Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei B. T. dėl sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo G. G., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

8. Anot atsakovės, trečiasis asmuo nepripažino kaltės pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, todėl byla buvo perduota nagrinėti teisme. Paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 24 d. priimtu nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-1940-1034/2018) nusprendė trečiąjį asmenį pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teigė, kad šį nuosprendį atsakovė buvo apskundusi apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1A-642-468/2018) apeliacinį skundą atmetė.

9. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, kadangi trečiajam asmeniui kilo civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos atsakovei. Paaiškino, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta, jog nėra pagrindo trečiojo asmens baudžiamajai atsakomybei kilti, savaime nereiškia, jog išteisintajam asmeniui nekyla civilinė atsakomybė.

10. Nurodė, kad įvykį tyrė policija, atitinkamai ieškovė teikė paklausimus ir gavo atsakymus. Atsakovė teigė laiku pateikusi pretenziją, o ieškovė, patikrinusi visą jai prieinamą informaciją, priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką bei ją išmokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

30. Pažymėtina, jog ši civilinė byla buvo nagrinėjama kasacinės instancijos teisme ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-104-403/2021 nutarta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, be kita ko, šioje nutartyje pažymint, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nevertino civilinės atsakomybės prasme, ar draudikė tinkamai įvykdė savo pareigą surinkti įrodymus ir išsiaiškinti aplinkybes prieš priimdama sprendimą sumokėti draudimo išmoką, taip pat draudėjo veiksmų, dėl kurių vienų ar kartu su nukentėjusiosios (atsakovės) veiksmais galėjo atsirasti žala.

31. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)pagrįstumo bei (ne)teisėtumo klausimas yra spręstinas, be kita ko, vadovaujantis kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-104-403/2021.

Faktinės bylos aplinkybės

33. Taigi, nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl ieškovės kaip draudikės reikalavimo teisės susigrąžinti išmokėtą privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo išmoką iš ją gavusio trečiojo nukentėjusio asmens.

Dėl draudžiamojo įvykio fakto (ne)buvimo bei pagrindo išmokėti draudimo išmoką (ne)buvimo

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 531- 701/2016, 32, 34 punktai). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės kaip draudikės pareiga mokėti draudimo išmoką atsirastų nustačius trečiojo asmens civilinę atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą atsakovei.

37. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-1940-1034/2018) ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6. d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1A-642-468/2018) trečiasis asmuo, t. y. transporto priemonės vairuotojas, buvo išteisintas pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Savo ruožtu, ši aplinkybė savaime nereiškia, jog trečiasis asmuo tokiu atveju laikytinas taip pat neatsakingu už kilusią žalą civilinės atsakomybės taikymo kontekste. Kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas, civilinės atsakomybės prasme kaltė tiriama ir vertinama, nustatomas jos (ne)buvimas, net jei baudžiamojoje byloje yra konstatuotas kaltinamojo asmens kaltės nebuvimas ir dėl to jis išteisintas, nes baudžiamojoje byloje teismai vertina asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymo prasme, ji yra siauresnės apimties, jai nustatyti taikomi griežtesni įrodinėjimo standartai ir tik pagal baudžiamajame procese surinktus įrodymus, tuo tarpu civilinėje byloje dėl eismo įvykio asmens kaltė teismo nustatoma civilinės atsakomybės prasme pagal civilinio proceso metu įrodinėjamas nustatytas aplinkybes ir įvertinus civiliniame procese surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant ginčo atveju pareikšto reikalavimo (ne)pagrįstumo klausimą bei atitinkamai trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo klausimą, trečiojo asmens veiksmai taip pat savarankiškai vertintini Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalies kontekste.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog automobilis, vairuojamas trečiojo asmens, sukdamas į kairę ir pravažiavęs sankryžą, nepraleido per gatvę einančios atsakovės ir ją sužalojo. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju žala atsakovės sveikatai atsirado kaip eismo įvykio – susidūrimo su trečiojo asmens valdoma transporto priemone, kuri laikytina didesnio pavojaus šaltiniu, pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kad tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte, bylos faktinės aplinkybės atitinka Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygas. Šiame kontekste pažymėtina, jog aplinkybės, susijusios su eismo saugos reikalavimų pažeidimais, neturi įtakos, sprendžiant dėl trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, tačiau šios aplinkybės gali turėti reikšmės tuo atveju, kai, nustačius nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą, sprendžiama dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar žalos sumažinimo.

39. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygos dėl padarytos atsakovei žalos.

41. Kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-104-403/2021, ginčo atveju draudėjo veiksmai nagrinėtini kartu su nukentėjusiosios didelio neatsargumo veiksmais, kiek abiejų elgesys nulėmė eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą.

42. Pažymėtina, jog vadovaujantis baudžiamojoje byloje nustatytomis eismo įvykio aplinkybėmis, nustatyta, jog trečiasis asmuo buvo praleidęs pėsčiąjį, ėjusį per pėsčiųjų perėją ir KET 27 punkto reikalavimo praleisti į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį nepažeidė. Taigi, akivaizdu, jog jeigu atsakovė būtų laikiusis pėstiesiems keliamų reikalavimų, numatytų KET 42 punkte, eismo įvykis nebūtų įvykis. Savo ruožtu, vadovaujantis baudžiamojoje byloje nustatytomis eismo įvykio aplinkybėmis, eismo įvykio dieną buvo apsiniaukę ir matomumas nebuvo geras. Pažymėtina, jog kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Taigi, ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo, vairuodamas transporto priemonę ir matydamas, jog tą dieną yra apsiniaukę ir matomumas nėra geras, iš esmės nebuvo pakankamai atsargus ginčo situacijoje, nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas, matomumą, kad galėtų suvaldyti transporto priemonę ir išvengti eismo įvykio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, jog ginčo atveju pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastimi buvo atsakovės KET normų pažeidimas, tačiau prie eismo įvykio atsiradimo taip pat prisidėjo ir paties trečiojo asmens maksimalių atsargumo priemonių, vairuojant automobilį, nesiėmimas, siekiant suvaldyti transporto priemonę ir išvengti eismo įvykio.

43. Visų šių aplinkybių kontekste vertintina, jog egzistuoja dėl eismo įvykio atsiradimo tiek trečiojo asmens, tiek atsakovės kaltė (mišri kaltė) (Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog, kaip minėta anksčiau, ginčo atveju pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastimi buvo atsakovės KET normų pažeidimas, dėl ko spręstina, jog atsakovės kaltė sudaro 80 procentų, o trečiojo asmens 20 procentų. Taigi, akivaizdu, jog atsakovė kaip nukentėjusioji turėjo teisę gauti tik 20 procentų patirtos žalos atlyginimo. Savo ruožtu, bylos duomenimis, draudimo išmoka buvo atsakovei išmokėta visa apimtimi (100 procentų), be to, esant ieškovei pateiktai nepatvirtintai informacijai apie trečiojo asmens kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Įvertinus tai, jog šioje civilinėje byloje yra nustatytos aplinkybės, jog trečiojo asmens kaltė sudaro tik 20 procentų, spręstina, jog klaidingos informacijos apie eismo įvykio kaltininką pateikimas ir sąlygojo pagrindą išmokėti 100 procentų (6417,16 Eur) apskaičiuotos draudimo išmokos, nors atsakovė įgijo teisę tik į 20 procentų (1283,43 Eur).

Dėl draudiko pareigos prieš priimant sprendimą (ne)išmokėti draudimo išmoką išsiaiškinti draudžiamojo įvykio aplinkybes atlikimo (ne)tinkamumo

44. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalis). Taigi, vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, jog teisę į nepagrįstai išmokėtą 80 procentų draudimo išmokos ieškovė turi, tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K- 104-403/2021, teisė susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką priklauso nuo to, ar draudikas tinkamai įvykdė pareigą surinkti visą reikalingą informaciją sprendimui dėl išmokos (ne)mokėjimo priimti.

45. Kasacinės instancijos teismas pateikė išaiškinimą, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą draudikas, vykdydamas pareigą priimti sprendimą (ne)sumokėti draudimo išmoką, turi imtis įmanomai reikiamų priemonių ir pastangų siekdamas išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nustatyti draudžiamojo įvykio fakto (ne)buvimą ir žalos dydį. Konstatuotina, kad prieš priimdamas sprendimą išmokėti draudimo išmoką draudikas turi ištirti, išsiaiškinti aplinkybes, kurios patvirtintų draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimą už draudėjo ar apdraustojo veiksmus (veikimą ar neveikimą), atliktus draudimo sutarties galiojimo metu. Atsakingas ir rūpestingas draudikas, išsiaiškinęs ir (arba) sutelkęs pastangas išaiškinti, ištirti ir įvertinti aplinkybes draudžiamajam įvykiui patvirtinti arba paneigti, ir pakankamų įrodymų duomenų pagrindu nustatęs draudžiamąjį įvykį bei sumokėjęs draudimo išmoką, vėliau turi teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo iš ją priėmusio nukentėjusio trečiojo asmens, kurio iniciatyva ir pagal jo kreipimąsi draudimo išmoka buvo sumokėta, jei vėliau paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota, neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala. Draudikas, kuris nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsakingas, todėl tinkamai neatliko pareigos išsiaiškinti aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias draudžiamojo įvykio faktą ir lemiančias jo pareigą (ne)išmokėti draudimo išmoką, jos dydį, prisiima riziką dėl galimo klaidingo sprendimo (ne)išmokėti draudimo išmoką ir jos dydžio pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-403/2021).

46. Vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė dėl 2017 m. lapkričio 30 d. eismo įvykio per atstovą kreipėsi į draudikę, pateikdama 2018 m. sausio 16 d. pretenziją dėl draudimo išmokos sumokėjimo, kurioje, be kita ko, nurodė, jog eismo įvykio kaltininkas savo kaltę pripažįsta visiškai; dėl ginčo įvykio pradėtas Vilniaus apskr. VPK KPV NVESTS ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-66377-17, kur trečiajam asmeniui pareikštas įtarimas pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį. Byloje buvo pateikta žalos byla Nr. 2018/223305, iš kurios matyti, jog ieškovė, administruodama šią bylą, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl atsakovės medicininių dokumentų pateikimo, 2018 m. sausio 17 d. raštu „Dėl duomenų pateikimo“ prašė pateikti pažymą apie eismo įvykį ir gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. vasario 1 d. Nr. 10R-33650746-18 raštą – informaciją apie ginčo eismo įvykį, gavo 2018 m. kovo 19 d. žalų departamento asmens žalų skyriaus gydytojo eksperto išvadą, gavo 2018 m. sausio 10 d. policijos įstaigos Vilniaus AVPK pažymą, pareikalavo iš atsakovės papildomų dokumentų. Vadovaujantis žalos byloje Nr. 2018/223305 esančiu 2018 m. kovo 28 d. dokumentu „Pranešimas ikiteisminio tyrimo medžiagai Nr. 01-1-66377-17“ nustatyta, jog ieškovė šiuo raštu informavo, jog sprendimai dėl draudimo išmokų paskaičiavimo bei išmokėjimo yra priimti remiantis nukentėjusiųjų asmenų pateiktais dokumentais, kitais surinktais dokumentais, galiojančiais teisės aktais, atsižvelgiant į ekspertų išvadas bei vadovaujantis suformuota teismų praktika.

47. Išanalizavus žalos bylos Nr. 2018/223305 medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės kaip draudiko priimtas sprendimas dėl draudžiamojo įvykio fakto buvimo bei atitinkamai draudimo išmokos išmokėjimo iš esmės priimtas, įvertinus išimtinai nukentėjusiosios – atsakovės pateiktą situacijos vertinimą (aplinkybes, įrodymus) bei gautą informaciją iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neįvertinus kelių svarbių aspektų, vertinant aplinkybę dėl visos draudimo išmokos išmokėjimo pagrindo (ne)buvimo :

47.1. Pirma, iš žalos bylos Nr. 2018/223305 medžiagos matyti, jog ieškovė neprašė trečiojo asmens kaip draudėjo pateikti paaiškinimą dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių bei nurodyti, ar trečiasis asmuo pripažįsta savo kaltę dėl eismo įvykio.

47.2. Antra, įvertinus žalos byloje Nr. 2018/223305 esančius dokumentus, gautus iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, matyti, jog eismo įvykio aplinkybės yra prieštaringos, nevisiškai aiškios, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. vasario 1 d. Nr. 10R- 33650746-18 rašte – informacija apie ginčo eismo įvykį - nurodyta, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje (Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g.) sukant į kairę, o tuo tarpu 2018 m. sausio 10 d. policijos įstaigos Vilniaus AVPK pažymoje nurodoma, jog eismo įvykis buvo užvažiuojant ant pėsčiojo pėsčiųjų perėjoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybių dėl eismo įvykio vietos prieštaringumas dokumentuose, gautuose iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, iš esmės ginčo atveju buvo reikšmingas, keliantis abejones dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės.

48. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog draudimo išmokos išmokėjimo atsakovei momentu egzistavo abejonės dėl esminių eismo įvykio aplinkybių bei atitinkamai dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės, trečiasis asmuo neigė baudžiamojoje byloje savo kaltę ir jos nepripažino, ieškovės sprendimas dėl draudimo išmokos atsakovei mokėjimo tokių aplinkybių kontekste vertintinas iš esmės kaip rizikingas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo situacijoje, ieškovė, neįsitikinusi dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės, priėmusi sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo esant abejotinoms eismo įvykio aplinkybėms, tokiu būdu laikytina, jog nepakankamai išsamiai atliko pareigą išsiaiškinti aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias draudžiamojo įvykio faktą ir lemiančias jos pareigą (ne)išmokėti draudimo išmoką, jos dydį.

49. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog dėl pačios ieškovės priimto rizikingo sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo, pačiai ieškovei nevisiškai tinkamai atlikus pareigą išsiaiškinti aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias draudžiamojo įvykio faktą ir lemiančias jos pareigą (ne)išmokėti draudimo išmoką, jos dydį, egzistuoja teisinis pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti tik dalį (1/2) nepagrįstai išmokėtos (5133,73 Eur (80 proc.) = 6 417,16 Eur (100 proc.) – 1283.43 Eur (20 proc.)) draudimo išmokos, t. y. 40 proc. visos išmokėtos sumos – 2 566,87 Eur.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovės naudai visą išmokėtą draudimo išmoką, neįvertinęs tinkamai eismo įvykyje dalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės bei ieškovės kaip draudiko priimto sprendimo rizikingumo ginčo situacijoje, dėl ko egzistuoja teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovės 2 566,87 Eur (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

51. Kadangi skundžiamas sprendimas pakeistas, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Ieškinį tenkinus iš dalies, t. y. patenkinus 40 proc., ieškovė turi teisę į 40 proc. patirtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o tuo tarpu atsakovė turi teisę į 60 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą. Bylos duomenimis, ieškovė turėjo 144 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, dėl ko ieškovei priteistina 40 proc. šios sumos, t. y. 57,60 Eur. Nustatyta, jog atsakovė pirmosios instancijos teisme iš viso turėjo 770 Eur išlaidų, teisinei pagalbai apmokėti, dėl ko atsakovės naudai priteistina 60 proc. šios sumos, t. y. 462 Eur.

52. Nustatyta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš viso patirta 7,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, dėl ko proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai valstybės naudai iš ieškovės priteistina 4,43 Eur , o iš atsakovės priteistina 2,95 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme

53. Kadangi apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, atsakovei priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, jog apeliacinis skundas buvo patenkintas 60 proc., dėl ko atsakovė turi teisę į 60 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme bei kasacinės instancijos teisme atlyginimą. Nustatyta, jog už šioje civilinėje byloje paduotą apeliacinį skundą buvo sumokėtas 144 Eur žyminis mokestis bei turėtą 700 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti bei už paduotą atsakovės kasacinį skundą buvo sumokėtas taip pat 144 Eur žyminis mokestis (iš viso 988 Eur). Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 592,80 Eur. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme bei kasacinės instancijos teisme nepateikė, dėl ko jos nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės B. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-26039-1012/2019 ir jį išdėstyti taip:

„Ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei ADB „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, iš atsakovės B. T., gim. (duomenys neskelbtini), 2 566,87 Eur nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 57,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei B. T., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės ADB „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, 462Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, 4,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660. Sumokėjus nurodytą sumą, tai patvirtinantys įrodymai pateikti pirmosios instancijos teismui.

Priteisti iš atsakovės B. T., gim. (duomenys neskelbtini), 2,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660. Sumokėjus nurodytą sumą, tai patvirtinantys įrodymai pateikti pirmosios instancijos teismui.“.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, atsakovei B. T., gim. (duomenys neskelbtini), naudai 592,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.