- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-111-594/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- M. V.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Civilinis ieškovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrejaus Klimaševskio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. (toliau – M. V.), kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nukentėjusiojo R. S. ir civilinio ieškovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. V. pagal BK 286 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. rugsėjo 30 d., 4 val. prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), atrakcionų parko teritorijoje, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, sulaikymo metu pasipriešino savo pareigas atliekančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui R. S., sukeldamas jam fizinį skausmą, o būtent: įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, aktyviais veiksmais priešinosi, muistėsi, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, dėl ko grumtynių metu R. S. pasitempė dešinės rankos raumenis.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras A. Klimaševskis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. V. pripažinti kaltu pagal BK 286 straipsnį ir skirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę; į bausmės laiką įskaityti M. V. sulaikyme išbūtą laiką; priėmus nuosprendį, panaikinti M. V. taikomas kardomąsias priemones; Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį tenkinti visiškai, nukentėjusiojo R. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai, turėdami informaciją apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, įvykio vietoje matydami apsvaigusį M. V., privalėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybes, todėl buvo pasirinktas taktinis situacijos sprendimo variantas – M. V. pristatymas į policijos įstaigą. Policijos pareigūnai kelis kartus tai nurodė M. V., tačiau jis, būdamas apsvaigęs, demonstratyviai vengė vykdyti policijos pareigūnų nurodymus, replikavo, neišėjo iš kilnojamojo namelio, dangstėsi žmona, be pagrindo akivaizdžiai vengė bendradarbiauti su policijos pareigūnais, todėl būtent M. V. aktyvūs veiksmai, prokuroro įsitikinimu, išprovokavo tolesnius įvykius.
2.2. Pasak prokuroro, M. V. ilgą laiką nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Savo paklusnumą ir sutikimą vykdyti policijos pareigūnų nurodymus, jis imitavo žodžiais tačiau fiziškai policijos pareigūnams jis priešinosi, muistėsi. M. V. sulaikyme buvo priversti aktyviai dalyvauti net keli fiziškai stiprūs policijos pareigūnai. Toks M. V. pasipriešinimas prokuroro vertinamas kaip smurtinio pobūdžio veiksmai, kuriais policijos pareigūnams buvo trukdoma atlikti sulaikymą, kas atitinka BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. M. V., būdamas teistas 5 kartus, puikiai suvokė savo nepaklusnumo policijos pareigūnams esmę ir priežastis, demonstratyviai elgėsi priešingai nei jam nurodė policijos pareigūnai, teigė, kad policijos pareigūnai netinkamai atlieka savo funkcijas. Pasak prokuroro, M. V. turėjo ir privalėjo suvokti, kad dėl jo tyčinių veiksmų bus panaudota jėga, o jį sulaikantys policijos pareigūnai gali patirti traumas. Iš vaizdo medžiagos matyti, jog sulaikymo metu M. V. būdamas ant žemės ne kartą turėjo realią galimybę nesipriešinti ir leisti policijos pareigūnams užbaigti sulaikymą, nepanaudojant kovinių imtinių veiksmų. Būtent dėl tokių aktyvių M. V. veiksmų bei akivaizdaus nenoro vykdyti policijos pareigūnų nurodymus, prokuroro teigimu, nukentėjusysis R. S. patyrė traumą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras pritarė savo apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo M. V. gynėja advokatė R. Budrytė bei išteisintasis, nesutikdami su prokuroro apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro A. Klimaševskio apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Nors prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad M. V. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 286 straipsnį, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. V. pagal BK 286 straipsnį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek ir išteisintojo parodymus, byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, vaizdo medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog M. V. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Šioje vietoje pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių, tame tarpe ir prokuroro, samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).
7. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais visų pirma pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017).
8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad vertinamu atveju kaltinimai M. V. buvo pareikšti dėl to, kad sulaikymo metu jis pasipriešino savo pareigas atliekančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui R. S., sukeldamas jam fizinį skausmą, įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, aktyviais veiksmais jam priešinosi, muistėsi, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, dėl ko grumtynių metu R. S. pasitempė dešinės rankos raumenis. Abejonių tuo, jog analizuojamo įvykio metu policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, matant sužalotą/susižalojusią G. V., jie turėjo pareigą išsiaiškinti nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla. Tačiau pažymėtina, kad fizinė prievarta sulaikant asmenį turėtų būti vartojama nepažeidžiant proporcingumo principo, esant tarnybiniam būtinumui ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, kadangi pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai (Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
9. Remiantis nukentėjusiojo R. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, vertinamo įvykio metu M. V. nevykdė pareigūnų reikalavimų išeiti iš vagonėlio, tačiau po ilgų diskusijų iš vagonėlio jis buvo išprašytas ir nuvestas prie tarnybinio policijos pareigūnų automobilio. Vedant į policijos automobilį, M. V. nesipriešino, tačiau ėmus muistytis, M. V. buvo bandoma uždėti antrankius. Tuo metu M. V. ėmė priešintis, dėl ko, buvo paguldytas ant žemės. Bandant užlaužti M. V. ranką (antrankių uždėjimui), jis (R. S.) pajuto dešinės rankos skausmą. Po įvykio jam (R. S.) buvo nustatytas rankos raumens plyšimas. Nors abejonių R. S. objektyviais duomenimis nustatyta dešinės rankos trauma teisėjų kolegijai nekyla, neabejojant ir tuo, kad komentuojamas sužalojimas vis tik galėjo būti patirtas vertinamo įvykio metu, tačiau, įvertinus tiek nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tiek ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, jog dėl R. S. nustatyto sužalojimo yra kaltas M. V., nėra jokio objektyvaus pagrindo.
10. Šios išvados kontekste, be pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, kuriems iš esmės pritaria ir teisėjų kolegija, vis tik pažymėtina, kad R. S. parodymai, kiek jie susiję su tariamu M. V. pasipriešinimu policijos pareigūnams jį vedant į tarnybinį pareigūnų automobilį, nebuvo išsamūs, aplinkybių, kurioms esant buvo tarnybinis būtinumas M. V. atžvilgiu panaudoti antrankius, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. S. tiksliai įvardinti negalėjo, lakoniškai nurodydamas, jog tai buvo padaryta dėl M. V. muistymosi, dėl ko, sprendžiant M. V. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme vien tik R. S. teisme duotų parodymų nepakanka. Tokiu atveju, atsižvelgiant dar ir į tai, kad M. V. savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pripažino tik iš dalies, paaiškindamas, kad priešinosi pareigūnams tik tuo, jog nesutiko išeiti iš vagonėlio (ką akivaizdžiai patvirtina ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas), nes nesuprato, kam to reikia, kadangi jis jokio nusikaltimo nebuvo padaręs, (tokie M. V. veiksmai, atsižvelgiant į BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, kaip pasipriešinimas policijos pareigūnams, nevertintinas), būtina įvertinti ir kitų komentuojamo įvykio metu įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus bei rašytinius nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis.
11. Kaip matyti iš policijos pareigūno O. K. (O. K.) teisiamojo posėdžio duotų parodymų, jis teigė, kad M. V. stumdė pareigūnus, sudavė vienam jų, sakė, kad niekur nevažiuos. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (šie jo parodymai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka), O. K. komentuojamo įvykio faktines aplinkybes aiškino kiek kitaip ir parodė, kad kolegoms bevedant M. V. iki automobilio, šis ėmė stanginti raumenis, muistytis. Jį atvedus prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio ir pastačius veidu į automobilį, siekiant patikrinti M. V. su savimi turėtus asmeninius daiktus, pareigūnai pareikalavo M. V. rankas laikyti ištiestas į šonus, tačiau M. V. nevykdė šio reikalavimo, ėmė priešintis dar aktyviau, stipriau muistytis, stengėsi ištrūkti, ėmė keiktis, rėkti, esą jį muša, tuomet O. N. (N.) ir R. S. panaudojo kovinius imtynių veiksmus M. V. atžvilgiu ir paguldė pilvu ant žemės. M. V. savo rankas pasikišo sau po pilvu. Pareikalavus jas ištraukti, siekiant jas surakinti antrankiais, M. V. šio reikalavimo nevykdė. Pareigūnai ištraukė M. V. rankas paeiliui po vieną už nugaros ir surakino antrankiais. R. S. kiek atsitraukė, o jis (O. K.) padėjo kolegai pakelti M. V. nuo žemės ir įsodinti į tarnybinį automobilį. Po to su R. S. nuvyko į Operatyvaus valdymo skyrių, išeinant iš kurio R. S. pasiskundė, jog jam skauda dešinę ranką peties srityje, sakė, jog skausmą pajuto sulaikant M. V.. Vertinant šio asmens parodymus, sprendžiant jų patikimumo, objektyvumo, tuo pačiu ir M. V. pareikštų kaltinimų pagrįstumo klausimą, akivaizdu, jog skirtingose proceso stadijose šio liudytojo parodymai nebuvo nuoseklūs, neatitiko faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, tam tikra dalimi prieštaravo ir R. S. pateiktai įvykių versijai, jie skyrėsi esminėse aplinkybėse – pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu teigęs, jog sulaikymo metu M. V. stumdė pareigūnus, net sudavė vienam jų (šios aplinkybės jokie kiti byloje apklausti asmenys nepatvirtino), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po įvykio (2017 m. spalio 6 d.), kai įvykio aplinkybės neabejotinai prisimenamos geriau, šios aplinkybės liudytojas nenurodė, todėl pripažinti šiuos parodymus M. V. kaltę BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme patvirtinančiu įrodymu nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog pareigūno O. K. pateikta įvykių versija nesutapo ir su kito komentuojamo įvykio metu įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno O. N. (N.) parodymais.
12. Liudytoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustas pareigūnas O. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Asmuo buvo žinomas, tačiau jis (liudytojas) abejojo dėl sulaikymo reikalingumo, todėl kelis kartus skambino į komisariatą. M. V. sulaikius, vedant jį į tarnybinį automobilį, šis nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų eiti iki tarnybinio automobilio, aktyviais veiksmais priešinosi, bandė ištrūkti, todėl buvo panaudota fizinė jėga (pasak O. K., tai įvyko tik tuo metu, kai prie tarnybinio automobilio buvo bandoma patikrinti M. V. asmeninius daiktus). Apie R. S. sužalojimus sužinojo tik rašydamas tarnybinį pranešimą. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (šie jo parodymai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka), O. N. buvo išsamesnis, tačiau jo parodymai dėl M. V. pasipriešinimo laiko ir vietos nesutapo su aukščiau aptartais O. K., tuo pačiu ir R. S., parodymais. O. N. teigimu, po įkalbinėjimų M. V. sutiko vykti į policijos įstaigą. Vedant M. V. į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį šis visą laiką muistėsi, reikalavo paleisti ranką. Kadangi M. V. buvo akivaizdžiai neblaivus, rėkavo, plūdo jį ir kitus kolegas keiksmažodžiais, kaltino juos viršijant savo įgaliojimus, grasino taip visko nepaliksiantis, sakė, kad pareigūnai bus atleisti iš darbo, demonstravo aiškų priešišką nusiteikimą jų atžvilgiu, todėl jis, siekdamas išvengti galimo M. V. pasipriešinimo, vesdamas M. V. link automobilio, jį prilaikė už rankos. Vedamas M. V. pasikėsino ištrūkti ir išvengti sulaikymo – pasuko petį ir bandė ištraukti ranką iš jo (liudytojo) rankos, tuomet jis ranka trūktelėjo M. V. už rankos į savo pusę ir tuo metu jiedu su kolega R. S. panaudojo M. V. atžvilgiu kovinius imtynių veiksmus ir paguldė pilvu ant žemės ir už nugaros uždėjo antrankius (O. K. teigimu, ant žemės M. V. buvo paguldytas tik po to, kai prie tarnybinio policijos pareigūnų automobilio buvo bandoma patikrinti M. V. asmeninius daiktus (ką patvirtino ir G. V.). Negirdėjo, jog R. S. būtų riktelėjęs ar pasakęs apie patirtą skausmą – apie tai pasakė telefonu paskambinęs kolega O. K..
13. Nors komentuojamo konflikto metu įvykio vietoje buvo ir televizijos laidos „F.“ operatorius K. P., tačiau, sprendžiant iš jo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, aplinkybių, dėl kurių M. V. buvo paguldytas ant žemės, kokiais veiksmais jis pasipriešino policijos pareigūnams vedamas link tarnybinio automobilio, jis nematė ir jų nurodyti negalėjo, nors teigė matęs, kaip M. V. priešinosi guldomas ant žemės bei uždedant antrankius. Vertinant šio liudytojo bei aukščiau aptartų policijos pareigūnų parodymus, svarbu paminėti, kad, K. P. teigimu, laidos filmavimo metu policijos pareigūnams būna prisegti mikrofonai, todėl K. P. juos nuolat girdi, net ir nematydamas. Pasilikęs filmuoti prie vagonėlio (pareigūnai tuo metu M. V. vedė link tarnybinio automobilio), jis išgirdo M. V. šaukiant „rankas, rankas, rankas“ ir pribėgęs pamatė, kaip šis pareigūnų jau guldomas ant žemės. Įvertinus tai, kad K. P. analizuojamo įvykio metu turėjo galimybę policijos pareigūnus girdėti nepertraukiamai, t. y. net ir šiems vedant M. V. į tarnybinį automobilį, neabejotina, jog O. N. nurodytus M. V. veiksmus – pasak O. N., šis rėkavo, plūdo jį ir kitus kolegas keiksmažodžiais, kaltino juos viršijant savo įgaliojimus, grasino taip visko nepaliksiantis, sakė, kad pareigūnai bus atleisti iš darbo, demonstravo aiškų priešišką nusiteikimą jų atžvilgiu, turėjo girdėti, tačiau šių aplinkybių teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino, nurodęs, jog išgirdo tik M. V. žodžius „rankas, rankas, rankas“, o grasinimus girdėjo vežant M. V. į komisariatą kas, nesant pagrindo abejoti K. P. parodymų patikimumu ir objektyvumu, leidžia pagrįstai abejoti M. V. pareikštuose kaltinimuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl jo neteisėtų veiksmų policijos pareigūnų atžvilgiu, jo sulaikymo metu.
14. Vertinant aukščiau aptartų asmenų parodymus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą, priešingai nei tai nurodė R. S., O. K. ir O. N., aktyvūs M. V. pasipriešinimo policijos pareigūnams veiksmai vedant jį link tarnybinio policijos pareigūnų automobilio taip pat neužfiksuoti. Priešingai, remiantis komentuojamame vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, M. V. vis dar būdamas vagonėlyje, iš kurio policijos pareigūnai bandė jį išprašyti, prieš pat išvedamas iš jo, geranoriškai sutiko iš jo išeiti, prašydamas leisti jam pasiimti striukę. Vienam pareigūnui (buvusiam vagonėlyje) tai leidus padaryti, M. V. žengus žingsnį į dešinę, kitas pareigūnas (buvęs arčiausiai vagonėlio durų lauko pusėje) griebė M. V. už rankos ir ištempė jį iš vagonėlio. M. V. nesipriešino, link policijos pareigūnų tarnybinio automobilio ėjo prilaikomas dviejų pareigūnų iš abiejų pusių, atsisukdamas tai į vieną, tai į kitą pareigūną, tačiau jokių aktyvių fizinio pobūdžio veiksmų jų atžvilgiu neatliko. Nepriėjus iki pareigūnų tarnybinio automobilio, vaizdo įrašas nutrūksta, o jam atsinaujinus, M. V. matomas jau paguldytas ant žemės, tačiau ir toliau jokių aktyvių fizinio pobūdžio veiksmų policijos pareigūnų atžvilgiu neatlieka. Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, kad, sprendžiant iš vaizdo įrašo, tol kol M. V. nėra apverčiamas, be kita ko, pačių policijos pareigūnų veiksmais, ant pilvo, jokie reikalavimai jam neišreiškiami, tarpusavyje pareigūnams kalbantis apie antrankius.
15. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste paminėtina ir tai, kad jokių aktyvių M. V. pasipriešinimo veiksmų komentuojamo įvykio metu nematė bei nenurodė ir G. V.. Jos teigimu (teisminio bylos nagrinėjimo metu ji apklausta nebuvo, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka), ji matė, kaip policijos pareigūnai M. V. nuvedė iki policijos automobilio, liepė jam laikyti rankas pakeltas į šonus (būtent tokią įvykių versiją nurodė pareigūnas O. K.). M. V. laikė rankas, o pareigūnai čiuopdami patikrino jo drabužius. M. V. stovėjo, nesipriešino. Ar pats Mantvydas, ar policijos pareigūnai tuo metu ką nors kalbėjo – ji negirdėjo, neatkreipė dėmesio. Tada pamatė, kaip policijos pareigūnai tiesiog parvertė M. V. ant žemės prie policijos automobilio veidu į apačią, po ko, užsegė M. V. antrankius, pakėlė jį ir įsodino į policijos automobilį. Nors teisėjų kolegija ir abejoja šios liudytojos nesuinteresuotumu – įvykio metu ji buvo M. V. sutuoktinė, dėl jos galimo sužalojimo į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, tačiau ji atsisakė bet kokios jų pagalbos, teigdama, jog susižalojo pati ir M. V. jai nieko blogo nepadarė, tačiau ta šios liudytojos parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti aukščiau aptarti duomenys, teisėjų kolegija vis tik vadovaujasi. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos A. V., būtent kuri ir iškvietė pareigūnus, parodymus, remiantis kuriais, M. V., pareigūnams įkalbėjus, sutiko eiti su jais. Pareigūnai nuvedė M. V. iki automobilio, jis jau ramiai lipo į automobilį, kai dėl kažkokių priežasčių buvo ištrauktas iš automobilio, paguldytas ant žemės ir jam uždėti antrankiai.
16. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aktyvius M. V. fizinio pobūdžio veiksmus R. S. ar kitų pareigūnų atžvilgiu, esant akivaizdiems prieštaravimams liudytojų O. K. ir O. N. parodymuose, jiems nesutampant ir su M. V. teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus aukščiau aptartame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, spręsti, jog vertinamu atveju M. V. padarė BK 286 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia prokuroras, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog sprendžiant iš aukščiau paminėtų įrodymų visumos, rankos traumą R. S. galimai patyrė atlikdamas M. V. atžvilgiu sulaikymo veiksmus, tačiau ne dėl pastarojo pareigūno atžvilgiu vartoto smurto. Šios išvados kontekste būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
17. Atmetant prokuroro apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sprendžiant iš R. S. parodymų visumos, skausmą rankoje jis pajuto tuo metu, kai jis pats, o ne M. V. atlikinėjo aktyvius fizinio pobūdžio veiksmus, t. y. pareigūnams pargriovus M. V. ant žemės, jis (R. S.), panaudodamas kovinius imtynių veiksmus, laužė M. V. ranką, su kitų pareigūnų pagalba siekdamas šiam uždėti antrankius, ką iš esmės patvirtina ir aukščiau aptartame vaizdo įraše užfiksuotos faktinės nagrinėjamo įvykio aplinkybės. Tokiu būdu, R. S., nagrinėjamo įvykio metu atlikusiam savo tarnybines pareigas ir sulaikiusiam M. V., įtariamą padarius nusikalstamą veiką, panaudojus kovinius imtynių veiksmus ir jų metu be sulaikomo asmens fizinės jėgos jo atžvilgiu panaudojimo susižalojus/patyrus fizinį skausmą, spręsti M. V. kaltės klausimą BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Kaip teisingai konstatuota skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, tiesioginės tyčios M. V. veiksmuose, dėl R. S. patirtos traumos, ką būtina nustatyti sprendžiant asmens kaltės pagal BK 286 straipsnį klausimą, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, nėra.
18. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, svarbu paminėti ir tai, kad BK 286 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaryta tik aktyviais veiksmais, kuriais pasipriešinama valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Komentuojamame straipsnyje įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą, arba 2) grasinant jį tuoj pat panaudoti. Todėl neabejotina, jog pasyvus pasipriešinimas, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų, kuris paprastai suponuoja tam tikrų įpareigojimų ar draudimų nevykdymą, necenzūriniai žodžiai, nesudaro šio nusikaltimo sudėties.
19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto nekaltumo ir tėra savaip prokuroro pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. V. veiksmuose nėra visų būtinų BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl ko jo atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pripažindamas M. V. nekaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams. Kadangi M. V. buvo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai pagrįstai palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
20. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrejaus Klimaševskio (Andrejus Klimaševskij) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.