiant teismo posėdžio datos, kada bus pradėtas nagrinėti Tarybos apeliacinis skundas apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A-2135-556/2016, todėl didelės LVAT gautų bylų eilės šiuo atveju neturėtų pažeisti pareiškėjo teisėtų interesų. Konstatuotina, kad neteisėtas 3.5 punkto „detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teises į esamą žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0052:101) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka“ įtraukimas į Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ turėjo neigiamą turtinio pobūdžio poveikį pareiškėjui ir yra pakankamas konstatuoti realų pareiškėjo patirtos žalos pobūdį.

Dėl turtinės žalos dydžio

28. Pareiškėjas prašomai priteisti turtinei žalai pagrįsti pateikė 2013 m. spalio 8 d. Trišalę teritorijų planavimo sutartį Nr. A70-41(3.1.36-MP), pagal kurią įsipareigojo rengėjui UAB „Senojo miesto architektai“ sumokėti už detaliojo plano parengimą, taip pat PVM sąskaitas faktūras Nr. SMA0000634, Nr. SMA0000662, Nr. SMA0000704, Nr. SMA0000762, Įvykdytų darbų aktus Nr. 13/33-1, Nr. 13/33-2, Nr. 13/33-3, Nr. 13/33-4, mokėjimo nurodymus, patvirtinančius 14 382,06 Eur sumokėjimą UAB „Senojo miesto architektai“ už suteiktą paslaugą pagal Trišalę teritorijų planavimo sutartį, detaliojo plano kopiją (I t., b. l. 28–39, 100–103, 40–97). Atsakovas neginčijo šių pareiškėjo pateiktų duomenų, skirtų apskaičiuoti patirtą turtinę žalą, teisingumo ar tikslumo. Minėtų išlaidų dydžio pagrįstumu neturi pagrindo abejoti ir teisėjų kolegija. Pareiškėjo nurodytos 14 382,06 Eur išlaidos atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjui yra padaryta ir byloje esančiais duomenimis pagrįsta 14 382,06 Eur dydžio turtinė žala (tiesioginiai nuostoliai), kuri atlygintina pareiškėjui iš atsakovo (CK 6.249 str. 1 d., 6.271 str.).

29. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias Civilinio kodekso nuostatas (žr., pvz., 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑298/2007). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti turtinę žalą į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 25 d., o teisme byla iškelta 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi. Todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, jam priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 14 382,06 Eur dydžio turtinę žalą nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, suformuotą teismų praktiką, todėl nepagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kaip Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamosios institucijos, priimtą, teismų sprendimais pripažintą neteisėtu, 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo savanorių pr. 139A ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punktą nevertino kaip atsakovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos žalos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

31. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nurodytus motyvus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Pareiškėjas prašo priteisti 1 185,80 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Byloje pateikti dokumentai (2019 m. liepos 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. INV-2019-07-05-00273 ir 2019 m. liepos 30 d. mokėjimo nurodymo kopiją) patvirtina, kad pareiškėjas už apeliacinio skundą parengimą sumokėjo 1 185,80 Eur (II t., b. l. 33–36).

33. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo tenkintas visiškai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

34. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų 8.9 punktą maksimali už apeliacinį skundą priteistina suma yra 3 156,75 Eur (2,5 (koeficientas) × 1 262,70 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis). Taigi prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sigena“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Sigena“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 14 382,06 Eur (keturiolika tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt du eurus 6 centus) turtinės žalos atlyginimą, penkių procentų metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. lapkričio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 185,80 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus 80 centų) bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius